Prisiminimai apie 1991 metų sausio dienas

Prisiminimai apie 1991 metų sausio dienas

Nuo Sausio 13-osios įvykių jau praėjo 21 metai, bet žmonės dar apie tuos įvykius ramiai negali kalbėti, dalindamiesi prisiminimais, jaudinasi, verkia. O mes kiekvienų metų pirmuose sausio mėnesio numeriuose vis kalbiname naujus žmones, užrašome prisiminimus. Jie visų panašūs ir kartu skirtingi. Šį kartą prisiminimais pasidalino vieviečiai Kristina ir Jonas Česoniai bei Karolina ir Ričardas Napriai.

Julija KIRKILIENĖ

Per naktį pražilo

Karolina Naprienė prisimena, kad sausio 14-osios rytą ji pamatė, kad jos vyro Ričardo plaukai iš tamsių pasidarė žili. Pražilo Ričardas ne tik iš baimės už savo šalį, bet iš baimės dėl savo dukros Ievos. Tai ji, kartu su visa Vilniaus prekybos technikumo studentų grupe, tą Sausio 13-osios naktį stovėjo prie bokšto ir matė tos nakties siaubą.

Karolina ir Ričardas, kartu su dvyliktuosius metus einančiu sūnumi Gediminu, nuo sausio 10-osios kiekvieną dieną budėjo Vilniuje prie Parlamento. Ir tik sausio 12-osios vakare grįžo namo.  Pavargę užsnūdo prie televizoriaus, o pabudę jau išgirdo radijo programą  iš Kauno.  Ryte vėl išskubėjo į Vilnių. Nuvažiavo prie bokšto. Jį rado aptvertą metaline tvora, ant kalnelių dar matėsi kraujo, degė žvakutės, žmonės nešė gėles. Karolina sako, neturėjusi nei gėlių, nei žvakių, todėl nusirišusi geltoną kaspinėlį nuo palaidinės rišo ant tvoros, kai kareivis sušuko rusiškai: „Pasitrauk, šausiu“. Karolina atsakė jam taip pat rusiškai: „Ką jums mamos pasakys, kad jūs žmones žudote?“. „O mes visi iš vaikų namų“,- atsakė kareivis, bet Karolinos liesti nedrįso.

Visą dieną išbuvę Vilniuje, Sausio 13-osios vakare važiavo namo. Jau buvo įvesta komendanto valanda, kareiviai tikrino automobilius, pasus, neleido išvažiuoti iš Vilniaus. Karolinos pasas buvo raudoname aplankale, tai ji, galvodama, kad kareiviai nesupranta lietuviškai, sako: „Parodysiu aš jiems raudoną pasą, tai praleis“. Į jos skaudų pajuokavimą kareivis atsakė lietuviškai  „Aš tau tuoj parodysiu“. Tą naktį jie nakvojo Vilniuje, pas seserį.

Karolina sako, kad artimieji jai priekaištavo, kam ji paauglį sūnų visur kartu vežiojosi. Dabar sūnus jai už tai dėkoja. Jo bendraamžiai, ar net vyresni, nebeprisimena tų Sausio įvykių, o jam atmintyje išlikę, kaip prie Parlamento kilo barikados, kaip Katedros aikštėje per Sausio 13-osios aukų laidotuves kalbėjo Justinas Marcinkevičius, kaip beveik parą jie stovėjo prie Sporto rūmų, kad atiduotų pagarbą žuvusiems. O ta karšta arbata ir bandelės, kuriomis nežinia kas vaišino, buvusios tokios skanios, kad skanesnių nei pati Karolina, nei jos vaikai ir vyras daugiau  niekada neragavę.

Labai brangus tas laikas

Vievietė Kristina Česonienė su vyru Jonu, ką tik pažymėję auksinį bendro gyvenimo jubiliejų, apie  Sausio 13-osios įvykius kalba kaip apie patį brangiausią jų gyvenimo laiką. Sekcijoje, garbingiausioje vietoje, stovi suvenyrinė lėlė – lietuvaitė,  laikanti aliuminius lapelius, pakabintus ant vėliavos spalvų siūlų, perrištų juodu siūlu. Tuos lapelius, padarytus iš rusiškų kapeikų, tomis Sausio dienomis į minią mėtę kažkurios Vilniaus įmonės darbininkai. Tai buvo sovietinių pinigų atsisakymo akcija.

Kristina tada dirbo Gedimino prospekte, Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) bufete. Tuo metu Konservatorijoje profesoriavo Vytautas Lansbergis, dėstė jo žmona Gražina, Viktoras Gerulaitis, tada mokėsi Rolando Kazlo laida.  Konservatorijos bufetas visada buvo pilnas įžymių žmonių, čia sukosi patys svarbiausi įvykiai. Sausio 8 d. buvo pakeltos kainos. Sausio 8-osios rytą atidariusi bufetą Kristina neteko žado: už 3 rublius, kurių studentams užtekdavo prasimaitinti visą dieną, dabar buvo galima nusipirkti buteliuką limonado.  Bufetas ištuštėjo, nebevalgė nei dėstytojai, nei studentai.

Kristina sausio dienomis į darbą Vilniuje važiuodavo anksčiau. Prieš darbą visada nueidavo prie Parlamento, įsitikinusi, kad žmonės saugo savo valdžią, kad pasak Vytauto Lansbergio, neateitų svetimi, pasimelsdavo, tada eidavo į darbą. Po darbo – vėl pirmiausia patikrindavo, ar žmonės tebesaugo savo valdžią. Kai visus rasdavo vietoje, jai būdavo ramiau.

