Koks banalus ir kartu prasmingas šis pasisveikinimas. Ypač šiais metais, kai Velykos atėjo kartu su pavasariu, kai išgyvenome šaltą ir krizės prisotintą žiemą.
Ta krizė mus privertė nebeniekinti senolių išminties, negyventi šia diena, o vis pataupyti. Tik tas taupymas vėjais nueina: taupome šilumą, vandenį, elektrą, bet ką sutaupome, vis tiek atiduodame, nes kainos ir per sunkmetį kyla. Ir niekaip negalime sugraudenti tų dvasios ubagų, vis betrokštančių pasipelnyti iš tų, kurių niekas negina. Tiesa, tokia Nacionalinė vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lyga, kurios prezidentas yra Kęstutis Grinius, gerokai pasistengė, kad sulaikytų beatodairišką energetikos kainų kylimą, bet tik didžiuosiuose miestuose. Rajonuose, kur komunaliniai ūkiai priklauso savivaldybėms, kainas reguliuoja patys komunalininkai, savivaldybės tarybai pritarus.
Bet kam tos liūdnos mintys, Prisikėlimo išvakarėse? Juolab, kad pati gamta prieš Velykas stebuklus daro: potvyniai apsėmė ne tik nuo seno patvinstančiose vietose gyvenančius senbuvius, kiekvieną pavasarį besiruošiančius evakuotis, bet ir naujakurius, vis besigviešiančius žemės prie vandens telkinių.
Velykų laukimas – atgimimo metas, kai ir pasninkas dabar jau įgavo naują prasmę: kuo turtingas esi, tuo su artimu pasidalink. Pasidalinti šiais metais tikrai turėjome su kuo. Kaip ir pokario metais per namus ir butus vaikščiojo žmonės, dažniau moterys, prašydamos maisto produktų. Mačiau žmonių gerumą, besidalijant su prašančiais. Žmonės aukojo ne tai, ko nesuvalgo, bet iš atsargų. Padėjau moteriai su paaugle mergina panešti sunkų krepšį, į kurį žmonės įdėjo miltų, aliejaus, cukraus, konservuotų daržovių. Moteris sakė nesitikėjusi tiek gerų aukų surinkti ir džiaugėsi, kad maisto užteks Velykoms ir po jų.
Na, o mes Velykoms jau skubame marginti kiaušinius. Dabar visokių naujoviškų marginimų būdų atsirado: ir siūlais vynioja, ir medžiu klijuoja, bet tai tik suvenyrams. O kad per visus metus stiprūs būtume – reikia tik stipriausią kiaušinį išsirinkti. (“Vievio paukštyno” vištelės stengiasi, kad mums kiaušinių nepritrūktų). O ar ne stipriausi kiaušiniai vašku marginti būna? O kad į maistą jokia chemija nepatektų, nepamirškime ir senoviškų dažų: juodalksnio, svogūno lukštų ir, kaip senovėje žemaičiai, dar į skruzdėlyną įkiškime. Juk nuo gamtos dažų, tai ne nuo cheminių, tikrai nesusirgsime, tik gal pasveiksime, jei kuo ir sirgome…
Tai ir sakau: sveiki sulaukę šventų Velykų tikintieji ir laisvamaniai, maži ir dideli, ligoti ir sveiki, turtingi ir vargšai, mokyti ir beraščiai – visi vieno Dievo vaikai, kiekvienas turintis savo likimą ir tikintis PRISIKĖLIMU. Tuo tikėjimu, savo džiaugsmais ir rūpesčiais, atradimais ir praradimais nepamirškite pasidalinti su kitais. Tai visada galite padaryti per savo ištikimą draugą, laikraštį „Elektrėnų kronika“. Tegul išlieka raštas ateities kartoms, kaip mes gyvenome XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį, laukdami didžiojo virsmo, šventų Velykų.
Bet kam tos liūdnos mintys, Prisikėlimo išvakarėse? Juolab, kad pati gamta prieš Velykas stebuklus daro: potvyniai apsėmė ne tik nuo seno patvinstančiose vietose gyvenančius senbuvius, kiekvieną pavasarį besiruošiančius evakuotis, bet ir naujakurius, vis besigviešiančius žemės prie vandens telkinių.
Velykų laukimas – atgimimo metas, kai ir pasninkas dabar jau įgavo naują prasmę: kuo turtingas esi, tuo su artimu pasidalink. Pasidalinti šiais metais tikrai turėjome su kuo. Kaip ir pokario metais per namus ir butus vaikščiojo žmonės, dažniau moterys, prašydamos maisto produktų. Mačiau žmonių gerumą, besidalijant su prašančiais. Žmonės aukojo ne tai, ko nesuvalgo, bet iš atsargų. Padėjau moteriai su paaugle mergina panešti sunkų krepšį, į kurį žmonės įdėjo miltų, aliejaus, cukraus, konservuotų daržovių. Moteris sakė nesitikėjusi tiek gerų aukų surinkti ir džiaugėsi, kad maisto užteks Velykoms ir po jų.
Na, o mes Velykoms jau skubame marginti kiaušinius. Dabar visokių naujoviškų marginimų būdų atsirado: ir siūlais vynioja, ir medžiu klijuoja, bet tai tik suvenyrams. O kad per visus metus stiprūs būtume – reikia tik stipriausią kiaušinį išsirinkti. (“Vievio paukštyno” vištelės stengiasi, kad mums kiaušinių nepritrūktų). O ar ne stipriausi kiaušiniai vašku marginti būna? O kad į maistą jokia chemija nepatektų, nepamirškime ir senoviškų dažų: juodalksnio, svogūno lukštų ir, kaip senovėje žemaičiai, dar į skruzdėlyną įkiškime. Juk nuo gamtos dažų, tai ne nuo cheminių, tikrai nesusirgsime, tik gal pasveiksime, jei kuo ir sirgome…
Tai ir sakau: sveiki sulaukę šventų Velykų tikintieji ir laisvamaniai, maži ir dideli, ligoti ir sveiki, turtingi ir vargšai, mokyti ir beraščiai – visi vieno Dievo vaikai, kiekvienas turintis savo likimą ir tikintis PRISIKĖLIMU. Tuo tikėjimu, savo džiaugsmais ir rūpesčiais, atradimais ir praradimais nepamirškite pasidalinti su kitais. Tai visada galite padaryti per savo ištikimą draugą, laikraštį „Elektrėnų kronika“. Tegul išlieka raštas ateities kartoms, kaip mes gyvenome XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį, laukdami didžiojo virsmo, šventų Velykų.
Julija Kirkilienė