Daiva Červokienė
Šiemet seniausio savivaldybės miestelio – Semeliškių – gimnazija minės savo 90-etį. Mokymo įstaigos, kaip ir žmogaus gyvenime – tai labai solidi data, ne visoms jį pavyksta pasiekti ir peržengti. Kaip gyvuoja ši mokymo įstaiga? Kas padėjo jai išlikti? Ir kas svarbiausia mokyklos gyvenime ir mokytojų darbe? Į šiuos klausimus pabandėme atsakyti sklaidydami mokymo įstaigos istorijos puslapius ir kalbėdamiesi su ilgamečiais jos vadovais bei dabartine direktore.
Žiupsnelis istorijos
1932 m. Semeliškėse, centrinėje aikštėje, netoli valsčiaus pastato ir cerkvės pradėta statyti nauja, tais laikais moderni mokykla. Pagal tokį pat projektą maždaug tuo pačiu metu pradėta statyta mokykla ir Aukštadvaryje. Pasak vyriausių semeliškiečių, 1936 m. mokyklą atidarius ir pašventinus, jos statytojas Antanas Staikūnas, Semeliškių malūno savininkas, į vaišes mokyklos kieme sukvietė visus miestelio gyventojus…
Nuo įsteigimo iki 1941 m. Semeliškių mokyklos vedėju buvo mokytojas Antanas Palionis, kuris vadovavo ir miestelio šaulių būriui. Tačiau pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas tais metais skaudžiai palietė ir Semeliškių mokyklos pedagogus. Regis, 1941 m. mokyklos vedėjas A. Palionis ir mokytojas B. Kviklys buvo išvežti į Sibirą.
Vokiečių okupacijos metais veikė pradinė mokykla, joje buvo pradėta dėstyti vokiečių kalba. 1945 m. pradinė mokykla reorganizuota į progimnaziją, kuri veikė iki 1949 m. Nuo tada dvejus metus mokykla veikė kaip septynmetė, o 1951 m. jai buvo suteiktas vidurinės mokyklos statusas. Pirmoji abiturientų laida buvo išleista 1955 m.
Vyko plėtra
Tuo metu tai buvo auganti mokykla, kurioje kasmet daugėjo mokinių, į kurią kone kasmet dirbti atvykdavo naujų mokytojų. Mokyklai buvo priskirtas gretimai stovintis buvęs valsčiaus pastatas, kuriame įrengtos chemijos ir fizikos laboratorijos.
Buvo metų, kai Semeliškių mokykloje mokiniai mokėsi lenkų ir rusų kalbomis, kai mokykla dirbo netgi dviem pamainomis. 1963 m. prie mokyklos buvo pristatytas 8 klasių priestatas.
Nemažai metų mokykla turėjo savo arklį, mokiniai padėjo prižiūrėti didelį dvaro sodą ir netgi augino triušius bei vištas. Netrumpai prie mokyklos veikė ir bendrabutis, kuriame gyvendavo mokiniai iš tolimesnių kaimų.
Semeliškių vidurinėje mokykloje veikė ir vakarinė mokykla, kurioje mokėsi jau dirbantys asmenys. Nemažai jų į mokslus nekreipė dėmesio, pamokų vakarais po darbo beveik nelankė. Pasitaikydavo ir tokių, kurie net neatvykdavo atsiimti atestatų į mokyklą, tačiau kai kam vakarinė mokykla buvo tramplinas ir į aukštąjį mokslą.
Buvusios direktorės atsiminimai
„Kai 1958 m. atvykau dirbti į Semeliškių vidurinę mokyklą, miestelis atrodė skurdžiai, tačiau buvo labai gyvybingas – kiekvienoje sodyboje krykštė vaikai. Mokykloje pamokos vyko keturiuose senuose, nepritaikytuose pastatuose. Tuo metu mokykloje dirbo 22 jauni, energingi, kupini idėjų mokytojai, daug dėmesio skyrę užklasinei veiklai. Būreliai veikė tik dėka mokytojų entuziazmo“, – prisiminė 1959 m.– 1969 m. mokyklai vadovavusi Adelė Speičienė (Lankaitė).
Pasak jos, užkrečiantį pavyzdį parodė mokytoja Aldona Vaičiulienė. Jos iniciatyva buvo įrengta pirmoji rajone geografijos aikštelė, išbetonuota „jūra“ su salomis ir pusiasaliais. Aikštelei įrengti reikėjo aukštų medinių stulpų, juos rado Jagėlonių girininkijos girininkas Virgilijus Balčiūnas. Įrengus aikštelę, sulaukta nemažai besidominčių iš kitų rajono mokyklų. Aikštelėje vyko pamokos, ji tapo skurdžios aplinkos puošmena ir net poilsio oaze, kur prisėdus ant suolelio galėjai mintimis nuvykti į Maskvą, Paryžių ir kitus pasaulio miestus, nes įrengtos rodyklės rodė ne tik kryptį, bet ir atstumą kilometrais.
Mokomojo darbo tęsinys buvo mokykloje veikiantys būreliai. Vienas iš jų jaunųjų gamtininkų. Jam vadovavo mokytoja Janina Červokienė. Mokiniai pavasarį gaudavo užduotis auginti, prižiūrėti darže augalus. Mokytojai vadovaujant buvo įrengti inspektai, kuriuose augino pomidorų ir agurkų daigus, vėliau juos perkeldavo į daržą. Mokiniai daržoves sėjo pagal fenologinius stebėjimus, remiantis ilgalaike senolių praktika. Užaugintas derlius buvo atiduodamas bendrabučio virtuvei.
Muziejus ir spektakliai
Didelė naujovė buvo etnografinio muziejaus įsteigimas mokykloje. Eksponatus jam rinko visų klasių mokiniai, klasės net lenktyniavo, kuri surinks daugiau. Eksponatai buvo registruojami, pažymint radimo vietą, šeimininko pavardę ir datą.
„Per trumpą laiką buvo sukaupta keli šimtai eksponatų: akmeniniai kirvukai, iečių antgaliai, galąstuvai, ypač gausi buvo numizmatikos kolekcija. Muziejuje buvo ir senų knygų lentynėlė. Tai albumas „Mes be Vilniaus nenurimsim“, Nepriklausomoje Lietuvoje leisto laikraščio „Ūkininko patarėjas“ numeriai, įvairių senų dokumentų originalai ir kt. Turėjome net bronzinį Vytį, tiesa, jį laikėme į akis nekrintančioje spintoje“, – pasakojo A. Speičienė.
Su mokykloje pasitaikančiomis negerovėmis kovojo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vytautas Monkevičius, leidęs satyrinį sienlaikraštį „Žarsteklis“. Jame buvo šaržuojami tinginiai, peštukai, daugiausia pamokų be pateisinamos priežasties praleidę mokiniai. Tai darė iš įvairių klasių mokinių sudaryta redkolegija. Rajone organizuojamose sienlaikraščių apžiūrose „Žarsteklis“ dažnai laimėdavo prizines vietas.
V. Monkevičius suorganizavo ir fotografijos būrelį, vėliau prie jo prisijungė ir matematikas Jonas Červokas. Mokykla neturėjo galimybės aprūpinti mokinių fotoaparatais, reikalingomis medžiagomis, būrelis veikė tik mokytojų ir mokinių entuziazmo dėka. Mokinių nuotraukos buvo gana kokybiškos, todėl jų, kaip fotografų, paslaugų prašydavo per laidotuves, palydas į armiją ir t.t.
Vaidino mokiniai ir mokytojai
Ryškiausias mokykloje buvo dramos būrelis, kuriam vadovavo fizikas Pranas Vaičiulis, pastatęs Vytauto Rimkevičiaus pjesę „Vandens lelija“, Rudolfo Blaumanio komediją „Siuvėjų dienos Silmačiuose“. Šiame spektaklyje vaidino ne tik mokiniai, bet ir mokytojai Vilius Bertašius, Jonas Nasutavičius, Irena Apuokaitė.
Repetuodami P. Sluckio pjesę „Geri namai“, semeliškiečiai konsultuoti buvo pasikvietę Kauno dramos teatro režisierių Petrą Likšą. Šis spektaklis labai išgarsino mokyklą. Kai Semeliškių vidurinės mokyklos dramos būrelis rodė spektaklį rajono mokytojų konferencijoje Vievyje, jame su mokiniais vaidino ir Kauno dramos teatro aktoriai.
Vasarą P. Vaičiulis savo auklėjamosios klasės mokiniams ir dramos būrelio nariams suorganizavo išvykas į Rygą, tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgą), Maskvą, Gardiną. Transportą duodavo „Lenino“ kolūkis, kuriam tuo metu vadovavo Aleksandras Bukinas.
A. Speičienė paminėjo ir pradinių klasių mokytoją Aliną Rudalevičienę, kuri pirma mokykloje juodus mokinių suolus nudažiusi balta spalva. Mokytoja sutiko vadovauti šokių kolektyvui su sąlyga – jeigu bus tautiniai rūbai… Mokykla nupirko medžiagą, rūbus siuvo pedagogė.
Mokinių mažėjo
1974–1975 mokslo metais mokykloje mokėsi beveik pusketvirto šimto – 337 – mokinių. Vėliau mokinių skaičius palengva ėmė mažėti, 1984–1985 m. mokslo metais mokykloje mokėsi tik 153 mokiniai. Vėliau jų vėl kiek padaugėjo, įsiliedavo iš tuo metu uždaromų aplinkinių kaimų mokyklų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo ir naujas Semeliškių mokyklos gyvavimo etapas. 1996 m. duris atvėrė naujas mokyklos pastatas, kuriame įkurtos sporto ir aktų salės, patogios klasės, atsirado ir jaukus vidinis kiemelis.
2013 m. rugsėjo 1 d. prie Semeliškių vidurinės mokyklos prijungta Pastrėvio pagrindinė mokykla, tapusi Semeliškių gimnazijos Pastrėvio skyriumi, o 2016 m. Beižionių mokykla tapo Semeliškių gimnazijos skyriumi.
Užduotis – išlaikyti vidurinės statusą
Nuo 2002 m. balandžio mėnesio iki 2018 rugsėjo 1 d. mokyklai vadovavusi istorikė Irena Adomėnienė sakė, kad viena svarbiausių užduočių jai pradėjus dirbti mokyklos direktore buvo išsaugoti vidurinės mokyklos statusą. Nedidelis mokinių skaičius lėmė, kad vidurinės mokyklos statusas ilgokai kabojo „ant ribos“. Bene 2001 m. Semeliškių vidurinė mokykla buvo jau ir įtraukta į reorganizavimo į aštuonmetę projektą, tam buvo skirtos ir lėšos.
„Pradėdama vadovauti mokyklai žinojau, kad pagrindinė mano užduotis išlaikyti vidurinės statusą. Turėjau tikslą, jam siekti pakako jėgų ir atkaklumo. Man patinka Italijos politinio veikėjo, istoriko ir filosofo Nikolo Makiavelio posakis „Tikslas pateisina priemones“. Beje, jis pabrėžė, jog tikslai gali būti dorovingi arba ne. Mano tikslas išsaugoti Semeliškių vidurinę mokyklą miesteliui buvo labai reikšmingas. Užsiėmiau ir mokyklos remontu, langų keitimu“, – sakė I. Adomėnienė.
I. Adomėnienė prisiminė, kai pradėjo vadovauti Semeliškių vidurinei mokyklai, buvo nuostata, jog toje pat mokykloje neturėtų mokytis direktoriaus vaikai. Jos dukra mokėsi Trakuose, galvojo ir sūnų išsiųsti mokytis į Trakus, bet Semeliškių mokykloje buvo didelė įtampa – trūko mokinių. Jei paliks savo sūnų – nepaklus reikalavimams. Jei paklus, pakurstys nuotaikas, kad mokykloje kažkas negerai, vaikai prastai paruošiami ir vienu mokiniu bus mažiau – tada kiekvienas mokinys buvo labai svarbus.
Tapo gimnazija
2012 m. mokykla minėjo gyvavimo 80-metį, šia proga buvo sukurtas ir mokyklos herbas. Jame vaizduojamas Semeliškių bažnyčioje esantis vienas seniausių šalies varpų, simbolizuojantis ir mokyklos skambutį, labai dažnas šiose vietose paukštis – gandras, jungiami Strėvos upės, herbe pavaizduotos mėlynu S raidės vingiu kaip kaspinas.
„Gandras simbolizuoja semeliškiečių norą, kad miestelyje dažniau lankytųsi gandrai ir mokinių skaičius nemažėtų“, – prieš dešimtį metų sakė viena šio herbo autorių dailės mokytoja Eglė Matonienė.
Kaip mokykla tapo gimnazija? Pasak I. Adomėnienės, tam pradėjo tiesti kelią 2010 m. mokykloje atliktas išorės auditas. O dėl gimnazinių 11–12 klasių auditas buvo atliktas 2014 m.
2014 m. gruodžio 30 d. Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimu mokyklos statusas pakeistas į gimnaziją. Mokykla visus dokumentus sutvarkė ir antspaudą pakeitė 2015 m. sausio 15 d.
Dabar gimnazijoje vykdomos ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, pradinio ugdymo, pagrindinio ugdymo, akredituota vidurinio ugdymo programa ir neformaliojo vaikų švietimo programos. Ji turi atnaujintą valgyklą, biblioteką, skaityklą, sporto ir aktų sales, sporto aikštyną, visų mokomųjų dalykų pamokos vyksta atskiruose kabinetuose.
Suburta aplinkos tvarkymo grupė išpuoselėjo gimnazijos aplinką. Vidiniame kiemelyje kasmet vyksta „Rudens gėrybių paroda“, įžiebiama Kalėdinė eglutė. Šios veiklos džiugina ne tik gimnazijos bendruomenę bet ir visus semeliškiečius.
Mokytojai ir mokiniai
Šiuo metu gimnazijoje mokosi 208 mokiniai, 3 mokykliniai autobusai juos suveža iš Elektrėnų savivaldybės Semeliškių, Pastrėvio, Beižionių seniūnijų kaimiškųjų vietovių, Trakų rajono teritorijos, besiribojančios su Elektrėnų savivaldybe. Mokykliniais autobusais į gimnaziją atvažiuoja daugiau kaip pusė – 124 mokiniai.
2022–2023 mokslo metais gimnaziją baigs 9-oji gimnazijos arba 68-oji mokyklos laida. Semeliškių vidurinė mokykla išleido 67 abiturientų laidas, ją baigusiųjų skaičius – 982 mokiniai.
Semeliškių gimnazijoje dabar dirba 33 mokytojai ir pagalbos mokiniui specialistai, 28 techninio personalo darbuotojai. Nemažai šios mokyklos pedagogų yra baigę šią mokyklą: šiuo metu gimnazijai vadovaujanti Asta Dzikevičienė, pavaduotoja ugdymui tikybos mokytoja Nijolė Ustilienė, istorijos mokytoja Irena Adomėnienė, matematikos mokytoja Ona Bukinienė, matematikos mokytoja Daina Kurienė, chemijos ir technologijų mokytoja Meilutė Rašimienė, fizikos ir ekonomikos mokytoja Snieguolė Klimovičienė, informacinių technologijų mokytojas Tomas Bukinas. Galime prisiminti ir neseniai į užtarnautą poilsį išėjusius mokytojus Vladą Matonienę ir Joną Arlauską, kurie taip pat buvo baigę šią mokyklą.
Šiandienos aktualijos
Pasak gimnazijos direktorės A. Dzikevičienės, svarbiausios šiandienos aktualijos – mažėjantis mokinių skaičius, švietimo reformų gausa. Direktorė svarbiausia užduotimi laiko užtikrinti, kad mokykla augtų ir klestėtų, būtų demokratiška, atvira tobulėjimui, bendradarbiaujanti, puoselėjanti bendruomenės tradicijas, siekianti, kad kiekvieno jauno žmogaus svajonės virstų realybe.
„Mokykla tai ne tik pamokos, skaičiai ar gramatikos taisyklės. Tai – gyvas, klegantis pasaulis, ugdantis mokinių gebėjimus, polinkius, skiepijantis bendražmogiškąsias vertybes, formuojantis brandžią, kūrybingą, už savo veiksmus atsakingą asmenybę, galinčią pritaikyti įgytas žinias besikeičiančioje visuomenėje. Ugdant jauną žmogų svarbus vaidmuo tenka ir šeimai. Geriausių rezultatų pasiekiama, kai bendradarbiauja tėvai (globėjai/rūpintojai), mokiniai ir mokykla“, – sakė A. Dzikevičienė, pabrėždama, kad mokykla mokinius ne tik ruošia brandos egzaminams, bet ir gyvenimo keliamiems iššūkiams. Jaunam žmogui svarbu įskiepyti atsakomybę už savo poelgius ir veiksmus, pagarbą aplinkiniams, savarankiškumą, darbštumą, kūrybiškumo laisvę, pasitikėjimą savimi, sąžiningą požiūrį į save.
Mokiniams siūloma lankyti 14 skirtingų neformaliojo švietimo užsiėmimų, bendradarbiaujama su Elektrėnų meno mokykla bei Elektrėnų savivaldybės futbolo akademija. Mokytojai vykdo integruotas projektines veiklas, neapsiribojančias vien tik dėstomu dalyku. Klases neretai pakeičia laboratorijos, muziejai ir kitos netradicinės erdvės. Geri individualūs mokinių pasiekimai olimpiadose, konkursuose, sporto varžybose. 2021–2022 m. m. konkursuose dalyvavo 63 proc. mokinių. Iš jų 50 proc. tapo nugalėtojais ir prizininkais.
Ir apie jubiliejų
Ko pedagogai tikisi iš mokyklos jubiliejaus?
„Kiekvienas jubiliejus – tai galimybė apmąstyti praeitį, pasidžiaugti pasiekimais, pasidalinti idėjomis. Nors mūsų mokykla ir nedidelė, per 90-ies metų laikotarpį ji augo, tvirtėjo ir gražėjo. Tai vyksta dėka puikaus, darnaus, profesionalaus kolektyvo, šaunių mokinių ir tėvelių. Dėkojame ir Elektrėnų savivaldybės administracijai. Esame kaip viena šeima, siekianti bendrų tikslų. Tikimės, kad Semeliškių gimnazijos 90-mečio jubiliejus suburs visą bendruomenę: buvusius ir esančius mokinius, dirbusius ir šiuo metu dirbančius mokytojus, specialistus bei dar kartą primins, jog dešimtmečius gyvuojančios kaimiškų vietovių mokyklos yra svarbios ir reikalingos. Jos teikia išsilavinimą, kuria ir puoselėja tradicijas, ugdo bendruomeniškumą“, – teigė A. Dzikevičienė.
Nuotraukos iš Semeliškių gimnazijos archyvo