Socialinis pedagogas Vilmandas Palčiauskas: „Reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką“

Daiva Červokienė

Beižionyse beveik ketvirtį amžiaus veikė Vaikų globos namai, kuriems visą tą laiką vadovavo Vilmandas Palčiauskas. Nuo pat Beižionių bendruomenės įkū­rimo 2001 m. jis buvo ir šios pirmininkas, sėkmingai dalyvavo­ ren­giant Vaikų globos namų ir ben­druomenės projektus. Su pedagogu kalbėjomės apie Vaikų globos namus ir jaunuolių ruošimą gyvenimui, tam padedančias ir kliudančias aplinkybes. Kodėl reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką?

Gal pradėkime nuo Jūsų sprendimo tapti mokytoju? Kas jį lėmė?
Man sekėsi matematika, dar ­mokinukas padėdavau draugams, paaiškindavau matematikos užduo­tis ar duodavau nusirašyti namų darbų. Nebijojau ir aiškinti – kaip ir kodėl reikia spręsti. Todėl ir pasirinkau matematikos studijas. Žinojau, kad nebijau mokytojo darbo.
Pagal paskyrimą atvykote dirbti į Beižionis mokytoju. Kas tai buvo – atsitiktinumas, sąmoningas pasirinkimas ar dar kitos priežastys?
Kai baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, pasiūlė mokytojauti mieste. Tačiau tada būčiau turėjęs eiti ­tarnauti į kariuomenę. Paprašiau paskyrimo į kaimišką vietovę. Ir Trakų rajone. Esu baigęs Grigiškių mokyklą, nors gimiau Krasnojarsko krašte. Tėvai buvo ištremti, ten dirbo su mediena, pjovė rąstus, matavo medienos kubatūrą. Tad grįžę į ­Lietuvą gavo darbą Grigiškių medžio apdirbimo kombinate, vėliau tapusiu popieriaus fabriku…
Man išvardino daug kaimo mokyklų. Kai paminėjo Beižionis, širdis suspurdėjo. Netoli Kaišiadorių rajonas, o iš ten kilusi mano mama. Ji ir tremtyje daug pasakojo apie savo tėviškę. Ten senelių namai dar stovėjo, buvo didelis sodas, nors apleistas, bet su prūdais, alėjomis, retomis augalų veislėmis. Man buvo įdomu ta vietovė, norėjau rasti savo šaknis. Beižionis buvau pravažiavęs, mačiau – mokykla mūrinė, bus kabinetas. Nuo Beižionių iki mamos tėviškės – vos 4 km. Ir dviračiu, ir motociklu ten nuvažiuodavau. Kol nenumelioravo. Ir tėvai kartais atvažiuodavo, jiems ten neleido įsikurti.
Kaip klostėsi Jūsų darbinė biografija? Tapote mokyklos ­direktoriumi, vėliau Vaikų globos namų, kaimo bendruomenės vadovu…
Atvažiavau jaunas, pilnas energijos, labai norėjau padėti kaimo vaikams. Mane skaudino nuostata – jei iš kaimo, esi tarsi prastesnis. Man labai pasisekė, Beižionyse buvo daug gabių vaikų. Mačiau, kad galima paruošti ne vieną matematikos olimpiadoms. Ir važiuodavom į jas, neblogai pasirodydavome. Tuo metu buvo profesinis orientavimas į žemės ūkio specialybes. Man technikumai buvo labiau prie širdies, ten daugiau galimybių vėrėsi, galima buvo ir aukštesnės kvalifikacijos specialybę rinktis. Vaikams vedžiau papildomų matematikos užsiėmimų, įkūriau šaškių, sporto būrelių. Tos veiklos netrūko. Vaikai sportuodavo, dalyvaudavome įvairiose varžybose, olimpiadose. 1978 m. tapau mokytoju, 1985 m. – mokyklos direktoriumi. Man labai rūpėjo vaikų gerovė: kad klasėse būtų šilta (dar krosnis kūrenom), sutarėm su kolūkio pirmininku Algirdu Sadkausku dėl centrinio šildymo įvedimo. Vaikai rinkdavosi iš toli – ir po 5 kilometrus per pusnis ateidavo, kartais tėvai su arkliais, rogėmis atveždavo. Visi buvo labai geranoriški. Norėjosi ką gali padaryti, kad vaikai labiau pasitikėtų savimi, stiprėtų. Pasiekėm tokį lygį, kad tie, kurie norėjo, leng­vai įstodavo į Kauno, Vilniaus politechnikumus, technikumus, derino mokslą ir sportą.
O kaip Beižionyse buvo įkurti Vaikų globos namai?
Atkūrus nepriklausomybę pra­sidėjo kolūkių griūtis, žmonės iš kaimo pradėjo išsivažinėti, mažėjo vaikų. Rajono švietimo skyrius buvo Trakuose, ten susitikdavau su pedagogais, kalbėdavom apie sunkumus, kad daugėja vaikų be priežiūros. Mat tėvai išvyksta uždarbiauti į užsienį, neturi darbo, negauna algų, įninka į alkoholį. Trakų internatas buvo perpildytas. Kartą sutikau Trakų švietimo skyriaus vedėją Nijolę Lisevičienę ir pasakiau, kad Beižionyse vaikų darželis užsidarė, o patalpos labai geros, jei nepanaudosim, tuoj išdaužys, išnešios. Pasiūliau ten įkurti vaikų globos namus. Ji 1997 m. Trakų tarybos posėdyje pasiūlė šią mintį, Tarybos nariai priėmė tokį nutarimą. Tada tapau Beižio­nių vaikų globos namų direktoriumi.

Gal galime pakalbėti apie Beižionių vaikų globos namų kūrimosi etapus?
Man buvo iššūkis – kaip tiems vaikams padėti. Jie atitrūkę nuo tėvų, šeimos, mokėsi internate. Iš kokios aplinkos atėję? Daugumos tėvai palūžo, neturėjo darbo, vaikai patyrę psichologinių traumų, nestabilios emocinės būsenos, įbauginti. Tada pedagoginių, psichologinių paslaugų šeimoms niekas neteikdavo. Vaikus gąsdino, kad juos paims, išveš, kas ir įvyko.
Prisiminiau savo paauglystę, kaip aš pats elgiausi. Augau Grigiškėse, daugiausia gatvėje, nes abu tėvai dirbo. Grįžau mintimis į savo paauglystę: mano klasėje, gatvėje buvo berniukų, kuriems nesisekė mokslai, bet jie buvo praktikai – mėgo remontuoti dviračius, motociklus, iš varžų, lempučių namie litavo schemas. Jie rinkdavosi gatvėje vakarais, bandė parūkyti, paragauti alkoholio, kartais organizuodavo ir vagystes. Būdavo, į klasę ateidavo policininkas ir išsivesdavo klasės draugą. Man buvo gaila ir apmaudu – jie buvo praktiškesni ir gal gabesni už mane, o atsidurdavo kolonijoje. Man pasisekė, kad mokytojai nuo tos neigiamos veiklos įtraukė į sporto būrelius, fotobūrelį, kad nepasi­daviau tai blogai įtakai. Žinojau savo paauglystės draugų stiprybes ir silpnybes, panašius vaikus mačiau Vaikų globos namuose, supratau jų nuotaikas ir ieškojau būdų jiems padėti. Šie vaikai, kuriuos atveždavo į Globos namus, mokėsi sunkiai. Reikėjo įkurti bazę, kad vaikams, paaugliams būtų lengviau rasti save. Tad prie buvusio vaikų darželio kūrėm veiklos bazę. Tam reikėjo pinigų. Bandėme jų ieškot, taip prasidėjo projektai. Su vaikais mūrijom dirbtuves, garažą, statėm pedagoginę fermą, šiltnamį, pirtį, sodą užveisėm.
O vaikai noriai ėmėsi šios veiklos?
Tie pirmi vaikai labai skyrėsi nuo šiandieninių. Jie visko norėjo. Net mane ragindavo: „Direktoriau, darom“. Ir aš puikiai supratau, kad tiems vaikams reikia veiklos, palaikyti ryšį su jų šeimomis, ypač motinomis. Kadangi dažniausia namuose tris kampus laiko motinos, o jos dažnai piktnaudžiaudavo alkoholiu, su mamomis turėdavau daug pokalbių. Visų prašydavau pasi­stengti, kad vaikai grįžtų namo (buvo laikinoji globa). Sunkiai joms sekėsi: tai nėra darbo, tai bėdos dėl alkoholio, kitos. Vis padėjo projektai. „Vaikai vasarai grįžta namo“ – surašiau vaikų norus, ką jie galėtų ir norėtų daryti vasarą grįžę į namus. Jie turėjo praktikos prižiūrėti gyvūnėlius, auginti daržoves – surašė, ką norėtų auginti, daryti. Sudėjau viską į paraišką, gavom finansavimą. Išvežio­jom vasarą vaikus į namus su žąsiukais, viščiukais, ančiukais, ožkytė­mis, paršiukais. Ir pašarų, grūdų, plėve­lės šiltnamiams, vinių vežėme.
Vyko atvirkštinis procesas – tarsi vaikai mokė tėvus?
Taip išeina. Dažnai Vaikų globos namų auklėtinius drąsindavau: „Jūs turit būti stipresni už savo tėvus“. Tą pavasarį sakiau: „Jei tėvai iš karto bandys parduoti gyvuliukus – neleiskit. Auginkit per vasarą, kai paaugs, parduosit kaimynams, užsidirbsit“. Pasisekė jiems įrodyti. Dar prieš rugsėjį ne vienas man skambino: „Man liko 2 žąsiukai, ką daryti. Negaliu palikti, tėvai nesirūpins“. Atsakiau, kad kai atvažiuosim paimti jų į Globos namus, paimsim ir augintinius. Buvo įkurta pedagoginė ferma, galima laikyti įvairių gyvuliukų, paukščių. Tad nemažai vaikų vežėm su jų augintiniais. Pasitarę su vaikais organizavome rudens mugę. Padarėm narvelius, sudėliojom augintinius, per mugę žmonės iš vaikų išpirko vištaites, žąsis – buvo smagu.

Ar moka vaikai elgtis su pinigais?
Vieni vaikai mokėdavo taupyti, kiti skubėjo pinigėlius išleisti, ką nors nusipirkti. Juk vaikai yra vaikai. Kalbėdavom, kam tų pinigų galėtų pasitaupyti. Nori turėti dviratį – gali pasitaupyti. O gal nori geresnių sportbačių, nedaug trūksta. Juk gali užsirašyti sumą ir pasilikti pinigėlius pas auklėtoją. Gal kam prireiks? Reikia mokyti vaikus, kaip elgtis su pinigais.
Vaikų globos namų atstovai ir miestelio bendruomenė kasmet parašydavo, laimėdavo ir vyk­dydavo dažnai ir po ke­lis­ projektus. Kas Jums buvo pro­jektų rašymas, įgyvendi­nimas?
Tai buvo Vaikų globos namų funkcionavimo, jų bazės sukūrimo sąlyga. Be jų turbūt nieko nebūtume padarę.
Labai džiugu, kad 2009 metais norvegai įvertino mūsų projektą, juo pasitikėjo. Europos ekonominės erdvės Norvegijos fondo lėšomis renovavome kaimo darželį, jis tapo šiuolaikiniu pastatu su puikia sporto sale. Projektus geranoriškai rėmė ir Elektrėnų savivaldybė.
Tam reikėjo daug kūry­bin­gumo?
Reikėjo stebėti poreikius. Viskas išplaukia iš poreikių. Matai juos, paraišką užpildai, padarai sąmatą ir išsiunti. Kai Švietimo kaitos fondui rašiau paraišką „Vaikai vasarai grįžta namo“ ir prašiau pinigų pirk­ti viščiukams, žąsiukams, pašarams, šiltnamių plėvelei ir vinims, galvojau, išjuoks: „Koks durnius gali to prašyti“. Per projekto užbaigimą susitikau su jį svarsčiusiais žmonėmis, sakė, kad nė vienas neprieštaravo. Tie mūsų projektukai ir darbai buvo labai gyvenimiški, ne aukštomis frazėmis.
Pokalbiuose esate išdidžiai minėjęs, kad Beižionių seniū­nijoje mažiausias nusikalstamumas. Kas tai lėmė?
Su Vaikų globos namais padėjom ir kaimo šeimų vaikams. Buvo popamokiniai užsiėmimai, įvairių veiklų. Kartu su Globos namų vaikais juose dalyvaudavo ir kaimo vaikai, jie ir valgydavo kartu, ypač iš daugiavaikių šeimų, turinčių mažesnes pajamas. Tai mus labai suartino, Vaikų globos namų vaikai puikiai ­integravosi į kaimo bendruomenę. ­O kai tik įsikūrėm, buvo piktų replikų, kad privežė čia visokių… Mums pradžioj visko trūko…
Turbūt atvežus naujų auklėtinių į Vaikų globos namus, nutikdavo įvairių keistų dalykų?
