Reabilitacinėje ligoninėje skausmas ir džiaugsmas telpa kartu

Reabilitacinėje ligoninėje skausmas ir džiaugsmas telpa kartu

Pasaulis taip surėdytas, kad džiaugsmu mes norime pasidalinti, dėl skausmo – pasiguosti, ir darosi lengviau gyventi… Džiaugsmas tampa švente, skausmas atlėgsta. Taip kalba gydytojas chirurgas ir poetas Juozapas Mickevičius, mėnesį praleidęs Abromiškių reabilitacinėje ligoninėje,  kur džiaugsmas ir skausmas telpa kartu.

Julija KIRKILIENĖ

Skausmą dėl sutrikusios sveikatos ligoninėje dažnai keičia džiaugsmas. Čia trečiadienio vakarais tautodailininkė ir kanklininkė Ona Patronaitienė organizuoja vakarones. Spalio mėnesį du trečiadienius vakaronės vyko viena tema – gydytojo ir poeto J. Mickevičiaus kūrybos vakarai.

Džiaugsmais likimas nenugirdė,

Brangios neskyrė dovanos.

Turėt chirurgui jautrią širdį –

Tai senas priesakas mamos.

(„Mamos priesakas“)

Taip apie savo gyvenimą ketureiliais  kalba kūrėjas.

Trijų knygų autorius, keturių almanachų bendraautorius, Lietuvos V. Kudirkos medikų literatų draugijos 2008 metų Respublikinio poezijos pavasario diplomantas, keturioliktųjų respublikinių vieno eilėraščio varžytuvių „Lygiadienio giesmė“ 2010 metų laureatas, Lietuvos medikų poezijos pavasario 2010 metų laureatui J. Mickevičiui liga buvo atėmusi dešiniąją ranką ir jis nebegalėjo rašyti, bet galėjo mąstyti. Dėkodamas Abromiškių reabilitacinės ligoninės gydytojui Vidmantui Mickevičiui, jo bendrapavardis Juozas vėl guldo eiles popieriuje ir jomis dalinasi su poezijos mėgėjais.

Laukiau meilės ateinant,

Ji atėjo – šventa,

Kad širdy gimsta dainos,

Tu, Dubysa, kalta.

Tokiomis eilėmis poetas atsako skaitytojams, klausiantiems, kodėl gydytojas kuria. O kitas rašytojas – Jonas Maciukevičius – mano, kad mediciną ir poeziją sieja ryšys. Diagnozuoti ligą, ją gydyti – tauri misija. Pakylėti žmogų nuo kasdienybės, atverti jam nežemiškus pasaulius, suteikti tokią dvasinę energiją, kuri pastūmėtų dideliems darbams – ne mažesnės reikšmės pašaukimas. Profesionalas medikas – ir jautrus, ir stiprios dvasinės kultūros žmogus viename asmenyje – reiškinys.

Tas „reiškinys“, gydytojas ir poetas  Juozas Mickevičius, gimė 1936 metais Butkiškės kaime, Raseinių rajone. Vaikystė ir jaunystė prabėgo prie Dubysos pakrančių žalių. Mokėsi jis Butkiškės pradinėje mokykloje ir Ariogalos vidurinėje mokykloje, studijavo Kauno medicinos institute. Dirbo chirurgu Raseiniuose, Kaune bei Vilniuje. Ėjo Lietuvos Onkologijos centro Abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjo pareigas. Dalyvavo mokslinėje veikloje, skaitė mokslinius pranešimus Lietuvoje, Rusijoje, Šveicarijoje bei Belgijoje.

Kad širdy gimsta dainos, tarsi gražus įrodymas yra išleista dainų knygutė „Dainuok, širdie, pavasarį“. Kompozitorius Tadas Daškevičius pritaikė muziką, ir dainų rinkinėlis tapo prieinamas saviveikliniams kolektyvams. Taip atsirado 28 dainos. Posmai daugiausia paimti iš pirmosios knygutės „Prabėgusio laiko  lašai“. Abromiškių ligoniai turėjo galimybę pasiklausyti J. Mickevičiaus dainų. Pritardama kanklėmis, jas atliko O. Patronaitienė.

Dažnas sutikęs J. Mickevičių pagarbiai pasisveikina ir padėkoja ne tik už sugrąžintą gyvenimą, pataisytą  sveikatą, bet ir už gražius eilėraščius, dainas. Šį kartą kūrėjui ne kitus gydyti, bet pačiam taisyti sveikatą teko. Dėkodamas gydytojams, kad vėl gali rašyti dešiniąja ranka, naujai sutiktiems likimo draugams ir jo poezijos skaitytojams už palaikymą, poetas vėl užrašinėja lengvai gulančias eiles, kurios gal vėl virs dainomis, o gal poezijos paukštė palies tik poezijos mėgėjų jautrias širdis. 

Abromiškės

Abromiškės, Abromiškės …

Ruduo jau glosto mus.

Išplaukime kelionmaišius –

Po ąžuolais išdžius.

Lapus numes pavasarį

Didieji ąžuolai,

Pasės giles, – ne ašaras

Abromiškių kerai.

Čia stebuklingas ryšis

Šaltinių ir bangų,

Abromišky išgysime

Mes nuo visų ligų!

Abromišky mus gydo

Gamta ir daktarai,

Abromiškių pavydi,

Todėl, kad čia gerai.

Į kuprines sudėsime

Svajones ir planus,

Abromiškin skubėsime

Ar saulė, ar lietus.

Malda

Dieve, palaiminki dieną,

Protą ir mano rankas.

Šiandien ligonio ne vieno

Tenka problemas išspręst.

Dieve, palaiminki žodį,

Kad jį suprastų kiti.

Kenčiančiam atjautą rodyt,

Meilę nešioti širdy.

Dieve, palaimink man būtį,

Ieškant šioj žemėj prasmės.

Nors mažutėliui pabūti

Prie dvasingumo versmės.

Dieve, palaiminki laiką,

Prasmę rytinės maldos.

Žemės pagundas atlaikius,

Viešpats palaimą man duos.

Dieve, palaimink Tėvynę –

Blogą ir gerą kartu.

Kūdikius tuos, kur negimę,

Tapo aukomis kitų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų