Julija Kirkilienė
Mes didžiuojamės savo šalimi, šiais metais švenčiančia Nepriklausomybės šimtmetį. Valstybingumą šimtmečius išsaugojo ta šalis, kurioje gyvena išmintingi, darbštūs ir be galo savo kraštą mylintys žmonės. Šį kartą rašysime apie Rinkevičių giminės kelių kartų gyvenimą ir darbus. Ašis tarp buvusių, esančių ir ateinančių kartų šioje giminėje – vieviškis Justinas Rinkevičius. Ką tik iš Dainų šventės grįžęs, nors jau senokai aštuoniasdešimtmetį perkopęs Justinas, pilnas energijos, planų ir darbų, kuriais jis džiaugiasi, nes taip prisideda prie savo šalies klestėjimo.
Atmintys
Justinas nėra vieviškis. Gimė jis Suvalkijoje, Igliaukos kaime, bet jo seneliai iš mamos pusės – Ona ir Juozas Straigiai – kilę iš Dzūkijos, Pupasodžio kaimo. Justino atmintyje išlikęs senelių darbštumas. Jis prisimena senelių sodybą ir kaimo darbus: kuliant javus maniežą traukdavo šeši arkliai. Nors Straigiai buvo stambūs ūkininkai, bet daugumą darbų stengdavosi atlikti patys. Net regėjimą per darbus praradęs senelis turėdavo savo užduotį – valdyti arklius. Justinas taip pat prisimena javapjūtę, šienapjūtę, kai 12 vyrų guldydavo žolę, o trys moterys su grėbliais pradalges vartydavo. Justinas stebisi, kad išrastas kombainas bene 20 žmonių pavaduoja.
O. ir J. Straigiai užaugino penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų. Tarp jų augo ir Justino mama Veronika, kuri buvo pasišventusi duoti vienuolės įžadus. Gyvendama vienuolyne Šveicarijoje Veronika gerai išmoko vokiečių kalbą, bet vienuole netapo. Mergina suprato, kad jai reikia šeimos. Ir kaip šmaikštavo Justinas, mama meldėsi prie švento Antano altoriaus, kad Dievas jai pasiųstų gerą vyrą… ir pasiuntė jai – vargonininką Antaną Rinkevičių. Dzūkijos kažkurioje bažnyčioje Antanas grojo vargonais, o Veronika giedojo chore – labai gerą balsą turėjusi. Ten, tikriausiai, susipažino ir įsimylėjo.
Rinkevičiai
Justino senelis (iš tėvo pusės) Antanas buvęs vargonininkas, o močiutė giedotoja. Igliaukos kaime, Marijampolės apskrityje, vargonininkavimą iš Justino senelio perėmė jo tėvas, taip pat Antanas. Justino tėvas Antanas vargoninkavimo mokėsi pas Juozą Naujalį. Gyveno jie Igliaukos bažnytkaimyje parapijos name. Antanas augo su vyresniu broliu Vincu ir seserimi, kurios vardo Justinas dabar nebeprisimena, nes teta anksti mirusi. Vincas Lietuvos kariuomenėje tarnavo savanoriu ir
buvo sužeistas. Grįžęs iš tarnybos gavo 8 ha žemės Gelgaudiškio apylinkėse, Šakių rajone, apsivedė ir nuo tėvų atsiskyrė. O Antanas 1931 metais į Igliaukos kaimą atsivedė savo inteligentiškąją žmoną, Justino mamą, Veroniką. Ji dirbo mokytoja. Šeimoje augo trys broliai: Česlovas, Justinas ir Zenonas. Bet laimingą šeimos gyvenimą nutraukė okupacija ir karas.
Jau pirmuoju trėmimu tą 1941 metų birželio 14 d. išvežti buvo kaimynai, Veronikos sesers šeima. Vinco Rinkevičiaus sūnus, irgi Antanas, buvo užsirašęs į Plechavičiaus armiją. Jį priešu laikė tiek rusai, tiek vokiečiai. Tremtinių sąrašuose ne paskutinioji buvo ir Rinkevičių šeima, bet užėjo karas.
Karas
Justinas sako, kad jo tėveliai buvo labai išmintingi žmonės. Užėjus vokiečiams, kadangi mama gerai kalbėjo vokiškai, jie išsikalbėjo apie vokiečių planus. Jauni vokiečiai kareiviai, patikėję Hitlerio ideologija, buvę optimistai ir žadėję Rusiją nugalėti per keletą savaičių, bet Veronika jiems praplėtusi akiratį: Rusija yra labai plati šalis ir jos nieks dar nėra nugalėjęs. Ir šiame kare Rusija nebus pralaimėtoja. Vokiečių kareiviams pasiūlė pasirūpinti šilta apranga, o patys Rinkevičiai susikrovė visą savo nemenką turtą, paliko vargonininko namą ir keliais arkliais pasikinkę vežimus išvažiavo pas tėvo brolį Vincą į Gelgaudiškio apylinkes. Justinas prisimena tą kelionę: važiavo gal dvi paras. Kai vaikams nusibosdavo vežime sėdėti – pabėgdavo paskui vežimą. Miegojo taip pat vežime. Šimkų kaime Rinkevičiai nusipirko mažą namelį, kelis hektarus žemės ir per karą prasimaitino. Tiesa, mama taip pat gavo mokytojos darbą, o tėtis vargonavo tik prie vokiečių. Sugrįžus rusams, jis savo specialybę slėpė. Karo metu Rinkevičiai, kaip ir visi lietuviai, nešė duokles okupantams: vokiečiams – daugiausia šiltų drabužių, rusams – maisto. Prisimena Justinas ir bombardavimus, ir kaip jie savo bunkerį išsikasę buvo, ir kaip tėvą vokiečiai buvo išvarę, bet po poros parų jis grįžęs – pabėgęs. Justinas prisimena kaimynų tragediją, kad žmogus slėpėsi šulinyje: kareiviai pamatė ir nušovė. Rinkevičiai nei karo metu, nei pokario nebadavo, bet matė, kaip badauja kiti. „Žmonės garlaiviais plaukdavo Nemunu, sustodavo kaimuose ir prašydavo kaimiečių keisti į maisto produktus rūbus, patalynę, indus ir kt.“,- negalėdamas paslėpti byrančių ašarų prisiminimais dalijosi Justinas.
Pokaris
Justino tėvas Antanas su broliu Vincu buvo pasistatę Gelgaudiškyje dviejų aukštų namą, kurį pokario metais sovietų valdžia nacionalizavo. Tame name buvo įkurta Gelgaudiškio progimnazija.
Žmonės Šimkų kaime apie atvykusią Rinkevičių šeimą, matyt, ne daug žinojo, o ir Rinkevičiai gerai su visais sugyveno, todėl jų niekas neskundė ir šeima išvengė
represijų. Vinco sūnus Antanas buvo išvarytas į Vokietiją darbams, vėliau iš Vokietijos pasitraukė į Australiją. Pats Vincas buvo ligotas, palaidojęs dukrą ir žmoną, liko vienas, atrodė senas, todėl taip pat niekam neužkliuvo už akių. Pas Rinkevičius pokario metais kurį laiką slapstėsi Veronikos brolis Petras Straigys, gyveno nuo karo likęs vokietukas Horstas, su kuriuo šeimoje kalbėdavo vokiškai. Iš Rinkevičių sovietai atėmė gyvulius, kluoną, žemę, bet Veronikai leido dirbti pradinėje mokykloje mokytoja. Tėvas ir vaikai dirbo kolūkyje, savo sėkla užsodino buvusią savo žemę… Justinas prisimena, kaip visi išdirbo po 300 darbadienių ir už tai gavo du maišus pelų.
Mokslai
Rinkevičiai vyriausius sūnus Česlovą ir Justiną, kad būtų pigiau, į gimnaziją pradėjo leisti kartu, nors tarp jų skirtumas buvo pusantrų metų. Šakiuose tėvai jiems išnuomojo pas šeimininkę kambariuką, todėl vaikai 16 km atstumą įveikti turėdavo tik savaitgaliais. Justinas prisimena, kaip patys buvo pasigaminę dviratį iš senų traktoriaus ratų. Vienas tuo dviračiu važiuodavo, kitas – bėgdavo paskui. Paskui pasikeisdavo. Bet knygų bei duonos ir kitokio maisto iš kaimo į Šakius
rankose 16 km nešti nereikėjo – ryšulėlį ant dviračio pakabindavo. Vasarą tas dviratis labai gerai buvo, bet žiemą – sunku. 1951 metais baigęs Šakių gimnaziją Justinas atvyko į Vilniaus pedagoginį institutą vokiečių kalbos studijuoti. Vokiečių kalbos todėl, kad per karą išmoko vokiškai kalbėti, vokiškų dainų mokėjo. Besimokydamas Vilniaus pedagoginiame institute Justinas vienus metus mokėsi dainavimo Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pas buvusią dainininkę Oną Zabielaitę-Karvelienę. Kažkas jį nusiuntęs, pastebėjęs, kad turi gerą balsą.
Brolis Česlovas Rinkevičius išvažiavo mokytis į Kauną, Žemės ūkio akademiją. Ten įsigijo inžinieriaus specialybę. Jauniausias brolis Zenonas taip pat baigė Vilniaus pedagoginį institutą, Muzikos fakultetą, vėliau apsigynė socialinių mokslų daktaro laipsnį, dirbo chorvedžiu, pedagogu.
Iš meilės
Studijuodamas Pedagoginiame institute Justinas sutiko savo pirmąją ir vienintelę meilę, Lietuvių kalbos fakulteto studentę, kaunietę Aldoną Sakalauskaitę. Viename interviu Justinas yra pasidalinęs prisiminimais, kaip jis turėjęs bilietą į spektaklį „Dėdė Vania“, bet atėjo profsąjungos komiteto pirmininkas ir pasakė, kad vakare su agitmenine brigada, kurioje Justinas dainavo, teks važiuoti koncertuoti į Eišiškes. Likimas taip sudėliojo, kad Justinas vietoj „Dėdės Vanios“ dovanų gavo mylimą ir mylinčią žmoną Aldoną Sakalauskaitę. Ta agitmeninė brigada buvusi vieni vaikinai ir tik viena mergina. Važiavę atviru sunkvežimiu susėdę ant suolų. „Mergaitė susigūžusi kentė vėją ir šaltį. Reikia pasirūpinti, pagalvojau, švarku uždengiau ją nuo vėjo. Žiūriu, visai graži ir maloni mergaitė. Nuo to laiko ir pradėjome draugauti. Aš buvau antrame kurse, o Aldona – trečiame“,- prisimena Justinas, neslėpdamas ilgesio žmonai, kurios neteko prieš penkerius metus.
Pora susipažino 1954 metais, o po metų įvyko vestuvės. Aldona baigė studijas anksčiau ir gavo paskyrimą į Vievį. Jaunieji Rinkevičiai nuomojosi kambarėlį prie geležinkelio stoties. Justinas iš Vievio važinėjo į Vilnių, į paskaitas. Jaunai porai iš didelės meilės gimė dukra Meilė, lituanistė, žurnalistė, rašytoja, vėliau sūnus Gintaras, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, ir Eglė Žukauskienė, pedagogė, fortepijono mokytoja… Abu Rinkevičiai Vievyje dirbo mokytojais: Aldona – lietuvių kalbos, Justinas – vokiečių.
Gyvenimas Vievyje
Gyvenimas Vievyje jaunai šeimai sekėsi. Tiek Aldonos, tiek Justino tėvai, pamatę, kaip vaikai gražiai sutaria ir kad Vievis geras miestas gyventi – arti bažnyčia ir Vilnius, taip pat persikėlė gyventi į Vievį – Justino tėvai iš Šimkų kaimo, Aldonos – iš Kauno. Justino tėvai pirko namą Vilniaus gatvėje, o Aldonos tėvai kartu su jaunąja šeima statėsi namus Kauno gatvėje. Justino tėvas dar grojo vargonais kai kuriose Trakų rajono bažnyčiose, bet negalėjo vargonuoti Vievio bažnyčioje –
už jų – sūnus Gintaras
vaikai buvo pedagogai, galėjo jiems pakenkti. Justinas ilgą laiką buvo garsiojo Jurgio Gaižausko kapelos „Galvė“ solistas. Rinkevičių namuose visada visi dainuodavo, bet geriausiai skambėdavo mažojo Gintaro ir tėvo Justino duetas. Dar prieš mokyklą Gintaras buvo išmokęs visą tėvo repertuarą „Galvės“ kapeloje, o mieliausiai prisimena dainą duetu: „Kosmonautai ir svajotojai patvirtina, kad ir Marse baltos obelys žydės“. Vievio mokyklos muzikos mokytojas Juozas Gečas Rinkevičius įkalbėjo leisti Gintarą į M.K.Čiurlionio muzikos mokyklą ir Rinkevičiai jo paklausę vaiką išvežė iš Vievio į Vilnių. Šiandien Gintaras Rinkevišius vienas žinomiausių dirigentų pasaulyje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, trijų tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“, Komandoro didžiojo kryžiaus kavalierius“ ir daugelio kitų pasaulinių ir Lietuvos apdovanojimų savininkas.
Dukros pirmiausia baigė Vievio meno mokyklą, o vėliau pasirinko studijas Vilniuje.
Nepriklausomybės atkūrimas
Kad Lietuvoje prasideda išsivadavimas, Justinas suprato, kai 1985 metais į Lietuvą pasisvečiuoti iš Australijos atvykęs buvo Justino pusbrolis (dėdės Vinco sūnus) Antanas. Vėliau prasidėjo Atgimimo Sąjūdis.
Justinas apie Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikus taip pat kalba, neslėpdamas savo šiltos šypsenos ir nuoširdumo: „Man patiko tas laikotarpis, kadangi visur dainuodavo ir giedodavo“. Dainuojamąja revoliucija ir buvo kurį laiką vadinamas tas laikotarpis. Tai Justinas ir giedojo prie Parlamento, ir dainavo su ansambliu „Galvė“. Justinas Rinkevičius nedainuoti negali dabar ir negalėjo niekada. Dainavo jis Vilniaus kongresų rūmų scenoje, institute agitmeninėje brigadoje, dainavo Jurgio Gaižausko kapeloje „Galvė“, dainavo jis Vievio ir Žebertonių mokyklose, kuriose dirbo, dainavo Vievio paukštyne, kur taip pat likimas buvo nubloškęs. Prieš ketverius metus Justinas išleido savo dainų kompaktinę plokštelę, kurią pavadino „Čia įspaustos pėdos“, o sūnaus Gintaro penkiasdešimties metų jubiliejuje jis dainavo, akompanuojant simfoniniam orkestrui. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, Rinkevičiams buvo grąžintas ir tas nacionalizuotas namas Gelgaudiškyje, o Rinkevičių plačiai giminei atsivėrė galimybės garsinti Lietuvą pasaulyje.
Dabartis
Dabar savo dideliame name Vievyje Justinas gyvena vienas. Vienas, bet labai užimtas darbais. Jis lanko Vievio trečiojo amžiaus universitetą, gieda bažnyčioje, vaidina Vievio dramos būrelyje, bet dar spėja ir uogas nusiskinti, ir uogienę išvirti, ir daržą prižiūrėti. Po žmonos mirties Justinas pajuto didžiulę vaikų, anūkų ir proanūkių meilę. Anūkų jis turi vienuolika, proanūkių – šešis. Darbo kambaryje sienos apkabinėtos nuotraukomis iš visos kelių kartų Rinkevičių dinastijos, per meną kuriančios ir garsinančios Lietuvą. Plačioje giminėje tik vienas anūkas pasirinko IT specialisto profesiją. Antromis pusėmis menininkus gyvenimui pasirenka ir Rinkevičių vaikai, ir anūkai. Dabar be muzikų šeimoje yra režisierių, dailininkų, aktorių. Dukros Eglės sūnus Giedrius Žukauskas ir dukra Emilija Žukauskaitė – žinomi šalyje ir pasaulyje violončelistas ir pianistė bei koncertmeisterė, Gintaro dukros Saulė ir Rūta taip pat muzikės. Tiesa, ne visi anūkai gyvena Lietuvoje. Trys anūkai Lietuvą garsina Vokietijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje. Dukrai Meilei Justinas net dainą skyrė apie tai, kad išleido dukrelę į tolimą šalį. Rinkevičių pavardę tęsia vienintelis Gintaro sūnus Marius. Trylikametis jau dabar žino, kad bus dirigentas ir kad jam patinka simfoninė muzika.
Rinkevičių dinastija yra puikus pavyzdys, kad, pasak Justino dukros Meilės, amžinas gyvenimas yra, tik jis pereina iš vienos būklės į kitą, perimdamas talentą, sielos gelmes, gerumą. Gerumą, kuris dabar spindi Justino Rinkevičiaus, o prieš tai spindėjo jo tėvelių, senelių akyse, perima anūkai ir proanūkiai ir, kaip viename interviu yra sakiusi anūkė Emilija, net muzikos klasika atsiliepia jaunų žmonių širdyse.