Gegužės 3 d. – Pasaulinė spaudos laisvės diena, gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, 2000 m. gegužės 12 d. išėjo pirmas laikraščio „Elektrėnų kronika“ numeris.
Julija Kirkilienė
Pavasariui ateiti nesutrukdė jokios ligos, jokie karantinai. Tas sodų žydėjimas jausmus ištraukia iš pačios kiečiausios širdies. Per tokį žydėjimą žmonija prigalvojo daugybės profesijų švenčių: kiekvieną dieną kokios nors profesijos atstovai mini savo profesijos šventes, kurias anksčiau minėdavo viešai švęsdami. O šiais metais visos šventės švenčiamos tyliai.
Mūsų laikraštis šią gegužę turi progos švęsti net tris šventes: gegužės 3 d. – Pasaulinė spaudos laisvės diena, gegužės 7 d. – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, o 2000 m. gegužės 12 d. išėjo pirmasis laikraščio „Elektrėnų kronika“ numeris. Tad šiais metais, kai Steigiamasis Seimas švenčia šimtmetį, Elektrėnai švenčia šešiasdešimtmetį, savivaldybė – dvidešimtmetį, laikraštis „Elektrėnų kronika“ – taip pat dvidešimtmetį.
Likimas taip pajuokavo, kad man, šių eilučių autorei, teko būti prie šio laikraščio įkūrimo ištakų ir nuo 2002 m. rugsėjo 22 d. jam vadovauti. Pirmasis laikraščio redaktorius buvo Romualdas Černeckis. Per tuos metus teko baigti Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą ir duonos kepimo technologo specialybę pakeisti į žurnalistės profesiją. Naujai „iškepta“ žurnalistė gavo pamokų iš tokių žiniasklaidos šviesuolių, kaip Romualdas Sakadolskis, Skirmantas Valiulis, Algimantas Čekuolis ir kt. Negaliu nuvilti savo mokytojų, negaliu kažkokiais būdais išsižadėti savo principų, negaliu nesuprasti man skirto Likimo, todėl visus tuos metus esu ištikima žodžio laisvei ir, kad ir kaip kas benorėtų mūsų laikraštį nuspalvinti, nei aš, nei redakcijos darbuotojai nepriklauso jokiai politinei jėgai. Skelbiame tai, kas mums atrodo yra teisinga, o informacija reikalinga skaitytojams.
Ruošdama šį straipsnį peržvelgiau laikraščių archyvus, prisiminiau žmones, vienaip ar kitaip susijusius su mūsų laikraščio įsteigimu ir pagalba laikraščio išgyvenimui, žmones, rašiusius mums, teikusius informaciją ir kita. Per tą dvidešimtmetį vienas ar kitas pareigas ėjo per 20 žmonių. Dauguma jų iš mūsų redakcijos pakilo karjeroje. Tai Rita Trepeika, Alina Kulbokienė, Gražina Radzvilavičiūtė, Imantas Vasilavičius, Ineta Bricaitė ir kt. Nuo pat laikraščio įkūrimo visą dvidešimtmetį bendradarbiauja Onutė Maleravičienė, Vilija Dobrovolskienė, Ona Rasutė Šakienė, Genovaitė Žigutienė, Marija Lavrukaitienė, Janina Romerienė ir kt. Keletas bendradarbių ir rėmėjų šio jubiliejaus nesulaukė. Tai Regina Leonavičienė, Juzė Banevičienė, Vytautas Navaglauskas, 
Milda Bertašienė, Leonas Baltrukėnas, Kęstutis Rėklys. Už pagalbą laikraščio leidybai nuoširdžiai dėkojame dviem politikams – Broniui Pargaliauskui ir Broniui Bradauskui – skirtingais laikotarpiais be jokių įpareigojimų parėmusiems redakciją. Jei ne B. Pargaliausko žiniasklaidos reikšmės supratimas, „Elektrėnų kronikos“ šiandien gal nebūtų. Šiuo metu prie redakcijos kolektyvo prisijungė Judita Masiokaitė, lituanistės Albina Sidaravičienė, Janina Nikoliukienė, žurnalistė ir rašytoja Daiva Červokienė, šiemet žurnalistikos bakalauro darbą ginanti Eglė Butkutė, Kelmės r. laikraštyje korespondentu dirbęs Algimantas Lebedžinskas. Kiekvieną vasarą skaitytojus laikraščio publikacijomis nustebina ir laikraščiui naujų vėjų įneša Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto studentai. Antrą dešimtmetį laikraštyje visas svarbiausias vagas aria žurnalistė Virginija Jacinavičiūtė. Mūsų nuolatinį norą tobulėti, dirbti sąžiningai, tarnauti tik skaitytojams įvertino Lietuvos žurnalistų sąjunga: buvome apdovanoti medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.
Šiais metais Spaudos dieną ir laikraščio jubiliejų švęsti tenka kitaip – su kaukėmis, bet be renginių. Bet tas pavasario gražumas tiek į laikraščio puslapius, tiek į darbuotojų širdis įneša tiek daug optimizmo ir pasitikėjimo, kad tikrai tikime dar ilgai ir laimingai gyvuoti, žinoma, su savo skaitytojų pagalba. Kaip kartą sakė vienas savivaldybės šviesuolis Edvardas Baleišis, jei savivaldybėje neliktų „Elektrėnų kronikos“, savivaldybė liktų tarsi dykuma. Kad tos dykumos išvengtume, padėti redakcijai galite kiekvienas: užtenka tik prenumeruoti ar nusipirkti laikraštį „Elektrėnų kronika“, jį paskaityti, sužinoti reikalingą informaciją ir pasiųsti mums atgalinę žinutę: kur mums reikia pasitempti, o ką darome gerai. Tiek nedaug? Taip. Kad mes esame skaitytojams reikalingi, labiausiai pajutome šios pandemijos metu. Skaitytojai skambina, norėdami papasakoti apie problemas, dažnai suteikia reikalingos informacijos ar tiesiog paskambina norintys išsikalbėti. O mes visada laukiame skambučių, laiškų ar pas mus užeinančių. Juk redakcija, tai ne tik grupė žmonių, kuriančių ir redaguojančių leidinį, bet ir tam tikra institucija, savo veikla susijusi su visuomenės reikalais. Redakcijoje dirbti gali tik plačių pažiūrų žmonės. Mes norime tokie būti ir to siekiame. Mes tobulėjame bendraudami su savo rašinių herojais, semiamės patirties, išminties ir žinių. Ir kai interneto platybėse norime surasti informacijos apie kurį mūsų krašto žmogų, dažniausiai ją surandame savo rašiniuose, likusiuose paieškų sistemose. Dažniausiai tai informacija iš projektų, iš dalies finansuojamų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo prie Kultūros ministerijos. Vykdydami projektus jau beveik du dešimtmečius ieškome mūsų krašto įvairių laikotarpių šviesuolių, garsinusių ir garsinančių Elektrėnų kraštą.
Kartais redakcijos darbuotojus aplanko neramios mintys dėl žmonių, nesuprantančių popierinės žiniasklaidos reikšmės, neįvertinančių čia už susirinktą menką atlyginimą žmonių triūso. Bet tas neramias mintis išblaško žmonės, prisimenantys mus ir užsukantys į redakciją su gėlele, su atviruku, su geru žodžiu. Tada redakcijos darbuotojai prisimena, kad Likimas į laikraštį juos atbloškė ne šiaip, o vykdyti tam tikrą misiją – informuoti žmones apie tai, kas vyksta dabar, ir informaciją palikti ateičiai, kad žmonija žinotų, kas, kokiu laiku ir kur vyko.