Romos laikmečių sluoksniai ir vilties piligrimų maldos už taiką

Julija Kirkilienė

Nežinia, kas geriau galėjo sudėlioti ir žmonėms parodyti istorijos laikmečius, nei Romos valdovai, įkūrę, valdę miestą ir daugiau nei dviejų tūkstančių metų krikščionišką paveldą išlaikę iki mūsų amžių. Prisiliesti prie krikščionybės laikmečių galėjo per 3 tūkst. piligrimų, vasario pabaigoje ir kovo pradžio­je dalyvavusių Jubiliejinių metų lietuvių dienose Romoje. 58 piligrimai iš Kaišiadorių vyskupijos turėjo laimės tą tūkstantmečių ­istoriją pajausti ir paliesti.

Apie šventąsias duris
Jubiliejinių metų piligrimai vadinami vilties piligrimais. Bulėje dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo popiežius Pranciškus rašė, kad pirmasis vilties ženklas tegul būna taika pasaulyje, vėl panirusiame į karo tragediją. Tokios vilties vedami Romoje gausiai dalyvauja piligrimai iš Lietuvos. Užsiregistravusieji į ­Lietuvos piligrimystę Romoje Jubiliejiniais metais gali drauge žengti pro visas 4 šventąsias duris ir da­lyvauti lietuviškose šv. Mišiose.

Šventosios Jubiliejaus durys yra tik Romoje – kitų pasaulio šventovių durys tokio ypatingo statuso neturi. „Šventosios durys yra specialios, atveriamos tik per Jubiliejaus metus. Kitais metais jos nevarstomos, pro jas nevaikštoma. Pasibaigus Jubiliejiniams metams, durys iškilmingai uždaromos ir užmūrijamos iš vidinės pusės. Į specialią dėžę įdedama durų rankena, raktas, popiežiaus bulė, kuria popiežius paskelbė Jubiliejinius metus, Jubiliejaus medalis, kiti simboliniai Jubiliejaus ženklai. Dėžė užantspauduojama ir užmūrijama. Viskas dokumentuojama ir tvirtinama parašu. Dokumentas bus reikalingas, kai prieš kitą Jubiliejų dėžę reikės atidaryti“ (bernardinai.lt).

Pirmieji Šventieji metai buvo paskelbti 1300-aisiais, o pastaruo­ju metu jie vyksta kas 25-erius metus tam, kad kiekvienas tikintysis per savo gyvenimą galėtų bent kartą ­juose apsilankyti, praeiti pro didžiųjų Romos bazilikų šventąsias duris ir patirti visuotinius atlaidus.

Lietuvių piligrimų pėdos Romoje
Piligrimystės kelionę Kaišia­dorių vyskupijos maldininkai, lydimi kunigų Rolando Bičkausko ir Algirdo Akelaičio, savanorių pagalbininkių Rimantės ir Aušros, pradėjo ketvirtadienio, vasario 27 dienos, vakare. Pusiaunakty pasie­kę Romą ir savo gyvenamąją vietą Ti­rėnų jūros pakrantės viešbutyje piligrimai laiko poilsiui skyrė taupiai. Ryte autobusu pradėta pažintinė kelionė per antikinę Romą. Pravažiavęs Apijaus keliu, menančiu I a. prieš Kristų Spartako sukilimą, autobusas sustojo prie Šv. Sebastijono bazilikos ir katakombos. Pirmieji piligrimų įspūdžiai patirti Romoje ne tik aplankius katakombas, bet ir pamačius šv. Sebastijono palaikus bei saugomą vieną iš strėlių, kuria buvo nukankintas šv. Sebastijonas, ir koloną, prie kurios jis buvo kankinamas. Bazilikoje saugomos Kristaus pėdos, įspaustos grindinyje, susitikus apaštalą Petrą, Apijaus kelyje iš Romos.

Po bazilika yra seniausios katakombos Romoje, kuriose pirmaisiais amžiais buvo saugomi apaštalų Petro ir Paulius palaikai. Katakomba – tai požeminis tunelis, su nedidelėmis erdvėmis, kuriose buvo laidojami žmonės. Krikščionybės draudimo ir persekiojimo laikotarpiu krikščionis laidoti buvo galima tik „už sienos“, o gyviesiems krikš­čionims laidojimo vietos buvo ir saugios susitikimų vietos.
Pirmosios lietuvių dienų Romoje šv. Mišios piligrimams aukojamos buvo Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčioje, kur palaidotas Jėzaus draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola. Mišioms vadovavo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, atsakingas už užsienyje gyvenančių lietuvių sielovadą. „Gera pradėti Jubiliejinių metų Lietuvos piligrimystę būtent šioje Jėzaus Vardo bažnyčioje! – kreipėsi į piligrimus vyskupas Lion­ginas ­Virbalas. – Joje savo dvasia jungiamės su daugeliu mūsų tautiečių. Čia palaidotas 1600-ųjų metų jubiliejaus piligrimas kardinolas Jurgis Radvila, buvęs Vilniaus, taip pat Krokuvos vyskupas.
Tarp praeityje į Romą keliavusių garsiųjų piligrimų vyskupas pami­nėjo palaimintąjį Jurgį Matulaitį, ­kuris pasitraukęs iš Vilniaus at­skubėjo į Romą rūpintis marijonų kongregacija ir iš popiežiaus gavo užduotį vykti į Lietuvą kaip vizitatorius. Čia atkeliavo ir pal. Teofilis Matulionis, paleistas iš sovietinio Rusijos pragaro. Paprašęs popiežiaus Pijaus XI palaiminimo, iš jo išgirdo: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“. Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčioje, kaip ir visose kitose bazilikose, giedojo choras „Veritas“, meno vadovė ir dirigentė Vita Liaudanskaitė Vaitkevičienė, vargonininkai Renata Marcinkutė-Lesieur, Dailius Kavalevskis, „Kauno santaka“, vadovas Vaidas Andriuškevičius, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ varinių trio, choras „Langas“, vadovė Rita Kraucevičiūtė. Muzikinės programos Romoje režisierė Vita Liaudanskaitė Vaitkevičienė, chore taip pat giedojo Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčios vargonininkė Laima Mažuolytė.

Maži stebuklai ir apsilankymas šv. Kazimiero kolegijoje
Šeštadienį piligrimai pradėjo ėjimu per šventąsias LATERANO arkibazilikos duris ir ankstyvosiomis šv. Mišiomis. Bazilikos fasade užrašyta: SACROSANCTA LATERANENSIS ECCLESIA OMNIUM URBIS ET ORBIS ECCLESIARUM MATER ET CAPUT – tai yra „švenčiausia Laterano bažnyčia, visų miesto (t. y. Romos) ir pasaulio bažnyčių motina ir galva“. Oficialiai Laterano rūmai ir bazilika Bažnyčiai buvo perduo­ti 324 m., valdant popiežiui Silvestrui I. Tuomet ir atsirado įrašas virš fasado, pabrėžiantis bazilikos, kaip visų bažnyčių motinos, svarbą pasaulyje. Bazilika buvo rekonstruota, praplėsta ir tapo Romos katedra. Šv. Mišias piligrimams aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. „Jubiliejus, šių dienų piligrimystė, o kartu ir Šventoji Dvasia mus, čia susirinkusius, tepaskatina pamąstyti ir apsispręsti labiau įsijungti į Bažnyčios misiją savoje parapijoje, vyskupijoje mums galimais būdais ir taip tęsti Kristaus pradėtą misiją. Išties, kur bedirbtume, kokia mūsų profesija, kokios galimybės bebūtų: ar malda, ar savo laiko, gebėjimų panaudojimu, ar konkrečia pagalba, ar savanoryste, ar tiesiog palaikymu, – kiekvienas galime prisidėti prie Jėzaus pradėtos misijos padėti vesti žmones į išganymą, į amžinąjį gyvenimą“, – pamoksle sakė vyskupas.
Iš bazilikos piligrimai pasuko link Šventųjų laiptų, Basilica di Santa Croce in Gerusalemme. Dėl laimingo atsitiktinumo, Kaišiadorių vyskupijos piligrimai meldžiantis keliais pereiti laiptus pakviesti iš ilgos eilės į priekį. Laiptai iš Izraelio į Romą atvežti buvę apie ketvirtą amžių, nes būtent šiais laiptais Kristus kopęs į savo teismą prieš pat mirtį ir Poncijus Pilotas nuo šių laiptų Kristui paskelbęs nuosprendį. Laiptai Romoje atsirado Šv. Elenos, imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos, iniciatyva. IV a. ji stengėsi atrasti ir atkurti daugelį šventųjų vietų, atrado daug įvairiausių relikvijų. Laiptai, šiuo metu esantys netoli Laterano Šv. Jono bazilikos, pirmą kartą visuomenei buvo atverti prieš keturis šimtus metų, tačiau 1724 m., Bažnyčiai vadovaujant Benediktui XIII, Šventieji laiptai buvo apdengti medžiu tam, kad būtų apsaugoti. Marmuras jau tuomet buvo pradėjęs irti ir dėvėtis, todėl norėta apsaugoti jį nuo tolesnio poveikio. Nuo pat tada marmuras neišvydo dienos šviesos, tačiau medyje buvo išskaptuotos kvadratinės angelės, per kurias piligrimai marmurą galėjo paliesti ir taip priartėti prie Jėzaus Kristaus. Taip pat stiklinėse dėžutėse saugojamos vietos, kuriose, tikima, yra Kristaus krauju pasruvusios pėdos žymės.

Piligrimai, lankantys Šventuosius laiptus, turėtų jais kopti klūpomis, nes tai pamaldumo ir didelės pagarbos ženklas. Tie, kurie negali kopti klūpomis, gali priklaupti ant pirmojo laiptelio ir vėliau į viršų užlipti paprastai. Kaišiadorių piligrimams kopiant laiptais įvyko tikras stebuklas. Moteris, kuriai prieš ke­lionę buvo operuoti keliai, klupėdama laiptais užkopė, nepajutusi skausmo nei prieš kopimą, nei vėliau, keliaudama su piligrimais.

Tą pačią dieną po pietų piligrimus Šv. Kazimiero kolegijoje pasitiko ten studijuojantis buvęs Elektrėnų parapijos vikaras Gintas Petkevičius. Jis surengė trumpą ekskursiją ir kolegijos koplyčioje piligrimus palaimino. Visuotinėje Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad Kolegiją kontroliuoja Šventojo Sosto Auklėjimo kongregacijos paskirti 4 deputatai. Šv. Kazimiero kolegija išlaikoma iš svečių namų Villa Lituania (restauruojami) gaunamo pelno, ją remia Lietuvos vyskupų konferencija, Jungtinių Amerikos Valstijų Vyčių organizacija, klierikams stipendijas skiria kunigo A. Pautieniaus, kanauninkų J. Končiaus, V. Zakarausko ir kiti fondai. Šv. Kazimiero kolegijos patalpose gyvenantys kunigai studijuoja popiežiškuosiuose Romos universitetuose. Kolegija Romoje vadinama ne mokymosi įstaiga, o Popiežiškųjų universitetų studentų apgyvendinimo vieta. Lietuvoje atitiktų žodis bendrabutis. Šioje kolegijoje gyveno Romoje besimokęs ir piligrimus lydėjęs A. Akelaitis, ir elektrėniškis kun. Mindaugas Sabonis, ir daugelis Romoje besimokiusių Lietuvos vyskupų.

Miestas muziejus
Sekmadienį piligrimai pradėjo ėjimu pro Šventąsias Pauliaus už miesto sienų (San Paolo fuori le mura) popiežiškosios bazilikos duris ir šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. „Pasak Šventojo Rašto, žmogus yra vertinamas pagal gyvenimo darbus, kaip medis pagal vaisius. Visi galime gražiai pakalbėti, tačiau būsime vertinami ne pagal tai, kokią nuomonę turėjome ar ką žadėjome, bet ką darėme. Bet kokį pamokymą turi lydėti asmeninis pavyzdys – kas yra žmogaus širdyje, tas yra jo lūpose ir atsispindi darbuose. Žmogus negali kalbėti apie Dievą, jei jo širdyje Dievo nėra“, – pamokslo metu kalbėjo vyskupas. Jis pabrėžė, kad piligrimai atvyko į šį miestą užsidegti, nes Jubiliejaus metas yra tam proga. „Viltis neapgauna, todėl pasitikime ją, kad mūsų širdyje degtų taip, jog liudijimas mūsų tėvynei, Lietuvai ir pasauliui būtų akivaizdus. Esame bazilikoje, kuri liudija nuostabią viltį, Kristaus Prisikėlimo didybę ir apaštalo Pauliaus stovėjimą. Paulius buvo nukirsdintas 67 metais, imperatoriaus Nerono valdymo laiku. Krikščionys pradėjo gerbti jo kapą ir suprato, kad turi būti pastatyta didinga bazilika. Popiežiai, norėdami apsisaugoti nuo barbarų antpuolių, aplink pastatė tvirtovės sienas, dėl to ir kilo pavadinimas „Už miesto sienų“. Esame visi drauge primindami, kad Bažnyčia yra kaip Nojaus laivas – plauks kaip plaukusi“, – kalbėjo arkivyskupas.

Po šv. Mišių piligrimai trumpai apsilankė Tibro upės saloje įrengtoje Naujųjų laikų kankinių šventovėje, kurioje saugomos XX ir XXI amžių kankinių relikvijos, Šv. apaštalo Baltramiejaus bazilikoje. Viena iš bazilikos koplyčių – pirma iš dešinės prie pagrindinio altoriaus – skirta komunizmo kankiniams. 2018 m. vasario 6 d. Romoje Naujųjų laikų kankinių šventovei perduota palaimintojo, kankinio arkivyskupo Teofiliaus­ Matulionio relikvija. Piligrimai pa­gerbė savo palaimintojo atminimą. Piligrimų grupė sekmadienį pasidalijo į dvi dalis. Pavargusieji aplankė arčiau bazilikos esančias Romos įžymybes ir grįžo į viešbutį, ištvermingieji dar aplankė Aventino kalvą, Tiesos burną, Trastevere kvartalą, kuriame, pasak vadovo A. Akelaičio ir prie piligrimų prisijungusio kun. G. Petkevičiaus, matomas Romos unikalumas: čia pat Antikos laikų griuvėsiai, ant stovinčių namų prikabinti bareljefai, liudijantys Romos atsiradimo istoriją – vilkė, žindanti Romulą ir Remą. Siaurose gatvelėse namai be jokių architektūrinių sprendimų sulipdyti į viršų. Aventino kalva – viena iš septynių Romos kalvų, ant kurių išsidėstęs senovinis Romos centras. Nuo kalvos piligrimai pamatė paslaptingąjį Vatikaną, su kuriuo susipažino kitą dieną.

Piligriminė kelionė visada yra tai, kad tu išeini iš namų, iš ten, kur tu gyveni, iš savo įprastos aplinkos, iš kasdienybės, iš darbų, rūpesčių, iš saugumo, iš patogumo, o kartais – kaip tik iš nepatogumų, bet tu išeini iš savo aplinkos. Iškeli koją ir keliauji su tikslu pažinti, daugiau patirti, atrasti, kas yra Dievas, prieiti prie dalykų, kurie yra truputį didesni, aukštesni….<….> Mes visi esame piligrimai, visas mūsų gyvenimas yra piligrimystė, visi mes keliaujame. Mūsų tikslas yra grįžti į Tėvo namus. Ne veltui ir Bažnyčia vadinasi „keliaujanti Bažnyčia“. Žemiška piligrimystė atspindi mūsų visą gyvenimo kelionę. Kai mes išsirengiame į konkrečią kelionę, turėdami konkretų tikslą, pavyzdžiui, nuvykti į Romą Jubiliejiniais metais ir aplankyti krikščionybės centrą, tuomet tokia piligrimystė mus praturtina, perkrauna mūsų gyvenimą, žvilgsnį, ištraukia iš kasdienybės. Piligrimystė visada kažką duoda: kartais atsakymus, kartais sustip­rina, kartais nuramina, kartais pa­­guodžia, o kartais sustiprina ti­kėjimą, išgydo, būna išklausytos maldos, grįžti tiesiog sustiprėjęs.
(Piligrimų centro vadovė L. Šapauskienė)

Vatikane
Pirmadienis – bene svarbiausia diena piligrimams. Nors audiencija dėl popiežiaus Pranciškaus ligos neįvyko, bet įspūdžių vis tiek buvo labai daug. Vatikanas, apsuptas glėbio formos siena, piligrimus pasitiko geru oru ir Šv. Petro aikštės iškilmingumu. Kovo 3 d. į Vatikano sodus susirinkę vyskupai, Lietuvos Respublikos Prezidentas, diplomatinio korpuso nariai pagerbė restauruo­tą kryžių, kurį pašventino kardinolas Rolandas Makrickas. Savo kryžių gavo ir kiekviena piligrimų grupė, su kuriuo melsdamiesi ėjo per šventąsias Šv. Petro bazilikos duris. Bazilikoje piligrimus su ten saugomomis sakralinėmis vertybėmis supažindino kun. Gintas Petkevičius. Kuo Šv. Petro bazilika yra svarbi lietuviams? Šv. Petro bazilikoje yra keli lietuviški ženklai: Lietuvių koplyčia, šv. Juo­zapato relikvijos ir, žinoma, šventuoju paskelbto Popiežiaus Jono Pauliaus II, kurio motina kilusi iš Lietuvos, kapas.

Lietuvių koplyčia, gavusi Švč. Marijos Gailestingumo Motinos titulą, Šv. Petro bazilikoje iškilmingai pašventinta buvo 1970 m. liepos 6–7 d. Koplyčioje piligrimus pasitinka galinėje sienoje už altoriaus įkomponuota Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslo mozaikinė kopija su įrašu „Sub Tuum praesidium confugimus Mater Misericordiae“. Tai citata iš pirmuosius krikščionybės amžius siekiančios Marijai skirtos maldos, kuri prasideda žodžiais „Tavo apgynimo šaukiamės“. Rytinėje sienoje pavaizduoti Lietuvos krikštytojai karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Jogaila, jų statytos Vilniaus ir Kauno bažnyčios – pirmosios Lietuvoje krikščionių šventovės. Priešingoje sienoje įamžinti Lietuvos globėjai šv. Kazimieras su šv. Juozapatu Kuncevičiumi ir nepamainoma užtarėja sunkiais valstybei laikais – Adelė Dirsytė. Deja, Kaišiadorių vys­kupijos piligrimams koplyčią aplankyti pritrūko laiko.

Per Mišias Šv. Petro bazilikoje arkivyskupas Rino Fisichella, atsakingas už visą Jubiliejų, popiežiaus vardu sveikindamas piligrimus iš Lietuvos, sakė: „Iki pasimatymo kitais metais Vilniuje“. Po šio didžiojo Jubiliejaus Lietuvoje vyks gana didelis ir tikinčiųjų bendruomenei svarbus įvykis – Gailestingumo kongresas. Jis sveikino ir dėl to, kad jo dikasterija yra atsakinga ne tik už Jubiliejaus rengimą, bet šiai dikasterijai popiežius yra pavedęs organizuoti ir Gailestingumo kongresus. Vilnius jau ruošiasi 2026 m. birželio 7–12 dienomis Vilniuje vyksiančiam Gailestingumo kongresui.

Šv. Mišias Šv. Petro bazilikoje ­aukojo Vilniaus arkivyskupas J.E. Gintaras Grušas. „Gyvename išmėginimų metais. Karai, galios naudojimas, nežinia. Bet juk mes girdėjome Kristaus pažadą Petrui šiandienos Evangelijoje: „Ir pragaro vartai jos nenugalės“. […] Niekas negali atimti iš mūsų tos ramybės ir tos vilties, jei mes nenusukam savo žvilgsnio, savo gyvenimo nuo Jėzaus.<…>Šią naujai išgyventą patirtį, naujai išgyventą viltį parsivežkime į Lietuvą. Gyvenkime ja kasdien ir dalykimės, kad mūsų tautos ateitis, mūsų šeimų ateitis visada būtų kupina vilties, Dievo ramybės ir jo teikiamo džiaugsmo“, – kalbėjo arkivyskupas. Šv. Mišiose dalyvavo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Po šv. Mišių arkivyskupas perskaitė piligrimų laišką popiežiui Pranciškui, kurį perduoti įpareigojo kardinolui Rolandui Makrickui:

Brangus Šventasis Tėve Pranciškau,
Jūsų Šventenybės pakviesti tap­ti vilties piligrimais, mes, daugiau nei 2500 Lietuvos žmonių, iš Tėvynės ir iš viso pasaulio, užbaigdami savo keturių dienų piligrimystę Romoje, šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, šventės proga susirinkome prie Salus Popoli Romani. Negalėję asmeniškai susitikti su Jumis, per Jūsų bendradarbį savo tautietį kardinolą Rolandą Makricką norime užtikrinti, kad meldžiamės už Jūsų sveikatą ir Vyriausiojo Ganytojo tarnystę. Prisimindami Jūsų vizitą Lietuvoje 2018 metais, prašome palaiminti visą mūsų Tautą, kad pasitikėtume nenuviliančia Viltimi.

Lietuvos vilties piligrimų vardu Arkivysk. Gintaras Grušas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas.

P.S. Priimkite mūsų kuklią, bet nuo­širdžią dovaną, remiančią Jūsų misiją.

Penktoji diena
Kovo 4 d., baigdami Nacionalinę piligrimystę Romoje, piligrimai iš Lietuvos, išeivijoje ir Romoje gyvenantys lietuviai šv. Kazimiero iškilmę susirinko švęsti Didžiojoje Marijos bazilikoje, kurios arkikunigu koadjutoriumi yra paskirtas kardinolas Rolandas Makrickas. Ši bazilika yra ketvirtoji pagal dydį bazilika Romoje. Kun. Algirdas apie šios šventovės atsiradimą piligrimams papasakojo legendą, panašią į Šiluvos bažnyčios atsiradimą. Esą rugpjūčio mėnesį, kai Romą alina nepakeliami karščiai, toje vietoje mažame lopinėlyje prisnigo. Pasak legendos, 352 metais, rugpjūčio 4-osios naktį, Romoje Dievo Motina pasirodė

sapne bevaikei turtingų senyvų sutuoktinių porai, kuri meldė Švenčiausiąją Motiną nurodyti galimą turtų paveldėtoją. Marija išreiškusi norą, kad jos garbei būtų pastatyta bažnyčia, ir pasakė, kad ta vieta būsianti apsnigta. Tą naktį Marija taip pat pasirodžiusi sapne ir popiežiui Liberijui ir perdavė jam šį norą. Ryte Roma išvydusi nuostabų vaizdą – sniegą ant Eskvilino kalvos, bet nuostabiausia buvo tai, kad sniego pusnys buvo bažnyčios formos. Sniegas vasarą išties buvo stebuklas, tad bevaikė pora palaikė tai ženklu ir paaukojo pinigų bažnyčios statybai. Po dvejų metų pastatyta bažnyčia tapo svarbiausia Dievo Motinos šventove Romoje. Kelis kartus restauruo­ta Švenčiausiosios Marijos Didžio­sios bazilika garsėja kaip pirmoji Snieginės Dievo Motinos šventovė. Šia bazilika rūpintis nuo šių metų paskirta kardinolui R. Makrickui.
Kovo 4 d. rytines šv. Mišias aukojo kardinolas R. Makrickas, o antrąsias šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas, vieviškis Algirdas Jurevičius.

Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilika
Švč. Mergelės Marijos Didžio­sios bazilika Romoje – viena iš keturių pagrindinių bazilikų, kurioje popiežius Pranciškus išreiškė norą ateityje atgulti amžinojo poilsio. Kardinolas R. Makrickas interviu TV3 televizijai

kalbėjo, kad popiežius pats yra nurodęs, kaip nori būti palaidotas ir kur. „Buvo išleistas naujas dokumentas, kur jis pasisakė šiuo klausimu. Jo noras, kad jo kapas būtų būtent Švč. Mergelės Marijos Didžio­sios bazilikoje, dėl to šiuo popiežiaus pasirinkimu esame tikrai pagerbti. Neatsitiktinai – ši bazilika buvo be galo brangi popiežiui, dar prieš tampant popiežiumi. Kažkokio kitokio pasiruošimo net negali būti, nes popiežius yra gyvas, jo sveikata gerėja ir linkime jam greičiau sugrįžti pilna tarnyste.
Švč. Mergelės Marijos Didžio­sios bazilika yra viena iš keturių bazilikų, kuriose buvo atvertos Šventosios durys. Tos keturios bazilikos turi būti pasiruošusios priimti daugybę piligrimų iš viso pasaulio, todėl dabartiniai darbai ir ypač keletas mėnesių prieš tai iš tiesų buvo kupini pasiruošimo ne vien pradėti Jubiliejų atveriant Šventąsias duris, bet ir su visomis kitomis programomis: garantuoti piligrimams šventųjų mišių aukojimą, taip pat, kad jie galėtų susipažinti su bazilikos istoriniais ir meniniais turtais.
Bazilika statyta penktajame am­­žiuje ir iki šių laikų joje yra sukaupta įvairių meno vertybių, daugelis garsiausių visų laikų Italijos menininkų yra čia dirbę. Todėl žmonėms, kurie atvyksta į piligriminę kelionę, mes siūlome ir kitas keliones – ne tik iš dvasinės, bet ir iš meninės, architektūrinės pusės pažinti šią baziliką ir jos istoriją. Nuo praėjusių metų kovo 19 dienos pasibaigė šios bazilikos komisariavimo laikotarpis, kada popiežius čia buvo mane paskyręs ypatinguoju komisaru. Pasibaigus šiam laikotarpiui, mane paskyrė kaip arkikunigą koadjutorių su kapitulos ir pačios bazilikos valdymo teise.

Mano pagrindinis darbas ir įsipareigojimas yra Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilika Romoje. Pagal tradiciją kardinolams iš įvairių šalių, kurie yra skiriami į kardinolų kolegiją (jų dabar yra 252), simboliškai kaip titulo bažnyčia yra paskiriama viena iš Romos bažnyčių. Kadangi pagal seną tradiciją, kurios laikosi Bažnyčia, kiekvienam kardinolui bažnyčia paskiriama kaip ženklas, kad tas kardinolas yra Romos kunigijos dalis, nes Romos kunigija renka popiežių, o popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas, tik po to eina visos kitos jo pareigos. Tas titulinės bažnyčios Romoje paskyrimas yra simbolinis, bet kartu išreiškiantis seną tradiciją ir išryškinantis tai, kad kardinolai yra pakviesti būti popiežiaus rinkėjais. Jų ryšys su Roma yra iš­reiškiamas nors simboliškai, bet per šių bažnyčių paskyrimą. Tačiau realiai nei valdyme, nei kituose reikaluose kardinolai savo titulinėse bažnyčiose nedalyvauja, tik gali būti pakviečiami vienoms ar kitoms liturginėms šventėms. Pavyz­džiui, dabar galima netgi užlipti ant bazilikos terasų ir kupolų pasigerėti Romos vaizdais, nes bazilika pastatyta ant aukščiausios miesto kalvos, iš kur galima matyti visą Romą ir Šv. Petro baziliką. Taip pat galima aplankyti archeologinę mūsų bazilikos pusę, nes beveik po visa bazilika atlikti archeologiniai kasinėjimai, kuriuos atitinkamai sutvarkius dėl saugumo reikalavimų mes jau galime priimti lankytojus ir rodyti rūsius, išlikusias freskas ir netgi vieno iš popiežių kapą.

Per Marijos mėnesį, gegužę ir spalį, yra kalbamas rožinis, bet ne bazilikoje, o ant jos laiptų. Žmonės, kurie praeina, gali prisijungti ir visas miestas gali matyti, kad šioje bazilikoje šiais ypatingais mėnesiais, skirtais Marijai, meldžiamasi ne vien bazilikos viduje, bet ir išorėje“,- interviu kalbėjo lietuvis kardinolas.

Amžinoji Roma
Kaišiadorių vyskupijos piligrimai dalyvavo 7 jubiliejinių Romos bažnyčių, bazilikų lankyme, įveikdami per 25 km vingiuojantį ruožą, o tai yra viena seniausių Romos tradicijų. Tos šventovės priskirtos piligrimų susitikimų vietoms dėl galimybės susiburti, pasimelsti.

Po šv. Mišių Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikoje piligrimams buvo skirta pora valandų laisvo laiko. Per penkias piligrimystės dienas laisvam laikui piligrimai priskyrė ir ekskursijas po Romą su geriausiu gidu, jei ne pasaulyje, tai tikrai geriausiu Kaišiadorių vyskupijoje, kun. Algirdu Akilaičiu. Kunigas Romoje Bibliją senąja hebrajų kalba studijavęs Popiežiškajame Biblijos institute, įgijo Šv. Rašto licencijato laipsnį, todėl apie Romą ir krikščionybės raidą visada turėjo ką pasakyti. Nors probėgomis, bet piligrimai aplankė Koliziejų, sustojo prie Panteono, pamėtė monetas į Trevi fontaną, apžiūrėjo Ispanijos laiptus, bet užlipti jais pasiryžęs buvo tik prie piligrimų prisijungęs elektrėniškis Gediminas. Kaip sakė kun. Algirdas, kai kas iš piligrimų Romoje buvo gal pirmą ir paskutinį kartą, bet sugrįžti čia norėtų kiekvienas. Piligrimai praėjo keturių bazilikų šventąsias duris, ant piligrimų pasų surinko net aštuonių bazilikų jubiliejui skirtus antspaudus. Be didžiųjų bazilikų piligrimai aplankė choristų dangiškosios globėjos Cecilijos Santa Cecilijos baziliką. O choristų piligriminėje kelionėje ne mažai buvo ir iš Elektrėnų, ir iš Kaišiadorių. Turistų lankoma Santa Cecilijos bazilika Romoje įsikūrusi legendiniame šventosios Cecilijos name, lankytojams siūlo senovės istorijos ir krikščio­niškojo meno derinį. V a. pastatyta, bet IX a. perstatyta ir vėliau padidinta bazilika gali pasigirti reikšmingais meno kūriniais. Bazilikoje piligrimai apžiūrėjo jos vidų, pasigrožėjo Santa Cecilijos kūno skulptūra. Ant grindų matė per šimtmečius bazilikoje buvusių titulinių kardinolų kapų. Piligrimai užsukę buvo ir į krikštyklą, kur pagal padavimą buvo pakrikštytas pats imperatorius Konstantinas. Jau nuo IV a. joje buvo krikštijami visi Romos tikintieji. Dabar tai turistų pamėgta vieta, kur ir Kaišiadorių vyskupijos piligrimai sudalyvo krikštynose.
Kovo 4 d. prieš 24 val. Vilniaus ir Kaišiadorių vyskupijų piligrimai, darniai dainuodami „Lietuva brangi“, sėdo į lėktuvą, kur lietuvaičių stiuardesių aptarnaujami, 3 val. nak­ties ramiai nusileido Vilniaus oro uoste. Pasiėmę lagaminus, sukalbėję paskutinę bendrą maldą, padėkoję piligrimus lydėjusiems kunigams Rolandui ir Algirdui, jų padėjėjoms Rimantei ir Aušrai, piligrimai išsiskirstė po savo namus, pažadėję susitikti Jiezno bažnyčioje. Gal taip ir bus, nes Algirdas užtikrino, kad per šventąsias duris įeina nusidėjėliai, o išei­na be nuodėmių, pasiruošę žmonėm nešti gerąją žinią.

Vilties piligrimai
Piligrimai Romoje stebėjosi šventovių didingumu, sukurtu Italijos visų laikų iškiliųjų dailininkų, skulptorių, architektų. Piligrimai, žinoma, svarstė, kaip tokią didybę įmanoma sukurti, o svarbiausia, išsaugoti tūkstantmečiais. Arkivyskupas G. Grušas pamokslo įžangoje, tarsi girdėjęs žmonių nuostabą, atsakė jiems, kad viskas sukurta iš žmonių aukų. Žmonės nori užėję į Dievo namus pajusti sielos pakylėjimą, nuos­tabą ir džiaugsmą.
Piligrimystėje Romoje dalyvavo visi Lietuvos vyskupai, išskyrus Vilniaus arkivyskupijos augziliarą vy­kupą Arūną Poniškaitį, kuris, pasak arkivyskupo G. Grušo, buvo paliktas budėti Lietuvoje. Visose lietuvių aukojamose šv. Mišiose be kunigų R. Bičkausko, A. Akilaičio, G. Petkevičiaus dalyvavo ir dabartinis Elektrėnų parapijos vikaras Tautvydas Dikčius. A. Akelaitis piligrimams sakė, kad dalyvauti šventų Mišių aukojime Šv. Petro bazilikoje kiekvienam kunigui yra siekiamybė… O lietuvių dienose Romoje visi kunigai turėjo galimybę šv. Mišių aukojime dalyvauti net penkiose didžiausio­se Romos bazilikose.
Ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, apibendrindama pasibaigusią Lietuvos nacionalinę piligrimystę, sakė, kad nuo vasario 28 iki kovo 4 d. amžinasis Romos miestas skambėjo kaip niekada lietuviškai. Savo dienas Jubiliejiniais metais turi visos šalys, o lietuvių piligrimystė buvo susieta su Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena. Ambasadorė „Bernardinai. Lt“ sakė, kad per vieną pokalbį italas pasakojo girdėjęs labai gražiai giedančius žmones, tik nesupratęs, kokia kalba – gal lietuvių? „Nors konkrečiai nežinojau, vis tiek atsakiau, kad taip, lietuviai! Juk mūsų šiomis dienomis buvo kaip niekada daug… Jubiliejiniais metais piligrimų, vėliavų ir kalbų gausa amžinajame mieste ritasi kaip bangos, todėl labai gražu, kad pagaliau nusirito ir Lietuvos nacionalinės piligrimystės banga“. Skeptikams, kalbantiems, kad nebūtina melstis važiuoti į Romą, galima melstis ir namuose, piligrimai atsakytų: dainuoti irgi galima po vieną, bet organizuojamos Dainų šventės, žmones sujungiančios bendrystei. O lietuvių piligrimų malda Romoje už taiką, kaip pažymėjo ir arkivyskupas G. Grušas, karo grėsmės akivaizdoje yra svarbi ir reikalinga. Piligrimai tiki, kad liko išklausyti ir išgirsti. Juk Jubiliejinių metų piligrimai net pavadinti Vilties piligrimais.
Jiezno Šv. arkang. Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijoje klebonas ir Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Rolandas Biškauskas, lydėjęs piligrimus, kalbėjo: „Man ši piligrimystė buvo išskirtinė tuo, kad pirmą kartą buvau organizatorius, turėjau įvairių rūpesčių ir iššūkių, kas neleido tik mėgautis kelione. Bet bendrai paėmus, ši piligrimystė išskirtinė tuo, kad Jubiliejiniais metais, kurie vyksta kas 25 m., juose galėjome pelnyti atlaidus, žengdami pro jubiliejines duris. Gaila, nepavyko susitikti su popiežiumi, kas būtų ir labai išskirtina. Romoje esu buvęs ne vieną kartą, bet kad tiek lietuvių vienoje vietoje. Nuostabi liturgija, giesmės, labai įspūdinga“.

Laima Mažuolytė: keliavome giedodami apie viltį
Visą savaitę Romos didžiosiose bazilikose giedojo ir dar du koncertus surengė choras „Veritas“, kuriame giedojo ir Elektrėnų parapijos vargoninkė Laima Mažuolytė. Ji pasidalino įspūdžiais:
„Lietuvos piligrimystėje Romoje dalyvavau su choru „Veritas“, kuriam vadovauja Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė. Tai buvo pagrindinis choras, kuris giedojo septyneriose Mišiose, dviejuose koncertuose (viename koncerte dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda su pirmąja ponia Diana Nausėdiene), sutaikinimo pamaldose, Eucharistijos adoracijoje ir procesijoje į Šv. Petro baziliką.
Į Romą vyko devyniolika „Verito“ choristų, vokalo pedagogas, solistas Mindaugas Zimkus, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesier. Šiame chore pusė choristų-vargonininkai. Chore gieda ir trys Kaišiadorių vyskupijos vargonininkai: Širvintų parapijos vargonininkas Dailius Kavalevskis, Paparčių parapijos vargonininkas Viktoras Zujus ir Elektrėnų parapijos vargonininkė Laima Mažuolytė.
Keliose Mišiose ir koncertuose prie choro „Veritas“ prisijungė Vilniaus Bernardinų bažnyčios choras „Langas“, vadovė Rita Kraucevičiūtė, Vilniaus Bernardinų giedojimo mokyklos vaikų choras „Serafimai“, vadovė Eglė Ignatavičienė, Vilniaus Bernardinų giedojimo mokyklos jaunimo choras „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, vadovė Rita Kraucevičiūtė, Vyrų vokalinis ansamblis „Inžinieriai“, vadovas Aleksandras Kirka.
Šv. Mišiose Jono Laterano bazilikoje chorui akompanavo Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ kanklininkė ir birbynininkai. Šv. Mišių metu Šv. Pauliaus, Šv. Petro, Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikose pritarė pučiamųjų kvartetas iš Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“. Koncertuo­se „Tėvyne mūsų“ Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje koncertinę programą atliko ir chorams akompanavo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (vyr. dirigentas Giedrius Vaznys). Į Romą buvo atvykę kompozitoriai Kazys Daugėla ir Zita Bružaitė, kurių kūrinius ir aranžuo­tes atliko chorai su orkestru.
„Verito“ choristai su Kauno pučiamųjų instrumentų orkestrantais gyveno vienuolyne Casa per Ferie Santa Geltrude Comensoli. Vienuolės buvo labai svetingos, kiekvieną dieną tvarkydavo kambarius. Tačiau buvo juokinga, kai atvykus pasiteiravome, kur kitą dieną bus pusryčiai, jos atsakė, kai ateis rytojus, tai ir sužinosite.
Organizatoriai ir vadovai turėjo iššūkių ir išbandymų. Kai giedojome šv. Mišiose Šv. Pauliaus bazilikoje, ilgapirščiai iš orkestrantų autobusiuko pavogė senovinį instrumentą – kornetą ir natas. Operatyviai buvo orkestrui išspausdintos naujos natos, kad galėtų po kelių valandų groti koncerte. Atvykus giedoti į Šv. Petro baziliką, likus 10 minučių iki šv. Mišių, paaiškėjo, kad paruošti vargonai groja tik labai garsiai. Organizatoriai pasiūlė trims chorams ir vyrų vokaliniam ansambliui pernešti kėdes prie kitų vargonų. Tačiau vadovė nesutiko su tokiu pasiūlymu ir vargonininkė grojo su kitais vargonais dideliu atstumu nuo chorų ir dirigentės, vargonininkei dirigavo br. Gabrielius J. Juškevičius OP stebėdamas pagrindinę dirigentę.

Be giedojimo tarnysčių su „Veritu“ apsilankėme Popiežiškąjame sakralinės muzikos institute, kuriame studijavo kunigas V. Sikorskas, grožėjomės Romos vaizdu nuo Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos stogo, turėjome padėkos vakarienę su Lietuvos vyskupų konferencijos nacionaliniu atstovu 2025 m. Jubiliejaus organizavimui koordinuoti paskirtu kunigu Artūru Kazlausku.
Kelių mėnesių pasiruošimas, tarnystė, piligrimystė buvo kupina įspūdžių, bendrystės, susitelkimo ir naujų patirčių. Ilgesnėje kelionėje draugai būtini – kad nepavargtume, kad atliktume patikėtą misiją ir kad būtų su kuo galima prisėdus pasvajoti. Šiame nuotykyje mes dalyvavome ne vieni – Dievas žino, kieno kelius reikia suvesti. Mūsų bičiuliai choristai, instrumentalistai, solistai, įvairūs muzikai, kurie išreiškė norą vykti į Lietuvos piligrimystės dienas Romoje, buvo (ir yra) nenusakomo gerumo komanda. Iš šono žvelgiant, misija „keliaukime giedodami apie viltį“ atrodytų tik apie natas. Bet išėjus į kelią paaiškėjo, kad „Vilties kelias“ yra ne tik apie muziką… Šis projektas yra ir apie tai, kaip mums sekasi keliauti drauge su greta einančiu, apie norą sujungti skirtingas kompetencijas ir gebėjimus į vieną, apie pasitikėjimą ir dėkingumą, apie drąsą pripažinti savo netobulumus, apie ekstra situacijų sprendimą be pykčio čia ir dabar, apie nekomp­leksavimą šypsotis, jeigu to norisi, ar slaptoje susigraudinti, nes kažkas dūšią per muziką suvirpino… Pabaigai noriu pasidalinti choro „Veritas“ įrašu socialiniuose tinkluose: „Himno „Vilties piligrimai“ tekstas mus įpareigoja dar nebaigti savo piligrimystės, tad viltingai laukite muzikinio tęsinio. Tai buvo unikali patirtis susiburti ir atgaivinti savo tautinę bei religinę tapatybę Romoje, pasaulio širdyje, kur Bažnyčia yra labai galinga ir svarbi. Lietuvos jubiliejaus renginiai paliko nepamirštamus įspūdžius, o Romos šventosios vietos ir iškilmingos pamaldos tapo tikra dvasine kelione“.

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo parapijos,
Janinos Žebrauskaitės, Laimos Mažuolytės ir autorės nuotr.