Deimantė Jančiūnaitė
Laikas yra apgaulingas. Atrodo, vieną dieną mes turime jo į valias, kitą akimirką net nepastebime, kaip ne tik dienos, bet ir metai praėjo. Dainos, kurią atlieka vokalinis-instrumentinis ansamblis Nerija, „Dar širdyje ne sutema“ priedainyje skamba žodžiai: „Keitės ir miestai, ir veidai.“ Panašią frazę apie laiko verpetą radau ir lotynų kalboje: „Tempora mutantur et nos mutamur in illia.“ Lietuvių kalboje ši frazė skambėtų taip, jog keičiasi laikai ir mes kartu su jais pasikeičiame. Iš tiesų gyvename, vaikštome tais pačiais takais ir keliais, tačiau ar susimąstome, nuo ko viskas prasidėjo, kokie buvo pirmieji Elektrėnų – vieno iš jauniausio Lietuvos miesto kūrimosi žingsniai. Palyginti visai neseniai buvo nuspręsta statyti elektrinę bei miestą prie jos, užtvenkti Strėvos upę. Taip vanduo palaidojo kaimus bei prasidėjo masinės statybos. Galima sakyti, jog pačioje šių įvykių pradžioje, praėjus šiek tiek daugiau nei metams nuo pačių pirmųjų darbų, į Elektrėnus gyventi ir dirbti atvažiavo Adolfas Stasaitis. Čia gimė jo pomėgis fotografuoti. Kaip jis pats sako, fotoaparatas jį lydėdavo visur ir kas patraukdavo akį, tą ir įamžindavo. Šiandien tai galima sakyti istorinės nuotraukos, pasakojančios apie Elektrėnų miesto kūrimąsi. Šį straipsnį labiau būtų galima vadinti foto reportažu, kadangi jo herojus su mūsų laikraščio skaitytojais dalijasi savo atrinktomis nuotraukomis, kurios vaizduoja pačius pirmuosius Elektrėnų kūrimosi dešimtmečius. Čia kiekviena nuotrauka turi bei pasakoja savitą istoriją, prie jos reikia sustoti ir įdėmiai įsižiūrėti. Tai ypač gerai reprezentuoja kelios fotografijos – pirmoji „Elektrėnų gerbūvis“, užfiksuota maždaug 1961 metų spalį – mėnesis po to, kai Adolfas Stasaitis atvyko gyventi ir dirbti į Elektrėnus. Antroji – neautorinė Adolfo Stasaičio fotografija, deja, jis tiksliai neprisimena, kas šios nuotraukos autorius. Tačiau ji nuo to nepraranda vertės – fotografuota iš valties Elektrėnų mariose. Nuotraukoje matosi Draugystės g. daugiaaukščiai namai, apsupti „tuščio“ peizažo. Nesimato nei medžių, ar kitos infrastruktūros. Vieni skaitytojai galės prisiminti, kokie tie Elektrėnai buvo iš pradžių, kaip jie pamažu, bet dideliais tempais augo. Kiti galės nuotraukų dėka susipažinti su gimtojo miesto istorija. Pasakojimas, nuotraukos yra jau savaime vertingi, bet kai jie susilieja į vieną visumą jų dermė tampa ypač įdomi.
