Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės dvasininkai

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės dvasininkai

Daiva Červokienė

Dvasininkai  yra labai svarbūs kiekvienos bažnyčios ar cerkvės istorijoje. Tačiau jie nėra tokie pastovūs kaip patys maldos namai, todėl duomenų apie juos išlieka mažiau negu apie pačias šventoves. Tas pasakytina ir apie Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje Semeliškėse tarnavusius dvasininkus.    

Dažna kaita

Pagal Lietuvos centrinio valstybinio archyvo duomenis apie 1928 m. sudarytą Lietuvos stačiatikių dvasininkų sąrašą, šalyje buvo 25 šventikai, ne vienas jų aptarnavo po kelias parapijas. Iš istorinių šaltinių su  humanitarinių mokslų daktarės Lietuvos istorijos instituto vyresniosios mokslinės bendradarbės Reginos Laukaitytės ir istoriko Kazio Misiaus pagalba rekonstravome tokią Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje Semeliškėse tarnavusių dvasininkų seką – tiesa, su tam tikrais pertrūkiais, „baltomis dėmėmis“.

1925–1926 m. Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės klebono pareigas ėjo Joanas Končevskis;1927 m. tikriausiai laikinai paskirtas Aleksejus Grebauskis;1928–1940 m. – klebono pareigas ėjo Joanas Gandurinas; 1940–1954 m. – Grigorijus Vysockis, gimęs Semeliškių valsčiuje, baigęs Kauno ganytojų kursus.

Vėliau Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę aptarnavo  Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės dvasininkai, kartą per mėnesį ar rečiau atvažiuojantys laikyti pamaldų.

Tad pasidomėkime, kaip gyvenimas klostėsi ilgiausiai  Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje Semeliškėse dirbusiems dvasininkams.

Pasižymėjęs dviejuose karuose

Beveik visuose stačiatikių bažnyčios istoriją nagrinėjančiuose šaltiniuose pastebima, kad vienas įdomiausių  XX amžiaus trečią dešimtmetį Lietuvoje įšventintų stačiatikių dvasininkų buvo į atsargą išėjęs carinės armijos generolas-leitenantas J. Gandurinas, kažkaip apsigyvenęs Lietuvoje. 1928 m. balandžio 1 d. Vyskupas Eleuterijus (Bogojavlenskis) J. Ganduriną įšventino Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės dvasininku.

Pasak  Lietuvos stačiatikių švietimo draugijos „Živoj kolos“ internetinio puslapio  redaktoriaus, knygos  „Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje“ autoriaus Germano Šlevio, Semeliškių cerkvės bendruomenės dvasia XX amžiaus trečią dešimtmetį tapo buvęs carinės armijos generolas-leitenantas J. Gandurinas – giliai tikintis žmogus, patyręs ir autoritetingas dvarininkų palikuonis iš Rusijos. J. Gandurinas, Peterburge baigęs artilerijos mokyklą, 1899 m. Nikolajaus generalinio štabo akademiją, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, gynė Port Arturą.  Pirmojo pasaulinio karo metais J. Gandurinas vadovavo brigadai, divizijai, o galop – 2-ajam Sibiro korpusui, už nuopelnus buvo apdovanotas Šv. Jurgio  4-ojo laipsnio ordinu ir Šv. Vladimiro 3-ojo laipsnio ordinu.  1917 m.  išėjo į atsargą, atvyko į Lietuvą, 3 metus tarnavo civilinėje tarnyboje (kitų šaltinių duomenimis – Klaipėdoje). G. Šlevis daro prielaidą, kad baigęs civilinę tarnybą jis atvyko į Semeliškių valsčių ir apsigyveno savo dvare. Pasak G. Šlevio, J. Gandurinas mokėjo spręsti konfliktus su valstybine valdžia, rasdavo kalbą ir su paprastais valstiečiais.

Didelį brandaus amžiaus generolo gyvenimo posūkį paaiškina  stačiatikių bažnyčios situacija XX a. antrąjį  dešimtmetį. Lietuvoje labai trūko dvasininkų, tuo metu nebuvo ir mokymo įstaigos, kuri juos ruoštų. Taip Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės (žinoma ne tik jos) dvasininko vieta buvo laisva.

J. Gandurinas savarankiškai pasirengė šventiko egzaminams ir 1928 m. buvo įšventintas dvasininku. Apie šį įvykį gana plačiai rašė ir 1928 m „Lietuvos stačiatikių vyskupijos balsas“ Nr 3-4, kuriame Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės ganytoju tapusio tėvo Joano Gandurino įšventinimui skirta daug daugiau dėmesio negu kitų dvasininkų apdovanojimams, pateikta ir gana išsami jo biografija.

Bendravo su Prezidentu A. Smetona

Kaip teigia G. Šlevis  knygoje „Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje“, tėvas J. Gandurinas gerai pažinojo Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Jų susitikimo vieta buvo Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Iš Kauno Prezidentas automobiliu atvažiuodavo iki Pastrėvio, ten palikdavo mašiną o į Semeliškes atvykdavo jo laukusia tėvo Joano Gandurino brička, traukiama poros baltų žirgų. Prie  Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės dvasininkas  palaimindavo Prezidentą, klebonijoje garbingo svečio garbei vykdavo priėmimas. Dvasininkas ir Prezidentas netrumpai pasikalbėdavo dviese.  G. Šlevis rašo, kad  Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje prieš ikonostasą,  sieną, skiriančią altorių nuo kitos erdvės, išliko materialus tų susitikimų liudininkas – persiškas kilimas, padovanotas Lietuvos Prezidento A. Smetonos.

Tylus pasitraukimas

1940 m. vasarą į Lietuvą įžengė Raudonoji armija. Kaip buvęs profesionalus kariškis, dalyvavęs dviejuose karuose (Rusijos- Japonijos ir Pirmajame pasauliniame), tėvas Joanas geriau negu bet kas kitas nujautė šio įvykio reikšmę ir galimas pasekmes. Kažkas iš parapijiečių matė, kaip vieną tų  metų birželio dieną  Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės dvasininkas įėjo į maldos namus, gerai neuždarydamas durų. Šios buvo praviros iki vakaro. Kai žmonės susirūpino, ar jų dvasininkui kas nenutiko, įėję į vidų tėvelio nerado. Jis dingo, niekas iš parapijiečių negalėjo suprasti kur. Vėliau atėjo žinios, kad  Joanui Gandurinui pavyko patekti į Serbiją.
Jeigu iš tiesų tėvas Joanas  Gandurinas ir Prezidentas A. Smetona glaudžiai bendravo, tada tikėtina, kad   Semeliškėse jie kalbėjosi  ir apie Lietuvai, jos vadovams, šviesuomenei ir dvasininkams gresiančius pavojus. Juk ir Prezidentas, ir tėvas Joanas Gandurinas tyliai pasitraukė iš Lietuvos.

Pėdsakai

Biografiniame žinyne, pasakojančiame apie stačiatikių dvasininkus ir cerkvės veikėjus, emigravusius į Vakarų ir Centrinę Europą 1920 – 1995 m., išleistame 2007 m. Maskvoje ir Paryžiuje, rašoma apie  Joaną  Ganduriną, kilusį iš Rusijos dvasininko šeimos, kurio gimimo vieta ir data, esą, nežinomos.

Nors apie jo gyvenimo metus žinyne neužsimenama, sutampantis vardas ir pavardė, karinės ir bažnytinės veiklos dermė leidžia daryti prielaidą, kad  tai tas pats asmuo.

J. Gandurinas, pasitraukęs iš Lietuvos, dar spėjo padaryti karjerą ir kaip dvasininkas, 1941–1943 m. buvo Rusų apsaugos korpuso, kovojusio su partizanais Jugoslavijoje (dabar Juodkalnijos ir Serbijos teritorija), vyriausiasis kapelionas, 1944–1950 m. – Belgrado rusų senelių namų cerkvės dvasininkas.

Minėto biografinio žinyno apie 1920–1995 m. emigravusius stačiatikių  dvasininkus ir cerkvės veikėjus duomenimis, J. Gandurinas gyveno bent jau iki 1950 m., taigi, sulaukė  tais neramiais laikais itin garbingo, daugiau kaip aštuoniasdešimties metų amžiaus.

Dvasininkas iš Maitigališkių

Kitas daugiau kaip dešimtį metų  Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės parapiją aptarnavęs dvasininkas – Grigorijus Vysockis, cerkvės klebono pareigas ėjęs 1940–1954 m.

G. Vysockio asmens byloje, saugomoje Lietuvos centriniame valstybės archyve, rašoma, kad jis gimė 1898 m. lapkričio 14 d. Semeliškių miestelyje, Vievio rajone. Tautybė – rusas, TSRS pilietis, kilęs iš valstiečių šeimos. Kituose šaltiniuose rašoma, kad jis gimė Maitigališkių  kaime greta Semeliškių, tą teigia ir vyresni  miestelio gyventojai.

Biografijoje rašoma, kad 1918 m. G. Vysockis baigė keturias  klases pradinėje mokykloje Oršoje, Mogiliovo srityje, 1932 m baigė trejų metų stačiatikių šventikų kursus Kaune. Dvasininko charakteristikoje pastebima, kad jis buvo rūpestingas, ramus ir išmintingas, bet, deja, labai ligotas, kelis kartus operuotas.  

G. Vysockis sulaukė 64 metų, palaidotas Semeliškių  stačiatikių kapinėse kartu su žmona Ksenija (1906– 1997) ir pirmagimiu sūnumi Igoriu (1934-1942 m.)

Pokario metų peripetijos

G. Vysockiui teko dirbti Semeliškėse nelengvais karo ir pokario metais. Kaip pastebima G. Šlevio knygoje, vyskupijai pateiktoje 1942 m. ataskaitoje, grafoje „Dvasininko išlaikymo šaltiniai“, G. Vysockis įrašė – „Grūdai natūra iš gyventojų“. Tada  parapijoje buvo 600 tikinčiųjų.

1945 m. balandį Trakų r. vykdomojo komiteto sekretorius pareikalavo, kad šventikas ir stačiatikių parapija paaukotų fronto reikmėms 5 tūkst. rublių.  Parapijiečiai surinko dešimtadalį reikalautos sumos. Tada valdžia išbraukė G. Vysockio šeimą iš sąrašo žmonių, gaunančių duonos davinį.  Asmeniškai jam vėliau buvo pasakyta, kad liaudies priešo tarybų valdžia nenusiteikusi maitinti.

1947 m. Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario parapija buvo oficialiai registruota, joje buvo 400 tikinčiųjų. Pažymoje, išduotoje piliečiui Grigorijui Vysockiui, gyv. Trakų apskrityje, Semeliškėse, Vytauto gatvėje, namo numeris 20, rašoma, kad 1947 m. kovo 6 d. stačiatikių cerkvės  įgaliotinis prie SSSR Ministrų tarybos jį užregistravo šv. Nikolajaus cerkvės, esančios Semeliškėse, Trakų r., dvasininku su teise vykdyti dievo tarnystę šioje cerkvėje ir patarnauti tikinčiųjų namuose pagal iškvietimą.

Pirmaisiais pokario metais  suaktyvėjo represinių organų veikla. G. Šlevio cituojamas G. Vysockio raportas apie  Semeliškių cerkvės zakristijono Igorio Vikentjevičiaus Jurgelio mirtį 1948 m.

1948 m. rugsėjo 4 d. 10 valandą vakaro į I. V. Jurgelio namus atėjo nepažįstamas žmogus ir liepė prisistatyti į Valstybės saugumo ministeriją apklausai. Pajutęs pavojų I. V.  Jurgelis atsisveikino su žmona, įspėjęs ją, kad  jeigu tądien negrįžtų, rytoj būtina pradėti jo ieškoti. Negera nuojauta pasitvirtino. Jurgelis negrįžo namo nei tą, nei kitomis dienomis. Rugsėjo 26 d. jo kūnas aptiktas maždaug už puskilometrio nuo namų. Iš paviršinės apžiūros  susidarė įspūdis, kad  I. V. Jurgelis buvo uždusintas, o po to įmestas į ežerą. Tikros mirties priežasties gydytojų komisija neatskleidė.  Rugsėjo 26 d. I. V. Jurgelis palaidotas  Semeliškių  stačiatikių kapinėse.
Pasak G. Šlevio, vietos gyventojai, pažinoję I. V. Jurgelio šeimą, nujautė, kad cerkvės vyresniojo likvidavimo priežastis  buvo tai, kad jis buvo kadrinio caro armijos karininko sūnus.

1954 m. G. Vysockis pervestas antruoju dvasininku į Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soborą, taip pat jam buvo pavesta aptarnauti Švento Preobražensko cerkvę Jurbarke ir laikinai – švento Nikolajaus cerkvės parapiją Semeliškėse (ne rečiau kaip kartą per mėnesį). Deja, pasak semeliškiečių,  išvykęs iš Semeliškių jis šioje cerkvėje mišias laikė gal kartą ar du.

Atnaujintos pamaldos

Tikintieji ne kartą kreipėsi į Vyriausybę prašydami atnaujinti pamaldas Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje. Tai buvo padaryta tik 1956 m. per Velykas. Vyskupijos sprendimu antrąją Velykų dieną Semeliškių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvėje pamaldas laikė Vievio cerkvės dvasininkas Nikolajus Simonovič.  Nuo to laiko Vievio cerkvės dvasininkai tapo atsakingi už Semeliškių  stačiatikių bendruomenės aptarnavimą.  
Nuo 1991 m. Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvę aptarnauja Vievio Dievo Motinos Ėmimo į dangų cerkvės dvasininkas tėvas Venjaminas, gimęs Pamochovo kaime Vileikos r. Minsko srityje, Baltarusijoje. 1968 m.dvylikametis būsimas dvasininkas su tėvais persikėlė gyventi į Mikniškių kaimą Šalčininkų r., baigė Turgelių  vidurinę mokyklą. 1978 m. įstojo į Maskvos dvasinę akademiją, 1980 m. tapo Stačiatikių vienuolyno prie Šv. Dvasios cerkvės vienuoliu, 1982 m. neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos dvasinę akademiją.

Pasak tėvo Venjamino, netikinčių žmonių nėra, tik vieni tiki valdžia, pinigais, kiti – Dievu, vieni pasaulio centru pasirenka laikyti save patį, kiti – tarnavimą kitiems. Jei mes neužsidarome tik savyje, gyvename ne vien dėl savęs, o labiau dėl kitų, šeimos, aplinkinių, palaikome vienas kitą bent žodžiu – gyvenimas tampa geresnis. Ir visai nesvarbu, kuo žmogus yra, svarbu, koks jis. Maskvos dvasinės akademijos absolventas neabejoja, kad dabar tikėjimui nėra pats palankiausias metas – sudėtingų išbandymų metu žmonės labiau atsigręžia į Dievą, tampa pamaldesni.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų