Semeliškių mokyklos istorija sudėta iš žmonių istorijų

Semeliškių mokyklos istorija sudėta iš žmonių istorijų

Julija KIRKILIENĖ

Amžiais virstų žmonių metai, nuo 1932-ųjų trumpiau ar ilgiau užtrukusių Semeliškių mokykloje. Vieni čia mokėsi, kiti – dirbo. Ką tik suremontuotame, prieš 80 metų statytame pirmosios Semeliškių mokyklos pastate lapkričio 17 dieną buvo atšvęstas mokyklos jubiliejus.
Šventė prasidėjo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje, kur buvo pašventinta mokyklos vėliava ir herbas.

Po šv. Mišių gausus svečių būrys persikėlė į mokyklą. Naujoji senosios mokyklos salė vos talpino į šventę atvykusius skirtingais metais buvusius mokyklos mokytojus ir mokinius. Čia svečiai glėbesčiavosi, džiaugėsi vieni kitus atpažinę ir prisiminė, pagal dainos žodžius, patį gražiausią laiką, kurio buvo tiek mažai.
Oficialioji renginio dalis pradėta buvo nuotraukų albumo pristatymu. Senose nuotraukose, rodomose ekrane, susirinkusieji ieškojo pažįstamų ir žvalgėsi, ar nepamatys jų salėje, stebėjosi, sužinoję naujų faktų apie mokyklą, didžiavosi, ekrane matydami pavardes ir nuotraukas savo tėvų ar senelių.
Pasibaigus senųjų nuotraukų peržiūrai, svečiai turėjo progos susipažinti su mokyklos dabartimi, čia dirbančiais mokytojais, besimokančiais moksleiviais, kurie svečiams koncertavo ar kilo į sceną pasiimti mokyklos direktorės Irenos Adomėnienės ir mero Kęstučio Vaitukaičio padėkos raštų. Į sceną kilo net 50 metų mokykloje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja Vladzė Matonienė, pusę mokyklos amžiaus – 40 metų – mokykloje dirba matematikos mokytoja Ona Bukinienė, 43 metus mokyklai atidavė istorijos mokytojas Pranas Mitkevičius, 36 metus – pradinių klasių mokytoja Irena Rulevičienė, 34 metus – užsienio kalbos mokytoja Teresa Seržantovič, 29 metus – kūno kultūros mokytojas Juozas Gudeliūnas, pradinių klasių mokytoja Janė Rusakovienė ir dailės mokytoja Eglė Matonienė, 27 metus mokykloje dirba semeliškiečio mokytojo Jono Nasutavičiaus dukra, technologijų mokytoja Meilutė Rašimienė ir vokiečių kalbos mokytojas Povilas Liperskis, 25 metus mokyklai atidavė Nijolė Ustilienė, po dvidešimt ir daugiau metų Semeliškėse dirba Irena Adomėnienė, Genovaitė Arlauskienė, Daiva Šareikienė. Virš dešimties metų Semeliškėse mokytojauja Asta Dzikevičienė, Teresa Grigorovič, Aušrelė Kieliūtė, Snieguolė Klimovičienė, Vaita Vitkauskaitė.
Svečius stebino mokyklos meninių kolektyvų gausa ir programos įvairovė. Moksleiviai grojo, dainavo, šoko, jiems padėjo ir jau buvę moksleiviai, ir Elektrėnų meno mokyklos auklėtiniai, kartu su semeliškiečiais sukūrę pučiamųjų orkestrą, vadovaujamą Valdo Stanaičio. Žiūrovus balso skaidrumu pavergė Kauno Juozo Gruodžio konservarorijos moksleivė, semeliškietė Ieva Kananavičiūtė, akordeonistas, virtuozišku grojimu sužavėjo vienuoliktokas Laurynas Kamštaitis.
Visa mokyklos bendruomenė daug naktų nemiegojo, galvodama, kaip čia nepakartojamą šventę suruošti, daug dienų prie scenarijaus rymojo, šokius ir dainas repetavo, kūrė himną ir herbą, adresų čia dirbusių mokytojų ieškojo, svečiams vaišes ruošė. Darbas nenuėjo veltui, rezultatai pasimatė šventėje.
Mokyklą su jubiliejumi sveikinę svečiai linkėjo mokyklai gabių mokinių, priminė, kad mokykla yra kultūros židinys ir reiškė viltį, kad mokykla išliks vidurinė, akcentavo, kad mokykla yra ne sienos, o ten dirbantys ir besimokantys žmonės. Dovanas nešė prie vidurinės mokyklos statuso išlaikymo prisidedantis Semeliškių darželis, Beižionių pagrindinė mokykla ir Beižionių globos namai, galinti tą statusą padėti išlaikyti Seimo narė Dangutė Mikutienė, savivaldybės administracijos direktorius Arvydas Vyšniauskas ir mero pavaduotojas Viktoras Valiušis, Elektrėnų policijos komisariato viršininkas Andžej Grudinskij, Semeliškių seniūnas Vytas Barzdaitis, dviejų Semeliškių bendruomenių pirmininkai Antanas Bielskis ir Gediminas Binkevičius, seniūnaitė Daina Žymantienė, žodžiu ir darbais galintys prisidėti, kad Semeliškėse mokykla netuštėtų, kad dažniau gandrai lankytųsi. Gandrus mokykla įtraukė ir į savo herbą. Dailės mokytojos Eglės Matonienės, moksleivių Giedrės Aleškevičiūtės ir Agnės Vinevičiūtės sukurtame herbe vaizduojamas varpas – simbolizuojantis mokyklos skambutį ir seniausią Lietuvos varpą, išlikusį Semeliškėse, kuriuos jungia upė Strėva – herbe pavaizduota mėlynu S raidės kaspinu. Simboliai herbe simbolizuoja ryšį tarp mokyklos, bažnyčios ir miestelio bendruomenės.
Kantriai žodžio laukė į šventę atvykę garbingi svečiai, buvę šios mokyklos mokytojai. Bene garbingiausia tarp svečių buvo 1949-1952 metais čia dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, devintąją dešimtį bebaigianti, bet visada guvi, šviesaus proto Jadvyga Jurkutė – Paškauskienė. Į Semeliškes jauna mokytoja, baigusi Klaipėdos mokytojų institutą, ištremta buvo už tai, kad ją kažkas pamatė Klaipėdoje bažnyčioje. Gūdžiais stalinizmo metais, prisimena mokytoja, mokytojai buvo persekiojami, nuolatos reikėjo mąstyti, ką kalbėti, su kuo bendrauti, kur nakvoti, kad belangiuose vagonuose nebūtum išvežtas ten, kur jau daug brolių lietuvių kentė – į Sibirą. Mokytoja šventėje pažįstamų nesutiko, bet sutiko dukrą savo mokinės, Danutės Ališauskaitės – Žilienės. Dabartinę mokslų daktarę, o tada labai gražią ir gabią mergaitę Danutę mokytoja gerai prisimena, todėl turėjo apie ką pakalbėti su jos dukra, žurnaliste, knygos „Semeliškių valsčius“ bendraautore Daiva Červokiene. Mokytoja Jadvyga gerai prisiminė M. Rašimienės tėtį, mokytoją J. Nasutavičių, net jo gimimo metus žino.
Mokytojos J. Jurkutės keliai iš Semeliškių nuvingiavo į Šiaurės Lietuvą – dėl persekiojimų teko vėl slėptis, bet mokytoja iš Semeliškių išsivežė ir savo tada dar būsimą vyrą, istorijos mokytoją Juozą Paškauską. Dabar J. Jurkutė – Paškauskienė našlauja Šilutėje, iš kur, išgirdusi per Lietuvos televiziją apie mokyklos jubiliejų, nepatingėjo atvažiuoti į šventę.
Tarp svečių sukiojosi ir kitas semeliškietis, buvusio Semeliškių mokyklos direktoriaus (1973-1984m.) Jono ir mokytojos Janinos Červokų sūnus Saulius. Nors mokytoja Janina Červokienė dar stipri ir mėgsta pasižmonėti, į šventę dėl kažkokių priežasčių neatvyko. Pasigedo semeliškiečiai šventėje ir 1958-1969 metų mokyklos direktorės Adelės Speičienės, ir 1985-1993 metais mokykloje direktoriavusio, o dabar žinomo verslininko, gausiai parėmusio mokyklos šventę, Kazimiero Šaulio. Bet su visu buvusiu mokytojų kolektyvu į šventę atvyko 1969-1972 m. mokykloje direktore dirbusi Vlada Januškienė. Mokytojai Alina Stankevičienė, Ona Bliūdžiūtė, Regina Buliuolienė ir Juozas Buliuolis – vieni atvyko iš Vilniaus, kiti – iš Ukmergės, ir visi turėjo apie ką pakalbėti, ką prisiminti.
1969 m. šie mieli mokytojai, išskyrus Juozą, baigę kas Vilniaus universitetą, kas Pedagoginį institutą buvo paskirti dirbti į Trakų rajoną, o rajone pasirinko Semeliškių mokyklą. Mokytojai geru žodžiu prisiminė čia sutiktus žmones, o dabartinė mokyklos direktorė, tada buvusi penktokė, Irena Adomėnienė, šiltu žodžiu prisiminė savo mokytojus. Regina Buliuolienė prisiminė, kaip jaunas kolektyvas smagiai dienas Semeliškėse leido. Tas mokytojas, kuriam buvo laisva nuo pamokų diena, savo nuomojamame kambarėlyje kūrendavo krosnį, o į šiltas patalpas rinkdavosi mokytojai taisyti sąsiuvinių. Ir valgydavo kartu: kurių tėvai gyveno kaime, tai lašinių visam kolektyvui įduodavo. Jaunos pedagogės, atvykusios į Semeliškes, rado išvaizdų jaunuolį, matematikos mokytoją Juozą Buliuolį. Konkurenciją tarp jaunų merginų laimėjo vilnietė Regina ir mokytojų pora kartu gyvena iki šių dienų.
Savo mokyklos pasveikinti atvyko šios mokyklos mokinys ir buvęs mokytojas Jonas Arlauskas su visa septintąja abiturientų laida.
Mokyklą sveikino ir Semeliškių klebonas Gintas Jančiauskas, ir buvęs šios mokyklos abiturientas, savivaldybės politikos ir visuomenės veikėjas Algirdas Sadkauskas, buvusi Daugirdiškių mokyklos direktorė Vladislava Kursevičienė, kiti svečiai.
Pasibaigus šventei salėje, svečiai pasklido po mokyklos koridorius. Ilgiausiai visi užtruko mokyklos muziejuje, kur tarp gausybės nuotraukų, raštų, knygų, ieškojo savo pėdsakų mokykloje. Muziejaus vedėja M. Rašimienė padovanojo svečiams naujausią buvusio direktorės Irenos Černiauskienės knygą „Džiaugsmo ašara“, kuri išleista ir buvo muziejininkės pastangomis. SAvečiai gerai prisiminė Semeliškių šviesuolę ir labia džiaugėsi dovanėle.
Tik į pavakarę svečiai surado laiko susirinkti kitoje mokyklos salėje, kur pedagogai ir visas mokyklos personalas buvo paruošę pietus. Praalko svečiai nuo pat ryto švęsdami. Apie vaišes reikėtų pakalbėti atskirai: nereikėjo čia daug išlaidų, nereikėjo daug rėmėjų, kad stalas atrodytų šventiškas ir gausus. Tiesa, be rėmėjų šventė vis tiek neapsiėjo. Mokyklos bendruomenė parašė padėkoti rėmėjams: Semeliškių seniūnijai, verslininkui Kazimierui Šauliui, V. Kartenio firmai „Elektrėnų mėsa“, mokyklai duoną teikiančiai firmai „Laragis“ ir Lietuvos televizijai, Sveikinimo koncerte pasveikinusiai mokyklą ir pranešusiai apie mokyklos jubiliejų. Mokyklos bendruomenė iš savo užaugintų vaisių ir daržovių pridarė salotų, pritepė sumuštinių, šuliniu sudėjo obuolių sūrio lazdeles, prikepė sausainių ir kt. Kokiame kitame restorane ir kokia proga surasi tiek daug skanaus ir sveiko maisto? Ir už vaišių stalo svečiai ir šeimininkai kalbėjo apie praleistą laiką šioje mokykloje, nes, pasak Seimo narės Dangutės Mikutienės, mokyklos istorija susideda iš daugelio mažesnių istorijų, kurias rašė ir teberašo mokytojai ir mokiniai, jų tėvai ir mokykloje dirbantis personalas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų