Valstybės ir žmonių likimai: bajoriškos kilmės, surusintos pavardės, teisuoliai, nusikaltę, bet laisvi

Ginkluotas pasipriešinimas sovietinei Lietuvos okupacijai

Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui keliasdešimt tūkstančių patriotų stojo į kovą su į Lietuvą sugrįžusia sovietine Raudonąja Armija. Juos kovoti skatino kelios priežastys. Tai ir patriotizmas, skaudžios pirmosios sovietų okupacijos patirtys, jaunuolių mobilizacija į sovietų kariuomenę, tikėjimas, kad Vakarų šalys vykdys įsipareigojimus, išdėstytus Atlanto Chartijoje, ir karui pasibaigus diplomatinėmis priemonėmis išspręs Lietuvos valstybingumo klausimą. Vėliau, jau prasidėjus Šaltajam karui, buvo tikimasi ir tiesioginės Vakarų šalių intervencijos. Istorikai, nagrinėjantys Lietuvos pokario ginkluotos rezistencijos istoriją, išskiria tris jos laikotarpius: 1944 m. vasara–1946 m. vasara, 1946 m. vasara–1948 m. pabaiga, 1948 m. pabaiga–1953 m. pavasaris.
Pirmojo laikotarpio išskirtinis bruožas – didelių (siekiančių 200–300 kovotojų) partizanų dalinių susiformavimas. Partizanai nevengė kautis su gausiomis priešo pajėgomis, siekiant užimti ir išlaikyti ištisus miestelius. Kitas šiam etapui būdingas bruožas – aktyviai veikiančios pogrindinės organizacijos didžiuosiuose šalies miestuose. Tuomet reikšmingą vaidmenį vaidino nacistinės Vokietijos okupacijos metu įkurta pogrindinė karinė organizacija Lietuvos Laisvės Armija, turėjusi programą, statutus, organizacinę struktūrą. Šios organizacijos tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. Pirmosios kuriamos partizanų apygardos perėmė Armijos organizacinę struktūrą. Iki 1946 m. rudens susiformavo 7 partizanų apygardos: Vyčio, Didžiosios kovos, Žemaičių, Tauro, Vytauto, Dainavos ir Kęstučio. Vėliau susikūrė Algimanto ir Prisikėlimo apygardos. Tiek apygardų, tiek žemesnių struktūrinių junginių formavimui dažniausiai vadovavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai. Partizanų būrių veikla Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu buvo bandoma reglamentuoti statutais, taisyklėmis, stojantieji į partizanų gretas privalėjo duoti partizano priesaiką, pasirinkti slapyvardį, laikytis drausmės. Partizanai turėjo karines uniformas su skiriamaisiais ženklais. Atsakydama į besiplečiantį rezistencinį judėjimą, sovietinė valdžia vykdė plataus masto baudžiamąsias karines operacijas. 1944–1945 m. visoje Lietuvoje reguliarioji kariuomenė ir milicijos daliniai nužudė apie 12 tūkstančių partizanų ir civilių žmonių, daugiau kaip pusę visų žuvusiųjų per visą partizaninio karo laikotarpį. Didžiulės aukos vertė partizanus keisti kovos taktiką.
1946 m. vasarą prasidėjo antrasis laikotarpis. Jo metu toliau formavosi organizacinė partizanų struktūra – apygardos jungėsi į sritis. Pietų Lietuvos (Nemuno) – sujungė Dainavos ir Tauro apygardas, Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų sritis apjungė Vytauto, Algimanto, Didžiosios kovos ir Vyčio apygardas, o Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis vienijo Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardas. Stengtasi užmegzti reguliarius ryšius tarp atskirų dalinių – kurtas ryšininkų tinklas. Ryšininkai pristatydavo nurodyto junginio vadui dokumentų, leidinių paketus. Dokumentai būdavo užšifruoti, neminimos vietos, pavardės; šifrai ir slapyvardžiai dažnai kei­čiami. Kilus pavojui ryšininkai taip pat įspėdavo kovotojus apie grėsmę, atnešdavo vaistų, ieškodavo patikimo gydytojo sužeistiesiems, parūpindavo popieriaus leidiniams. Dažnai ryšininkų pareigas atlikdavo merginos. Keitėsi partizanų veiklos pobūdis – imta vengti atvirų susidūrimų su