Sustiprinta klasė – langas į šviesesnę ateitį

Didžiausias diferencijuotos mokymo klasės privalumas – visi klasės mokiniai suinteresuoti mokytis ir tai leidžia konstruktyviai dirbti visą pamoką“, – teigia mokytoja metodininkė Birutė Morkūnienė. Jai pritaria ir kiti kalbinti šios klasės mokytojai. Tuo tarpu mokiniai, su kuriais kalbėjausi teigia, kad vienas iš svarbiausių privalumų yra labai šaunus bei draugiškas kolektyvas, ko jie pasigesdavo savo ankstesnėse klasėse.
„Šioje klasėje pirmą kartą gyvenime galiu būti šimtą procentų savimi, čia mes visi vieni kitus priimame tokius, kokie esame: su visais pliusais ir minusais“, – sako šios klasės moksleivė Miglė Pakrosnytė.
Tėvai, su kuriais man teko kalbėtis,  mano, kad didžiausias šios klasės privalumas yra tai, kad jų vaikus moko patys geriausi mokyklos mokytojai.
Tai, kad diferencijuoto mokymo klasėje mokosi gabiausieji bei labiau suinteresuoti mokytis mokiniai, atspindi ir tai, jog iš devynių  praėjusiųjų metų devintokų, pasižymėjusiųjų respublikinėse olimpiadose, aštuoni mokosi diferencijuoto mokymo klasėje. Paanalizavus gimnazijos administracijos sudarytą pamokų lankomumo statistiką, matome, kad šioje klasėje yra mažiausias nepateisintų pamokų skaičius.
Pasak diferencijuotos klasės mokinių, vienas šios klasės minusų yra tai, kad baigus mokyklą nebus parašyta, kad mokinys mokėsi tokio tipo  klasėje, nes šios klasės statusas yra lygiai toks pats kaip ir likusiųjų. Jei būtų į baigimo atestatą parašyta, kad mokinys mokėsi diferencijuoto ugdymo klasėje, jam padėtų lengviau įstoti į universitetą . Mokiniai tvirtina, kad jie atsidūrė klasėje, kur keliami didesni reikalavimai. Todėl daugelio moksleivių, pereinant į diferencijuotą klasę, taigi, dešimtosios klasės baigimo pažymėjime mokinys turės mažesnį pažymį negu būtų mokęsis paprastoje klasėje. Tačiau šis minusas turi dvi medalio puses:  įgytos žinios šioje klasėje pravers laikant brandos egzaminą. Tačiau didžiausios šios klasės sudarymo brokas daugelio apklaustųjų mokinių nuomone yra tai, kad dėl šios klasės formavimo buvo panaikinta sustiprinta anglų kalbos grupė, o mokiniai, kurie mokėsi šioje grupėje ir nepatekę į naujai sudaroma klasę dabar mokosi kartu su likusiais savo klasiokais savo klasėje ir tiesiog nebetobulėja taip, kaip tobulėdavo sustiprintoje anglų kalbos grupėje.
Apie diferencijuotos klasės teigiamas ir neigiamas puses kalbamės su gimnazijos diferencijuoto ugdymo devintos klasės auklėtoja Diana Niparavičiene.
– Praėjus pusmečiui jau galima daryti šiokias tokias išvadas, kuo skiriasi įprasta klasė nuo diferencijuoto ugdymo klasės?
– Galiu atsakyti labai trumpai – skiriasi motyvacija. Mokiniai mokosi noriai, nepraleidinėja be rimto reikalo pamokų, pamokos metu nereikia jų drausminti. Tokių mokinių, be abejo, yra ir įprastoje klasėje, tačiau čia visi tokie. Atvirkščiai, kartais sirgdamas mokinys ateina į pamokas, nes nenori praleisti svarbios temos ar kontrolinio darbo. Tenka prašyti, kad nerizikuotų sveikata. Šioje klasėje mokiniai analizuoja nesėkmių priežastis, kremtasi, jeigu kontrolinio darbo nepavyksta parašyti labai gerai. Daugiau jie niekuo nesiskiria – yra linksmi, išdykę, kartais iškrečia šunybių, žodžiu, normalūs vaikai, tik, kokie keistuoliai, nori mokytis. Čia ir visa esmė.
– Kaip manote, ar mokykloje dar yra mokinių vertų mokytis šioje klasėje?
– Manau, kad tokių mokinių mokykloje tikrai daug daugiau, bet kitiems, ko gero, nepavyko pasiekti tokio aukšto pusmečio vidurkio. Kartais įprastose klasėse susidaro neteisinga nuostata ir epitetas „moksliukas“ turi neigiamą atspalvį. Motyvuotiems mokiniams tenka atlaikyti psichologinį spaudimą, o tai nėra labai lengva. Visi nori pritapti, būti populiarūs, turėti draugų.
– Koks didžiausias šios klasės privalumas, galbūt yra ir minusas?
– Didžiausius privalumus mato mokytojai – su gabiais ir motyvuotais mokiniais galima nuversti kalnus. Mokytojui didžiausia laimė, jeigu mokinys nori imti tai, ką jam gali duoti, jeigu jo nereikia įkalbinėti, versti, spausti, bausti. Mokytojas mato savo darbo prasmę ir jaučiasi laimingas. Minusai? Nematau nė vieno. Kartais išgirstu abejonių – ar neriečia jie nosies, ar nesijaučia jie pranašesni? Manau, kad jie turi teisę būti išdidūs ir savimi patenkinti, didžiuotis savo rezultatais. Man jau sunku ir suskaičiuoti, kokiose olimpiadose ir kokių rezultatų jie pasiekė šiemet, o dar daugiau pasieks ateityje. Noriu, kad jais didžiuotusi mūsų gimnazija, kad apie juos kalbėtų, kad jie būtų patys populiariausi tarp savo bendraamžių ir mokytojų. Jie turi teisę vaikščioti iškėlę galvas, o ne tie, kurie tyčiojasi, daužo silpnesnius, atima nemokamo maitinimo talonus, garsiai ir šlykščiai keikiasi. Tokie mokiniai ir turi būti lyderiais mokykloje, lietuviškas kuklumas čia visai netinka.
– Dabar klasėje mokosi 28 mokiniai, kaip manote, koks būtų optimalus tokio tipo klasės mokinių skaičius?
– Atvirai kalbant, norėčiau, kad klasė būtų „guminė“, tada sutilptų visi norintys ir galintys čia mokytis. Labai sunku, kai vietų skaičius yra ribotas, o mokiniai stengiasi, tikisi čia pakliūti. Labai bjauri būsena.
– Kas jus paskatino tapti šios klasės auklėtoja?
– Profesinis smalsumas – tai pirmiausia. Mes pavargstame nuo kasdieninės įtampos, nuo pastangų „įdėti į galvą“ nenorinčiam ir viskam abejingam mokiniui. Kartais, kai įskaudina tėvų ar bendruomenės kaltinimai abejingumu ar neprofesionalumu, pakalbame tarpusavy apie darbo beprasmybę, bet… vis tiek išliekame idealistais. Žinau, kiek daug priklauso nuo mūsų. Turiu ką pasakyti tiems, kurie nori išgirsti.
– Ką galvojate apie siūlymą atrinkti mokinius į šią klasę, ne pagal pažymių vidurkį, o laikant stojamuosius egzaminus?
– Manau, kad, ko gero, tai būtų teisinga. Žinoma, egzaminai turėtų būti tik iš pagrindinių dalykų – lietuvių kalbos, užsienio 1-osios kalbos, matematikos, fizikos ir istorijos. Galima būtų patikrinti ne žinias, o gebėjimus, loginį mąstymą. Semestro pažymys gali nukentėti nuo atsitiktinės nesėkmės arba  atvirkščiai – būti nepagrįstai aukštas.