Šeima, gimusi lyderiauti

Kazimieras Šliužas

Vievyje iki šiol gyvena vyriausi garsiųjų brolių Cibulskų pali­kuonys, o ir tie jau senokai peržengę 80 metų ribą. Septyni broliai tryško gyvenimo energija ir buvo tarsi gimę lyderiauti: kurti, statyti, vadovauti. Gyvenimo permainos – nepriklausomybė, vokiečių ir sovietinė okupacija – lėmė jų sėkmes ir skaudžias dramas.
Nelabai turėtume ką šiandien apie juos kalbėti, jei ne dabartinis kaunietis Juozas Cibulskas, vienas iš vyriausių palikuonių, pasišventęs ­istorijai išsaugoti dar palyginti neseną savo giminės istoriją – bent tą, kuriai jau beveik pusantro šimto metų. O pasakoti yra ką.
„Tuo užsiimu labai seniai, keliasdešimt metų. Noriu išsaugoti savo giminės istoriją. Diena dienon rinkau ir teberenku visą papuolusią medžiagą apie septynių brolių gyvenimą ir likimus, – šiandien sako ­Juozas. – Paprašytas kaupiu medžiagą ir apie savo žmonos, jos artimiausių giminių istorijas. Turiu ilgą lentyną storų segtuvų, bet daugiausia, žinoma, apie Cibulskus.“
Juozas, gimęs dar tarpukario Lietuvoje, ir pats prisimena aibę detalių iš prieškario, pokario, okupuotos Lietuvos, bet labiausiai jį domina tėvo Boleslovo, jo šešių brolių ir dar vieno giminaičio istorija bei – teneskamba per garsiai – žygiai.

Septyni broliai
J. Cibulskas yra aprašęs visus prosenelio Juozo Cibulsko berniukus: Praną (1892–1967), Vincą (1896–1951), Boleslovą (jį visi vadina Boliumi) (1895–1997), Joną (1903–1984), Mykolą (1905–n. d.), Juozą (1907–1987) ir jauniausiąjį – Romą (1912–2000).

Pranas, palikimų autorius
Pranas Cibulskis – bene žymiausias iš brolių. Jo vienintelio pavardės galūnė pakeista. Antraip okupacinė lenkų valdžia nebūtų leidusi jam mokytis kunigų seminarijoje. Būtent Pranas pastatė Perlojos (Varėnos r.) bažnyčią ir vieną iš kelių paminklų Vytautui Didžiajam Lietuvoje.
Kunigas Pranas kalėjo, tačiau apie tai daugiau žinių bent kol kas nėra. Po kalėjimo dažnai apsilankydavo Vievyje. Parašė savo atsiminimų knygelę, kuri keliais egzemplioriais saugoma Kaišiadorių vyskupijoje, o viena – pas Cibulskų giminės istorijos sergėtoją Juozą, jei kas susidomėtų.

Vincas, sušaudytas
Apie Vinco Cibulsko mirtį „Elektrėnų kronikos“ skaitytojai jau šiek tiek žino iš straipsnelio 2024 m. lapkritį, iš jo dukros Onos Cibulskaitės prisiminimų.
Vincas rėmė partizanus, pirmiausia žemiečius iš Vievio. Gyveno Vilniuje, dirbo ekspeditoriumi ir dabar veikiančioje bei garsio­je „Literatų“ kavinėje. „Kažkas jį susekė, – pasakojo 98-erių Onutė. – 1949 metų pradžioje, eidamas į namus, buvo paklaustas, kur nakvoja, o naktį atėjo, jį suėmė, uždarė Lukiškėse ir po pusmečio išvežė į Sibirą per Maskvą.“
Onutė Cibulskaitė prisimena, kad jos tėvelis su žmona Onute Vievyje gyveno iki 1936 metų, o paskui išvažiavo į Kietaviškes. „Ten sudegus namui, grįžome į Vievį, bet, kadangi buvome užrašyti į tremtį, visa šeima pabėgome į Vilnių“, – pasakoja ji.
Apie tai, kaip Vincas Cibulskas, peržengęs nubrėžtą ribą Sibire, buvo sušaudytas, jau aprašėme „Elektrė­nų kronikoje“ praėjusį mėnesį straips­nelyje apie politinę kalinę Onutę Cibulskaitę, Vinco dukrą.

Mykolas (Mikas), savanoris
Iš vyresniųjų brolių mažiausiai žinoma apie Mykolą Cibulską. Jis nepriklausomoje Lietuvoje buvo savanoris. Iš kovų prieš lenkus grįžo smarkiai suluošintas, kontūzytas, taip ir nerado savo vietos tolesniame gyvenime, nors nepriklausoma (vadinamoji tarpukario) valstybė jam skyrė 9 ha žemės už savanorišką tarnybą. Kurį laiką pagyveno Vievyje, paskui – Kietaviškėse.
„Mykolas buvo „keliauninkas“, visur vaikščiojo – jam niekas nerūpėjo, žiemą maudėsi, panašiai kaip dabartiniai „ruoniai“. Aš maža dar buvau. Jis mirė jaunas. Pynė krepšius, pardavinėjo. Buvo smarkiai sužeistas ir „truputį neįgalus“, – pasakoja Onutė.
Juozo Cibulsko žiniomis, Mykolas kurį laiką gyveno savo brolio Juozo namuose pas jo žmoną, tačiau vėliau vėl grįžo į Vievį. Tai pats mįslingiausias giminės asmuo ir nežinia, kada miręs. Nesulaukė jo aplankyti atvykusių brolių. Mykolas buvo baigęs Dotnuvos žemės ūkio akademiją.

Juozas, Kietaviškių seniūnas
Apie Juozą žinoma mažai, tačiau jis bent Kietaviškėse iki šiol ganėtinai žinomas asmuo, juolab kad prieškario Lietuvoje veikė savo­tiškai keistoka demokratija: seniū­nai būdavo renkami ne romėniškai, rankos pakėlimu, o rinkimuose pa­sirinkdami salės puses – kieno pu­sėje susėsdavo daugiau gyventojų, tas būdavo išrenkamas seniūnu.
Juozas Cibulskas Kietaviškėms vadovavo ir Lietuvos valstybės pabai­goje, ir vokietmečiu per karą. Kietaviškėse Juozo namuose slaps­tėse ir jo broliai Bolius, Mykolas, ir žymusis knygnešys Jurgis Milančius.

Mokytojas Jonas
Jonas Cibulskas baigė Vilniaus Simono Daukanto mokytojų seminariją. Pačiais sunkiausiais Lietuvai hitlerinės ir rusų okupacijos metais jis buvo Vievio vidurinės mokyklos direktorius.
„Sudėtingu valdžių pasikeitimų laiku sugebėjo laviruoti tarp įvairių pasaulėžiūrų žmonių ir išlikti geru pedagogu, mokyklos vadovu. Sušvelnėjus ideologiniam klimatui, užleido direktoriaus postą ir moky­tojavo dar apie 15 metų; jo darbo stažas siekė apie 50 metų“, – rašoma organizacijos „Gomanta“ leidinyje.

Romas, stiprinęs ryšius su Tėvyne
Buhalterio pareigas ėjęs Romas 1944 m., kad rusai neišvežtų, staiga paliko visus daiktus, pasiėmė vienturtį sūnų Romualdą ant rankų ir išėjo su žmona Marija. Kaip ir daugelis lietuvių tremtinių, jis atsidūrė dipukų lageriuose Vokietijoje, kol sulaukė pakvietimo kurti gyvenimą tolimajame penktajame kontinente Australijoje. Cibulskų šeima Australiją pasiekė 1949 m. birželio 22 d. Čia atlikę dvejų metų darbo duok­lę Australijai, Cibulskai apsigyveno Sidnėjuje. Aktyviai įsitraukė į bendruomeninį gyvenimą. Marija drauge su bendramintėmis moterimis įsteigė Sidnėjaus lietuvių mote­rų socialinės globos draugiją. Draugijos vardu savo namuose priglaudė klieriką Povilą Martūzą, kuris vėliau kaip kunigas aptarnavo Sidnėjaus lietuvių parapiją.
Romas buvo Australijos lietuvių bendruomenės vadovybės narys, kelis kartus su oficialiomis delegacijomis buvo atvykęs į Lietuvą, lankėsi Seime.
Romas kartu su žmona Marija sukūrė firmą „Palanga“. Ši firma padėjo ne tik lietuviams, bet ir visiems, išsprukusiems nuo sovietinių spąstų, atnaujinti ryšius su artimaisiais tėvynėje. Ilgainiui „Palanga“ pralaužė naujus ledus, suteikdama galimybę tremtiniams vėl susitikti su giminėmis.

Bolius, skirtas vadovauti
Ilgą laiką, trukusį nuo nepriklausomos Lietuvos per visas okupacijas, Vievio seniūnas buvo Boleslovas, kurį savi visada vadindavo Boliumi.
„Mūsų tėvelį dvi savaites kankino, tardė ir Vievyje, ir Trakuose. Vis norėjo išgauti, kad jis į Vokietiją žmones trėmė, – pasakoja Boliaus dukra Apolonija Granickienė. – Pirmą kartą, kai sulaikė, jis buvo mane pasiėmęs pasivaikščioti. Ten jie užpuolė, sau „kalinkas malinkas“ traukė, o mano tėvelį mušė.“
Apolonijos brolis Juozas pasakojo, kad nieko neišgavę Vievyje, enkavėdistai susodino kelis vyrus, tarp kurių ir Bolių, į vežimą ir liepė stribams vežti toliau tardyti į Trakus.
„Jiems buvo, matyt, nurodyta ­pakeliui visus sušaudyti kaip bėglius, – atpasakoja Juozas savo tėvelio ­Boliaus prisiminimus. – Privažiavus mišką, stribai imdavo šaukti: „Bė­kit, partizanai puola!“. Jie norėjo šaudyti kaip į bandančius pabėgti, bet vienas kartu vežtas vyras perspėjo, kad ­niekas nebėgtų. Taip visus nuvežė gyvus į Trakus.“
Rusai Bolių daužė reikalaudami prisipažinti, kad bendradarbiavo su vokiečiams tarnavusiu policininku Vasiliausku.
Amžininkai pasakoja, kad Bolius buvęs labai tikintis žmogus, itin griežtas ir reiklus saviems. Namie po vakarienės skaitydavo litanijas, visi kartu melsdavosi. Bent kartą per savaitę visi susirinkdavo ir kalbėdavosi moralės temomis, kiekvienas turėdavo išsakyti savo nuo­monę. Valgydavo visi susėdę kartu. Jei kuris pavėluodavo, valgyti negaudavo ir turėdavo laukti kito karto.
Boleslovas nepriklausomos Lietuvos metais tarnavo savanoriu iš pradžių Vievyje, paskui Trakuose, o dar vėliau, artėjant lenkų kariuo­menei, buvo perkeltas į Kaišiadorių įgulą.
Įgulą sudarė septyni žmonės: kapitonas Butkus, adjutantas Bolius ir dar penki kariai. 1920 metais teko susiremti su lenkais. Dalis jų pro Žaslius ėjo į Kaišiadoris. Buvo nurodymas lenkus sulaikyti prieš jiems įeinant į miestą. Vieną karį pastatė prie lieptelio ir nurodė nepraleisti. Priekyje buvo matyti, kaip kelias dulka. Priešakyje jojo generolai. Lenkams priartėjus, prie lieptelio pastatytas įgulos karys liepė jiems toliau nejudėti. Netrukus atlėkė įgula iš Kauno, lenkus apsupo, sulaikė, o paskui iškeitė į lietuvių kariuomenės belaisvius.
„Dabar tai būtų neįmanoma. Anksčiau kariai buvo džentelmeniški, klausydavo nurodymų. Taip ir ­atsitiko, kad vienas žmogus visą kuo­pą sulaikė“, – svarsto Juozas.
Sovietiniais laikais tėvas Bolius buvo Kalinino vardo kolūkio brigadininkas. Jis, kaip ir brolis Mykolas, buvo pasimokęs, baigęs Dotnuvos žemės ūkio akademiją.

This slideshow requires JavaScript.

Kooperatyvo priešaušryje
Cibulskų giminė galėjo tapti vieno pirmųjų Lietuvoje žemės ūkio kooperatyvų įkūrėja. Visa giminė turėjo apie 150 ha žemės ūkio paskirties žemės viename plote. Tai buvo didžiulis plotas. Vaizdžiai tariant, visą šią žemę panaudojus tiesti 100 metrų pločio tiesiam keliui, juo būtų galima nukeliauti nuo Vievio iki Bačkonių.
Visas šis plotas susidarė sujungus visiems broliams Cibulskams priklausiusius sklypus ir kaimyno Jurgio Milančiaus sklypą. Cibulskai giminiavosi ir su šiuo garsiuoju kaimynu, kurio namas buvo šalia Bo­leslovo namo.
Boleslovas Cibulskas išgyveno 102 metus ir mirė 1997 metais. Palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje.
J. Milančių su Cibulskais siejo ­tolimi giminystės ryšiai. Mat jo žmona buvo brolių Cibulskų močiutės sesers dukra. Taigi, ir dabartiniai Cibulskai ir Granickiai gali save laikyti žmogaus, kurio vardu pavadinta gatvė Vievio centre ir šio miesto pradinė mokykla, giminaičiais.
Bet kokioms mintims apie koo­pe­­ratyvą nebuvo lemta išsipildyti. Atė­jęs rusas viską išdraskė ir sulygino.
„Įvykiai susiklostė taip, kad valdžiusi didžiulius plotus giminė liko visiška bežeme. Ant žemės, kuri mums priklausė, dabar visko pristatyta, ir dabar ant jos stato visi kas netingi, tik ne mes“,– ironizuoja Boliaus anūkas Viktoras Granickis.

Įvykių epicentre
Cibulskų namas visada buvo ­Vievio centre. Visiškai šalia buvo miesto turgus, ūkinių prekių par­duotuvė, vilnos karšykla, seniūnija – visi pagrindiniai miesto objektai.
Vienu metu kaimynystėje buvo žydų barakas. Čia buvo daug žydų, prekiavo skolon („ant barzdos“). Ateina žmonės iš kaimo ir paima kam ko reikia: vienas gauna grandinę karvutei pririšti, kitas – šakes, grėblį, pieno bidonėlį ir vis užsirašydavo skolon. Žydas žinojo, kur kas gyveno, tai ir nesivargindavo reikalauti atlygio iš karto – juk tada mašinų nebuvo, niekas niekur nepabėgs. Sakydavo, kai parduosi karvutę, atsiskaitysim. „Dar Smetonos laikais tėvas ir mane pasiųsdavo į žydo parduotuvę parnešti buteliuką. Tada buteliukai buvo mažiukai, 250 gramų. Keliems vyrams pavakaroti ir užtekdavo, – pasakoja Juozas. – Visiškai čia pat vokiečiai su motociklu atvažiuodavo ir duodavo nurodymus seniūnui, ką daryti, kokius sąrašus sudarinėti dėl išvežimo darbams į Vokietiją. Vaikams jie padalindavo šokolado, tad ir prisiminimai apie juos ganėtinai saldūs išliko. Šalia buvo vilnos karšykla. Mes, vaikai, buvome karšyklos „inžinieriai“. Akyse išliko ir patys baisiausi Vievyje įvykiai. Neįmanoma užmiršti dienos, kai iš barako buvo išvedami žydai į Panerius sušaudyti. Būtent šalia namų stribai kelis kartus atvežę paliko nukautus partizanus, kad miesto gyventojai ir turgaus lankytojai „pasigrožėtų“.

Vievio patriarchas
Ko gero, kiekvieno miesto istorijoje yra žmogus, kurį gyventojai ypatingai gerbia. Vievyje neabejotinai toks buvo vaistininkas, knygnešys, švietėjas, visuomenininkas ir lietuviškos savimonės puoselėtojas, poetas Jurgis Milančius.
J. Milančius gimė 1869 m. balandžio 18 d. Punske, Navintykų kaime, o mirė 1956 m. Vievyje. Mokėsi Suvalkų gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, jos nebaigęs, studijavo farmaciją Varšuvos universitete. Taigi, lenkiškai jis mokėjo, bet kalbėdavo tik lietuviškai.
Vaistininko diplomą gavo 1902 m., o 1903 m. nusipirko vaistinę Vievyje.
Savo vaistinėje platino ir apylinkės knygnešių Motiejaus Grybausko bei Petro Gudelio atgabentą lietuvišką spaudą. Prisidėjo prie lietuvių kalbos įvedimo Vievio ir kitose Lietuvos bažnyčiose. Glaudžiai bendravo su Lietuvos patriarchu Jonu Basanavičiumi. Bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Kova“ ir „Lietuvos ūkininkas“. 1907–1910 m. suteikė prieglobstį rašytojai Sofijai Pšibiliauskienei-Lazdynų Pelėdai, kuri J. Milančiaus vaistinėje dirbo trejus metus.
Savo vaistinėje jis buvo provizorius, taigi, gamino vaistus pats. Anks­čiau dauguma vaistininkų buvo provizoriai, patys vaistus gaminda­vo, o dabar tai daugiausia vaistų par­davėjai. J. Milančių pažinojo visi vieviečiai, susirgę tik į jį ir kreipdavosi.
Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegus jo vaistinei, atidarė vaistinę Kietaviškėse. Nuo 1921 m. vėl tęsė vaistininko veiklą Vievyje. Čia įsteigė ir pirmąją miestelio lietuvišką mokyklą, taip pat įkūrė pradines mokyklas Rusakalnyje, Aliniškėse ir Žebertonyse.
„Tokių, kurie buvo pažinoję Jurgį Milančių, jau nėra, išmirę. Mūsų tėvas Bolius su juo artimai bendraudavo, bet ir jo jau 27 metus nėra“, – sako Juozas.
J. Milančiui nesisekė gyventi šei­moje. Jo vaikai mirė maži, pokaryje buvo išvežta į Kauno IX fortą ir sušaudyta ir jo dukra Petronėlė, taip pat dirbusi provizore Kaune.

Užsikrėtę palikimu
„Mano brolis nori, kad Cibulskų giminės istorija išliktų, kad visi ją žinotų. Jam tai labai svarbu. Kruopš­čiai rinko ir renka visą medžiagą, ką tik aptikęs. Jis daug bendravo su mūsų tėvu Boliumi, vis klausinėda­vo, užsirašydavo“, – sako Apolonija Cibulskaitė-Granickienė.
Pasak jos, Juozas retai kada iš­leidžia iš rankų segtuvą apie savo tėvo giminę.
Jo pomėgiu užsikrėtęs ir sūnėnas, Apolonijos sūnus, Boliaus anūkas Viktoras. Susitikti su šių eilučių autoriumi ir jis atėjo su storu segtuvu, panašiu į tą, kurį suse­gęs jo dėdė. Jame irgi pilna istori­nių giminės nuotraukų, straipsnių spaudoje iškarpų arba kopijų, laiškų nuorašų ir pan.
„Esu visai kitos kartos žmogus, bet man ši istorija įdomi ir pamo­kanti“, – pripažįsta Viktoras ir teigia, kad dar vaikas būdamas yra matęs brolius Cibulskus: Petrą, Bolių, ­Juozą, Joną ir Romą.
Dabar jis dirba Vievio vežėjų įmonėje „MP prekyba“, vežioja krovinius daugiausia į Vakarų Europą. Atradęs laisvo laiko, propaguoja­ labiau ekstremalų gyvenimo būdą: dalyvauja žiemos žygiuose su pala­pinėmis, dalyvauja kasmečiuose plaukimo baidarėmis maratonuose, skirtuose dipolio idėjai, kuri pagrįsta Vilniaus ir Kauno sujungimu į vieną darinį. Šių metų lapkričio pradžioje vyko jau dešimtasis dipolio iššūkis. Reikėjo per 23 valandas nusiirti ­Nerimi nuo Vilniaus iki Kauno – iš viso 170 kilometrų.
Jo dėdė Juozas atskleidė, kad sūnėnas surinktą medžiagą apie brolius Cibulskus dažnai naudoja susirinkimuose su jaunimu.