Ką gi tokiomis sąlygomis mums reiškia Sąjūdžio 25-metis? Bet kuriuo atveju – tai svarbi istorinė data, kurią reikia paminėti ir apmąstyti. O kad galėtume švęsti, turime žinoti, kad svarbiausi Sąjūdžio iškovojimai – Lietuvos nepriklausomybė ir demokratija.
Pamąstymai pagal Andrių Navicką
1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Laisvės ilgesys įgavo balsą. Pakako pradėti viešai kalbėti apie laisvę, tautos istoriją, praeities kančias, ir pusę amžiaus kankinę melo imperijos gniaužtai ėmė laisvėti. Tiesos sakymas apie patirtas žaizdas, apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės čia ir dabar, kokia bjaurastis iš tiesų slypi už sovietinių kaukių, tapo veiksmingiausia priemone išgyti. Dar neseniai išblaškyti ir tik patikimų bičiulių būryje nepabijoję nedrąsiai kalbėti apie laisvę, žmonės budo iš baimės stingulio.
Nedera nei nuvertinti, nei pervertinti Sąjūdžio reikšmės. Jis tikrai nebūtų buvęs įmanomas, jei ne tos laisvės sėklos, kurias pasėjo pokario Lietuvos partizanų kraujas, jei ne disidentiniai judėjimai, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žygdarbis. Kita vertus, iki tol už laisvę buvo grūmusis saujelė drąsuolių, o Sąjūdis tapo trimito garsu, pažadinusiu net apsnūdusiuosius ir prisitaikiusiuosius.
Žinoma, galima sakyti, kad ne visiems pakako drąsos. Būta ir vidinio kiršinimo, ir sąmoningų provokacijų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, naivus atrodo ir anuometinis įsitikinimas, kad visa tauta pabudo iš okupacijos snaudulio. Išties aktyviai veikė tik nedidelė tautos dalis, o dauguma tiesiog laukė, kur papūs permainų vėjai, nes buvo įpratę prisitaikyti prie visko.
Vis dėlto Atgimimas buvo tikras, pokyčiai nepaprastai dideli, ir neįtikėtinai greit atkeliavome į Kovo 11-ąją. Gal net kiek per greitai, nes, regis, netrukom pamiršti laisvės kainos, to, kad už vertybes reikia kovoti, kad tiesos sakymas brangesnis už skalsesnį duonos kąsnį. Itin greitai vienybę pakeitė įvairūs susiskaldymai, susipriešinimai, susiveržėme naujos vergystės pančiais ir neretai net esame tuo patenkinti.
Taip, anuomet, Atgimimo euforijos laikais, viskas atrodė aiškiau. Okupacijos gniaužtai buvo regimi, laisvės kova labai konkreti, savos valstybės atkūrimo siekis sutelkė net labai skirtingus žmones. Tačiau nemeluokime sau, jog anuomet būta lengviau nei dabar. Baimė į žmonių širdis ir protus diegta represijomis, sankcijomis, nuolatiniu vertybių niekinimu ir gundymu patogiai susitaikėliškai gyventi. Tam, kad išsitiestume, prireikė labai daug drąsos.
Dar daugiau drąsos ir pasiaukojimo reikėjo pokario partizanams, kurie už laisvę ir garbę ryžosi paaukoti net savo gyvybę. Jie kovojo beviltišką mūšį ir jį laimėjo. Ne, jie neįveikė okupantų, tačiau pasiekė svarbesnę pergalę – išsaugojo žmogiškąjį orumą ir paliko kovos už laisvės patirtį tautos atmintyje.
Tad kodėl mums atrodo, kad laisvę galima išsaugoti be pastangų? Atgimimo metais žadėjome savo gyvenimus padėti ant Lietuvos laisvės aukuro. Dabar kartais atrodo, kad esame pasirengę šį aukurą parduoti aukcione – už pigesnes dujas, daugiau realybės šou televizijoje, už duoną ir žaidimus.
Pirmadienį, birželio 3 d., Seimo istorinėje Kovo 11-osios salėje prasidėjo iškilmingas minėjimas, skirtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 25–mečiui.
„Prieš dvidešimt penkerius metus įsikūrus Sąjūdžiui, per visą Lietuvą nuvilnijo tūkstantiniai mitingai, ekologiniai protestai, roko maršai, suplevėsavo trispalvės, vis garsiau suskambo žodžiai „Laisvė Lietuvai“, į gimtąją žemę sugrįžo tremtinių, sovietinių karo nusikaltimų liudininkų palaikai, Baltijos kelyje susijungęs milijonas Lietuvos žmonių rankų ir širdžių ištarė – Lietuva turi būti Nepriklausoma valstybė. Šis troškimas buvo įgyvendintas čia, šioje istorinėje salėje, 1990 metų kovo 11-ąją, 124-iems Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatams balsavus už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Šiandien, prisimindami nepakartojamas dainuojančios revoliucijos akimirkas, suvokdami Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio svarbą kelyje į Lietuvos Nepriklausomybę, pradedame iškilmingą minėjimą, skirtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmečiui“, – sakė Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas.
Minėjime dalyvavo Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio – iniciatyvinės grupės ir Seimo tarybos nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo ir Vyriausybės nariai, Europos Parlamento nariai, kiti svečiai.
Po iškilmingo minėjimo buvo pasodintas Sąjūdžio dvidešimtpenkmečio ąžuoliukas. Birželio 3 d. taip pat vyko konferencija Mokslų akademijoje, atminimo lentos prie Rašytojų sąjungos atidengimas.
Dalyvauti Sąjūdžio 25-mečio minėjimo renginiuose Vilniuje buvo pakviesti ir dalyvavo Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Seimo, Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių ir tarybų, rėmimo grupių nariai. Elektrėnų savivaldybei atstovavo Aleksandras Klumbys, Viktoras Valiušis, Juozas Janonis, Antanas Adomaitis, Vytautas Monkevičius ir Ona Rasutė Šakienė.
Paruošė Ona Rasutė Šakienė