Julija Kirkilienė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Stanislovas Juocevičius atmetė „Lietuvos energijos gamyba“ AB ieškinį prieš UAB „ENG“ dėl pirkimo –pardavimo sutarties pripažinimo nesudarytos arba atleidimo nuo sutarties vykdymo. Beveik ketverius metus užtrukęs bylos nagrinėjimas baigėsi pripažinimu, kad viešasis interesas yra aukščiau valstybės įstaigos noro siekti pasipelnyti iš mokesčių gyventojams.
Vamzdis
Dar kartą skaitytojams primename vamzdžio istoriją, kuri plačiai apkalbama buvo 2009 metais. Tada savivaldybė, siekdama išspręsti skirtingos kainos už šilumą Vievio ir Elektrėnų miestuose problemą, surengė apklausos sąlygas, kuriose nurodė, kad šiluminės trasos nutiesimas iš Elektrėnų į Vievį leistų sumažinti šilumos kainą Vievio gyventojams ir pagerintų šilumos energijos tiekimo patikimumą bei kokybišką šilumos energijos tiekimą vartotojams. Elektrėnų savivaldybė išdavė bendrovei „ENG“ licenciją tiekti šilumą perdavimo tinklais tarp Elektrėnų ir Vievio.
Teismas pripažino, kad ši licencija išduota buvo pagrįstai, nes išdavimo metu atitiko visas licencijos išdavimo sąlygas, numatytas Šilumos ūkio įstatyme. Elektrėnų savivaldybė tarybos sprendimu patvirtino šilumos ūkio specialųjį planą, todėl teismas pripažino, kad patenkinus „Lietuvos energijos gamybos“ ieškinį, savivaldybė netektų galimybės šilumą vartotojams tiekti taip, kaip numatyta tame plane. Šilumos tiekimas UAB „ENG“ nutiesta šilumos trasa tarp Elektrėnų ir Vievio yra „… projekto mažinti šilumos kainą Vievio gyventojams pasekmė, tai atitinka viešąjį interesą“,- rašoma teismo sprendime.
Reikalavo už šilumą mokėti dvigubai
Teisme „Lietuvos energijos gamyba“ bandė įrodyti, kad Elektrėnų komunalinis ūkis savo nuožiūra leidžia UAB „ENG“ pasiimti šilumos kiekį. Teisminiai procesai prasidėjo 2010 metais, o nuo 2011 metų sausio mėnesio „Lietuvos energijos gamyba“ neteisėtai Elektrėnų komunaliniam ūkiui pradėjo siųsti sąskaitas už visą šilumos kiekį, skirtą Elektrėnų ir Vievio miestams apšildyti. „ENG“ taip pat siuntė EKŪ sąskaitas už parduodamą šilumą pagal anksčiau sudarytą sutartį. Jei teismas nebūtų atmetęs ieškinio, EKŪ būtų tekę apmokėti abiejų šilumos pardavėjų sąskaitas, o savivaldybės gyventojams už šilumą mokėti būtų tekę dvigubai brangiau. EKŪ „Lietuvos energijos gamybai“ mokėjo tik už šilumos kiekį, pateiktą Elektrėnų miestui, atėmus šilumos kiekį, kurį UAB „ENG“ pateikia Vievio miestui. Teisme UAB „ENG“ ir tretieji asmenys – Elektrėnų komunalinis ūkis ir Elektrėnų savivaldybė – įrodė, kad 2009 metais Lietuvos elektrinės, kurią dabar valdo „Lietuvos energijos gamyba“, valdyba, į kurios sudėtį įėjo Ūkio ministerijos atstovai, vienbalsiai pritarė tiekti UAB „ENG“ šilumą tuometinėmis paskaičiuotomis kainomis. Tokiam sprendimui pritarė Energetikos ministerija. Tada Verslo paramos agentūra pripažino, kad projektas tiesti šilumos trasą iš Elektrėnų į Vievį atitinka ES fondų reikalavimus ir Ūkio ministerija skyrė 6 mln. Lt paramą projekto išlaidoms padengti. 2009 m. Lietuvos verslo paramos agentūra, Ūkio ministerija ir UAB „ENG“ pasirašė projekto finansavimo sutartį. Po mėnesio Lietuvos elektrinė ir UAB „ENG“ pasirašė šilumos pirkimo – pardavimo sutartį, kuria dabartinį ieškovą – „Lietuvos energijos gamybą“ – įsipareigojo pagaminti ir tiekti šilumą už kainą, apskaičiuotą pagal sutarties priede numatytą formulę. Šalys tada susitarė, kad sutartis galioja neterminuotai, bet ne trumpiau nei 15 metų. Naujieji „Lietuvos energijos gamybos“ vadovai sutartį nutraukti užsimojo praėjus vos porai metų.
„Lietuvos energijos gamybos“ pozicija
„Lietuvos energijos gamyba“ (Ieškovas) nevykdyti sudarytos sutarties su UAB „ENG“ (Atsakovas) nori todėl, kad elektrinėje pradėjus veikti devintajam blokui, nėra galimybių tiekti atliekinės, arba, kaip teisme buvo įvardinta, technologinės šilumos. Ežero vanduo, panaudotas elektros gaminimo procese kondensato ataušinimui, išleidžiamas atgal į marias. Kadangi buvo pakeistas technologinis procesas ir šilumą „Lietuvos energijos gamyba“ gamina atskirai, teisme jie bandė įrodyti, kad sutarties jie vykdyti negali ir dėl įvairių teisinių priežasčių. Pavyzdžiui, „Lietuvos energijos gamyba“ atstovai – advokatas Ramūnas Petravičius, advokatė Vilija Vaitkutė Pavan, advokatų padėjėjai Povilas Junevičius, Židrūnas Martišius ir Andrius Zaveckas – norėjo įrodyti, kad sutartis buvo sudaryta neteisėtai ir, kad Ieškovas niekada netiekė šilumos pagal sutartį, o tik vykdė bandomąją šilumos tinklų eksploataciją. Sutartyje esą nėra tikslūs atliekiniai šilumos kiekiai, kuriuos Ieškovas turėtų pareigą pagaminti ir parduoti Atsakovui. Šalys nesutarė, kiek šilumos Ieškovas turi parduoti Atsakovui, kaip ta šiluma yra apskaitoma ir parduodama. Ieškovas nurodė, kad UAB „ENG“ neturi tiesioginio tinklų prisijungimo prie „Energijos gamybos“ perdavimo sistemos, todėl šilumą ima nuo EKŪ valdomų šilumos tinklų, nors pardavimo kainos EKŪ ir „ENG“ yra skirtingos. Pasak „Lietuvos energijos gamyba“ atstovų, šalys nesutaria dėl tiekiamos šilumos kiekio, šilumnešio techninių parametrų, šilumos kiekio ir šilumnešio apskaitos metodikos ir kt., todėl „ENG“ neturi teisės imti šilumos pagal 2009 m. sudarytą sutartį. Ieškovas norėjo įrodyti, kad sutartis būtų laikoma niekine, nes nėra susitarta dėl šilumos kiekio, nepasirašyti kai kurie sutarties priedai, kad sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams, todėl Ieškovas turi būti atleistas nuo sutarties vykdymo.
Ekspertų parodymai
Kad išnarpliotų tą sudėtingą bylą, teismas paskyrė ekspertus, kurie svarstant bylą skaitė ištisas paskaitas apie elektros gamybos technologijas. Ekspertai Algimantas Stasiukynas, Kęstutis Buinevičius ir Anzelmas Bačauskas paaiškino, kad visos rezervinės elektros gamybos turbinos Elektrėnų elektrinėje yra paruoštos darbui, t.y. sukasi, o besisukdamos gamina šilumos energijos tiek, kad užtenka Vieviui apšildyti. Ekspertai taip pat paaiškino, kad dalį šilumos termofikacijos tikslais galima nuimti ir nuo IX bloko turbinų, tik tam reikia įrengti specialią technologinę įrangą. Pasak ekspertų, jei „Lietuvos energijos gamyba“ būtų kitaip planavusi savo vidinius technologinius procesus, su rangovu suderinusi tiesioginį šilumos padavimą į miesto sistemą, tai nebūtų dabartinio šilumos gamybos apribojimo. Be to, pasak ekspertų, Ieškovas, pasirašydamas sutartį, prisiėmė įsipareigojimus ir laikė, kad sutarties vykdymui kliūčių nėra. Be to, ekspertai mano, kad „Lietuvos energijos gamybos“ vienašališki sprendimai išmontuoti dalį senųjų elektrinės blokų, nedaro įtakos sutarties vykdymui. Be to, ekspertai nurodė, kad šilumos kaina, kuri nustatyta sutartyje, buvo patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komiteto, todėl negali būti laikoma negaliojančia.