Sausio 10 d., ketvirtadienį, Panevėžyje susituokė Česonių  dukra. Po kuklių iškilmių senuoju žiguliuku grįžtant atgal, jie sutiko tankus, kurie gadindami asfaltą traukė į Vilnių.  O patys paskubėti negalėjo – žiguliukas sugedo. Ir tą Sausio 13-osios vakarą Jonas ilgai krapštėsi prie automobilio, bet taip ir nesuremontavo. Tik naktį su Trakų rajono autobusu prie Parlamento nuskubėjo. Stovėdama prie Parlamento savo buvimą įamžino trispalvėje užrašiusi spontaniškai užplūdusias eiles:

Tu – mums viena, o Lietuva Tėvyne,

Tu – mums viena, brangi šalie mana.

Apginsime Tave, kaip bočiai gynė,

Papuošim Tave darbu ir daina.

Neturime nei tankų, nei šarvuočių.

Mes stiprūs esam Tau ištikimybe ir dvasia.

Mes Tavęs niekad neišduosim,

Brangi, mana šalie,

Tu – mano Lietuva!

Maži stebuklėliai

Tą laikotarpį Kristina prisimena kaip mažų stebuklėlių laiką.

Dukra Jolita, baigusi  Šiaulių pedagoginį institutą, paskyrimą dirbti buvo gavusi vienoje Vilniaus mokykloje Žvėryno rajone. Ji dainavo grupėje „Už tėvynę“. Kai buvo užimti Spaudos rūmai, Jolita negrįžo iš repeticijų.  Neramiomis sausio dienomis ir naktimis kiekviena žinia būdavo aukso vertės, todėl ir Česonių šeima net  miegodavo apsikabinę radiją. Ir tą naktį, po Spaudos rūmų užėmimo, kai širdį gėlė dėl negrįžtančios dukros, Kristina per radiją išgirdo žurnalisto interviu su Česonių Jolita. Nusiraminę tėvai, kad dukrai viskas gerai, galėjo trumpam užmigti.

Antrą mažą stebuklą tomis dienomis Kristina patyrė, nebyliai susitaikydama su vienu studentu. Konfliktas su studentu įvyko dėl kažkokios smulkmenos ir studentas pažadėjo niekada daugiau bufete nevalgyti. Kaip prisiminimuose rašo K. Česonienė, Sausio 13-ąją atvažiavo iš Vievio, kai dar buvo tamsu, valandos neprisimena.„Prie Parlamento buvo labai daug žmonių. Stovėjome stipriai susikibę rankomis. Buvau taip suspausta, kad skanduojant LIETUVA, rankas vos buvo įmanoma pakelti. Žmonės, kurie buvo užlipę ant namo, priešais Parlamentą, stogo šaukė:„…tankai, tankai“. Iš vienos pusės stovėjo mano vyras ir stipriai spaudė mano ranką, iš kitos pusės stovėjęs žmogus taip stipriai suspaudė mano ranką, kad aš pakėliau galvą (esu ne aukštaūgė). Šalia stovėjo tas studentas, su kuriuo gal prieš savaitę buvome susiginčiję. Labai susijaudinau, stovėjau ir verkiau. Taip mes buvome sutaikyti be žodžių“. Vėliau tas studentas užėjo į bufetą ir už tris rublius pirko tą buteliuką limonado, bet iš kitos darbuotojos neėmė. Būtinai prašė pakviesti Kristiną.

Česonių protestas

Jonas ir Kristina Česoniai savaip protestavo prieš okupantus. Deficitų laikais niekada nestovėję jokiose eilėse, į Sporto rūmus, kur buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos, šaltyje jie prastovėjo daugiau nei 12 valandų. Stiprybės, sako, suteikė bendras puodelis arbatos.  „Tai buvo mūsų protestas“,- prisimena Kristina. O jos kolegė, dirbusi prokuratūros bufete, protestavo savaip. Nors iš prokuratūros jau buvo išvarytas Artūras Paulauskas bei jo komanda, ir ten šeimininkavo kolaborantai, bufetininkė ant durų pakabino užrašą: „Okupantų neaptarnauju“.

Jonas Česonis tuo metu dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje, kartu su Jonu Lisausku Michailui Gorbačiovui aiškino, kaip jie įsivaizduoja Nepriklausomybę. Vienoje didžiausių Lietuvos gamyklų, kurioje dirbo virš 7 tūkst. žmonių, vadovavo rusakalbiai. Darbuotojai buvo susiskirstę į dvi dalis: edinstveninkus ir sąjūdiečius. Gamykloje dirbo daug baltarusių, kurie palaikė Lietuvos Nepriklausomybę, bet darbo metu žmonių iš gamyklos į protestus ar statyti barikadų neleisdavo.

Kristina ir Jonas Česoniai netiki apklausų rezultatais, kad esą žmonės geriau  pasirinktų materialinę gerovę nei Nepriklausomybę. Jiems atrodo, kad jei iškiltų Lietuvai pavojus, vėl žmonės pamirštų ir savo turtus, ir savo skurdą, vėl susikibtų rankomis, kaip tada, prieš dvidešimt vienerius metus. Ir kaip tada kalbėjo Česonių dukros, eidamos iš mitingo Vingio parke, – net lietus tada lijo vienas, bendras, toks lytų ir dabar. Ir dabar, kiekvienais metais, einant į Sausio 13-osios minėjimą, Kristinos jausmai liejasi eilėmis:

Toks vakaras, kad neit negali,

Dienos nevalia pamiršt.

Tą naktį, kai degė laužai,

Mes buvom tokie artimi,

kad galėjom vienas už kitą numirt.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų