Sibiro speigų užgrūdinta

Sibiro speigų užgrūdinta

Šiąnakt jinai vėl sapnavo Jį. Savo didžiąją ir vienintelę meilę. Meilę, užgimusią Sibiro miškuose. Abu lietuvaičiai, panašaus likimo. Ji – tremtinė, jis – politinis kalinys. Ji – mažutė, gležna, simpatiška našlaitė. Tik prieš metus kartu su broliu Krasnojarske palaidojusi motiną jautėsi labai vieniša. Jis – aukštas, gražus, garbanotas, tremtinių gyvenvietės Ingašiuje kinomechanikas, nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Jų šeimos gyveno viename barake. Kai jie tuokėsi, Monikai buvo 22-eji, Romualdui – 25-eri. Sibire gimė jų dukra Aldona. Čia ji, jauna mama, beje, jau reabilituota, dar kelerius metus laukė vyro sugrįžtančio iš kalėjimo, kad galėtų kartu grįžti į Lietuvą. Išbuvusi Sibire 13 metų kartu su mylimu vyru ir trejų metukų dukrele 1960 m. grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vievyje. Čia pradėjo gyvenimą iš naujo, čia gimė jų sūnus. Čia buvo laimingi, kūrė namus, leido vaikus į mokslus, turėjo darbus. Deja…neturėjo sveikatos.

Šiandien Monikutė jau septyniolika metų našlė, nes vyro sveikatą palaužė katorgiškas darbas Sibiro miškuose, anglies šachtų dulkėse, alkis, šaltis ir smurtas kalėjime. Jis iškeliavo Anapilin, ji visus tuos septyniolika metų jo ilgisi, prisimena, sapnuoja.
Sapnuose ji vėl ir vėl atsiduria sausakimšame gyvuliniame vagone, vis tolstančiame nuo tėviškės – nuostabaus Ignalinos krašto. Nuo Lietuvos iki Krasnojarsko yra daugiau negu 5000 kilometrų. Juos vežė dešimt dienų traukiniu ir tris paras plukdė sraunia Pojmos upe iki miškininkų gyvenvietės Koliučij. Iš šiltų tėviškės namų – į palapines snieguotoje Ingašiaus rajono taigoje. Barakai atsirado tik vėliau, kai tremtiniai patys juos susirentė. Čia Monikutė gyveno su dviem vyresniais broliais ir pasiligojusia motina. Būdama tik penkiolikmetė, itin smulki ir mažo ūgio, bet išdidaus aukštaitiško būdo, kantriai rinko sakus, kirto miškus, valė kirtimvietes, kentė alkį ir šaltį. Bet dirbo kartu su suaugusiais…
Dabar kamuojama nemigos kasnakt vėl viską išgyvena iš naujo. Ir vis negali suprasti: kodėl, už ką? Kodėl jos šeimą ištiko toks likimas? Negi tik dėl to, kad tėvai buvo nepaprastai darbštūs ir dirbo žemę. O ir tos žemės ne kažin kas – tik 20 ha. Ją įdirbdami tėvai netausojo nei jėgų, nei sveikatos. Gal todėl motina, pagimdžiusi šešis vaikus, tris palaidojo mažamečius. O ir tėvukas nebuvo stiprios sveikatos – mirė dar nespėjęs susenti. Todėl, kai 1948 m. šeimą trėmė į Sibirą, tėvuko jau nebuvo. Iki šiol Moniką kankina klausimai – už ką jai buvo atimta jaunystė, kokia nusikaltėlė galėjo būti ji, nė penkiolikos nesulaukusi paauglė, šeimos pagrandukė. Už ką nubausta jos motina, o dviems broliams sužaloti gyvenimai?
Todėl savo vaikams Monika atiduoda visą meilę ir rūpestį. Nors dabar jau vaikai rūpinasi ja, o anūkai ją dievina. Monika didžiuojasi savo vaikais. Dukra, matematikos mokytoja, visada šalia mamos, jos ramstis ir paguoda. Sūnus – menininkas, dirba Trakų istorijos muziejuje restauratoriumi. Muziejų salėse puikuojasi jo autoriniai darbai: tapyba ant drobės ir ant lentų, panaudojant senųjų tapybos meistrų techniką. Nuostabūs medžio drožybos darbai, atkurti antikvariniai buitiniai ir liturginiai baldai. Jos sūnaus Virginijaus Stančiko restauruoti darbai puošia Vilniaus Rotušę ir Šv. Dvasios, Šv. Kazimiero, Bernardinų bei Šv. Kotrynos bažnyčias Vilniuje. Jo tapybos darbų įsigijęs ne vienas žymus Lietuvos ir užsienio kolekcininkas.
Motina įsitikinusi, kad meninius sugebėjimus sūnus paveldėjo iš tėvo, o kruopštumą, darbštumą ir išradingumą – iš jos. Juk ir ji pati ne kartą apdovanota įvairiose tautodailės parodose. Jos megztos kojinės ir pirštinės, išmargintos tautiniais raštais ir kutais, margaspalviai megztiniai, kepuraitės ir riešinės puošia ne vieną moterį. O pasitikdama savo garbingą aštuoniasdešimtmetį ji pati pasisiuvo dailų išeiginį kostiumėlį. Suprantama, juk grįžusi iš tremties net trisdešimt ketverius metus dirbo siuvykloje Vievyje. Išradingumo ji nestokoja. Prisimenu, kai vieviečiai rinkosi į miesto aikštę pasitikti akcijos „Varom už Lietuvą“ dalyvių, Monika atėjo su dovana – megztu krepšininku: apmezgė krepšinio kamuolį, išsiuvinėjo veiduką, primezgė rankas ir kojas. Šį linksmą suvenyrą įteikė akcijos organizatoriams kaip Vievio miesto krepšinio atstovą.
Pati Monika Stančikienė dalyvauja visose miesto šventėse ir visad išsiskiria savo išradingumu, ypač Rudens šventėse, Užgavėnių karnavaluose. Jos visur pilna – moterų sambūryje „Ieva“, Vievio neįgaliųjų draugijoje. Mačiau ją Šiluvos atlaiduose, Kryžių kalne, prie jūros Šventojoje, respublikos tremtinių sąskrydžiuose Ariogaloje, ekskursijoje po Lietuvos miestus ir miestelius, senjorų vakaronėse, lankantis pilyse ir muziejuose. Ir visur ji su gera nuotaika, kukli ir draugiška. Matydami jos susidomėjimą spauda ir nūdienos realijomis, idealiai tvarkingus namus, ragaujant pačios gamintus skanius kibinukus, stebimės jos nuoširdžiu mokėjimu bendrauti. Net nepagalvotum, kad ši moteris išgyveno infarktą, kad jai operuota širdis ir keistos kraujagyslės, kad ir ją vargina ligos, skaudūs prisiminimai, artimųjų netektys ir kasdieniai rūpesčiai. Ši moteris – tikras gyvsidabris. Ji yra visų mylima ir gerbiama.
Sveikinu garbingo ir gražaus jubiliejaus proga, linkiu Tau, miela Monikute, stiprios sveikatos, artimųjų ir bičiulių meilės. Išsaugok savo neišsenkančią energiją ir mokėjimą džiaugtis gyvenimu!

Bičiulė Karolina Naprienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų