Vykdant Elektrėnų savivaldybės kultūros veiklos projektą „Istorinės atminties puoselėjimas ir Žemaitijos krašto kultūrinio gyvenimo pažinimas“, siekiant labiau populiarinti bendruomenės kartų bendravimą, Elektrėnų savivaldybės finansavimo lėšomis šių metų gegužės 27–28 dienomis organizavome dviejų dienų kelionę po Lietuvą.
Ankstų gegužės 27 dienos rytą Semeliškių bendruomenėje buvo tikras sujudimas. Į UAB „Artransa“ 32 vietų autobusą iš Rudaukos, Daugirdiškių ir kitų gyvenviečių bei Semeliškių miestelio plūdo jauni ir vyresni, aktyvūs bei žingeidūs mūsų kelionės dalyviai.
Pirmasis kelionės sustojimas – Raseinių rajone, Šiluvoje. Tai miestelis, įsikūręs didžiųjų pelkių Šiluvos Tyrelio pietvakarių pakraštyje, 19 km į šiaurę nuo Raseinių, šilais apaugusioje vietovėje. Šiluva – Tytuvėnų regioninio parko dalis, šio krašto istorinio ir kultūrinio paveldo perlas, dvasios atgaivos šaltinis, paguodos ir ramybės kampelis. Šiluva vadinama Lietuvos Lurdu. Tai viena iš nedaugelio vietovių Europoje, kur Marijos pasirodymas (apsireiškimas) oficialiai pripažįstamas bažnyčios. Šiluvą 1993 metais savo apsilankymu pagerbė Šventasis Tėvas – Popiežius Jonas Paulius II, o šiai istorinei datai atminti Šiluvos bažnyčios fone jam yra pastatytas paminklas. Aplankę Šiluvos bažnyčią, istorinį muziejų, išklausę malonios vienuolės pasakojimus, leidomės tolyn.
Kitas kelionės sustojimas – Kelmės rajone, Tytuvėnuose, kur leidome sau pajusti turtingos gamtos ir nūdienos žavesį. Kelmės rajonas, būdamas prie istorinio kelio, traukia lankytojus savo krašto įvairove: nuostabiais Dubysos, Ventos ir kitų upių vingiais, tyrais ežerais, daugybe paveldo objektų. Per teritoriją teka Dubysa ir Venta su intakais. Tyvuliuoja 53 ežerai. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kelmėje 1416 m. įsteigė parapiją ir pastatė bažnyčią. Tytuvėnų apylinkės daug kuo traukia keleivį: puikūs šilai ir paežerės, architektūros paminklai ir dailės vertybės. Buvome tiesiog sužavėti XVII a. statytu ir šiuo metu Valstybės saugomu ir po gaisro atstatytu Šv. Mergelės Marijos bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansambliu, laikomu vienu gražiausiu baroko paminklų šiaurės rytų Europoje. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įkurtas ant skardingo, kažkada patvenkto Tytuvos upelio kranto, o vakarinė ansamblio dalis remiasi į centrinę Tytuvėnų aikštę. Gidė Rūta Kuncienė pasakojo, kad Bernardinų kompleksui tinkama statybų vieta buvo renkama net ketverius metus, o apsispręsti padėjo pranašiškas ženklas. Mat vieną 1618 m. naktį būsimas statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatė ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgė užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui buvo parinkta kalnelio vieta. Netrukus ten padėtas kertinis bažnyčios akmuo ir pradėta rengtis statyboms.
Kad suspėtume pagal kelionės planą, ilgai neužtrukę, papietavę Linos Barkauskienės kavinėje Tytuvėnuose, leidomės tolyn Telšių link.
Telšiai (žem. Telšē) – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaičių aukštumoje, prie Masčio ežero ir Durbinio upelio, 69 km į vakarus nuo Šiaulių. Tai šiuolaikinis Europos miestas – administracinis, ekonominis, religinis ir edukacinis Žemaitijos centras, kurio pažangą lemia aktyvūs, išsilavinę ir iniciatyvūs žmonės. Tai nuostabaus grožio miestas, apsuptas legendomis apipinto Masčiaus ežero, natūralaus kraštovaizdžio, turtingas istorija ir patrauklus jaukiomis, mažomis gatvelėmis, mėgstamas turistų. Telšių senamiestis yra vienas iš septynių Lietuvoje saugomų senamiesčių.
Priminsiu mielam skaitytojui, kad Telšiai – miestas, pastatytas ant septynių kalvų – kaip Roma, turintis didžiausią skaičių meškų simbolių, yra kultūros projekto „Ant septynių kalvų – septynios meno kalbos“ laimėtojas ir 2016 m. oficialiai paskelbtas Lietuvos kultūros sostine. Septynias meno kalbas – skirtingas kultūros ir meno šakas reprezentuoja kultūros ir meno ambasadoriai bei kiti žymūs žmonės, kilę iš Telšių: folkloras – Loreta Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas, literatūra – lietuvių literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė, muzika – muzikologas, dirigentas, profesorius Donatas Katkus, šiuo metu turintis sodybą netoli Aukštadvario, sportas – Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos garbės prezidentas, Lietuvos krepšinio federacijos vykdomojo komiteto narys Vydas Gentvilas, šokis – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjas Nerijus Juška, teatras – kino ir teatro aktorė rašytoja Nijolė Narmontaitė, vizualiniai menai – architektas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius Algirdas Žebrauskas. Kokia paprasta ir kokia puiki projekto idėja, atnešusi Telšiams garbę.
Telšiuose pabuvojome Žemaitijos muziejuje „Alka“. Tai svarbiausias LR Žemaitijos etnografinio regiono istorijos muziejus. Jis plačiausiai atskleidžia savitą Žemaitijos istorijos raidą, supažindina su šio krašto gamta, žmonių buitimi bei turtinga meno kūrinių kolekcija.
Kad suspėtume į savo suplanuotą laiką, ilgai neužtrukę išskubėjome į Žemaitijos turizmo informacijos centrą. Lydimi puikios gidės Aistės, ilgai pasivaikščiojome pėsčiomis po gražųjį Telšių miestą ir išvykome į Plungę. Prie Oginskio parko vartų mūsų laukė gidė Virginija Liutikaitė. Ji labai gražiai papasakojo apie Žemaitijos Versaliu vadinamą Oginskio parką. Didžiąją parko dalį sudaro peizažinis parkas su vietiniais medžiais ir krūmais, tačiau be jokios abejonės gražiausia parko vieta – Plungės dvaro ansamblis. Apžiūrėjome iš kunigaikščio M. Oginskio laikų parke išlikusius tvenkinius, alėjas, tiltelius per tvenkinius, šiuolaikišką biblioteką. Atsisveikinę su nuostabia gide išvykome į Kretingą, kur mūsų laukė vakarienė. Po turiningai praleistos dienos, jausdami nuovargį apsistojome nakvynei.
Antrą išvykos dieną, turėdami laisvo laiko iki ekskursijos, apsižvalgėme po Kretingos miesto centrą. Vėliau mus pasitiko gidė Julija, kuri parodė ir papasakojo apie Kretingos muziejaus parką. Likome sužavėti aplankę Kretingos muziejų, kur galėjome susipažinti su dvarų kultūrą reprezentuojančiais meno kūriniais, archeologine medžiaga, senąja liaudies buitimi, šiuolaikinio meno kūriniais ir Kretingos žiemos sodo augalų kolekcija.
Paskutinė kelionės stotelė buvo Palangos gintaro muziejus ir nuostabus parkas. Po to aplankėme Palangos miesto lankytinas vietas.
Atsisveikinę su Baltijos jūra ir pasisėmę žemaitiškos stiprybės, kantrybės ir ryžto, laimingi sugrįžome namo.
Rita BUIVIDAVIČIENĖ,
Semeliškių bendruomenės pirmininkė