Bene keisčiausia buvo, kad atvažiavę iš namų vaikai nenorėdavo keisti drabužių. Būdavo – pradeda plyšti, pasiūlydavom: „Imk naujus“, atsisako: „Ne, aš turiu, man nereikia, nenoriu“. Net sulaukdavau pastabų – kodėl tavo vaikai taip prastai aprengti. Ypač paaugliai tam priešinosi. Jie buvo pikti – kodėl juos paėmė iš namų ir išvežė. Nenorėjo pasiduo­ti Globos namų auklėjimui, laikytis taisyklių. Ilgai nesupratau, kodėl jie nenori naujų drabužių. Paskui suvokiau – tie drabužiai buvo jų ryšys su šeima.
Ar tiesa, kad net ir gerian­čių tėvų vaikai jų ilgisi ir nori grįž­ti į namus?
Taip, vaikai myli savo tėvus, nors šie jais ir nesirūpino. Dažnai būna įpratę prie aplinkos, kur geria, keikiasi, mušasi. Jeigu paklausdavau kokio antrokėlio: „Kodėl tu keikiesi, neklausai“, dažnai atsakydavo: „Taip tėtis ar mama elgiasi“. Jis net ne­suvokia, kad gali būti kitaip – žmogaus pagrindai ateina iš šeimos.
O kaip keisti jų požiūrį? Kas tam svarbiausia?
Daug galvojau, kaip padėti vaikams, paaugliams, domėjausi įvairiausia literatūra, įvairių tautų tradicijomis, kaip berniukus ruošti gyvenimui, duoti vyriškumo pradmenis. Mačiau, kad atrasdami jų gebėjimų, stipriųjų pusių (jų kiekvienas žmogus turi), galim kažką ­padaryti. Kūrėme veiklos bazę, kad jie galėtų daug ką išbandyti, save patikrinti. Man geriau sekėsi dirbti su berniukais. Žinojau, ką reiškia anks­tyva ir vėlyvesnė paauglystė. Anks­tyvosios metais – viskuo domisi, svarsto, bando, daro, tada lengviau įtraukti į teigiamą veiklą, vėlyvesnės – sunkiau. Net labai pykdavau, kai į Globos namus atveždavo 14–15 metų paauglius – jie jau maištauja, turi savo nuomonę, būna kategoriški, priešinasi, nesilaiko taisyklių.
Tad vis stiprinom Globos namų veiklos bazę. Įvairios veiklos padė­jo gydyti vaikus nuo psichologinių traumų, suteikti stabilesnę emocinę būseną. Tam naudojome darbą, sportą, meną, žirgus, motociklus, automobilius. Prie visų šių žodžių tinka pridėti žodį terapija – darbo terapiją, sporto terapiją, meno terapiją, žirgų terapiją, motociklų terapiją…
Žodžiu, su auklėtiniais ėmė­tės labai įvairių veiklų. Kurios jų labiausiai pasiteisino?
Kiekvienas vaikas atsirinkdavo savo. Mergaitėms labai patiko gyvuliukai ir užsiėmimai su žirgais, nė viena jų nemetė, kai kurios ir specialybę susijusią pasirinko. O berniukams – motociklai ir automobiliai, sportas. Stengiausi, kad su paaugliais dirbtų vyrai. Nors sunku buvo jų privilioti, bet pavyko. Net Anglijos princai, premjeras Borisas Džonsonas mokėsi berniukų mokyklose – tokių ten yra. Kai atėjo auklėtojas Laurynas, vaikus nukreipė į motociklus ir karybą, Petras – į medžio apdirbimą. O aš stengiausi nukreipti į ūkiškumą, automobilius ir traktorius. Turėjom ir traktoriuką. Daug kas šaipėsi, kad berniukus mokėm karybos, ruošėm tarnybai kariuomenėje, bet šiandien matom, kad tai nebuvo taip kvaila. Jau ir politikai pritaria, kad ir mokyklose vyktų karybos užsiėmimai, pilietinio ugdymo pamokos.
Įgyvendindami Elektrėnų vietos veiklos grupės projektus atsiveždavom ir miesto paauglius į Beižionis, ir 3 dienų stovyklą jiems padarėm – buvę blogiečiai susidomėjo, tapo mandagūs, tik leisk jiems būti šioj veikloj. Kodėl tam visur nesudaromos sąlygos? Nes socialinę sritį ir švietimą kuruoja moterys. Jos kitaip mato, supranta. Berniukus nori auklėti per paklusnumą. Ne tie hormonai. Berniukams reikia daug adrenalino – taip vyriškėja, save išbando, mąsto. Mes tokią sistemą atidirbom, kad paaugliai rasdavo, kur norėtų dalyvauti, ruošėsi gyvenimui. Stengėmės, kad išėję iš Vaikų globos namų auklėtiniai turėtų teises vairuoti traktorių, automobilį. Amerikiečių vaikams leidžiama nuo 16 metų vairuoti automobilį, o pradėti to moky­ti – nuo 14 metų, Lietuvoje – 2 metais vėliau. Mūsų auklėtiniai turėjo galimybę Elektrėnų profesinio mokymo centre lankyti medžio apdirbimo, staklininko kursus, tai leido berniukams įsidarbinti medžio apdirbimo įmonėse. Ir juos priimdavo kaip kvalifikuotus darbininkus su geru atlyginimu. Turintieji B kategorijos vairavimo pažymėjimus galėjo autobusus vairuoti, vežti krovinius, bet kokioj įmonėje reikalingi. Tie vaikai, kurie stengėsi, dirba, normaliai gyvena. Štai neseniai vienas paskambino, kad įsidarbino komunaliniame ūkyje.
Kiek auklėtinių į gyvenimą išleido Beižionių vaikų globos namai?
Šiemet sukanka 25 metai, kai vykdoma ši veikla. Pagalbą suteikėm apie 400 vaikų.
Pirmieji auklėtiniai ir da­bartiniai daug skiriasi?
Pirmieji vaikai buvo labiau iniciatyvūs, o dabartiniai daugiau reikalauja – jiems tas ir anas pri­klauso, reikalauja lengvatų, tikisi atlygio be pastangų. Yra toks skirtumas. Mūsų švietimo sistemoje ir mūsų visuomenėje yra blogybių…
Kaip susiklostė daugumos Beižionių vaikų globos namų auklėtinių likimai?
Prieš porą metų padarėm Beižionių vaikų globos namų auklėtinių susitikimą, suvažiavo su antromis pusėmis, su vaikais, automobiliais. Jie sukasi, stengiasi, kuo labai džiaugiuosi. Ir sakė, kad jiems buvo labai reikalinga mūsų parama. Vaikai iš normalios šeimos turi mamą, tėtį, dažnai dar ir senelius, jiems į gyvenimą kabintis lengviau. Mūsiškiams – sunkiau, niekas negali padėti, jie patys sukasi. Daug Beižionių gyventojų padėjo mūsų globos namams auginti vaikus. Buvom ir šūkį pasikabinę: „Reikia viso kaimo, kad išaugintum vaiką“. To­kia yra afrikiečių patarlė.
Kaip galėtumėte ją pakomentuoti? Kodėl „reikia viso kaimo, kad užaugintum vaiką“?
Vaikai auga ne už uždarų namų sienų, mūsų vaikai augo ne už uždarų globos namų sienų. Vietiniai gyventojai priimdavo vaikus pasisvečiuoti į savo šeimas, vaikų namus remdavo daržovėmis, vaisiais. Na ir savo patarimais, patirtimi, geranoriškumu…
Tad kas labiausiai padėjo Beižionių vaikų globos namams auginti globotinius?
Turbūt Elektrėnų savivaldybės darbuotojai ir stiprus globos namų kolektyvas.

Kaip manote, kas yra svarbiausia globos namų auklėtiniams, kad jie rastų sa­vo vietą gyvenime?
Visiems svarbiausia bendravimas ir bendra veikla. Paauglius traukia mokytis vyriškumo, tam greta reikia vyrų. Čia ne vieno darbas. Nebandykit pabrėžti mano asmens. Tai komandinis darbas, reikia vienminčių komandos, darnaus darbščių darbuotojų būrio.
Su pirmaisiais vaikais sekėsi daug geriau. Mat jie augo normaliose šei­mose, paskui tėvai palūžo ir viskas pasikeitė. Tad jie buvo susikūrę tei­giamą šeimos paveikslą, mums buvo lengva sakyti, kad nereikia nutraukti ryšio su tėvais, o tikėti, kad mama ar tėtis nugalės savo silpnybes. Dažnai sakydavau: „Turi būti stipresnis už tėvus, grįši namo, reikės namus sutvarkyti, padėti tėvams“. Nemažai tėvų pasitaisė, susigrąžino vaikus. Regis 2015 metais buvo projektas „Stovykla Globos namų vaikų mamoms“. Neįsivaizduojat, kas buvo, kai pasiūliau padaryti stovyklą mamoms. Vaikai apstulbo, ar tikrai taip galima. Atsakiau, bandykim. Jie puolė skambinti mamoms: „Tu susitvarkyk, nusiprausk, apsirenk, atvažiuos direktorius, tave paims, atveš į Beižionis, čia bus stovykla“. Ir autobusiuku atvežiau mamas. Atsimenu, vienas berniukas paklausė: „Ar gali mama pernakvoti mano kambaryje? Tik prieš 9 metus šalia mamos miegojau“. Paruošėm kambarius joms greta vaikų. Ir mamos stengėsi. Vienas 14-metis visas tas dienas vaikš­čiojo su mama už rankos, ir visur rodė, šnekėjo, šnekėjo… Man labai įstrigo tas vaizdas. Mama, nors ir išgerianti, yra brangiausias žmogus vaikui, jos niekas neatstos.
O ką motinos veikė toje stovykloje?
Jos kartu darė valgyti ir valgė, žaidė lengvus sportinius žaidimus. Vyko psichologiniai užsiėmimai, pa­kviestas psichologas bent po porą va­landų bendravo su kiekviena motina, aiškinosi šeimos situaciją, skatindamas pačias moteris kelti problemas ir ieškoti atsakymų, kaip jas spręsti. Motinoms stovykloje kalbėjom: „Jūs šaunios, gražios. Kaip būtų gerai, kad vaikai grįžtų į namus. Vieną ir bariau: „Vaikas 10 metų globoj – kiek mes tau jį auginsim?“ Motinos atsakė, kad neturi sąlygų, nėra darbo. „O jeigu rasiu darbą?“ Kietaviškių šiltnamiuose turim pažįstamų, ten mūsų vaikai dirba po kelias valandas ir uždirba pinigėlių, ką labai vertina. Ir 8 mamas nuvežėme į ekskursiją Kietaviškių šiltnamiuose, agronomas pasiūlė visoms įsidarbinti. Šešios sutiko, tuoj pat jas įdarbino. Viena išdirbo tik 3 dienas, kita – savaitę, dar kelios – po mėnesį-du. Tik viena liko ir dirba, susigrąžino vaikus. Bet verta taip daryti – jauti, kad pagelbėjai. Jai ir butą Beižionyse išnuomojau. Dirbo, vaikai iš globos namų vakarais bėgdavo pas ją, ji atnešdavo agurkų, pomidorų. Galiu didžiuotis.
Kalbinamos dirbti, susigrąžinti vaikus motinos sakydavo: „Gerai kalbi, bet tam reikia palikti savo vyrus, pakeisti aplinką“. O jos jau įprato taip gyventi. Ta Kietaviškių šiltnamiuose likusi dirbti moteris vyro neturėjo. Jei surašyčiau sėkmės istorijas – būtų daug gražių dalykų. Dirbant su vaikais tokių negali nebūti.
Po tos stovyklos labai pakilo vaikų ir mūsų, globos namų darbuotojų, autoritetas. Labai svarbu įgyti vaikų pasitikėjimą. Kai kurie jų į mus žiūrėjo, kad esam jų prižiūrėtojai, kad mes kalti, jog juos paėmė iš šeimų. Parodėm, kad esam jų pagalbininkai, kad labai vertinam jų ryšį su šeima.

Pasidalinkite įspūdingiau­siomis sėkmės istorijomis.
Buvo berniukas, kuris daug kuo man atvėrė akis – komunikabilus, labai vertino bendravimą, nuoširdžiai išsipasakodavo savo išgyvenimus. No­rėjau jam padėti. Turėjom arkliuką poni, kurio mergaitės negalėjo prisijaukinti pajodinėti, jį bardavo, mušdavo. Egidijus paprašė leisti pabandyti – gražiai, gražiai kalbino, prisijaukino, jo ponis klausė. Nuvažiavo į tradicinę Anykščių rajono savivaldybės šventę „Bėk bėk, žirgeli“, varžybose užėmė pirmą vietą, gavo premiją 200 litų. Vyko Lietuvos televizijos jaunųjų talentų konkursas „Vunderkindai.lt“, pagalvojom apie Egidijų. Berniukas puikiai jautė muziką, ritmą, gerai valdė judesius. Dalyvaujam konkurse? Internete susiradom įvairių šokio technikų elementus – sujungėme į numerį. 22 valandą eidavo vaikai miegoti, o mes su Egidijumi – ruoštis konkursui. Taip iki vidurnakčio, žmona Daiva net mane bardavo, kad jau nakvosiu Globos namuose. O man labai patiko Egidijaus užsidegimas, atkaklumas. Savamoksliai mes praėjom atranką iki trečio etapo – su vaikais iš meno ir muzikos mokyklų. Važinėjom į LRT, kiekvienam etapui reikėjo vis ką nors naujo sugalvoti. Dirbome, aš intuityviai vis Egidijų skatinau. Visi Globos namų vaikai žiūrėjo tas laidas. Ir dabar internete galima rasti jų įrašus. Egidijus turėjo Dievo dovaną. O man buvo džiugu – visi matė, kiek darbu mes pasiekėm.
Kitam berniukui labai patiko kartingai. Labai greitai perprato techniką, išmoko tiksliai važiuoti, dary­ti posūkius. Signataras Egidijus Bič­kauskas organizavo kartingų pirmenybes vaikams, Marijus užėmė pirmą vietą, prizas buvo išvyka į Briuselį. Dar galėjo paimti 4 lydinčius draugus – buvo įvykis visai kaimo bendruo­menei.
O tas berniukas, kuris su mama vaikščiojo susiėmęs už rankų stovyklos motinoms vaikų globos namuose metu, buvo išvykęs padirbėti į Švediją. Su motociklu iš Švedijos nuvažiavo į baikerių susitikimą Suomijoje. Švedijoje nusipirko motociklą ir motociklininko aprangą, kompiuterį, tėvą privertė vairavimo egzaminus išsilaikyti ir su juo važinėja dirbti į statybas. Tokių istorijų daug.
Kiek įsitvirtinant gyveni­me svarbu jauno žmogaus kūrybingumas? Kas tam svarbiausia?
Kad pabandytų daug veiklų, tu­rėtų teigiamų pavyzdžių aplinkoje. Ateina amžius, kai tai, ką matė, bandė, ima ir daro: šiltnamį įsirengia, motociklą įsigyja. Jie namie to neturėjo, nematė. Pagal save sprendžiu – žiū­rėdavau, ką kaimynas daro, ką draugai. Kai savo turėjau šeimą, namą svajojau pastatyti, neabejojau, kad galiu – buvę kaimynai pasistatė…
Neseniai Globos namai buvo perkelti į Elektrėnus, jų vieto­je Beižionyse įkūrėte dienos centrą. Tai vėl labai kūrybingas žingsnis panaudoti sukauptus resursus.
Parašėm projektą, įkūrėm vaikų dienos centrą. Ir dabar ta pati veikla toje bazėje vyksta. Beižionių vaikų globos namų vaikus apgyvendino butuose Elektrėnuose, dabar iš Elektrėnų globotinius automobiliu atsivežam į vaikų dienos centrą Beižionyse. Ta bazė naudojama kaip ir anksčiau: motociklai, medžio darbai, karyba, sportas…. Jeigu mums duotų 5–6 etatus, visi Elektrėnų paaugliai būtų užimti ir nebūtų chuliganavojančių.
Beižionių vaikų dienos centrą lanko ir ukrainiečiai. Kaip jiems sekasi Lietuvoje?
Beižionyse gyvena 15 vaikų iš Ukrainos, mes jiems siūlome tokias pačias veiklas kaip ir globos namų auklėtiniams: sportuoti, vairuoti motociklus, dalyvauti rikiuotėse, mokytis karybos, gaminti suvenyrus iš medžio. Jie dalyvauja labai noriai, jiems patinka. Na, turim dar daugiau darbo. Bet tai atskira tema.
Kas lėmė ir lemia Jūsų paties kūrybingumą, entuziazmą?
Koks čia kūrybingumas? Tai viskas iš poreikio mažinti socialinę atskirtį, skurdą, didinti vaikų galimybes, savivertę. Socialinę atskirtį daug šeimų patiria. Jei motina viena augina 2 vaikus gaudama minimalų atlyginimą – jai labai sunku, vaikų lavinimui resursų nelieka. Kas vaikams lieka? Gatvė, kurioje pavojinga, kas kita kryptingas lavinimas.
Be to, pagal projektus teko pasidairyti JAV ir Norvegijoje, kur pasisėmiau nemažai idėjų ir pamačiau, kad judame teisinga kryptimi.

O iš ko, kaip ir kur sėmėtės ir semiatės tiek entuziazmo, noro ir jėgų veikti?
Visi taip daro. Ta programa paaugliams gimė iš apmaudo dėl paauglystės draugų, kuriems laiku nedavė kryptingos veiklos, jie įklimpo į nusikalstamumą. Daug berniukų – praktikai, kurie nori pačiupinėti, pabandyti, imtis veiklos. Matant kiekvieno vaiko stiprybes ir silpnybes nesunku jiems padėti. Bėda, kad mokykloje dauguma mokytojų teikia tik akademines žinias ir vaikus vertina tik pagal jas. Man dažnai teko vaikus ginti nuo mokytojų: „Nesupranta, negabus“. Bet gal jis kitkam gabus? Gal bus geras elektrikas, vairuotojas. Kai vaikas junta požiūrį, kad jis negabus, ir kita veikla jam tampa neįdomi. Jei nori įgyti vaiko pasitikėjimą, reikia daug bendros veiklos. Reikia gerbti tą vaiką, jo šeimą, tai kas, kad tėvai kažkuo piktnaudžiauja. Bet kas gali palūžti. Ne kartą teko vaikus iš Kariotiškių sąvartyno susirinkti. Pamačiau visokių dalykų… Tačiau visur vaikas nori būti savarankiškas, turėti savo pinigėlių.
Pristatykite ir savo šeimą, vaikus.
Žmona Daiva – odontologė, į Semeliškių ambulatoriją gavo paskyrimą. Ji irgi labai supratingai žiūrėjo į Vaikų globos namų vaikus, rūpinosi jų sveikata, gydė dantis. Globotiniai labai dažnai būdavo mūsų šeimoje. Ir per šventes, nes tada jiems bendravimas itin svarbu. Užauginome sūnų Dainių ir dukrą Eglę. Gyvena abu Vilniuje, turi savo šeimas, baigė Vilniaus universitetą. Pabandė duonos užsienyje, galėjo įsitvirtinti, bet ne, grįžo į Lietuvą. Džiugu, kad nebijo darbo, žino, ko siekia.
Ką labiausiai įskiepyti no­rėjote savo atžaloms?
Kad nebūtų išpuikę, nebijotų darbo, sunkumų, turėtų tikslų ir atkaklumo jų siekti, mokėtų bendrauti su žmonėmis. Jie manęs vis užklausdavo – kodėl globos namų vaikai elgiasi taip netaktiškai, grubiai. Aiškinau, kad jie kovotojai, jiems sunkiau, auga be tėvų: „Kaip būtų, jeigu jūs neturėtumėte mamos ir tėčio“. Susimąstydavo. Jie buvo mano pagalbininkai.
Mieste ar kaime auklėti vaikus lengviau?
Dirbant su paaugliais didelių miesto privalumų nematau. Reikia gamtos, techninės bazės, veiklos, galimybės kuo daugiau visko išbandyti, tada galima daugiau padaryti, išauginti kitokį vaiką. Galėjau padirbėjęs 3 metus Beižionyse, grįžti į Vilnių. Nenorėjau. Norėjau, kad mano vaikai daugiau veiklos turėtų: savo daržą, šiltnamį, sodą. Iškasiau prūdą, kur vaikus mokiau plaukti. Sūnus man padėjo malkas skaldyti, dukra mamai – šiltnamyje, prie gėlių. Džiaugiausi dėl to, jie nebijos sunkumų, turės daugiau praktinių įgūdžių.
Kokios savybės, nuostatos būtinos, svarbiausios pedagogui?
Manau, kad gerbti vaikus, jų šei­mas ir būti empatiškam.
Apie užtarnautą poilsį pagalvojate?
Nenoriu būti pensininku. Veikla įdomiau, dar daug galiu padėti paaugliams. Ir jie taip sako. Ką vaikas kaltas, kad jo tėvai turi silpnybių. Mes suaugusieji, kurie netoli, tam ir esam, kad jiems padėtume. Ir ne tiek daug reikia. Dabar labai didelį pavojų vaikams kelia elektroninės cigaretės, kompiuteriai, telefonai, virtuali realybė. Daug vaikų atitrūkę nuo realybės, patenka į priklausomybes. O aš po stažuočių Norvegijoje, JAV tebepuoselėju svajonę įkurti vyriškumo mokyklą.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė