Totoristikos tyrinėtoja apie totorių istoriją, kalbą, tradicijas ir Vilniaus apskrities totorių bendruomenę

Totoristikos tyrinėtoja apie totorių istoriją, kalbą, tradicijas ir Vilniaus apskrities totorių bendruomenę

2021-uosius Seimas yra pa­skelbęs Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Apie Lietuvos totorių bendruomenės istoriją, kalbą, Vilniaus apskrities totorių bendruomenę ir jos aktualijas kal­bėjomės su Lietuvių kalbos insti­tuto vyriausiąja mokslo darbuo­to­ja, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros docente, humanitarinių mokslų daktare, Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininke Galina Miškiniene, tyrinėjančia Lietuvos totorių raštiją, kultūrą ir religiją.

Galina Miškinienė

Totoriai, prieš 700–600 metų pakviesti kunigaikščių padėti kovoti su priešais, giliai įleido šaknis Lietuvoje. Jūsų, kaip mokslininkės, akimis – toto­rių patekimo į Lietuvą istorija turbūt yra gerokai detalesnė?
Rašytinių šaltinių, jog šiose žemėse prieš 700 metų tikrai gyveno totoriai, kaip ir neišliko. Totorių atsiradimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemėse siejamas su Vytauto Didžiojo valdymo laikais. Apie atvykėlius iš Aukso ordos buvo paminėta 1397 m. liepos 8 d. pasiuntinybės instrukcijoje. Istorijos šaltiniai taip pat byloja, kad LDK ir Aukso ordą, pusiau klajok­lių mongolų totorių valstybę, gyvavusią nuo XIII a. vidurio XVI a. pradžios,­ dar vadinamą Kipčiakų chanatu, ­siejo akivaizdūs ryšiai, tačiau mūsų istorikai plačiau to nėra tyrinėję. Dvi to amžiaus stiprios valstybės buvo ­suinteresuotos bendradarbiauti.  Ir kunigaikštis Gediminas, vėliau Kęstutis ir Algirdas, kovodami su Kryžiuočių ordinu, Lenkija ir ­Maskva, ne kartą buvo sudarę sąjungą su totoriais kipčiakais ir, manoma, kad kai kurie totorių būriai, ­palaikantys kunigaikščius, tarnaudavo samdomais kariais, todėl jie galėjo apsigyventi ­šiose žemėse, ­dažniausiai pilyse.

Tai įrodančių istorinių šaltinių taip pat turbūt nėra išlikusių?
Prieštaringa situacija. Antonas Muchlinskis, Vilniaus universiteto absolventas, orientalistas, istorikas, folkloristas, Sankt-Peterburgo universiteto profesorius, spausdintoje 1857 m. „Lietuvos totorių kilmės ir padėties tyrimas“ (rusų k.) pa­skaitoje buvo citavęs 1324 m. į Lietuvą atvykusių pranciškonų užrašus: „Mūsų broliai atvyko į lietuvių kraštus skelbti Kristaus mokslą, rado visą tautą skendinčią barbariškuose paklydimuose ir atsidavusią ugnies kultui. Tarp jų ir skitus, atvykėlius iš kažkokio chano valdų, kurie meldėsi azijietiška kalba“ ir darė išvadą, kad ten minimi azijietiškai meldęsi skitai greičiausiai buvo totoriai. Šis fragmentas keliavo iš knygos į knygą, tačiau istorikams patikrinus „Annales“ leidimus, paaiškėjo, kad A. Muchlinskis pateikė klaidingą citatą.

Kokia yra totorių kalba ir koks jos likimas? 
Atsakydami į šį klausimą, turime kalbėti apie tris kalbas: totorių, Krymo totorių ir Lietuvos totorių. Totorių kalba priklauso tiurkų kal­bų (kipčiakų) grupei ir yra viena iš trijų didelių tiurkų kalbos šakų. Galima išskirti tris regionus: Juodo­sios jūros-Kaspijaus regioną (karaimų, Krymo totorių, karačajų-balkarų, kumykų); Volgos-Uralo regioną (totorių, baškirų) ir Aralo-chazarų regioną (kazachų, karakalpakų, nogajų, kirgizų).