Ieškinys atmestinas
Teismas nusprendė, kad ieškinys atmestinas dėl kelių priežasčių. Byloje įrodyta, kad Elektrėnų savivaldybė ir UAB „ENG“ pasirašė Ketinimų protokolą, pagal kurį „ENG“ išreiškė ketinimus nutiesti šilumos trasą nuo EKŪ šilumos tinklų boilerinės (šilumos energijos pirkimo komercinės apskaitos vietos) Elektrėnuose iki katilinės Vievyje. Trasos ilgis 9 km. Elektrėnų savivaldybės administracija išdavė „ENG“ šilumos tiekimo licenciją teritorijoje tarp Elektrėnų ir Vievio miestų. Teisme nustatyta, kad AB „Lietuvos elektrinė“ (Gamintojas), kurią dabar valdo „Lietuvos energijos gamyba“ AB, pasirašė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „ENG“ (Tiekėjas), pagal kurią Gamintojas įsipareigojo pagaminti ir tiekti Tiekėjui šilumą už kainą, apskaičiuotą pagal Sutarties prieduose pateiktą formulę. Byloje taip pat nustatyta, kad 2009 metais Ūkio ministerija, Lietuvos verslo paramos agentūra ir „ENG“ pasirašė projekto „Atliekinės šilumos panaudojimas Vievio miesto šildymui apjungiant Elektrėnų ir Vievio centralizuoto šilumos tiekimo tinklus“ finansavimo ir administravimo sutartį. Byloje įrodyta, kad sutartis sudarė veiksnios šalys. Nustatyta, kad sutartims pritarė Ieškovo valdyba, į kurios sudėtį įėjo Ūkio ministerijos atstovai Vida Dzermeikienė, Domininkas Pečiulis, o balsavimui pritarė energetikos viceministras Henrikas Bernatavičius. Įrodyta, kad šilumos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų parodymus, o kainų skaičiavimo metodiką ruošė specialistai. Teismas nustatė, kad sutarties galiojimui įtakos neturi aplinkybės, kad šalys vėliau dėl kai kurių sąlygų nesusitarė. Byloje įrodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu yra patvirtinusi viešuosius interesus atitinkančius paslaugų teikėjus ir viešuosius interesus atitinkančias paslaugų teikimo apimtis elektros energetikos sektoriuje. Teisėjas akcentavo, kad byloje nebuvo faktinių duomenų, kodėl „Lietuvos energijos gamyba“ negali tiekti atliekinės šilumos, tik apsiriboja prielaidomis, jog jos neturi. Teismo sprendime cituojama Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategija, kurioje numatyta, kad iki 2020 metų valstybės prioritetas yra energetinė nepriklausomybė, labiausiai atitinkanti valstybės energetinio saugumo poreikius ir Lietuvos vartotojų interesus įsigyti elektros išteklius palankiausia kaina.
Iš ko pelnosi valstybė
„Lietuvos energijos gamyba“ AB ieškinį teismas atmetė. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui. Teisme bendrovei „ENG“ atstovavo advokatai Ligita Ramanauskaitė ir Marius Endzinas.
Pirminis teismas „Lietuvos energijos gamybai “ AB kainavo beveik 24 tūkst. Eur. Ši pinigų suma, žinoma, taip pat bus įskaičiuota į elektros ar šilumos kainą, nes „Lietuvos energijos gamyba“, nors yra valstybės įmonė, bet visais įmanomais būdais siekia pelno. „Lietuvos energijos“ duomenimis 2014 metais jų pelnas siekė 1,1 mlrd. litų, o „Lietuvos energijos gamyba“ grynasis pelnas buvo 115,3 mln. litų. „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Dalius Misiūnas giriasi sėkmingu valstybės turto valdymu.
Viktoras Valiušis, buvęs Lietuvos elektrinės ilgametis darbuotojas, savivaldybės tarybos narys, sako, kad blogai, kai valstybė tampa didžiausiu kapitalistu ir tokiu būdu pelnosi iš savo gyventojų.