Semeliškiečių (ir ne tik) dainos, svajos, šventės ir relaksacija

Daiva Červokienė

Semeliškių vokalinis instrumentinis ansamblis „Svaja“ su­sibūrė 2001 metais rudenį, tiksliau, tada, po trumpos pertraukos atgimė ir pasivadino šiuo vardu, o kolektyvo ištakos – dar tarybiniais metais Se­meliškių kultūros namuo­se susibūręs vokalinis instrumentinis ansamblis. Ansamblio vadovė Gražina Barzdaitienė, ilgai grojusi ir dainavusi tame bevardžiame Semeliškių ansamblyje, pastebėjo, kad kolektyvas dažniausiai dainuoja romantiškas dainas – todėl ir jo pavadinimas „Svaja“. Ansambliečiai labai vertina liaudies dainas, jos sudaro apie pusę kolektyvo repertuaro.
„Dainuodami jaučiamės susikaupę, tarsi būtume savotiškoje religijoje, kuriai skiriamos visos mintys ir visas dėmesys. Man atrodo, kad dainavimas yra aukščiausia bendravimo forma“, – sakė ansamblio vadovė.

Iš dainingos šeimos
Gražina Barzdaitienė, tuomet dar Šmulkštytė, užaugo Lūginės kaime Marijampolės rajone. Jos tėtis Albinas Šmulkštys grojo armonika ir dainavo liaudies dainas, buvo kviečiamas giedoti šermenyse bei laidotuvėse, motina Onutė Jakelaitienė-Šmulkštienė taip pat buvo iš balsingos šeimos, daug dainų mokėjo ir mėgdavo padainuoti.
„Jei tik didesnės šventės, namuo­se nuskambėdavo dainos. Ypač per Kalėdas, Velykas, Naujus metus“, – pastebėjo kultūros darbuotoja.
Bebaigiančiai vidurinę mokyk­lą Gražinai mama užsiminė, kad Kapsuko (taip tada vadinosi Marijampolė) kultūros mokykloje yra chorinio dirigavimo ir muzikos mokytojo specialybė, kuri turėtų jai tikti. Gražina ir įstojo jos mokytis.
Besimokydama Kultūros mo­­kyklos trečiame kurse gavo pasiū­lymą dirbti meno vadove Šunskų miestelio kultūros namuose, toje pačioje seniūnijoje, kur ir užaugo, 10 km nuo Marijampolės. Baigusi mo­kyklą liko dirbti šiuose kultūros namuose. Jauna mergina vadovavo 4 vokaliniams ansambliams (vaikų, mišriam, moterų ir vyrų), dirbo muzikos mokytoja tuometinėje Šunskų aštuonmetėje mokykloje ir muzikos vadove Šunskų vaikų darželyje. Ten dirbdama ir ištekėjo, su vyru Vytu susilaukė dukrelės Dainutės ir sūnaus Manto.
Tačiau Vytui Barzdaičiui pasiūlė vyriausiojo zootechniko vietą Lenino kolūkyje Trakų r., jis atvyko į Semeliškes. Gražina su vaikais atvyko tik po kelių mėnesių, nes kurį laiką čia nebuvo kur gyventi. Kai gavo butą daugiabutyje Šilo gatvėje, jame apsigyveno visa šeima.

This slideshow requires JavaScript.

Kasmet – dainų šventės Rėkalnyje
Muzikinį išsilavinimą turinti moteris greitai buvo pastebėta. Atsikraustė į miestelį 1986-aisiais, tais pačiais metais Trakų raj. zoninių Semeliškių kultūros namų direktorė Onutė Tylenienė pakvietė groti ir dainuoti. Tuo metu Semeliškių kultūros namuose reikėjo organizuoti chorą ir dalyvauti Trakų rajono dainų šventėje. Onutė Tylenienė buvo subūrusi mini kapelą. Gražina pastarojoje grojo akordeonu ir dainavo. Repetuoti susirinkdavo kultūros namų salėje, žiemą joje – šalta. Repeticijų išvakarėse kultūros namų valytoja Agota Dzikevičienė pakūrendavo krosnį, saviveiklininkai susėsdavo arčiau krosnies ir repetuodavo.
Tada, praėjusio amžiaus de­vintąjį dešimtmetį, Semeliškių kultūros namų ansamblyje dalyvavo apie 20 žmonių. Prisiminkime juos: ansamblyje grojo ir dainavo G. Barzdaitienė, Onutė Ty­­lenienė, Jonas Gaidukas, Pet­ras Astrauskas, mokytojai Vytautas Šauklys ir Jonas Červokas, dainavo Aldona Kananavičienė, Jadvyga Aleškevičiūtė, Jurgita Varanavičiūtė, Rasa Nenortaitė-Čingienė, Nijolė Samoilovaitė-Ustilienė, Antanas Spei­čys, Gin­­tas Jankevičius, Irena Piečie­nė, Rasa Ramanauskaitė-Janke­vičienė, Julius Nenartavičius, Ada Gaičiauskienė, Danutė Kliuce­vičiūtė-Apanavičienė, Stase­lė Galiaus­kaitė, Onutė Dulkienė, Genu­tė Sadkauskienė, Dalia Mi­kalkevičienė, Marytė Martišaus­kienė.
Viena svarbiausių G. Barzdai­tienės vadovaujamų kolektyvų užduočių buvo pasirodyti įvairiose Trakų rajono, miestelio šventėse ir dalyvauti Trakų rajono dainų šventėje, kuri kiekvieną vasarą vykdavo Rėkalnyje, prie Akmenos ežero.

Ir vyresnių dainininkių grupė
Semeliškių vokalinio instrumentinio ansamblio „Svaja“ vadovė pastebėjo, kad tada Semeliškėse buvo susibūrusi ir liaudies dainas dainavusių vyresnių moterų grupė, vadovaujama O. Tylenienės. Šioje grupėje, kiek atsiminė kultūros darbuotoja, dainavo Ona Kanapickienė, Emilija Kanapickienė, Marijona Sadkauskienė ir Marytė Vėželienė, Pranutė Kralikauskienė. Šioms dainininkėms teko dainuoti ir Vilniaus filharmonijoje.
G. Barzdaitienė atsiduso, esą labai gaila, kad jai nekilo mintis vos atvykus gyventi į Semeliškes užrašyti senyvų moterų žinotas liaudies dainas. Šito jau nebepakeisi.
Galima tik prisiminti, kad 20 a. trečiąjį dešimtmetį kunigo Teodoro Brazio (1870–1930) užrašytose dainose yra ir Kietaviškių, Semeliškių apylinkėse surinktų dainų. Jos pateko į 2014 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą „Tautinių dainų“ I tomą, tad galima nesunkiai susirasti.

Apie repertuarą ir repeticijas
G. Barzdaitienė sakė, kad „Svajos“ repertuaras labai įvairus – nuo liaudies sutartinių ir dainų iki po­puliarių romansų ir estradinių dainų. Pasak ansamblio vadovės, visą laiką apie pusę Semeliškių vokalinio ins­trumentinio ansamblio repertua­ro sudarė liaudies dainos. Tiesa, repertuaras visąlaik po truputį kito. Atgimimo metais ansamblyje dominavo tarybiniais metais uždraustos tremtinių dainos: „Oi neverk matušėle“, „Leiskit į Tėvynę“, „Kur tas dulkėtas traukinys“ ir kitos, dabar šias dainas atlieka rečiau, įsiliejo kitos autorinės, estradinės, romansai. Be to, dainininkų mažėjo – vienus sustabdė senatvė, kitus – kitos priežastys.
Jau daug metų Semeliškių vokalinio instrumentinio ansamblio „Svaja“ vizitine kortele tapo daina apie Semeliškes (Irenos Černiauskienės žodžiai, Silvijos Bielskienės muzika). Ši daina tapo miestelio himnu.
Beje, kai apie 1992-uosius Se­meliškių kultūros namų ansambliui neliko kur repetuoti, Gražina pasiūlė repetuoti jos namuose. Taip ansambliečių muzika skambėjo Gražinos ir Vyto Barzdaičių sodyboje.
Nepriklausomybės metais atkurtos „Svajos“ ansambliečiams teko repetuoti ir Semeliškių vi­durinės mokyklos, dabar tapusios gimnazija, buities darbų kabinete, ir seniūnijos salėje. Dabar vokalinis instrumentinis ansamblis repetuoja gimnazijos aktų salėje.
„Labai smagu, kad jau metus galim naudotis Semeliškių gimnazijos gražiausia sale. Jaučiamės labai laimingi, kai dainuoti išsirikiuojam ant scenos“, – sakė kolektyvo vadovė.
Kaip parenka repertuarą? G. Barzdaitienė sakė, kad dažniausiai naujas dainas pasiūlo ji. Džiaugiasi, kai ansambliečiai turi pasiūlymų.

Dominuoja mokytojos
Vokaliniame-instrumentiniame ansamblyje „Svaja “ dominuoja daugiausia mokytojos. Kone nuo pat šio ansamblio pradžios jame dainuoja mokytojos Nijolė Ustilienė, Meilutė Rašimienė, kurios yra ir šios mokyklos auklėtinės, ilgai jame dalyvauja ir Genovaitė Arlauskienė, su vyru į Semeliškes atsikėlusi tik brandžiame amžiuje. „Svajoje“ dainavo ir mokytojos Daiva Šareikienė, Janė Rusakovienė, Snieguolė Kli­movičienė.
Pernai prisijungė Natalija Jan­čiauskienė, dirbusi Daugirdiškių ir Pastrėvio mokyklose. Neseniai ji apsigyveno Semeliškėse ir pradėjo dainuoti „Svajoje“. O pedagogės visas gyvenimo kelias yra labai susijęs su daina: studijuodama Vilniaus universitete ji pateko ir į Universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblį, kuriam vadovavo šviesaus atminimo Vidas Aleksandravičius, kolektyve patyrė įspūdingiausius studijų įspūdžius, ne kartą su kolektyvu teko pabuvoti ir užsienyje.
Prisiminkim, kad ir ansamblio vadovė G. Barzdaitienė turi pedagoginį išsilavinimą. Jai teko baigti ne tik Marijampolės kultūros mokykloje muzikos mokytojo specialybę ir dėstyti muziką, bet ir tuo­metiniame Vilniaus pedagoginiame universitete įgyti istorijos mokytojo specialybę 2006 m. Tad Semeliškių vidurinėje mokykloje, dabar tapusio­je gimnazija, ji dėstė ir istoriją.

Pagerbtas tarp moterų
Kaip ilgiausiai dainuojančia ansamblyje turėtume įvardinti jo vadovę Gražiną. Bet kadangi apie ją jau kalbėjome, pasidairykime kitų ilgiausiai dainuojančių žmonių. Bene nuo 1988-ųjų „Svajoje“ dainuoja ir Elektrėnų savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų skyriaus vedėjas Algis Ališauskas, kuriam atvažiuoti į repeticijas iš Beižionių į Semeliškes atrodė vieni niekai.
Algis dainuoti pradėjo studijuodamas Žemės ūkio akademijoje. 1984-aisiais Mechanizacijos fakulteto, kuriame jis mokėsi, dekanas griežtai sukvietęs visus antrojo kurso studentus į fakulteto choro per­klausą. Labai trūko naujų dainininkų, , ypač vyrų. Paprašė jo padainuoti gamą, ir iš karto priėmė į chorą. Netrukus buvo sumanyta fakultete įkurti vyrų vokalinį ansamblį – Algį pakvietė ir į jį.
„Tada buvau antrakursis studentas, turėjau pakankamai laiko. Fakulteto vyrų ansamblio vadovas Kazimieras Užtupas labai rimtai užsiėmė su mumis, mokė įvairių vokalinio dainavimo dalykų. Tad vieną dieną per savaitę ėjau dainuoti į fakulteto choro repeticiją, o kitądien – į vokalinio ansamblio. Dainuoti dviejuose kolektyvuose man tapo įprastas dalykas“, – prisiminė A. Ališauskas. Ir sakė, kad kai studentas grįžęs namo į Mustenius su mama Marijona uždainuodavo dviese, jausdavo, kad jo balsui iki mamos buvo dar labai toli.
Baigęs tuometinę Žemės ūkio akademiją, Algis gavo paskyrimą dirbti į buvusį Beižionių Kirovo kolūkį savo gimtajame Trakų r. O kai kolūkiai iširo, pradėjo Beižionių mokykloje dėstyti matematiką, fiziką, darbus. Ten mokytojavo ir G. Barzdaitienė, taip susipažino, pradėjo kartu dainuoti mokyklos ir kaimo renginiuose. G. Barzdaitienė vyriškį pakvietė dainuoti ir į Semeliškių kultūros namuose susibūrusį vokalinį instrumentinį ansamblį, kuriam tada vadovavo O. Tylenienė.
„Nuo Semeliškių „Svajos“ jau nutolau. Dabar dainuoju Elektrėnų folkloro ansamblyje „Runga“, dar mokausi meno mokykloje – krūvis per didelis. Tačiau jei paprašo padėti padainuoti, padedu: dainos dar žinomos, žodžiai nepamiršti“, – sakė A. Ališauskas.

Ilgiausiai dainuojančios
Dabartinė Semeliškių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, tikybos mokytoja ir šio krašto literatė, kraštotyrininkė Nijolė Ustilienė (Samoilovaitė) iš Baubonių į „Svają“ dainuoti atėjo dar 1987-aisiais, tik buvo padariusi ilgesnę pertrauką, kol augino vaikus.
Nijolė Ustilienė sakė, kad dainavimas ansamblyje labai paįvairina ir suteikia daug naujų atspalvių gyvenimui. Susiburia bendruomenė, žmonės susigyvena, vyksta bendros veiklos, vakarėliai, kelionės.
Kadangi Nijolei dažnai tenka vesti renginius, kuriuose dalyvauja „Svaja“, pedagogė pastebėjo, kad besiruošdama jiems visada daug galvoja apie progą ir vietovę, dažnai ir papildomos informacijos, ir posmų paieško, tad praplečia savo akiratį.
Semeliškių gimnazijos chemijos ir buities darbų mokytoja Meilutė Rašimienė (Nasutavičiūtė), vadovaujanti ir gimnazijos etnografiniam muziejui, „Svajoje “ taip pat dainuo­ja jau apie 20 metų. Meilutė – tikrų tikriausia semeliškietė – Semeliškėse gimusi ir užaugusi, čia po studijų gyventi grįžusi ir visą amžių gyvenanti. M. Rašimienė sakė, kad buvo laikas, kai buvo labai aktyvi, Gražina pakvietė į ansamblį dainuoti, sutiko. Nors dukros dar buvo nedidelės, jos mama vis sakydavo: „Kviečia, tai ir eik“. Pradėjo dainuoti, patiko.
„Ansamblis – ne tik dainos, tai laisvalaikio praleidimas, mielas kolektyvas. Mes vieni kitų pasiilgstam, norim susitikti, pabendrauti. Mes ir gimtadienius, Šv. Kalėdas ir Velykas kartu švenčiam“, – pastebėjo pedagogė.
Pastarojoje, nuo 2001 m. atgi­ju­­sio­je „Svajoje“, dainuoja semeliškie­tė Onutė Sabaliauskienė (Aleksandra­vičiūtė), Marytė Kierienė. Dalyvavo ansamblyje ir Stasys Gaidukas, Eglė Kanapickaitė, Dalius Gečas, Ingrida Skublickienė, Ligita Sadkauskaitė-Bulvydienė.

Vyriausi ir jauniausias ansambliečiai
Vyriausias „Svajos“ ansamblietis yra Juozas Petravičius iš Ūbiškių. Jis yra grojęs Čižiūnų kaimo kapeloje, vadovavęs Bijūnų kaimo liaudiškos muzikos ansambliui. Buvo subūręs ir savo šeimos kapelytę „Juozuko armonikėlė“, daug padėkų namų sienas puošia.
J. Petravičius sakė nuo mažens mėgęs muziką. Nors yra savamokslis, grojo ir muzikavo visą gyvenimą. Pastebėję Juozuko muzikalumą, jam dar šešiamečiui tėvai nupirko lūpinę armonikėlę, tada mama dainuodavo, o jis – grodavo. Vėliau jam nupirko geresnę armonikėlę, o besimokant septintoje ar aštuntoje klasėje – akordeoną. Nuo tada Juozas grojo vakaruškose, vėliau dainavo ir grojo ansambliuose, apie 30 metų su keliomis moterimis laidotuvėse giedodavo.
J. Petravičius pakvietė į „Svajos“ ansamblį ir Juozą Banuškevičių iš Aukš­tadvario, taip pat savamokslį, grojantį ir muzikuojantį visą gyvenimą.
„Mokiausi Aukštadvario mokykloje, dainavau, vėliau mokiausi Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, grojau jos kapeloje, orkestre. Kai tarnavau kariuomenėje, triūba grojau orkestre ir dainavau. Taip vis ir groju, dainuoju. Dar ir šoku“, – pasakojo J. Banuškevičius.
Kai jo vadovaujama Aukštadvario liaudiškos muzikos kapela 2013 m. nustojo gyvuoti, atėjo į „Svają“. Dabar aukštadvarietis dainuoja vokaliniuose instrumentiniuose ansambliuose „Svaja“ ir „Konkordas“, groja Aukštadvario bendruomenės kapeloje, gieda bažnytiniame chore, šoka Aukštadvario pagyvenusių žmonių šokių kolektyve „Nava“ .
„Mano toks gyvenimas, kone kasdien koncertai, repeticijos, daina, giesmė ar šokis. Jaučiuosi gerai. Turbūt šis ritmas ir padeda palaikyti tonusą“, – sakė J. Banuškevičius.
Airidas Demjanovas dainuo­ti pradėjo savo gimtojo Kietaviškių kaimo kapeloje „Volungė“. Galima sakyti, kad į jį atėjo močiutės Nijolės Pulauskienės iniciatyva, kuri dainuoja kolektyve. Kartą renginyje Kietaviškėse dalyvavo ir Semeliškių „Svaja“. Jo vadovė pagyrė vaikino dikciją, pasikalbėjo ir pajutusi jo entuziazmą dainuoti, pasiūlė, gal norėtų dainuoti ir Semeliškių kolektyve. Atvažiavo Airidas kartą į repeticiją ir „prilipo“, esą kolektyve „labai faina“.

Ką duoda daina?
Ką duoda dainavimas ir „Svaja“? Ansamblio vadovė ir jo nariai neabejojo, kad repeticijos ir koncertai jų gyvenimui įlieja daug naujų spalvų, padaro jį įdomesnį, džiugesnį.
„Dainos – tai lobynas, atlikdamas dainą prisilieti prie lobyno – poetiškų prasmingų žodžių, tam tikrą nuo­taiką perteikiančios melodijos“, – pastebėjo N. Ustilienė.
„Ansamblio repeticijos tarsi duo­da tonusą kiekvienai savaitei. Dažnai matau: žmogus atvažiuoja suvargęs, be nuotaikos. O kai padainuoja, atsiranda šypsena ant lūpų, akys kitaip žiba. Ir man dažnai taip būna. Nėra nuotaikos, o pagalvoju, kad šiandien bus repeticija, eisiu susitikti su kolektyvo žmonėmis, groti, dainuoti – nuo­taika taisosi. Vien ta mintis veikia kaip vaistai, kaip relaksacija. Daug kartų jutau – kai padirbėju su ansambliu, padainuoju – kitas jausmas, gyvenimas nušvinta kitom spalvomis“, – sakė G. Barzdaitienė.
„Labai mėgstu kultūrinius renginius, koncertus, meno kolektyvus. Dainavimas man teikia labai daug džiaugsmo“, – sakė jauniausias „Svajos“ ansamblio narys, profesinėje mokykloje besimokantis A. Demjanovas.

Apie renginius ir išvykas
„Svaja“ repetuoja kartą per savaitę, išskyrus šventinį laikotarpį. Nors teoriškai Elektrėnų kultūros centro kolektyvai vasaromis nedirba, jų vadovai išleidžiami atostogauti, „Svajos“ dainininkės tradiciškai dalyvauja Joninių šventėje, kultūrinių renginių savaitėje „Nuo Šv. Lauryno iki Šv. Roko“ Semeliškėse, tad padainuoti susirenka.
O rudenį tradiciškai „Svaja“ dalyvauja derliaus šventėse Semeliškėse ir Elektrėnuose, koncertuoja per Neįgaliųjų dienos minėjimą Seme­liškėse ir Senelių globos namuose Čižiūnuose.
Semeliškių vokalinis instrumentinis ansamblis „Svaja“ draugauja su nemažu būriu Trakų, Širvintų, Alytaus, Kaišiadorių rajonų meno kolektyvų, koncertavo turbūt visose Elektrėnų savivaldybės ir Kaišiadorių, Trakų rajonų seniūnijose.
Tolimiausia išvyka buvo į Lenkiją, Čosnovo vaivadiją, su kuria bičiuliaujasi Semeliškių seniūnija. Tada, 2012-ųjų liepos mėnesį, Se­meliškių vokalinio instrumentinio ansamblio „Svaja“ nariai pamatė ne tik Čosnovą, bet užsuko ir Plocką, vieną seniausių Lenkijos miestų, buvusį ir Lenkijos sostine, nuvyko pasidairyti ir į dabartinę šalies sostinę – Varšuvą, dainavo keliuose renginiuose.
Apie šią Semeliškių seniūnijos atstovų viešnagę rašęs Lenkijos laikraštis pastebėjo, kad kolektyvas iš Lietuvos dainuoja keliais balsais, o lenkų liaudies dainos skamba kitaip, unisonu.
„Įdomiausi ansamblio gyvenimo momentai yra išvykos kur nors dai­nuoti – kita aplinka, nauji žmonės, pamatai, kaip kiti dainuoja“, – pastebėjo M. Rašimienė.
„Kiekviena kelionė praplečia akiratį, supažindina su naujais žmonėmis ar leidžia susitikti su se­nais bičiuliais“, – tęsė N. Ustilienė.

Religijotyrininkas apie liaudies dainą
O šio straipsnio pabaigai norisi prisiminti religijotyrininko, etnologo, publicisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) pamąstymus apie liaudies dainą ir dainavimo tradicijas Lietuvoje, publikuotus savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ 2011 m. sausio 17 d.
Pasak G. Beresnevičiaus, lietuviai dainuoja tiek individualiai, tiek šeimomis, giminėmis, grupėmis. Dainuoja jie ir miniomis, o tai yra šventė; kuo daugiau dainuoja, tuo šventė didesnė, o kai dainų ima varvėti per kraštus, tai būna dainų šventė…
O jeigu apie liaudies dainą, tai ją dainuoja eilinis lietuvis; jeigu jis girtas, dainuoja apie kalnus ir mūrus. Jei­gu jis blaivas – apie mergeles. Bet lietuviai vyrai, šiaip savo vyriškumą branginantys ir ginantys net tose vietose, kur nelabai reikia, nemano, kad dainuoti nevyriška; ne, dainuo­ti yra vyriška, net „Pasvarscyk antela“, o jau „Tyliai leidžias nuvargusi saulė“ tai išvis visų vyrų himnas. Jei reikėtų įvesdinti moterų ir vyrų himnus lietuvių kultūros apyvarton, tai moterys plėštų ką nors karingai lyriško, o vyrai – visišką išskydusį lyrizmą; visai to nesisarmatydami…

Tarsi mantros ar malda
Pasak G. Beresnevičiaus, lietuvis eidamas irgi dainuoja, dirba ir dainuoja, bet tai jau daugiau moteriškos, geria ir dainuoja, o tai jau vyrai ir moteriškos….
„Dažniausiai dainuojama stovint ar sėdint, ir apie ką įsigalvojus ir įsiklausius… Lietuvė ar lietuvis dainuoja apie laukimą… Tai meditacinis matymas, meditacinė jausena… Tibetiečiai taip gieda mantras…“ – šviesaus atminimo G. Beresnevičius rašė savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ 2011-aisiais.
Paprastai dainuojantis žmogus nesugeba to nusakyti, tik jaučia nenusakomą jausmą ir trauką. Tai ir yra tradicijų tąsa ir palaikymas.

G. Barzdaitienės asmeninio albumo nuotr.