Su savo mama Tatjana (Tanzilia) Aleksandrovičiūte, Totorių g. (Sovietmečiu Komjaunimo skersgatvis), 1980 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Totorių kalbos pagrindas susiformavo Volgos bulgarų kalboje. Iš Aukso ordos ir Krymo į Lietuvą XIV–XV a. atėjusių totorių kalba priklausė tiurkų kalbų kipčiakų grupei, tačiau lemiamą skambesį raštijoje ir jų aukščiausiuose sluoksniuo­se turėjo čagatajų kalba. Tai buvo Aukso ordos literatūrinė ir oficiali kalba. Lietuvos totorių rankraščiuo­se yra daugybė tekstų čagatajų kalba. Vartojamo rašto pagrindą sudarė arabiški ir uigūrų rašmenys. Priėmus islamą XI–XII a. senuosius uigūrų rašmenis pakeitė arabiški. Senoji totorių kalba (Pavolgio tiurki) susiformavo XI–XIV a. iš įvairių Volgos bulgarų, kipčiakų ir čagatajų tiurkų kalbų dialektų. Totorių kalbai užrašyti iki 1927 m. buvo vartojami arabiški rašmenys, 1927–1939 m. – lotynų, nuo 1939 m. iki dabar – kirilica. Lietuvos totoriai kalbėjo įvairiais dialektais, gana greitai prarado savo gimtąją kalbą ir pradėjo vartoti rusėnų kalbą. Tai nulėmė ir karinė tarnyba, dėl kurios ilgam išvykdavo iš namų, ir mišrios santuokos su moterimis krikščionėmis. Galutinai gimtąją kalbą Lietuvos totoriai prarado XVII a. pirmojoje pusėje. Lietuvos totorių istorinės kalbos rekonstrukcijos ėmėsi prof. E. Teniševas. Esu rašiusi apie Lietuvos totorių istorinę šnekamąją kalbą ir prof. E. Teniševo įžvalgas leidinyje „Lietuvos totoriai“ (Nr. 12, 2001) ir  leidinyje „Knygotyra“ (Nr. 54. 2010).

Gal žinote, kiek žmonių pasaulyje kalba totoriškai? Ar totoriai visame pasaulyje gali susikalbėti viena kalba? 
Totoriškai kalba pasaulyje apie 5 427 320, o Krymo totorių kalbą vartoja apie 540 000 žmonių. Krymo totorių kalba nevienalytė, ją sudaro trys dialektai: šiaurinis, vidurinis ir pietinis. Dialektai yra stipriai susimaišę tarpusavyje. Krymo totorių kalba skiriasi nuo totorių kalbos, šių kalbų bendrumas yra tas, kad abi yra tiurkų kalbų grupės kipčiakų pogrupio dalis, tačiau jomis kalbantys žmonės vieni kitų nesuprastų. 

Ar Lietuvoje turime totorių kalbą mokančių žmonių? Ir maždaug kiek tokių?
XX a. pradžioje totoriai buvo evakuojami į Kazanę, dabartinį Tatarstaną, ten bandyta steigti mo­kyklėles mokyti totorių kalbos. Yra šeimų, grįžusių iš Kazanės, ten tuo laikotarpiu gimę ir augę vaikai truputį mokėjo totoriškai, kai kuriose Lietuvos totorių šeimose totorių kalbos pradmenų būta ir praeitą šimtmetį.  Ir tie totoriai, kurie sovietmečiu atvyko iš Kazanės, Ufos statyti Ignalinos atominės elektrinės ar į Klaipėdą, kalbėjo totoriškai. O Lietuvos totoriai savo istorinę kalbą prarado maždaug nuo XVII amžiaus.

Ar yra žodžių, į lietuvių kal­bą atėjusių iš totorių kalbos?
Tiesiogiai iš totorių kalbos atsiradusių žodžių lietuvių kalboje turbūt nebus daug, bet verta paminėti tokius kaip svogūnas (> sugan, soğan), kilimas (> keliam, kilim), ulonas (> ulan), kindžiukas, kindziukas (> kinduk), koldūnas (> kundum), orda (> orda); tokius vietovardžius kaip Kaišiadorys, Kena, Kazokiškės, Totoriškės, Totorka, Kazbėjai, Kazaklarai ir t. t. Iš totorių kalbos atėjusius skolinius yra gerai išnagrinėję Baltarusijos ir Lenkijos kalbininkai, o lituanistų dėmesio toks darbas dar laukia.

Daug Jūsų minėtų vieto­vardžių yra netoli Elektrėnų…
 Tai rodo, kad tai yra totorių gyventos vietos. Pirmieji totoriai kūrėsi ne tik prie pilių – jie apgyvendinti LDK pasienyje ir prie svarbesnių vietų. Senosios gyvenvietės palei Trakus, Kaišiadoris buvo būtent tokios.

Gal galima kalbėti ir apie totorių charakterį, nacionali­nius bruožus?
Gal ir galima. Etnologinių ty­rimų paskutiniu metu nėra daryta, tik tarpukario metais tokius buvo atlikęs istorikas Stanislovas Kaičinskis, pirmos monografijos apie Lietuvos totorius autorius (1938). Pagal jį ir bandysiu pateikti kultūrinį-socialinį totoriaus portretą, viliuo­si, kad daugumą savybių iki šiol mūsų tautybės žmonės išlaikė. Taigi, buvo pastebėta, kad totorius laikosi žodžio, pakankamai užsispyręs, atkaklus, darbštus, šeimos žmogus. Totoriai turi bendraturkiškų bruožų, iš kurių labai svarbus yra svetingumas. Jei svečias atėjo į namus, nepaleis jo nepavaišinę arbata, kava ir daugiau kuo. Išlikusiuose Lietuvos totorių rankraščiuose yra daug tekstų, nurodančių, kaip dera elgtis su kaimynu, tėvais, našlaičiais, keliaujančiais ir pan. Šeimose labai didelė pagarba tėvams. Dar XX amžiuje totorių vaikai į tėvus kreipdavosi tik Jūs, tujinimo nebuvo. Ir didelė pagarba moterims, nepaisant jų amžiaus. Tai galiu sakyti ir pagal savo šeimą. Išskirtinis dėmesys moterims turi sąsajų ir su religija. Pagal Koraną ir padavimus apie pranašo Muchamedo posakius bei veiksmus – chadisus – moterys užima labai svarbią vietą ir yra gerbiamos šeimoje. Korane net yra žodžiai, kad „po motinos kojomis yra rojus“. Nusakyta, kad jeigu tėvas ir motina kviečia vaiką ateiti tuo pačiu metu, jis pirma turi prieiti prie motinos. Beje, nors islamas leidžia vyrams imti į žmonas kitos tikybos moteris, dar iki šeštojo XX amžiaus dešimtmečio totoriai stengėsi kurti šeimas „tarp savų“.

Galinos senelis Stepanas (Mustafa) Aleksandrovičius, Totorių g. Ignalina, 1960 m.

Ar atskiriate totorius iš išvaizdos Lietuvoje?
Antropologiškai totoriai turi daug rytietiškų bruožų. Mongoloidiniai bruožai ryškesni, būdingos rudos akys.

Kaip apibūdintumėte, kas totorius apsaugojo nuo galu­ti­nės asimiliacijos?
Tas jų gyvenimas per ilgus šimtmečius savame rate, savo bendruomenėje. Vis tiek jie Lietuvoje buvo kiti ir kitokie – juos skyrė religija ir tradicijos, šios saugojo bendruomenės vidaus ryšius, o šie – pačią bendruomenę. Tradicijų laikymasis išliko per amžius. Vaiko vardo suteikimas, tuoktuvės, laidotuvės – šios žmogaus gyvenimo rato apeigos ir tradicijos yra labai išskirtinės ir konservatyvios, jos totorius jungė ir išskirdavo iš kitų. Ir totorių socialinis statusas buvo kiek kitoks – jie buvo kariškiai, tarnavo ne tik LDK, bet ir imperinėms kariuomenėms ir Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Taip pat jie buvo puikūs kailiadirbiai, amatininkai, kažkada – ir diplomatinės tar­nybos atstovai, žodžiu, turėjo savo socialines nišas.

