Šviesos gatvė – filmavimo aikštelė

Šviesos gatvė – filmavimo aikštelė

Virginija Jacinavičiūtė

Kelias dienas Šviesos gatvės gyventojai gyveno patirdami šiokių tokių nepatogumų – dėl trumpametražio filmo filmavimo automobilius reikėjo statyti toliau nuo namų, buvo ribojamas eismas. Bet šiuos rūpesčius atpirko galimybė iš arti pamatyti filmavimo užkulisius – stebint filmą ekrane sunku įsivaizduoti, kokie sudėtingi ir nepaskubinami yra filmavimo darbai.

Ugniagesiai gyvenime ir filme: Egidijus Ščerbavičius, Andrius Valatkevičius ir Jonas Chveduk

Elektrėniškiai aktoriai
Ypač įdomi buvo balandžio 18-osios filmavimo diena. Kieme ir per langus žmonės stebėjo, kaip Šviesos g. 6 name imituojamas gaisras, kaip sena apranga apsivilkę ugniagesiai (elektrėniškiai!) skuba to gais­ro gesinti.
Paruošiamieji filmavimo darbai Šviesos gatvėje vyko kelias dienas. Elektrėniškės Jadvygos namų virtuvė buvo sugrąžinta į 1987-uosius metus, perdažytos tos laiptinės sienos, patamsintos skydinės, įtaisytos sovietmetį menančios pašto dėžutės su sovietine simbolika.
Trumpametražio filmo „Resentment“ (liet. „Nepalankumas“) pro­diuseriai apgailestavo, kad nepavyko masinėms scenoms suburti tiek elektrėniškių, kiek norėtų. Bet net trims elektrėniškiams teko gana svarbus vaidmuo. Įdomu tai, kad vaidinti teko vaidmenį, kuris puikiai pažįstamas kasdienybėje. Elektrėnų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai – viršininkas Jonas Chveduk ir vyriausieji specialistai Egidijus Ščerbavičius ir Andrius Valatkevičius – vaidino ugniagesius, skubėjusius gesinti gaisro. Tik technika, apranga labai skyrėsi nuo dabartinių. Ugniagesiai stebėjosi, kad filmavimui automobilis buvo atvarytas iš Vilniaus rajono, nors Elektrėnų PGT taip pat turi seną, kone antikvarinę gaisro gesinimo mašiną. Pasinaudoję šia mašina filmo kūrėjai tikrai būtų sutaupę. Filmavimo komandai tikrų ugniagesių patarimai buvo naudingi sukuriant tikrovišką gaisro gesinimo sceną. Elektrėniškiams ugniagesiams gelbėtojams gaisro sceną teko vaidinti ne vieną kartą. Ir aktoriams, ir stebėtojams įdomu, kaip ta scena atrodys filme.

Paskutiniai nurodymai aktoriams prieš scenos filmavimą. Kairėje Vytautas Suslavičius

Tarp masinės scenos aktorių straipsnio autorė sutiko ir fotomenininką, dabar jau Vilniuje gyvenantį Vytautą Suslavičių. Elektrėniškis dažnai filmuojasi įvairiuose klipuose ir reklamose. Šiame filme V. Suslavičius buvo gaisrą stebintis gyventojas. V. Suslavičius pasidalino prisiminimu, kad name, kuriame vyko filmavimas, teko pagyventi apie 10 metų, lig šiol gerai prisimena buvusius savo kaimynus.

„Resentment“ – autobiografinis režisieriaus Gleb Osatinski (Ukraina/JAV) filmas, kurio veiksmas vyksta 1987-ųjų metų Ukrainoje. Žydas berniukas svajoja palikti jį slegiančią antisemitišką aplinką, tačiau jo tėvas nenori išvykti iš namų ir išpildyti šeimos troškimo turėti ramesnį gyvenimą vakaruose. Tėvas net ir susidūręs su antisemitišku kaimynu nesiima iniciatyvos ginant savo ir savo šeimos garbės. Tai erzina vaikiną, jis nusprendžia pats imtis iniciatyvos,o tai veda į dramatišką susidūrimą, kuris visam laikui pakeičia visos šeimos gyvenimą. Istorija tyrinėja šeimos, asmeninio laisvės troškimo ir kovos su antisemitizmu temas iššūkių kupiname pasaulyje.

Plačiau apie filmavimo užkulisius bei tai, kodėl pasirinko Elektrėnus, papasakojo prodiuserinės kompanijos „Smart Casual“ direktorė bei prodiuserė Rūta Petronytė ir prodiuseris Justinas Pocius.

Papasakokite, ar sprendimas filmuoti Elektrėnuose atitiko lū­kesčius, ar draugiškai jus priėmė elektrėniškiai?
Viskas klostosi labai gerai. Visiškai neturėjome jokių problemų su Elektrėnų bendruomene ir apskritai su filmavimo leidimų derinimu. Tikimės, kad niekam neatsibodome, nes visada atėję padarome nemažą invaziją. Išsivalom parkingus. Tikimės, kad nesuerzinom gyventojų. Kodėl pasirinkome Elektrėnus? Kažkada su Justu kalbėjome, kad reikia šį filmą filmuoti tokiame miestelyje kaip Elektrėnai, nes vaizduojame 1987 metų Ukrainą. Ieškojome sovietinių blokinių pastatų, bet tai nėra blogai. Yra gerai, kad tokių vietų dar yra, nes Vilniuje dėl renovacijų jau sudėtinga jų surasti. Kitas dalykas – vilniečiams jau pabodę tie filmavimai.
Šviesos g. 4 namo bute porą dienų filmavome namų interjerą, suradome labai autentišką butą, praktiškai nerenovuotą nuo pat pastatymo. Tai mums buvo labai smagu ir aktualu. O Šviesos g. 6 name mums surado tinkamą laiptinę.

Gaisro scena. Vytauto Suslavičiaus nuotr.

O kaip atrandate butus, kuriuose filmuojate?
Mes samdome lokacijų vadybininką, kuris ieško. Dažniausiai ieškome pardavinėjamų butų. Buvo neįtikėtina, nes paprastai tokiuose tipiniuose namuose butai būna labai ankšti, o mes suradome labai erdvų, su pakankamu kambarių skaičiumi. Iškart galvojome, kad reik žvalgyti kažkur už Vilniaus. O Elektrėnai labai patogūs dėl atstumo, čia daugiau erdvės, o bendruomenės priima geranoriškiau. Be to, šio filmo istorijoje mes turime vaizduoti mažą Ukrainos miestelį. Pats režisierius yra ukrainietis, daug metų gyvenantis Amerikoje. Jis pasakoja savo istoriją, kaip jis buvo paauglys Ukrainoje 1987 m. Kadangi jis pats gyveno nedideliame miestelyje, tai jam daug smagiau panašiame miestelyje filmuoti, atkurti tokį miestelį, kokį nešiojasi atmintyje. Šiaip jis norėjo filmuoti Ukrainoje su ukrainiečiais aktoriais, tačiau dėl karo negalėjo to daryti. Bet esame atsivežę keturis ukrainiečių aktorius. Trys iš jų pabėgę nuo karo ir gyvena Anglijoje ir Airijoje, o vieną moterį atsivežėme iš pačios Ukrainos. Negalėjome pasikviesti jaunų aktorių iš Ukrainos dėl mobilizacijos, neleidžiama išvykti. Smagu, kad filme vaidina aktoriai iš įvairių Lietuvos miestų teatrų.

Visa filmavimo komanda Šviesos g. 6 namo kieme

Kokių sunkumų teko patirti filmuojant Elektrėnuose?
Mūsų lokacijų vadybininkai turėjo labai daug dirbti, kad aplan­kytų visus gyventojus, nes gyventojai nepažįsta, nepasitiki, bijo, ir tai normalu. Kad leidžia filmuoti, mes stengiamės prisidėti prie gyventojų gerovės. Šviesos g. 6 namo gyventojai pageidavo, kad būtų pakeisti lauko suoliukai, o 4 namo gyventojai nusprendė, kad nori laiptinės balkonų plokštes perdažyti. Taip stengiamės atiduoti duok­lę bendruomenėms, kurios mus įsileidžia filmavimams.
Sunkumų patiriame su ma­sinėmis scenomis. Duomenų ba­zėse mes turime dažniausiai Vilniuje gyvenančius žmones. Pa­vyzdžiui, filmuodami Elektrė­nuose norėtume į masines scenas įtraukti tik elektrėniškius. Už masines scenas žmonėms mokame. Bet kaip tą padaryti, neturime tam įrankių.

Kada ir kur galėsime pamatyti šį filmą?
Filmų kūrimo procesai yra ilgi. Tikimės, kad filmas bus pabaigtas per šiuos metus. Be abejo visi filmai pradeda kelionę po didesnius filmų festivalius. Režisierius svajoja, kad platins jį daugiau Europoje, nes filmas apie europiečius. Tikimės, kad nuo kitų metų vidurio galėsime parodyti filmą ir Lietuvoje.

Dėkoju už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Europos balsas

Europos Pulsas