kariuomene, daugiau buvo organizuojamos pasalos, plėtėsi slėptuvių (bunkerių) sistema. Karinės akcijos dažniau nukreipiamos prieš okupacinės valdžios administracines institucijas, įvairiomis formomis priešintasi sovietizavimui – trukdoma rinkimams, kolūkių steigimui, palaikomos patriotinės gyventojų nuotaikos, kovojama su kolaborantais. Šiuo laikotarpiu ypač suklestėjo partizanų spaudos leidyba. Beveik visose apygardose įkurti informacijos, spaudos ar informacijos bei propagandos skyriai. Per visą partizaninio karo laikotarpį buvo išleista per 80 leidinių. Pogrindinė spauda tapo vienu svarbiausių kovos būdų. Partizanų leidiniuose buvo spausdinamos apžvalgos apie tarptautinę padėtį, puoselėjama tautinė kultūra, tradicijos, aiškinama totalitarinės sistemos antihumaniška prigimtis, raginama nepamiršti dvasinių vertybių, istorijos, nepasiduoti komunistinės ideologijos propagandai, siekiama ugdyti Tėvynės meilę, pilietiškumą, dorovę. Norėta palikti istorijai informacijos apie partizanų kovas, sovietų nusikaltimus. Be laikraščių buvo spausdinamos ir įvairaus pobūdžio knygelės, pvz. partizanų dainos. Partizanams buvo labai svarbu užmegzti ryšius su Vakarų valstybėmis. Iš jų buvo tikimasi gauti ginklų, vaistų, ryšio priemonių, o svarbiausia politinės paramos skleidžiant informaciją apie Lietuvos karą prieš okupantus ir siekį atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Pirmieji partizanų įgaliotiniai į Vakarus prasiveržė 1947 m. pavasarį. Jie nuvežė daug dokumentinės medžiagos apie sovietų valdžios Lietuvoje vykdomas represijas, apie laisvės kovas, taip pat Lietuvos katalikų laišką popiežiui, kuris buvo išplatintas Vakarų pasaulio šalyse. Į pakitusią partizanų kovos taktiką reagavo ir sovietinė valdžia. Nepalyginant dažniau buvo taikoma intensyvi agentūrinė-operatyvinė taktika, panaudojant vis besiplečiantį agentų ir informatorių tinklą. Iš jų priešai gaudavo tikslesnę operatyvinę informaciją ir ją panaudodavo siųsdami savo agentūrą į partizanų aplinką. Plačiau pradėti formuoti agentų smogikų (stribų) būriai.
Trečiuoju laikotarpiu reikšmingiausias įvykis buvo Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas 1949 metų vasario 10–20 d., vykęs netoli Radviliškio Minaičių kaime. Suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, priimtas jo statutas, įstatai ir kiti dokumentai, kurie įteisino Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai. Sudaryta Sąjūdžio Taryba, kuri 1949 m. vasario 16 d. priėmė politinę deklaraciją, skelbiančią, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas turėjo eiti Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis virto visuotinio organizuoto ginkluo­tojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, o jos Taryba – vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tuo tarpu ginkluotas pasipriešinimas okupuotoje Lietuvoje vis labiau silpnėjo. Tai lėmė dėl masinių taikių gyventojų trėmimų silpstantis partizanų rėmimas, vis labiau aktyvėjo smogikų būriai, daugėjo ir išdavysčių pačių partizanų gretose. 1953 m. Lietuvos miškuose teliko apie pusantro šimto pavienių ar mažais būreliais besislapstančių partizanų, išsilaikiusių dar keletą metų.
Lietuvoje vykęs ginkluotas pasipriešinimas – unikalus reiškinys Lietuvos istorijoje. Niekada anksčiau (o ir vėliau!) tiek ilgai, taip gausiai nebuvo tokio plataus masto įvairių visuomenės sluoksnių atstovų pasipriešinimo Lietuvos okupantams. Istorikai skaičiuoja, kad partizanų gretose kovojo apie 50 tūkstančių žmonių, o bendrai prie šios kovos prisidėjo apie 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Paruošė istorijos mokytojas
Audrius Jurgelevičius

Julija Kirkilienė

Beižionių vaikų globos namų direktoriaus Vilmando Palčiausko gimtinė – Krasnojarskas. Se­nelių gimtinėje, Klėriškių kaime, Kaišiadorių raj., dabar stovi tik koplytstulpis, kuriame pažymėtos pasaulio vietos, susijusios su Palčiauskų (pagal tėvą) ir Dimšų (pagal motiną) giminės įvykiais. Tik naujų laikų emigrantų iš šių giminių plačiame pasaulyje nėra – dabar jie gyvena ir kuria savo valstybę savo protėvių žemėje. Tremtyje gimęs V. Palčiauskas už savo darbus vaiko gerovei žinomas Elektrėnų savivaldybėje ir visoje Lietuvoje.

Tėvo linija

Palčiauskų pavardė, Vilmandui pasakojęs tėvas, tikriausiai bus atsiradusi carinės Rusijos valdymo metais išvertus pavardę Pirštelis. Eitekonių kaimo senosiose kapinėse ant kryžių išlikę užrašai Palčiauskai-Piršteliai.
Vilmando seneliai pagal tėvą Andrius ir Antanina Palčiauskai gyveno iš žemės, bet nebuvo stambūs ūkininkai. Šeimoje augo keturi vaikai, kurie ir dirbo ūkyje. Gyvendami pamiškėje pragyveno karą. Vilmandas sako, kad tėvo neišklausinėjo, o pats tėvas nebuvo daugiakalbis, todėl prisiminimų išsaugojo mažai. Žino tik, kad pokaryje gyvenimas pamiškėse nebuvo saldus. Nors trys senelio sūnūs nebuvo partizanai, bet, matyt, partizanus priglausdavo, todėl 1948 metų pavasarį Andrius ir Antanina Palčiauskai ir du sūnūs, tarp jų ir Vilmando tėvas Albinas, kuris mokėsi mokytojų seminarijoje, buvo išvežti į Krasnojarską. Seneliai ten ir liko amžinam poilsiui.

Motinos pusė

Apie mamos Antaninos Dim­šaitės-Palčiauskienės giminės liniją Vilmandas žino daugiau. Mama dar stipri, turi gerą atmintį ir mielai dalijasi prisiminimais. Tik pavardės atmintyje neužsilieka.
Dimšai į Klėriškių kaimą, senelių žiniomis, atsikraustė po 1863 metų sukilimo iš Žemaitijos. Archyviniuose dokumentuose išlikę įrašai, kad Dimšai buvę sukilimo dalyviai. Dimšų giminė turi savo herbą, kurį saugo ir Vilmando mama Antanina. Dimšų giminės herbas Kierdėja – fone trys lelijos.
Vilmando senelis Kazimieras 10 metų uždarbiavo Amerikoje. Grįžęs pirko žemės, jau keturiasdešimties vedė Juliją Juočytę ir augino 7 vaikus – 3 dukras ir 4 sūnus. Karo metu Dimšai slėpė 6 asmenų žydų šeimą. Kazimierui ir Julijai po mirties ir Antaninai suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas ir įteikti medaliai su įrašytais žodžiais iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Pasaulio tautų teisuolis – tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Senelių medalis saugomas Vilmando namuose. Antaniną Dimšaitę-Palčiauskienę jau Nepriklausomybės metais susirado išgelbėtoji šeima, gyvenanti Izraelyje. Dėkojo jau ne seneliams, o jų vaikams, dėkojo ne išgelbėtieji tėvai, o jų vaikai. Ryšius šeimos palaiko iki šiol ir susitikimai visada būna labai jautrūs.

Tremtys

Dimšus į Sibirą išvežė taip pat 1948 metų pavasarį. Tiesa, pirmiausia išvežė tik dukras. Anksti ryte, kai apsupti buvo namai, Kazimieras buvo išvažiavęs pas vyresnius vaikus į Kauną. Močiutė ankstų rytą išėjusi buvo pas gyvulius. Pamačiusi apsuptus namus, norėjusi grįžti, bet kareivis neleidęs: jei grįši ir tave išveš.

Taip motina skaudančia širdimi iš tolo žiūrėjo, kaip dukros – Antanina ir Gabrielė – buvo išvežtos. Išvežti Dimšai buvo ne tik todėl, kad buvo ūkininkai, bet kaip Vilmandas sužinojo iš Kaišiadorių muziejaus surinktos medžiagos, mamos Antaninos brolis, Henrikas Dimša, buvo fotografas ir fotografuodavo partizanus, parūpindavo jiems medikamentų. Istorijai liko nuotraukos ir Dimšų giminės sunkūs likimai. Antaninos brolis Albinas buvo sustabdytas važiuojantis keliu ir nušautas. Nežinia, ar atsitiktinai, ar pažino kaip partizanų draugą. Henrikas buvo ištremtas į Archangelską ir iš ten negrįžo. Artimieji nežino jo likimo. Steponas ištremtas buvo į Oršą. Vėliau buvo reabilituotas ir grįžo į Lietuvą. Seserys Antanina ir Gabrielė kelionėje į Sibirą globojo du be tėvų vežamus nepilnamečius broliukus. Broliukai išaugo vyrais ir su Dimšais liko tarsi giminės. O Dimšaitės, pirmus metus pabadavusios, vėliau išgyveno dėl savo darbštumo – derlingose žemėse pradėjo auginti bulves, paršiuko pirkti net 500 km važiavusios, nes darbščiosios ūkininkaitės bado kentėti negalėjo.

Namo su šeimomis

Krasnojarske plukdydami Jenisiejumi sielius ir susipažino Antanina Dimšaitė ir Alfonsas Palčiauskas, kuris buvo mokytas ir jau dirbo brigadininku. Šeimai gimė dukra Rita ir sūnus Vilmandas. 1957 metais trejų metų Vilmandas su tėvais ir sese grįžo į Lietuvą. Gimtuosiuose namuose Kaišiadorių rajone jų niekas nelaukė. Kadangi tėvai jau turėjo patirties medienos pjovime – dauguma tremtinių kirto miškus ir plukdė medžius – įsidarbino Grigiškių celiuliozės fabrike. Tuo metu fabrikas plėtėsi ir, pagal archyvų duomenis, fabrike dirbo per 3 tūkst. žmonių. Šeima nuomojosi mažą kambarėlį ir, kaip prisimena Vilmandas, gyveno pagal „gūdoką“ – taip vaikai vadino fabriko sireną, kuri jiems buvo laikrodis. Vilmandas su sese žinojo, kada išeina į darbą tėvai, ir kada jiems reikia grįžti į namus, nes jau grįžta iš darbo tėvai. Grigiškėse, kuriose po karo apsigyveno daug rusų karininkų šeimų, nebuvo net lietuviškos mokyklos, mažai kas lietuviškai kalbėjo. Gatvėje vyravo rusų ir lenkų kalbos. Vilmandas su dideliu dėkingumu prisimena savo mokytojus, išmokiusius juos prisitaikyti naujoje aplinkoje ir tas pamokas, sako V. Palčiauskas, dabar pritaiko savo darbe.

Gyvenimas tėvynėje

Grigiškėse, daugiakalbėje aplinkoje, užaugęs Vilmandas iki šiol gerai moka rusų ir lenkų kalbas, pažinęs gatvės gyvenimą savo patirtį pritaiko dabartiniame darbe – vaikams reikia užimtumo. Baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą, įsigijęs matematikos moky­tojo kvalifikaciją, gavęs paskyrimą į Beižionių aštuonmetę mokyklą, Beižionyse ir pasiliko. Gavo Alytaus tipo standartinį namelį, sukūrė šeimą. Buvo paskirtas mokyklos direktoriumi. Būdamas direktoriumi pasistengė, kad mokykloje būtų įvestas centralizuotas šildymas – vaikai iš kaimų į mokyklą ateidavo sušlapę, tai prie radiatorių daugiau vaikų galėjo sušilti nei prie krosnies ir apavą išsidžiovinti. Aktyvus jaunas pedagogas kartą sutiko Trakų rajono, kuriam priklausė Beižionys, Švietimo skyriaus vedėją, kuris pasiskundė, kad Trakų internatas nesutalpina vaikų. Tada jis ir pasiūlęs steigti vaikų globos namus Beižionių kaime. Apie darbą vaikų namuose, sako V. Palčiauskas, atskirą knygą rašyti reikėtų. Iš darželiui skirtų patalpų dabar pastatytas naujas modernus pastatas su sporto sale, o namuose dabar gyvena ne tik vaikai, netekę tėvų, bet ir sunkiai auklėjami paaugliai, kurių dauguma čia suranda veiklos ir pamato šviesesnį gyvenimą. Apie globos namus su Vilmandu kalbą pradėti galima tik turint daug laiko jo idėjoms išklausyti. Štai vienas neklaužada jau tolimųjų reisų vairuotojas, kitas – savanoris Lietuvos kariuomenėje, trečias – kartingų varžybų čempionas ir pan. Beižionių vaikų globos namai, kurie dar nepakeitė savo pavadinimo, tapo tikrais vaikų gerovės namais ir yra vaikų auklėjimo pavyzdys vaikų globos įstaigoje. Bet čia kita tema, kuri plačiai nušviečiama žiniasklaidoje, bet ne tiek, kiek reikėtų, kad kiekvienas žmogus galėtų suprasti, ko reikia vaikams, kad jie nebėgtų nei iš namų, nei iš valdiškų įstaigų. Vilmandas žino, kad vaikams reikia jiems įdomios veiklos ir juos suprantančių žmonių.

Tąsa

Vilmando tėtis Nepri­klau­so­my­bės nesulaukė, o mama visus tuos Sąjūdžio ir Nepriklausomybės pradžios metus nerimavo. Antanina bijojo sukrėtimų, kad vėl nepasikartotų kraujo praliejimas, represijos. Bet Vilmandas dažnai nuo mamos nuslėpdamas savo veiklą Beižionyse su kaimynu Algiu Ališausku sukūrė Sąjūdžio grupę. Beižioniškiai aktyviai dalyvavo Baltijos kelyje, Sausio 13-osios naktį budėjo prie Parlamento. Pradėjus įsitvirtinti Nepriklausomybei, Vilmandas vienas pirmųjų Lietuvoje sukūrė kaimo bendruomenę, rašė projektus, tobulinosi užsienio šalyse ir stengėsi, kad vaikų namų auklėtiniai būtų neatsiejami nuo bendruomenės, o bendruomenė – nuo vaikų.
Nors V. Palčiausko vaikais laikomi visi Beižionių vaikų globos namų auklėtiniai, bet jis su žmona Daiva užaugino ir savo – sūnų Dainių ir dukrą Eglę. Palčiauskų vaikai, baigę aukštuosius mokslus, savo gyvenimą pasirinko Lietuvoje, neieškodami skalsesnės duonos emigracijoje. Abu sėkmingai dirba savo mėgstamus darbus versle. Kiti Dimšų palikuo­nys kuria Lietuvą, dirbdami pagal įsigytas specialybes: giminėje yra dėstytojų, inžinierių, gydytojų… Vyresni dirba Lietuvoje, o anūkai mėgina pasižvalgyti po pasaulį – vieni stažuotis, kiti – padirbėti, bet visi sugrįžta į Lietuvą, dėl kurios gyveno, dirbo ir kentėjo jų protėviai.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo