Daiva Červokienė
Ukrainos artistė, kelių tarptautinių konkursų laureatė, ilgametė Charkovo operos ir Muzikinio komedinio teatro solistė Olena Sleptsova, pabėgusi iš karo audrų, jau ilgiau kaip metus gyvena Lietuvoje, Kaune. Ji dirba Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje (kuriai, beje, vadovauja Elektrėnų krašto žmogus, prie Pastrėvio gyvenantis Kęstutis Bliujus) ir jau surengė keliolika koncertų Kaune ir kituose miestuose. Tačiau šįsyk muzikos pedagogę ir solistę kalbinome ne tiek apie jos gyvenimą Lietuvoje, kiek apie ukrainiečių tautinius drabužius ir jų siuvinėjimą, vyšyvanką bei pastarosios spalvas, raštus ir prasmę.
Tai darėme ne atsitiktinai – kasmet trečiąjį gegužės ketvirtadienį ukrainiečiai ir jų draugai įvairiose šalyse išsitraukia ir pasipuošia tradiciniais ukrainietiškais raštais išmargintais drabužiais ir mini Vyšyvankos dieną. Tokiais siuvinėtais drabužiais ukrainiečiai mėgsta puoštis per visas tautines ir kitas didžiąsias metų šventes.
Gyveno metro stotyje
2022-ųjų vasario 23-iąją Charkovo operos teatro solistė ir šio miesto Menų universiteto dėstytoja Olena Sleptsova po paskaitų grįžo namo, pavakarieniavo ir ramiai dėliojo rytojaus planus, tačiau naktį į 24-ąją prasidėjo masinis Charkovo miesto apšaudymas ir moteriai teko bėgti į netoliese esančią metro stotį. Sakė pasiėmusi vos kelis daiktus, visų pirma kilimėlį, kad būtų kur atsigulti ir ant ko atsisėsti.
„Studentų“ metro stotelėje (greta kurios gyveno) Charkovo pakraštyje O. Sleptsova tądien suskaičiavo kelis šimtus likimo brolių ir sesių. Maždaug po tiek pat jų, tikėtina, buvo kiekvienoje miesto metro stotelėje. Ponia Olena manė, kad požemyje žmonėms teks spaustis, stovėti, tačiau kiekvieną dieną spūstys mažėjo. Įvairios institucijos, savanoriai ir kiti geranoriški žmonės ragino charkoviečius palikti miestą ir siūlė būdus, kaip tai padaryti. Vieni taip ir padarė, kiti nenorėjo skirtis su savo senyvo amžiaus tėvais, kovoti išėjusiais vyrais, broliais, sūnumis ir kitais artimaisiais ar dar dėl kitokių priežasčių…
Naktimis įėjimai buvo uždaryti
O. Sleptsova metro požemiuose praleido 42 dienas. Žmones šioje metro stotelėje (tikėtina, kad ir visose kitose) kone kasdien lankė krišnaitai, jie dalijo įvairų maistą. Neretai prie stoties atvykdavo ir savanorių autobusiukai su karštu maistu. Vienas tokių autobusiukų jų metro stotelės prieigose buvo susprogdintas. Žuvo septyni žmonės, dar keliolika eilėje stovėjusių ukrainiečių buvo sužeisti. Po šio išpuolio kiekvienas atvykęs automobilis būdavo kruopščiai apžiūrimas. Žmonės stebėdavo, ar prie transporto priemonės nepritvirtinta siųstuvų.
Ponia Olena pasakojo, kad naktimis įėjimai į metro stotį buvo uždaromi – patekti į vidų ir išeiti į lauką niekas negalėjo. 6 val. ryto atvėrus vartus, žmonės bėgdavo į namus, jei po nakties šie dar buvo nesugriauti.
„Nubėgi namo, nusiprausi, persirengi, greit pasigamini maisto ir bėgi atgal į metro. Labai gerai dirbo komunalininkai. Tarkim, dingo elektra ar dujos – per kelias valandas sutvarkydavo, kad tik žmonės galėtų naudotis įprastais patogumais“, – pasakojo moteris.
Mikrorajone arčiausiai fronto linijos
Charkovo operos ir Muzikinio komedinio teatro solistė gyveno Saltovkos mikrorajone, buvusiame arčiausiai fronto linijos ir todėl labiausiai bombardavimų apgriautoje miesto dalyje. Jai dar būnant Charkove šis gyvenamasis rajonas buvo labai sugriautas. Neliko ir jų turgaus, kuris buvo vienas didžiausių Europoje.
„Studentų“ metro stotelėje O. Sleptsova slėpėsi su kolege menininke Olena Sadokha, taip pat gyvenusia Saltovkos mikrorajone. Įpusėjus antrajam karo mėnesiui jos buvo pasimetusios ir nusivylusios – bičiuliai, kurie žadėjo padėti joms išvažiuoti iš Charkovo, žodžio netesėjo ir jas pamiršo. Moterys labai nenorėjo palikti savo augintinių, o šių niekas nenorėjo imti į savo ekipažą.
Solistei lemtingas buvo susitikimas su vienu Lietuvos žurnalistu. Pakalbinęs moterį reportažui, jis ryžosi padėti menininkėms išvykti iš Charkovo su gyvūnais. Rezervavo joms vietą autobuse, nupirko traukinio bilietus iki Lvovo.
Eldoradas Butrimas ir savo reportažuose įvairioms Lietuvos žiniasklaidoms priemonėms parašė apie dvi menininkes, abi Olenas, kurios bėgdamos iš Charkovo svajoja išsivežti iš ten ir savo augintinius. Netrukus sulaukė kauniečių žinutės, kad mielai priims jas su augintiniais į savo butą. Žmonės net atsiuntė nuotraukas, kaip atrodys ukrainietėms skiriamas kambarys.
Lydėjo angelas sargas?
Olena ištarė, kad kelionėje į Lietuvą jas lydėjo angelas sargas, todėl ir kelionė iš Charkovo į Kauną buvo itin sklandi – šį Lietuvos miestą pasiekė beveik per dvi dienas, nors kitų jos tautiečių kelionės trukdavo ir dvigubai ilgiau. O. Sleptsova labai dėkinga ir žurnalistui E. Butrimui, padėjusiam joms pasiekti Lietuvą ir apsigyventi Kaune. Beje, Olena Lietuvoje su klasės draugais buvo lankiusis paauglystėje per moksleivių ekskursiją.
Kaune O. Sleptsovą ir O. Sadokhą pasitiko buto šeimininkės, įsisodino į savo automobilį ir nusivežė į Žaliakalnį. Moterims skirtame dideliame dviejų zonų kambaryje stovėjo ne tik pianinas ir buvo daug knygų lentynose, bet ir saldainiai saldaininėje, laukė skanūs pietūs.
„Buto šeimininkė Jurga labai skaniai gamina valgyti“, – prisiminė operos solistė ir pedagogė.
Jaudino pagalba ir dėmesys
Kitą dieną šeimininkės ukrainietes nuvežė į Migracijos departamentą ir paramos pabėgėliams centrą – ten ką tik atvykusiems žmonėms suteikia kuklią materialinę paramą ir duoda higienos priemonių, kitų būtiniausių daiktų.
„Ten viskas buvo labai gerai suorganizuota, labai šiltai sutinka karo pabėgėlius. Mus ir maitino“, – prisiminė O. Sleptsova.
Kitą dieną ji su bičiule užėjo į bažnyčią Kauno senamiestyje, ten prieš altorių buvo patiesta Ukrainos vėliava. „Aš pravirkau – kiek pagalbos, pagarbos, kiek dėmesio. Regis, kiekvienas žmogus stengiasi padėti ir to prašo kūrėjo“, – pasakojo ponia Olena.
Tądien jos laukė dar vienas stebuklas – taip moteris vadina įsidarbinimą Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, juk jos specialybės ir amžiaus žmogui labai sunku rasti darbą ne tik svečioje šalyje.
Buvo susitikę keliuose renginiuose
Sužinoję jos profesiją, ukrainiečių registracijos centro darbuotojai karo pabėgėlei patarė pačiai užsukti į miesto muzikos mokyklas, universitetus. Tačiau O. Sleptsova dar nebuvo spėjusi net sužinoti jų adresų, tačiau su pastogę suteikusiomis kaunietėmis atsitiktinai ėjo pro Kauno J. Gruodžio konservatoriją senamiestyje ir šeimininkės mokymo įstaigą parodė Olenai.
„Pagalvojau, užeisiu ir pasidomėsiu, gal kokiu stebuklu administracija ieško pedagogų“, – prisiminė moteris.
Kaip pasakojo konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus, tos dienos rytą jis gavo laišką iš vienos Vytauto Didžiojo universiteto docentės. Ji rašė apie dvi ukrainietes – muzikę ir dailininkę, kurios ieško darbo Kaune. Tiesa, į laišką Konservatorijos vadovas nespėjo atsakyti. O eidamas mokyklos koridoriuje sutiko kelias moteris, kurios jo teiravosi. Pasirodo, kad tai buvo tos pačios ukrainietės, apie kurias jam ryte rašė.
Trumpai pasikalbėjus paaiškėjo, kad jie kelis kartus yra dalyvavę tuose pačiuose renginiuose. Vieną kartą – Kijeve, kitą kartą – Suomijoje, kur K. Bliujus buvo instrumentinio, o O. Sleptsova – vokalinio konkurso žiuri komisijos nariai.
Ar Kauno J. Gruodžio konservatorijos direktorius atpažino Oleną?
„Praėjo daug laiko. Žmonės keičiasi. Tada ji turbūt kitaip plaukus dažė“, – nusišypsojo K.Bliujus.
„Pavasarinė šypsena lietuviško vėjo dainoje“
Ukrainietė dėkoja likimui, atvedusiam ją į ugdymo įstaigą pačiame Kauno centre, kurioje ji jau pradėjo antrus darbo metus. O. Sleptsova pasakojo, kad ugdymo įstaigos bendruomenė – tiek pedagogai, tiek mokiniai – ją priėmė labai geranoriškai šiltai. Vos pradėjus jai dirbti Konservatorijoje, ją pakvietė į istorijos pamoką pakalbėti apie karą ir padainuoti. O. Sleptsovai su jos kraštiete bičiule Konservatorijos direktorius pasiūlė ir maitinimą, ir apsigyventi nemokamai mokymo įstaigos bendrabutyje.
O. Sleptsova dirba ne tik Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, ne kartą ir koncertavo Kauno miesto muziejuje, pernai vykusiuose „Kaunas – Europos sostinė“ renginiuose.
Pedagogei ir solistei Olenai Sleptsovai pernai buvo skirta ir Lietuvos kultūros ministerijos stipendija sukurti koncertinei programai „Pavasarinė šypsena lietuviško vėjo dainoje“, ji dažnai koncertuoja.
Moteris visada sulaukia palaikymo žodžių. Lietuviai net nustemba, jog O. Sleptsova jau kažkiek kalba ir supranta lietuviškai.
Gyvenimo permainų vėjuose
Pernai O. Sleptsova vedė dar ir nuotolines pamokas ukrainiečiams studentams, besimokantiems dainavimo. Beje, praėjusių mokslo metų pabaigoje Olena sulaukė skambučio iš Charkovo miesto menų universiteto, savo buvusios darbovietės. Administracijos atstovai teiravosi, ar ji šiems mokslo metams grįš dirbti į šią Ukrainos mokymo įstaigą. Kadangi atsakė taip greitai sugrįžti negalvojanti, ją iš darbo visai atleido.
„Bent kol kas grįžti ten būtų pavojinga“, – atsiduso O. Sleptsova.
Kol kas menininkė savo ateitį planuoja Lietuvoje – ruošiasi pamokoms ir koncertams, mokosi lietuvių kalbos, nori kiek įmanoma geriau pažinti lietuvius ir jų kultūrą. Ji dėsto J. Gruodžio konservatorijoje solfedį, yra projektų vadybininkė.
„Lietuviai yra nuostabūs žmonės. Labai kultūringi. Man sako, kad sutiksiu visokių, tačiau kol kas sutikau tik gerus“, – už svetingą priėmimą ir galimybę patirti gyvenimo pilnatvę toli nuo namų visiems dėkojo O.Sleptsova.
Su giminaičiais, likusiais Dniepropetrovske, moteris dažniausiai susirašo elektroniniais laiškais arba mesendžerio žinutėmis. Įsijungia mesendžerį, pamato, kad žmogus prisijungęs, parašo ką nors į giminaičių ar draugų grupę, supranta: „Ačiū Dievui, viskas tvarkoje“. Su draugais, kurie išvyko svetur, dažnai pasikalba vaiberiu.
„Dabar likusiems Ukrainoje išvykti iš šalies yra gerokai sunkiau – siūlančių nemokamą kelionę jau turbūt neliko“, – pastebėjo O. Sleptsova.
Ir apie vyšyvankos spalvas, raštus ir prasmę
O. Sleptsova pastebėjo, kad siuvinėti tautiniai kostiumai ir buities rakandai (pagalvių užvalkalai, rankšluosčiai ir pan.) buvo labai mėgstami daugelyje šalių, pavyzdžiui, turkų, graikų, ispanų, portugalų ir kitų tautų. Ukrainoje liaudies dainų ir šokių kolektyvai paprastai į sceną per visus koncertus eina pasipuošę būtent tokiais. Tačiau šiaip moterų palaidinės, suknelės buvo siuvinėjamos gerokai dažniau negu vyriški marškiniai – tokius turėjo ir vilkėjo, turi ir vilki tik tie vyriškiai, kurie labai susiję su tautinėmis idėjomis.
„O Ukrainos senųjų rankšluosčių puošimo tendencija buvo labai išskirtinė – siuvinėdavo juos ikonomis, šventųjų portretais“, – pastebėjo O. Sleptsova.
Pasak jos, siuvinėjimo tradicijos, dažniausiai naudojami raštai ir pasirenkamos spalvos skirtingose Ukrainos srityse labai skiriasi. Dniepropetrovsko srityje, iš kurios Olena kilusi, siuvinėjama dažniausiai gėles – rožes, rugiagėles, tiek pagalvių užvalkalus, tiek drabužius ir paveikslus. Charkovo srityje, kuri yra greta Dniepropetrovsko ir kur atvykusi dirbti Olena apsigyveno, siuvinėdavo daugiausia kryželiu ir būtent rožių su lapeliais ornamentus – žiedas paprastai raudonas, o lapai juodi – apskritai siuvinėjimuose ten daug ir juodos spalvos.
Atspėsit, iš kokio regiono?
„Pagal vyšyvankos spalvas ir raštus beveik galima pasakyti, iš kokio regiono tas daiktas: vienur siuvinėjimai buvo labai spalvingi, kitur dažniausiai siuvinėta juoda ar raudona, dar kita spalva. Dabar šių skirtumų neliko – siuvinėjimų raštai ir spalvos labai maišosi, žmonės skirtingose srityse dabar renkasi siuvinėjimui tokius raštus ir spalvas, kurie artimiau jų širdžiai, o ne pagal tradicijas“, – sakė O. Sleptsova.
Operos solistė ir pedagogė pastebėjo, kad Ukrainoje siuvinėja ne tik medvilninius, bet ir vilnonius drabužius. Ir siuvinėti baltais siūlais ant balto audinio buvo labai mėgstama ir dabar yra labai madinga.
Žiupsnelis atsiminimų apie bobutę
Muzikos pedagogė ir atlikėja puikiai atsimena pas jos bobutę Dniepropetrovske buvusias išsiuvinėtas užuolaidėles, pagalvių užvalkalus, rankšluosčius, bet apsirengusios siuvinėta palaidine ar sarafanu jos kažkodėl neprisimena. Olenai bobutė buvo pasiuvusi kostiumėlį, kurios palaidinę buvo išsiuvinėjusi gėlytėmis – tai buvo dažniausiai jos, tada besimokiusios vienuoliktoje klasėje, dėvimas drabužis.
Siuvinėti mokėjo ne tik O. Sleptsovos bobutė, bet ir mama.
„Ir aš moku, prireikus galėčiau išsiuvinėti palaidinę“, – sakė ponia Olena.
Kiek laiko užtrunka išsiuvinėti moteriškos palaidinės priekį ir rankoves, kaip kad dažniausiai daroma? To pasiteirauta O. Sleptsova pastebėjo, kad į šį klausimą sunku atsakyti – tai daug priklauso nuo siuvinėtojo nuotaikos ir aplinkybių, juk galima prireikus visą dieną ir naktį prasėdėti prie siuvinio, galima per dieną prisėsti tik pusvalandžiui.
Minima Vyšyvankos diena
O. Sleptsova pabrėžė, kad nuo 1991-ųjų, kai buvo paskelbta Ukrainos nepriklausomybė, tradiciniai siuvinėjimai laikomi tarsi Ukrainos simboliu ir ukrainiečių siela bei yra labai branginami, vertinami visose Ukrainos srityse.
Pagal tradiciją kasmet trečiąjį gegužės ketvirtadienį ukrainiečiai ir jų draugai įvairiose šalyse puošiasi tradiciniais raštais išmargintais marškiniais ir mini Vyšyvankos dieną. Siuvinėtais rūbais ukrainiečiai mėgsta puoštis ir per kitas tradicines šventes – Kalėdas, Velykas, Naujuosius metus.
„Dažniausiai buvo dėvimos baltos, ties krūtine ir rankovėmis įvairiomis spalvomis ir ornamentais siuvinėtos moteriškos palaidinės. Suknelių, sarafanų paprastai taip pat siuvinėjamas priekis, kartais ir apačia, suknelių – ir rankovės. Keletą dešimtmečių dabar ukrainiečiai skatinami puoštis tradiciniais siuvinėtais drabužiais. Dažnai moterys renkasi ne tik tradicines baltas siuvinėtas palaidines, bet ir juodas, mėlynas“, – sakė operos solistė ir pedagogė.
Vilkėjo šimtus tautinių kostiumų
O. Sleptsova pastebėjo, kad jai dažnai tekdavo dainuoti ukrainiečių liaudies dainas. Tokiuose pasirodymuose ji dažniausiai vilkėdavo tautinius drabužius, puoštus vyšyvanka – siuvinėjimais. Ji dainavo ir spektaklyje „Taras Bulba“, kuriame vilkėjo ukrainiečių tautinį kostiumą su vyšyvanka, tokiais rengėsi ir per daugybę didelių, vadinamųjų Gala, koncertų.
„Bene visi Ukrainos chorai, šokių kolektyvai turi ir pasirodymuose dėvi siuvinėtus drabužius. Siuvinėtos palaidinės Ukrainoje labai paplitusios ir mėgstamos, daug kur parduodamos kaip suvenyrai. Mano marti atsivežė neįsivaizduojamo grožio šviesios spalvos kryželiu siuvinėtą palaidinę iš Kijevo. Šiuolaikiniai ukrainiečių kostiumai taip pat labai dažnai puošiami vyšyvanka“, – sakė pašnekovė.