Besikuriančių Elektrėnų vaizdas, užfiksuotas atmintyje
Adolfas Stasaitis kilęs iš Šilutės rajono. Po tarnybos armijoje, jis nusprendė pradėti kurti gyvenimą Elektrėnuose – pirmuosius žingsnius žengiančiame mieste, kuris buvo dar tarytum plynas laukas. Jis prisimena tikslią atsikraustymo į Elektrėnus datą – 1961 metų rugsėjo 11 dieną, galima sakyti į pačią Elektrėnų miesto statybų pradžią, nes tų pačių metų pavasarį ir buvo pradėta statyti nuolatinė gyvenvietė – Elektrėnai, projektuota B. Kasparavičienės ir K. Bučo (Elektrėnų kultūros centro internetinė svetainė). Adolfas Stasaitis prisimena, jog kai atvyko, jau buvo baiginėjamas statyti namas, esantis Draugystės g. 16 – reikėjo tik pabaigti apdailą. Tos pačios gatvės aštuonioliktojo numerio daugiabučio statymo darbai buvo įpusėję. Neužilgo buvo pradėti daugiabučių statybos darbai šiandieninėje Sodų gatvėje. Adolfo atmintyje įsirėžė vienas kuriozinis įvykis – buvo statomas daugiaaukštis visai netoli šiandieninės parduotuvės „Būsto pasaulis“. Buvo iškilę keturi aukštai. Tačiau vieną dieną Adolfas nepatikėjo savo akimis – prieš akis nebuvo jokio daugiabučio. Pasirodo, jog pamatinius blokus statybininkai netyčia uždėjo viršuje – ketvirtame aukšte, o viršutiniai pamatiniai blokai atsidūrė pačioje apačioje prie pamatų. Kadangi ketvirto aukšto pamatiniai blokai buvo siauresni ir silpnesni, teko pastatą nugriauti. Šiandien, po tiek metų galima nusišypsoti, jog Elektrėnuose ne tik „per vieną dieną“ iškildavo pastatai, bet ir per vieną dieną jie galėjo dingti.
Pirmasis Adolfo Stasaičio darbas, kaip jis pats sako, darė „gerbūvį“ Draugystės gatvėje. Po metų, susitikęs su elektrikais jis pagalvojo, jog visai įdomu būtų išmokti elektriko amato. Sėkmingai priimtas, pirmiausia buvo mokiniu, neužilgo gavo ir elektriko kategoriją. Vienas pirmųjų darbų jau gavus ją – elektros įvedimas pačiuose pirmuose elektros stulpuose Draugystės gatvėje. Po kelių mėnesių – 1962 metų gruodį buvo paleistas į darbą pirmasis elektrinės blokas. Sparčiai kūrėsi miestas, o ir buvo ką veikti…. Vėliau jam teko dirbti ir elektrinėje, pavyzdžiui, prisidėjo prie 7-8 blokų statybos. Prisimena, jog buvo tokia elektrikų tarnyba. Joje dirbo keturiese. Reikėdavo aptarnauti visą statybos aikštelę – dirbti įvairius darbus, pavyzdžiui, kloti kabelius. Metams bėgant teko dirbti įvariose vietose ir įstaigose ir elektrinėje, ir Vievio paukštyne. Kadangi Adolfo darbovietė buvo Vilniuje – 52-oji elektromontavimo valdyba, todėl jis buvo siunčiamas į komandiruotes Kaišiadoryse, Alytuje, Merkinėje… Tačiau Elektrėnai jau buvo giliai širdyje, nors ir kitur Lietuvoj matė gražių vietų, tačiau Adolfas Stasaitis sako, kad niekur kitur nenorėtų gyventi. Pažymi, jog iškart pajautė, kad Elektrėnai yra ta vieta, kur ir nori kurti gyvenimą.
Yra toks posakis, jog viskas vyksta tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Taip ir su Adolfo Stasaičio pomėgiu fotografuoti. Prisimena, jog vienas giminaitis jam buvo dovanojęs juostinį fotoaparatą „Liubitel“. Juo pernelyg Adolfas nesusidomėjo, kaip sako pats „kažkur užmetė“. Taip susiklostė, kad atsikrausčius į Elektrėnus Adolfui Stasaičiui užgimė meilė fotografijai. To kaltininkas draugas, kuris jau ganėtinai buvo pažengęs šiame hobyje bei išmokęs jį visų fotografijos subtilybių. Kaip pats Adolfas pasakoja, jam patiko, jog vaizdinį, kas akiai gražu galima pagauti ir objektyvu bei taip išsaugoti fiziniu pavidalu. Vieną, antrą kartą pasižiūrėjo kaip draugas daro nuotraukas, atėjo metas ir pačiam savarankiškai pradėti darbuotis… Pirmasis fotoaparatas – „Smena“, kaip jis pats sako, buvo „vaikiškas“, bet fotografo-mėgėjo pradžiai jo buvo per akis. Jį išsaugojęs iki šių dienų. Fotografavimo subtilybių Adolfas daugiausiai mokėsi iš savo klaidų, tačiau prisimena turėjęs V.P. Mikulino knygą „25 fotografijos pamokos“, kuri taip pat suteikė naudingų žinių. Bėgant laikui buvo įsigyti dar keli fotoaparatai – „Fed“, dar ir dabar turi „Fed3“, „Fed5“. Paskutiniajame dar yra likusi ir artipilnė juostelė.
Fotografija – ilgas, bet nenuspėjamas procesas
Nuotraukos išgavimo procesas per daugiau nei kelis dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai – dabar nufotografuoji ir iškart gali pamatyti, kokia gi ta nuotrauka išėjo. Ne tik gali pamatyti, bet ir paredaguoti: užtušuoti, kas nepatiko, pakeisti spalvas ir taip toliau, o tada telieka atspausdinti. Ankščiau viskas vykdavo kitaip ir panašėjo į tikrą laboratoriją. Adolfas pasakoja, jog reikalingų priemonių nuotraukų ryškinimui nebūdavo sunku gauti – jas rasdavo ūkinių prekių parduotuvėje.
Nuotraukoms pirmiausia reikėdavo tamsos, todėl Adolfas Stasaitis pasakoja, kad kambaryje užtemdydavo visus langus, kad neprasiskverbtų jokia pašalinė šviesa. Geriausia – užsidaryti vonioje. Tada iš fotoaparato reikėdavo išimti juostelę, įvynioti ją į ryškinimo bakelio ritę ir pripilti į bakelį ryškalų. Po kurio laiko ryškalus reikėdavo išpilti, į bakelį pripilti vandens ir praskalavus vėl išpilti jį. Tada buvo pilamas fiksažas. Palaikius apie penkiolika minučių juosta išsiryškina, ji jau nebe tamsi ir ją jau galima išimti iš bakelio, praplauti, siekiant nuplauti fiksažą ir tada pakabini, kad džiūtų. Po to sekdavo kitas etapas – nuotraukų gamyba. Patalpa turėjo būti užtamsinta, čia jau buvo dirbama ne aklinoje tamsoje, bet prie raudonos šviesos lempos. Buvo naudojamas specialus prietaisas – didintuvas, kurio viršuje buvo įtaisoma foto juostelė, apačioje dedamas foto popierius. Didintuvo apačioje yra raudonas stikliukas, per jį yra padedamas foto popierius, su tuo stikliuku yra nutaikomas norimas vaizdas, taip, kad jis tinkamai projektuotųsi ant foto popieriaus. Raudonas stikliukas yra pasukamas į šoną, balta šviesa apšviečia foto popierių ir tada yra „eksponuojama“ nuotrauka. Kada raudonas stikliukas yra vėl uždaromas, foto popierius yra išimamas ir dedamas į ryškalų vonelę. Joje jis yra palaikomas tam tikrą laiką. Po to reikia jį praskalauti ir dėti į fiksažo vonelę penkiolikai minučių. Fiksažą nuo foto popieriaus reikėdavo ypač gerai nuplauti, norint apsisaugoti, jog po kelių metų nuotraukos nepageltonuotų. Gautą „šlapią“ nuotrauką galima tiesiog džiovinti, bet tada ji neturės blizgesio. Būdavo toks prietaisas – džiovintuvas, prie kurio su tam tikru voleliu nuotraukos vaizdo pusę prispausdavo prie didintuvo paviršiaus. Įjungus džiovintuvą, jis įkaista ir ta nuotrauka greitai išdžiūsta, o jos paviršius tampa lygus ir blizgantis. Išdžiūvusią nuotrauką gali laikyti, kad tai jau tikroji fotografija Taigi, nuotraukos gavimas buvo ilgas, bet kartu ir įdomus, kadangi tik po šio gan sudėtingo proceso galėdavai pamatyti savo darbo rezultatus.
Adolfas Stasaitis nuotraukas saugoja foto popieriaus dėžutėse. Jo sūnus Antanas sudėjo ir sunumeravo, perfotografavo-perskenavo ir sudėjo jas atgal. Juostos guli ten. Dalis nuotraukų yra foto popieriaus pakeliuose, kita dalis vokiškuose foto popieriaus dėžutėse. Darbo vaisiai nenuėjo veltui – Stasaičių šeima vis grįžta prie fotografijų – peržiūri, taip atgaivindami prisiminimus.
Tėčio pomėgis fotografuoti – sūnaus akimis
Pasidalinti savo prisiminimais apie tėčio pomėgį fotografuoti sutiko Adolfo Stasaičio sūnus – Antanas Stasaitis. Jis prisimena, kad kai tėtis, ryškindamas nuotraukas, užtamsindavo kambarį, jis taip pat dalyvaudavo tame procese ir stebėdavo „nuotraukos gimimą“. Antanas su tėčiu retsykiais fotografuoti irgi eidavo kartu. Pasidomėjus, ar pašnekovo tėtis turėjo kokių nors fotografavimo ritualų, pasakoja, kad didelės struktūros ar disciplinos nebūdavo – nusipirkdavo juostelę ir fotografuodavo, kol ji užsipildydavo, tuomet jau išryškindavo nuotraukas. Po kiek laiko, kai ateidavo noras, polėkis fotografuoti, jo tėtis vėl pirkdavo juostelę, pasiimdavo fotoaparatą ir eidavo kur nors ieškoti įdomių, akį traukiančių vietų ir taip jas įamžindavo bei sustabdydavo akimirką… Juostelėse atsidurdavo ir gamta, ir žmonės, ir pastatai.
Savarankiškai fotografuoti pradėjo dar mokykloje
Adolfo Stasaičio sūnus Antanas Stasaitis sako, kad nuo vaikystės, paauglystės akį traukė tėčio pomėgis fotografuoti, norėjosi stebėti tą procesą bei imti pačiam foto objektyvą į rankas. „Tėtis man davė fotoaparatą. Atrodo, „Smena 8“ vadinosi – toks, galima sakyti, vaikiškas fotoaparatas. Sakyčiau muilinės atitikmuo, tokie „vienkartiniai“ fotoaparatai dabar yra parduodami. Mano gautasis fotoaparatas nebuvo vienkartinis, bet primityvus. Fotografavau ir pats, gal septintoje klasėje būdamas, porą juostelių, bet jos buvo gana brangios, tai ne dažnai pavykdavo jų nusipirkti“, – apie paauglystėje savarankiškai perimtą hobį iš tėčio pasakoja Antanas Stasaitis. Paklausus, ar augant Elektrėnuose buvo organizuojami kokie nors fotografijos būreliai, pašnekovas sako, jog apie tai jam neteko girdėti. Prideda, jog ir fotografuojantį elektrėniškį gan retai sutikdavo. „Gali būti, kad meilę fotografijai paveldėjau iš tėčio. Man įdomu kas kartą pažiūrėti, kaip viskas keičiasi aplink mus, o fotografijose tas pokytis, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar, geriausiai matosi“, – savo mintimis apie fotografijos esminę funkciją dalijasi Antanas. Paklausus pašnekovo, kokios jam senosios nuotraukos yra pačios įdomiausios, įvardija, jog būtent tos, kuriose yra vaizduojama architektūrą, pastatai, gamtos vaizdai. Jos visada akį patraukia.
Šiandien labiausiai mėgsta fotografuoti panoramines nuotraukas
„Savo asmeninį pirmąjį fotoaparatą nusipirkau, atrodo, 1990 metais Gariūnuose. Turėjau tada pinigų ir įsigijau. Nuo to laiko ir įamžindavau akimirkas. Iki tol nefotografuodavau, kadangi tais laikais viskas buvo deficitas. Ne išimtis ir fotoaparatai. Be to, gana brangūs jie buvo. Pirmą jau skaitmeninį fotoaparatą nusipirkau 2013 metais ir nuo tada fotografuoju šiuolaikiškai. Viena kartą pabandžiau padaryti miesto panoraminę nuotrauką – pavyko. Dabar man labiausiai patinka tokio pobūdžio fotografija, kadangi vėliau tą gautą nuotrauką galiu pasididinti ir atidžiai ją peržiūrėti, tyrinėti. Gaunasi gana įdomūs vaizdai. Vieną tokią nuotrauką net nusipirko žmogus ir pakabino ant virtuvės sienos. Kitas ant sienos sodo namelyje pasidarė didelę 2,5 metro aukščio ir 3 metrų pločio panoraminę nuotrauką, kurioje mano užfiksuoti elektrinės kaminai“, – apie naująją aistrą panoraminėms fotografijoms pasakoja Antanas Stasaitis.
Pasidomėjus, kaip dažnai fotografuoja Elektrėnų panoramą ir kiek miesto pavyksta „sutalpinti“ į kadrą, Antanas pasakoja: „Užsilipu ant namo stogo ir vis fotografuoju Elektrėnų panoramą – nuo Švč. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės bažnyčios iki naujųjų sandėlių. Iš čia, galima sakyti, matosi visa miesto panorama. Pasižiūriu, pro langą, jeigu dangus gražus, tai ir užlipu ant stogo fotografuoti. Jeigu cepelinų spalvos dangus, tai nuotrauka gaunasi negraži, o kai dangus gražus, tai ir nuotrauka graži. Toks ir mano hobis. Dažniausiai kartą per savaitę pavyksta užlipti ant stogo ir skirti laiko fotografijai. Tai priklauso nuo metų laikų, oro sąlygų.“
Fotoaparatu užfiksavo elektrinės kaminų demontavimas darbus
Antanas Stasaitis į „YouTube“ platformą yra įkėlęs vaizdo įrašą pavadinimu: „Elektrėnų elektrinės kaminų demontavimas 2021 02 22 – 2021 11 22 4K 60 FPS.“ Jis dalijasi, jog kai elektrinės kaminai buvo demontuojami, kilo mintis jam įamžinti šį procesą. Visas dokumentavimas užtruko nei mažai nei daug – 440 dienų. Nufotografuota apie 175 tūkstančiai kadrų. Dauguma tų kadrų atrinkus ir buvo sukurtas „time lapse“ tipo vaizdo įrašas – laiko intervalų fiksavimas, sutalpinant kelių mėnesių ar metų laikotarpį į keletos minučių intervalą. Pasiteiravus apie visą elektrinės kaminų demontavimo fiksavimo procesą nuotraukose, Antanas Stasaitis pasakoja: „Balkone pastačiau fotoaparatą ir jis dirbo automatiškai. Kas penkias minutes – po kadrą įamžindavo šviesiu paros metu, kadangi kai tamsu jau nieko nesimatydavo. Prašvinta – tuomet iškart užstatau automatinį nuotraukų fiksavimą. Išeinu į darbą, o fotoaparatas, pastatytas ant trikojo, fiksuoja elektrinė kaminų demontavimo darbus. Vėliau atrinkti kadrai buvo sutalpinti į trumpą vaizdo įrašą.“
Pabaigai…
Išties fotografija yra šių laikų bei dienų patogiausias bei greičiausias metraštininkas. Tik svarbu tuos kadrus tinkamai saugoti, jog jie nepasimestų šiuolaikiniame begaliniame informacijos sraute. Šis straipsnis pasakojo, jog kadaise užfiksuotos fotografijos vieną dieną gali tapti istorijos, pokyčio liudininku bei istoriniu dokumentu ateities kartoms.
Nuotraukos iš Adolfo ir Antano Stasaičių archyvo