Esate Vilniaus apskrities­ to­torių bendruomenės pirmi­ninkė. Gal galite glaustai pristatyti jos veiklą. Kuo pasižymi kultūrinis ir visuomeninis Vil­niaus apskrities totorių ben­druomenės gyvenimas? 
Statistikos departamento duo­menimis, būtent Vilniaus apskrityje gyvena daugiausia totorių – daugiau kaip pusantro tūkstančio, daugiau negu pusė, gyvenančių Lietuvoje. Didžiausios totorių bendruomenės įsikūrusios Nemėžių ir Keturiasdešimt Totorių kaimuose ir Vilniaus mieste bei Švenčionyse, Ignalinoje.
Vilniaus apskrities totorių ben­druomenė susikūrė 2004 m. Anksčiau veikė Vilniaus krašto totorių bendruomenė, ji turėjo filialus Nemėžio ir Keturiasdešimt Totorių kaimuose, tačiau jos veikla buvo prigesusi, vos ruseno. Buvo iniciatyvių žmonių, kurie subūrė naują – Vilniaus apskrities totorių bendruomenę. Mūsų bendruomenėje aktyvių narių nėra labai daug, rodančių iniciatyvą kažką daryti – apie 20 žmonių. Mūsų tikslas patraukti jaunimą. Mes ne skėtinė organizacija, bet turim daug bendrų renginių, vystom savo veiklą įvairiose vietose – Nemėžyje, Švenčionyse, Ignalinoje, o daugiausia, žinoma, Vilniuje. Sostinėje turime sekmadieninę totorių mokyklą (panašios veikia ir Klaipėdoje, Visagine), kuriose visi norintieji, vaikai ir suaugusieji, gali mokytis totorių kalbos. Totorių kalbos galima mokytis ir nuotoliniu būdu. Tatarstane buvo sukurta moderniais kalbos mokymosi metodais grįsta totorių kalbos platforma „Ana tele“.

Šiemet totorių bendruo­menės kultūrinis gyvenimas turbūt suintensyvėjo?
Sulaukėme įvairių institucijų, visuomenės susidomėjimo, nemažai laiko teko skirti interviu ir paskaitoms, susitikimams. Vilniuje ir kituose miestuose vyko konferencijų, buvo parodų atidarymų, knygų pristatymų – daug ko buvo. Ir nemažą visuomenės susidomėjimą jautėme. Ir tebejaučiame.

Gal galite išskirti, kokie buvo reikšmingiausi Totorių ­istorijos ir kultūros metų renginiai Vilniuje ir Vilniaus ­apskrityje?
Turbūt reikšmingiausias – rug­sėjo mėnesį Vilniaus universitete vykusi tarptautinė mokslinė konferencija „Totoriai Lietuvos istorijoje ir kultūroje XIV–XXI a.: naujausi tyrimai“. Konferencijoje išklausyti 39 pranešimai (20 gyvai auditorijoje, 19 – nuotoliniu būdu), ku­­riuos­­ skaitė mokslininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Bulgarijos, Ispanijos, Krymo, Ukrainos, Turkijos, Tatarstano, Rusijos Federacijos. Prisijungę buvo apie 100 žmonių. Buvo daug naujų įžvalgų: kalbėta apie totorių istoriją, kultūrą, religiją ir apie dabartinį bendruomenės gyvenimą. Kodėl Vytautui reikėjo totorių? Šį klausimą analizavo Kijevo mokslų akademijos Istorijos instituto dr. Boriso Čerkaso pranešimas. Kas vyko LDK pasieny prie Juodosios jūros, tyrinėja ir plenariniame pranešime nagrinėjo Vladislav Hrybovskyi iš Ukrainos. Šių temų Lietuvos mokslininkai nesam nagrinėję. Nors konferencija vyko jau seniau negu prieš mėnesį, vis dar plaukia atsiliepimai iš įvairių vietų. Pagal Vyriausybės programą žadame išleisti ir straipsnių rinkinį ­konferencijos pranešimų pagrindu.

Elektrėnų savivaldybė taip­ pat priklauso Vil­niaus­ apskri­čiai. Apie šiame mies­te ir greta jo gyvenančius totorius ir jų veiklą galite ką nors pasakyti?
Žinau, kad Elektrėnuose gyveno ir tebegyvena keletas totorių šeimų. Taip pat Kostas Smolskis, užaugęs Ignalinoje, kaip ir aš. Turiu kelių šeimų kontaktus, tikiuosi, kad pavyks jas įtraukti į bendruomenės veiklą. Beje, planuojam Grigiškėse, Elektrėnuose keletą renginių, kurie galėtų sukviesti ir daugiau totorių.

Galina Miškinienė (antra iš dešinės) su Lietuvos totorių bendrijos nariais. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas dabar labiausiai džiugina ir liūdina, gąsdina Lietuvos totorius?
Džiugina, kad jie dar yra, neišnyko, neasimiliavosi, kad yra puikiai integruoti Lietuvoje. Žinoma, asimi­liacijos procesas veikia, didesnį ži­nių, tradicijų bagažą turėjusi se­noji karta išeina į Amžinybę, nemažai ko nespėjome net užrašyti, įamžinti. Labai svarbus klausimas, ar šeimose bus saugomos tradicijos, ar jos bus perduotos vaikams. 2003–2006 m. teko keliauti po Rytų Lietuvą, išgirdau senų totorių skundų, kad jie neturi kam palikti savo maldakny­gių (chamailų), kitų rankraščių, nes vaikai išvykę į užsienį ar nesidomi. Svarbu, kad žmonės neišparceliuotų savo palikimo, o perduotų vaikams ir vaikaičiams arba nors tam tikroms institucijoms.
Mane labai džiugina regionų ­iniciatyvos. Pernai, kai buvo pa­skelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai, regionai sujudo, kultūros centrai, bibliotekos sumanė daug renginių. Tad tenka nemažai važinėti ir gyvai pristatinėti Lietuvos totorių istoriją ir kultūrą. Regionų žmonės mažai ją žinojo, tad daug kur turėjo progos išgirsti pasakoji­mų ir muzikos, paragauti totoriškų patiekalų. Džiaugiuosi Lietuvos valstybės archyvo paroda Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams (jie ištraukė ir parodė savo dokumentus šia tema), Ignalinos viešosios bibliotekos projektu „Totorių istorija žadina ­vaizduotę“, skirtu Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams. Projekto metu vyko nemažai renginių ir mano knygos „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“ pristatymas. Projektą užbaigs virtuali paroda, jai radom nemažai įdomių dokumentų. Viliuosi, kad Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų ­pažadintas susidomėjimas nesibaigs šiais metais, o tęsis ir toliau.

Turbūt skaitytojams būtų įdomu sužinoti ir apie Jus. Kur gimėte, užaugote. Ar nesijautėte kažkuo kitokia tarp bendraamžių? Jei taip, tai būtent kuo.
Užaugau Ignalinoje, Totorių gat­vėje, totorių šeimoje. Nesijaučiau kažkuo išskirtinė. Mano mokykloje totorių buvo įvairiose klasėse – ir vyresnių, ir jaunesnių, nesijautėm išskirtiniai, ta tautybė atrodė nesvarbi. Mano mama buvo biologijos ir chemijos mokytoja, kartais su ja ir aš pavartydavau įvairių klasių žurnalus – tie įrašai paskutiniame puslapyje, kuriame buvo surašytos tautybės, net nustebindavo. Nors totorių tradicijų šeimoje mačiau: namuose kelis kartus per dieną meldė­si močiutė, ­mačiau, kad turim išskirtinę knygą – Koraną, tačiau tada jų nesureikšminau, dėl jų nesijaučiau kažkuo ­kitokia.

Tad kaip pasukote tyrinėti totorių kalbos ir tradicijų? ­Tai šeimos poveikis?
Į šią tyrinėjimo sritį mane nukreipė Vilniaus universiteto prof. Valerijus Čekmonas. Jis pastebėjo mano rytietiškus bruožus ir paklausė, ar nesu totoriškų šaknų. Kai tai patvirtinau, pasiteiravo, ar namuose turim senų knygų, ar mokam jas skaityti. Ir paprašė atvežti tų senų knygų. Nuvežiau maldaknygę arabiškais rašmenimis – chamailą, kurios nemokėjau skaityti. Prof. V. Čekmonas parodė literatūros, iš kurios galėčiau mokytis arabiškų rašmenų, taip jų pramokau. Po šiais rašmenimis slypi ir senoji turkų kalba, susidomėjau ir ja. Jau po disertacijos gynimo „Seniausieji Lietuvos totorių rankraščiai (Grafika. Transliteracija. Vertimas. Tekstų struktūra ir turinys)“ 1998 m. pradėjau aktyviai kurti turkologijos specialybę Vilniaus universitete, ją baigę studentai verčia filmus, knygas.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės Jums ir Vilniaus apskrities totorių bendruomenei.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų