Sugrįžimai: eilių, muzikos ir prisiminimų šventė

Virginija Jacinavičiūtė

Gražiai vienas kitą papildydami tikrą šventę balandžio 14 d. sukūrė Elektrėnų meno mokyklos smuiko specialybės mokytoja R. Gritienė su savo mokiniais, pianistu Petro Bondar bei poetu, Nacionalinės premijos laureatu Rimvydu Stankevičiumi. Į gimtuosius Elektrėnus poetas atvyko atsiliepęs į R. Gritienės kvietimą sudalyvauti tęstiniame renginyje „Sugrįžimai“. Kultūros dienos išvakarėse vykęs renginys buvo puiki proga pasisemti kultūros lobių žodžiais, muzika, bendravimu, patirtimi…

„Sugrįžimų“ link
„Sugrįžimų“ priešistorė nukelia į 2014-uosius. Mokytoja R. Gritienė, ruošdamasi 50 metų jubiliejui bei 30 metų darbo Elektrėnų meno mokykloje sukakčiai, sumanė surengti dovaną-koncertą Elektrėnų viešojoje bibliotekoje. Suplanuota, kad šventėje koncertuos iš Didžio­sios Britanijos sugrįžęs mokinys Deirūnas Jasiulionis, kuris vasaromis mokosi pas mokytoją R. Gritienę groti smuiku, kad galėtų siekti muzikos aukštumų. Repeticija puikiai pavyksta, Deirūnas smuikuoja, groja, skambina pianinu džiazo improvizacijas – nusimato puikus koncertas. Bet… Koncerto dieną suveikia Dievo planas – Deirūnui prireikia medikų pagalbos, o koncertas vyksta be Deirūno. „Gal nelemta, gal neužsidirbau“, – tos dienos nuotaiką prisiminė mokytoja Rima Gritienė.

Pirmieji sugrįžimai
Išgirsti Deirūno muzikavimą Elektrėnuose proga pasitaikė tik po 9 metų, kai atlikėjas sugrįžo į Lietuvą atšvęsti močiutės Janinos jubiliejaus. Koncertuoti į Elektrėnų bažnyčią atvyko jau suaugęs Deirūnas, aukščiausiais įvertinimais pabaigęs Škotijos Karališkąją konservatoriją. Koncerto idėja kilo mamai Daivai, o koncertą suorganizavo mokytoja R. Gritienė. Sakralinės muzikos festivalyje, pavadintame „Sugrįžimai“, kartu su svečiu koncertavo Fausta Hopenaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė, su savo pirmosiomis muzikos mokytojomis Elektrėnų meno mokykloje Rima Gritiene, Rasa Hopeniene, buvusi meno mokyklos mokinė Emilija Kasperavičiūtė bei po dvidešimties metų pertraukos sugrįžusi ir penktus metus vėl besimokanti Meno mokykloje suaugusiųjų mėgėjų programoje Jurgita Kujalytė. Kaip minėjo R. Gritienė, šiandien D. Jasiulionis yra Londono Karališkosios akademijos magistrantas, tenoras, studi­juoja operinį vokalą.

Idėjos tęstinumas
„Po šio renginio pagalvojau, kad tai negali būti vienkartinis reiškinys. Jei neatvažiuos Deirūnas, tai gal kiti atvažiuos. Noriu tikėti, kad bus „Sugrįžimai“, kuriuose dalyvaus kiti Meno mokyklą baigę mokiniai, kurie pasirinko būti muzikantais, kurie groja simfoniniuose, kameriniuose orkestruose, kvartetuose, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje“, – susirinkusiems kalbėjo R. Gritienė. Mokytoja pasidžiaugė, kad renginyje dalyvauja jos pirmasis mokinys Aidas Jurgaitis, kurį mokyti pradėjo dar būdama trečio kurso studente. Pasidalino svajonėmis ateities „Sugrįžimuose“ pamatyti kitus savo mokinius bei pristatė pagrindinį šio vakaro svečią, poetą Rimvydą Stankevičių, Elektrėnų meno mokyklos mokinį, EMM besimokiusį groti akordeonu.

Kaštonų grožis
„Taip, aš pabaigiau Muzikos mokyklą, mokiausi 1983–1988 metais. Muzikos mokykla buvo bendrabuty, prie ežero. Aplinka buvo gana kukli, bet dvasia buvo gera“, – pašnekesį su publika pradėjo gerai nusiteikęs poetas. Pasakęs, kad kartu su Aidu Jurgaičiu į renginį atsivežė jų laikų Muzikos mokyklos direktorių Joną Pupių, R. Stankevičius nepraleido progos šmaikščiai priminti, kad būtent direktorius užrakindavo jį klasėje, kad grotų. Poetas įgarsino, kad salėje yra jo choro mokytoja Regina Bartkienė bei prisiminė kitą jam svarbią asmenybę, solfedžio mokytoją Julių Jurgaitį. „Aš į jį žiūrėdavau galvodamas, kad va toks turi būti meno žmogus. Kad netapau muzikantu, o tapau poetu, šiek tiek ir J. Jurgaičio nuopelnas“, – sakė poetas ir pasidalino mielu prisiminimu. „Vėluodamas atbėgu į solfedžio pamoką. Uniformos skreitas pilnas kaštonų. Vaikai po šiai dienai renka kaštonus, kai jie nubyra, patys nežinodami kam. Tiesiog gražu… Ir aš su tais kaštonais įbėgu. Julius Jurgaitis man iš išvaizdos atrodė griežtas, bet jis toks nebuvo. Galvoju, vėluoju – mane išvarys arba parašys dvejetą ar pastabą. Įbėgu į klasę jau prasidėjus pamokai ir, negana to, visi tie mano kaštonai prrrr per visą klasę. O tavo tėtis, Aidai, sako, Viešpatie, kaip gražu. Neišbarė, sakė ačiū. Tada supratau, kad grožis svarbiau už viską. Mano draugas Aidas Marčėnas yra sakęs, jei močiutė būtų sakius, kad vogti yra negerai, būčiau vogęs, bet man sakė, kad vogti yra negražu, dėl to aš niekada nevogsiu“, – prisiminė R. Stankevičius.
Mielą mokyklinį prisiminimą keitė D. Jasiuliono pasveikinimas – serenados, rugpjūčio 6 d. skambėjusios Elektrėnų bažnyčioje, vaizdo įrašas.

Širdis pasirinko pati
„Aš kaip mažas vaikas, nes mokytoja parinko, ką turiu skaityti“, – šypsodamasis sakė R. Stankevičius ir pridūrė, kad tai jam labai patiko. Pagal R. Gritienės scenarijų pirma buvo skaitomas eilėraštis „Fontanas jau buvo pasakęs“, kuris poeto teigimu, paremtas tikrais įvykiais. „Tai pirmas ėjimas į mokyklą. Mano pirmoji mokytoja Danutė Grigonienė (ji dalyvavo renginyje) neleis sumeluot. Mane pastatė prie kitos moky­tojos, o mano širdis jau buvo pasirinkus ją. Jai vargo pridariau, mamai pridariau, bet jos padarė, kad mokyčiaus pas mokytoją D. Grigonienę“, – mokyklos laikų prisiminimu pasidalino R. Stankevičius.
Pagal R. Stankevičiaus eiles yra sukurta daug dainų, bet mažai kas žinojo, kad pirmąjį eilėraštį įdainavo būsimojo poeto akordeono moky­toja Laima Kesminaitė. Rodydamas į skaidrėse užfiksuoto jaunojo akordeonisto R. Stankevičiaus nuotrauką poetas kalbėjo: „Va, tokio berniuko tekstu, pavadinimu „Pavasaris“, mokytoja L.Kesminaitė sukūrė melodiją ir sudainavo vietiniame Elektrėnų koncerte. Turbūt man taip patiko ta šlovė, kad aš lig šiol rašau eiles“, – smagiai kalbėjo R. Stankevičius.
Tada eiles keitė muzika – Rima Gritienė, smuiko klasės mokinės Jurgita Kujalytė ir ukrainietė Daria Pypchenko atliko Alberto Navicko miniatiūrą „Taškosi“. Prie atlikėjų prisijungus mokiniams – Austėjai Nedzveckaitei, Rusnei Mikučiony­tei, Juliui Vitkauskui, Neringai Tzolovai Tzvetanovai, Alek­sandrai Semenavičiūtei bei Elektrėnų bibliotekos direktoriaus sūnui Jurgiui Dionyzui Gulbinui atliktas Rū­tos Vitkauskaitės smagus kūrinys „Linksmybės“. Smuikininkams akom­pa­­navo ukrainietis koncertmeiste­ris Petro Bondar.

Pirmas pagyrimas/išbarimas
Smuiko garsams nutilus poetas vėl pasidalino prisiminimu apie tai, kaip direktorius J. Pupius pirmą kartą pagyrė. „Tai buvo labiau išbarimas nei pagyrimas, bet aš įsidėmėjau kaip pagyrimą. Muzikos mokyklos egzaminai buvo laikomi salėje, ateidavo būrys mokytojų, ir pats direktorius sėdėdavo. Moks­leiviai, kurie norėdavo paklausyti kolegų grojančių, irgi ateidavo. Mes, būdami jau paskutinės klasės mokiniai, su amžinatilsį bendraklasiu Linu Kazlausku, kuris irgi akordeonistas buvo, į pučiamųjų egzaminą atsinešėm citriną, atsisėdom mokytojams už nugarų ir ėmėme ją valgyti visu veidu rodydami kaip mums rūgštu. Pučiamiesiems pilna seilių burna, jie negali išspaust nė garso. Mokytojams iš karto kilo įtarimas, kad kažkas čia ne taip, negali visi nemokėt grot… Paties direktoriaus buvome išprašyti iš salės. Išsivedė mus už durų ir sakė: Muzikantai iš jūsų gal ir neišaugs, bet kažkas įdomaus turėtų išaugti. Sako, labai kūrybiški, šito mes net Muzikos akademijoj nebuvom sugalvoję padaryt. Kas iš manęs išaugo matote, iš Lino Kazlausko būtų išaugęs roko muzikantas, gabus gitaristas, bet Dievas panorėjo kitaip – išėjo jaunas“, – pasidalino R. Stankevičius ir paskaitė eilėraštį „Kvintų ratas“.

Nuo banditų iki muzikų
Po pianisto Petro Bondar solo, kai jis atliko Ferenco Listo etiudą Nr.8 „Laukinė medžioklė“, publika ir R. Stankevičius liko tiesiog nuščiuvę. „Šis atlikimas vertas pasaulinės scenos“, – tarė poetas ir pasidalino dar vienu prisiminimu. Šį kartą apie Juliaus Jurgaičio sūnų Aidą. Prisiminimas priminė kiekvienam, kiek įtakos gyvenimui turi mus supantys žmonės. „Nors muzikos mo­kykla manęs muzikantu nepadarė, bet dvasinį augimą tikrai dovanojo. Pirmiausia muzikos literatūra man, kaip poetui, labai praverčia. Ir kaip save gerbti galinčiam žmogui nežinoti Mocarto, Bacho, Vivaldžio…. Kas tu be jų? Tie dalykai ugdo, augina. Aidas mūsų pirmoj vidurinėj mokykloj sako: vakar vakare mačiau geriausią savo gyvenime filmą. Apie Mocartą. „Amadeus“ vadinas. Ir man šitaip pasidarė gėda. Aš ir norėčiau nerti į kultūrą. Jis apie Mocartą, o aš apie banditus. Paskui tą filmą peržiūrėjau būdamas studentu. O lig šiandien tą filmą esu matęs 12 kartų ir tai tikrai mano mylimiausias filmas“, – pasidalino poetas ir paskaitė eilėraštį „Aksiomos“.
Eiles keitė smuikininkų mi­niatiūros. Elektrėnų meno mokyklos mokiniai su mokytoja R. Gritiene atliko miniatiūras: Vidmanto Bartulio kūrinį „Mūsų žemė“ bei Rūtos Vitkauskaitės „Akmenėtu takeliu marių link“.
Muzikai nutilus publika girdėjo eilėraštį „Šviesos 11-5“. Tai R. Stankevičiaus gimtasis adresas, kur lig šiol gyvena mama ir brolis. „Tai Santykis su namais. Jei grįžot po daugel metų į savo namus, turėtumėt suprasti, apie ką šis eilėraštis“, – sakė poetas, o po eilių vėl pasidalino prisiminimu.

Elektrėnai tebeaugina
„Muzikos mokyklai esu dėkingas už tai, kad suteikė egzaminų baimės imunitetą. Meno mokykloje egzaminai du kartus per metus… Aš jų nesvietiškai bijodavau. Atsiprašau, kad taip sakau, bet ir vidurius paleisdavo, ir pamiršdavau, ką groti. Muzikantai turbūt labai gerai žino tą jausmą, kai labai gerai išmoksti kūrinį ir ranka groja pati, be tavo įsikišimo. O kai esi strese, groji, groji, groji. Ir staiga paklausiu savęs, o ką toliau reikia groti. Viskas. Ir neturi, ką grot. Mokytoja Kesminaitė sakydavo, taigi mokėjai. Mokėjau, jau nebemoku“, – juokėsi poetas.
R. Gritienei atlikus ukrainiečių kompozitoriaus Miroslav Skoryk „Melodiją“, poetas įgarsino paskutinį to vakaro savo eilėraštį „Grįžtu prie fontano“ ir išsakė padėkos žodžius: „Ačiū Muzikos mokyklai ir Elektrėnams, kad mane užaugino, kad tebeaugina, į žmones, į pasaulį, į kūrybą, į gilesnį gyvenimą“.

Įdomus mokinys
Vakaro pabaigoje scenoje žodį tarė pirmasis Meno mokyklos direktorius J. Pupius. Savo muzikinį kelią pradėjęs nuo būgnų mušimo, jis simboliškai dovanėlę įteikė to vakaro būgnininkui Jurgiui Dionyzui. Vargonų dumples spaudęs, vėliau fortepijoną pasirinkęs direktorius, pasinaudodamas proga, išsakė linkėjimus buvusiam mokiniui Rim­vydui. Ilgai spausdamas buvusio mokinio ranką J. Pupius šmaikštavo: „Rimvydas sako, kad jį užrakinau klasėje. Ar taip buvo, ar nebuvo, neatsimenu. Dievaži, neatsimenu! O apie citriną tikrai atsimenu. Rimvydas buvo gana įdomus, į pamokas jis ateidavo su puse klasės, jo draugai apie langus būdavo, laukdavo, kol jis baigs kančias“, – kalbėjo J. Pupius, o R. Stankevičius pasinaudojo proga padėkoti buvusiam direktoriui: „Ypatingai ačiū už Čiurlionį, Jūs labai jį propagavot, mylėjot, net ženkliuką buvot prisisegęs su Čiurlionio veidu“. Anykščių krašte šiandien gyvenantis J. Pupius sakėsi per dieną bent kelis kartus skaitantis R. Stankevičiaus kūrybą ir ragino nenustoti rašyti.
Renginio pabaigoje sveikinimo žodį tarė išrinktas meras Gediminas Ratkevičius, kuris akcentavo, jog renginys vyksta Kultūros dienos išvakarėse ir kalbėjo: „Ačiū už tai, kad nešat kultūrą. Pas mokytoją Rimą socialiniame tinkle mačiau užrašą – pasaulis be kultūros, pasaulis be ateities. Ne kiekvienam Dievo duota kultūrą nešti, bet kiekvienas gali ir privalo ją priimti“, – kalbėjo naujasis meras.
Po bendros nuotraukos atsiminimui vyko individualūs pokalbiai. Kiekvienam buvo smagu paben­drauti su pirmuoju mokiniu, mo­kytoju, autoritetu, pasidalinti prisiminimais, pasidžiaugti pasiekimais.