Adriana Paukštaitė,
VU komunikacijos fakulteto
studentė praktikantė
Elektrėnuose gimęs ir užaugęs poetas Rimvydas Stankevičius yra vienas žinomiausių ir labiausiai įvertintų poetų. Interviu metu poetas dalijasi savo nostalgiškais prisiminimais apie gimtąjį Elektrėnų miestą, kurio dabartis jam atrodo svetima ir nebeatpažįstama. Jo naujoje poezijos knygoje „Kartais sninga juodai“ atsispindi šie jausmai ir atsisveikinimas su praeitimi: „Yra labai geras pasakymas, kad nostalgija, tai noras sugrįžti į vietas, kurios neegzistuoja. Elektrėnų – savo mylimo gimtojo miesto – iš tiesų labai ilgiuosi, bet nuvažiavęs į Elektrėnus, to, ko ilgiuosi – neberandu“.
Norėčiau trumpai pradėti nuo Jūsų vaikystės. Kaip Jūsų vaikystės patirtys Elektrėnuose, kur praleidote daug laiko gamtoje, paveikė Jūsų kūrybą? Ar yra kokių nors konkrečių įvykių ar žmonių, kurie įkvėpė Jūsų poeziją?
Amžinas klausimas – ar poetu gimstama, ar tampama? Ar būčiau tapęs poetu, jei būčiau gimęs ir augęs ne Elektrėnuose, o, tarkim, didmiestyje, kaime ar nuošaliame, miškų apsuptame vienkiemyje? Nežinia – gal ir būčiau, bet neabejotinai – visai kitokiu, nei dabar esu. Vaikystės patirtys, gimtoji aplinka esmiškai formuoja kiekvieną žmogų – ne tik poetą, bet poeto gyvenime tie jį suformavę veiksniai yra lengviau pastebimi, nes neišvengiamai įsipina į eilėraščius, yra išpasakojami esė ar interviu forma…
Pusiau juokais, pusiau rimtai galima sakyti, kad poezijos ženklu jau buvo ženklintas ir pats mano gimimas. Tą dieną, kai gimiau (1973-čių metų sausio 7-ąją, 21 valandą 30 minučių), nors buvo pats žiemos vidurys – lijo, trankėsi griaustinis ir žaibavo. Mama sakė, kad išnėriau į šį pasaulį drauge su žaibo kirčiu ir, drauge su mano pirmuoju klyksmu, nugriaudėjo griaustinis. „Garsus žmogus gimė“, – paduodama mane mamai pasakė akušerė. Ir nors garsiu žmogumi nesijaučiu, esu giliai įsitikinęs, kad tokios aplinkybės – idealiai tinkamos poeto gimimui.
Manau, poetą manyje budino ir eilėraščiai, įsirašę mano atmintyje bei sieloje drauge su mamos balsu. Būdamas lopšelinio, darželinio amžiaus, labai dažnai sirgdavau ausų uždegimu. Anais laikais veiksmingų vaistų, malšinančių ausų skausmą, dar nebuvo, nežinau, gal ir dabar nėra, tad mama, nežinodama, kaip mane verkiantį nuraminti, imdavo į glėbį ir basa, vien naktiniais vilkėdama, pernakt, ritmišku žingsniu, švelniai sūpuodama nešiodavo po tamsius kambarius, balsu deklamuodama visus eilėraščius, kuriuos tik atsiminė iš savo pačios vaikystės, o atmintinai jų mokėjo neįtikėtinai daug. Argi gali toks įvykis nenulemti žmogaus gyvenimo, jei jau nuo kūdikystės poezijos terapija jis buvo gydomas vietoje skausmą malšinančių vaistų?
Prie veiksnių, „lipdžiusių“ iš manęs poetą, būtinai derėtų priskaičiuoti ir pirmąją mano mokytoją Danutę Grigonienę, tiesiog spindinčią meile vaikams, padėjusią man nuoširdžiai pamilti knygas, mokyklą, įprasminti išsilavinimą. Beje, šią mokytoją man „skyrė“ ne likimas, aplinkybės ar atsitiktinumas, o išsirinko mano širdis. Tą pirmąją mano gyvenime rugsėjo pirmąją – Elektrėnų pirmosios vidurinės (dabar – „Ąžuolyno“) mokyklos kieme prie medinio skambučio, kuris ir dabar tebėra, nepaisydamas suaugusiųjų protestų, nuėjau prie aplink mokytoją Grigonienę susibūrusių būsimų pirmaklasių, nors buvau priskirtas kitai klasei ir kitai mokytojai, ir pareiškiau, kad arba ji bus mano mokytoja, arba aš išvis neisiu į mokyklą. Mano užsispyrimas buvo toks tvirtas, kad mokytoja leidimo perkelti mane į jos klasę turėjo prašyti paties direktoriaus Vytauto Mizaro, o aš ilgai vienas stovėjau prie trykštančio fontano mokyklos fojė, laukdamas direktoriaus verdikto.
Nuo tos dienos tas fontanas tapo geriausiu mano draugu iki pat mokyklos baigimo. Mėgdavau ten leisti pertraukas, ypač prieš kontrolinius darbus, lietuvių literatūros rašinius, jo teškėjimas mane kaži kokiu būdu ramino, stiprino, padėdavo susikaupti, budino kūrybiškumą. Ir šiandien dar girdžiu atminty jo šniokštimą, jaučiu jam nuoširdų dėkingumą bei liūdesį, kad jo jau nebėra.
Tikrai lemtingų ir laimingų aplinkybių suma laikau tai, kad lietuvių kalbos ir literatūros man lemta buvo mokytis ne pas vieną, o pas visą būrį talentingų lituanisčių, kurios visos buvo skirtingos ir iš kiekvienos jų pasisėmiau vis kitų, literatūrą pažinti padedančių dalykų. Tikrai nebūčiau pamilęs literatūros ir nebūčiau sugebėjęs atverti sau vartų į poeziją ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip skaitytojas be tokių mokytojų, kaip Danutė Verbylienė, Rimutė Mažeikaitė, Vilija Narvydienė, Alma Jurgelevičienė, Vilija Valiukienė, kuri dėstė man rusų kalbą ir literatūrą.
Na, o galiausiai – Elektrėnų gamta. Ligi šiolei pavydžiu sau, kad galėjau augti nedideliame, žaliame, pėsčiųjų mieste, kokie anuomet buvo Elektrėnai, kurį iš visų pusių supa miškai, šalia tyvuliuoja ežeras, už mano gimtojo namo langų – prūdas, glostantis klausą nendrių šiugždesiu ir varlių kurkimu, sulaukėję sodai, atstoję mums – vaikams – visas pasaulio žaidimų aikšteles ir parkus. Argi gali žmogus užaugti abejingas poezijai, jei jo vaikystė buvo kupina maudynių, laužų, karstymosi po medžius, o bežaidžiant it rojuje baltai žydinčiame sode, į plaukus jam tūpdavo obelų žiedlapiai?
Užsiminėte apie fontaną, laužavietes, ar gyvendamas Elektrėnuose turėjote mėgstamiausią vietą, kurioje dažnai rašydavote?
Dėl rašymo, tai atsakymas – kuo banaliausias: rašydavau prie moksleiviško rašomojo stalo savo tėvų namuose. Tiesą sakant, toks ten dar ir tas rašymas – vaikiški, paaugliški parimavimai, akivaizdžiai „nusižiūrėti“ nuo Maironio, vyresnėse klasėse – nuo Vytauto Mačernio.
Na, o mėgstamos vietos… Tėvų namų virtuvėje, prisimenu, stovėjo tokia didelė, net sakyčiau – griozdiška senovinė spintelė, „ūgiu“ besilygiuojanti su palange. Taigi užlipdavau ant jos, atsisėsdavau, kojas užsikeldavau ant palangės ir valandų valandomis spoksodavau pro langą. Taip elgiausi metai iš metų, kone kasdien. Kažkodėl šis užsiėmimas man būdavo netgi įdomesnis už žaidimus. Tėvai stebėdamiesi klausdavo: „Ką tu ten tokio matai, kad negali akių atplėšti?“. Matydavau prūdą, obelis, keturis labai aukštus, vėjo taršomus gluosnius už prūdo, vaikų darželio pastato kampą, už jo – ligoninę, su melsva operacinėje degančia šviesa. Tarsi ir nieko ypatingo – bet, man atrodo, ne vaizdas man buvo svarbiausia, o kaži kokia meditatyvinė rimtis, nugrimzdimas į save. Gal ir išsigalvoju dabar, bet nuoširdžiai tikiu, kad ten sėdėdamas ir siurbdamas į save pasaulį už lango, besikeičiančius metų laikus, dangumi ropojančius debesis – pildžiau poetinių atsargų aruodus, iš kurių ligi šiolei semiu, rašydamas eilėraščius.
Kitos mano mėgstamos vietos – du miškai, kuriuose turėjau po laužavietę, kūrenamą metai iš metų po keletą kartų per savaitę bet kokiu metų laiku. Vienas miškas – tas, kuriame dabar stovi bažnyčia. Anuomet bažnyčios dar nebuvo, nebuvo miške jokių urbanistikos pėdsakų, žibintų, asfaltuotų takelių. Miškas buvo tankesnis, daugiau krūmynų, žolynų. Vakarais, kūrendamas lauželį ten, būdavau visiškoje vienumoje – ramybės ir buvimo gamtoje pojūčio nesudrumsdavo nė vienas praeivis. Antrasis „mano“ miškas – už plento. Ligi jo – geras gabalas kelio pievomis ir laukais. Gal todėl jį pats sau ir vadindavau „Tolimasis miškas“. Ten sutikdavau ir lapių, ir stirnų, pavasariais ten pražysdavo didžiuliai plotai pakalnučių, kaskart prieidavau „pasilabinti“ su keista pušimi, kuri, matyt, sirgo kažkokia liga – nenumesdavo kankorėžių, jie iki galo nesusiformuodavo, neatsiskirdavo, kasmet vis išaugdavo naujų, ir ta pušis buvo virtusi kažkuo panašiu į didžiulį įspūdingą koralą, kankorėžių užuomazgom apkibusiomis fantasmagoriškomis šakomis.
Buvo Elektrėnuose ir dar vienas – miesto fontanas, tarp pastato, kur dabar įsikūrusi fotoateljė, ir buvusio pašto, kur dabar baldų parduotuvė. Visai šalia fontano, sumerkęs į jį šakas augo vešlus žilvitis. Ežere buvo nuošalus tiltas prie jachtklubo, ant kurio krašto mėgdavau sėdėti, nukoręs kojas. Buvo kavinė, liaudyje vadinama „čiferine“, pastatas kitoje kelio pusėje priešais gėlių parduotuvę – nežinau, kas ten dabar, berods, žvejybos reikmenys, kur mėgdavo rinktis hipiuojantis ir metaluojantis Elektrėnų jaunimas. Deja, visų tų vietų jau seniai nebėra – manieji Elektrėnai ir dabartiniai Elektrėnai – du skirtingi miestai. Ką gi kalbėti apie mėgstamas vieteles, jei net iš trijų elektrinės kaminų šiandien belikęs tik vienas.
Minėjote, kad būdamas vaikas bandydavote rimuoti, galbūt tuomet prisimenate, kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti pirmuosius eilėraščius?
Vėlgi, prisiminsiu keistą, sunkiai paaiškinamą nutikimą, grąžinantį prie klausimo, ar poetu gimstama, ar tampama. Būdamas pirmokas, nei iš šio, nei iš to, priėjau prie savo tetos mokytojos Elvyros Bandzevičienės ir paklausiau: „Ar poetai – garbingi žmonės?“. Ji atsakė: „Taip, labai garbingi – jiems net paminklai yra statomi“. Tuomet, pasak liudininkų, linktelėjau galva, pasakiau „tada gerai“ ir nuėjau.
Šis nutikimas mane ligi šiol stebina. Negi tas pirmokėlis jau nujautė savo kelią? Negi vidujai jam jau ruošėsi? Neįtikėtina.
Pirmųjų eilėraščių parašymo aplinkybių aš neatsimenu, žinau tik, kad tai buvo pradinėse klasėse. Vėliau, gal besimokant penktoje – mokytoja parengė mano eilėraščių stendą, kurį iškabino mokykloje ant sienos, taip pat pasiuntė manųjų eilėraščių į vaikišką žurnalą „Genys“ ir vienas jų buvo publikuotas.
Kaip tik tada ir sužinojau, kad bet koks pripažinimas visada turi taip pat ir išvirkščiąją pusę – vyresni moksleiviai per pertraukas ėmė mane sprigtuoti per ausis, pravardžiuoti: „poetas-kotletas“. Patyręs, kad šlovėje kartaus prieskonio yra gerokai daugiau nei saldaus, nusprendžiau sau daugiau niekada eilėraščių nerašyti.
Kaip matote – pažado netesėjau. Paskutinėse mokyklos klasėse, perskaitęs Vytautą Mačernį, jaunystėje man labai svarbų jauną mirusį klaipėdietį poetą Rolandą Mosėną, kitus puikius lietuvių poetus, įgijau kitokį – jau nebe vaikišką, gilesnį, tvirtesnį santykį su poezija, grįžau prie rašymo ir daugiau niekada jo nebuvau išsižadėjęs iki pat šios dienos.
Savo likimą gal ir nujautėte, tačiau kada ir kaip supratote, jog norite studijuoti lietuvių literatūrą? Ar šeima palaikė tokį Jūsų sprendimą, ar teko įveikti kokius nors sunkumus siekiant savo svajonės?
Kad po mokyklos stosiu į Vilniaus universitetą ir būtent lituanistiką, visiems ėmiau kalbėti nuo ankstyvos paauglystės. Nežinau, kiek rimtai pats tikėjau tais žodžiais, bet buvau įtikėjęs, kad esu gabus literatūrai – taip sakė mokytojai, tėvai, tai leido nuspėti ir tas faktas, kad būdamas dešimtokas parašydavau rašinių dvyliktokams ir jie gaudavo gerus pažymius.
Sunkumų, protingai įvertinus savąsias galimybes, turėjo būti – įstojęs į universitetą, aiškiai suvokiau, kad nė trečdaliu nesu toks gabus, protingas ir „kietas“, kokiu save mokykloje laikiau, bet, matyt, tokia buvo Dievo valia ar likimo užgaida – nepaisant jokių logikos dėsnių, sunkumų nepatyriau – įstojau pirmuoju bandymu, visus egzaminus išlaikiau, po bakalauro studijų – sėkmingai įstojau ir pabaigiau magistrantūrą.
Atsigręžęs į tą laiką, galiu pasakyti tik tai, kad brendau labai lėtai. O gal taip ir nesubrendau ligi pat šios dienos? Juk paprastai žmonės studijų sritį renkasi mąstydami apie būsimą profesiją, o aš, sakydamas, jog studijuosiu lituanistiką, apie jokią profesiją apskritai negalvojau. Mano apsisprendimą palaikė ir tėvai, ir mokytojai, turbūt manydami, kad ketinu tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, tačiau aš teieškojau terpės, kur su panašiais į save galėčiau kalbėtis apie perskaitytas knygas. Na, ir slapčia vyliausi, kad lietuvių literatūros studijos man padės išmokti rašyti gerus eilėraščius. Svajojau kada nors parašyti ir išleisti savo eilėraščių knygą.
Besimokydamas paskutinėse mokyklos klasėse, jau žinojau, kad būtent Vilniaus universitete lituanistams dėsto profesorė Viktorija Daujotytė, anuometiniu mano manymu – lietuvių literatūros burtininkė bei karalienė, ir vienas mėgstamiausių mano poetų – Marcelijus Martinaitis, kurio „Severiutės raudą“, atliekamą Vytauto Kernagio, laikiau tobuliausiu eilėraščiu, kokį tik galima parašyti lietuvių kalba.
Keisčiausia, jog tas naivus tikėjimas, kad pačiam savo likimu man nereikia rūpintis, kad šios dvi asmenybės „nulipdys“ iš manęs žmogų, mane ir išvedė – iš tiesų juos abu sutikau studijuodamas, iš tiesų patyriau didelę abiejų jų globą bei meilę. Su poetu Marcelijumi Martinaičiu, kaip su išmintingu ir talentingu patarėju, bendravau iki paskutinių jo gyvenimo dienų, o su profesore Viktorija Daujotyte bendrauju ligi šiol ir vis dar jaučiuosi ne buvusiu, o esamu jos studentu.
Kaip Jūsų kūrybingumas keitėsi bėgant metams, ar Elektrėnai vis dar turi įtakos Jūsų darbams? Ar jaučiate, kad šis miestas vis dar yra Jūsų įkvėpimo šaltinis, net ir po daugelio metų?
Kuo ilgiau gyvenu, tuo tvirčiau įsitikinu, kad gimtoji vieta nuo žmogaus niekada nepasitraukia, nenutolsta, nes ji, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, yra ne kažkur ant žemės, o žmogaus viduje. Iš tiesų, Vilniuje gyvenu jau gerokai ilgiau, nei esu gyvenęs Elektrėnuose, bet tai nieko nekeičia – matau, mąstau, jaučiu elektrėnietiškai, ir nors sunku tai apibūdinti žodžiais, bet bendraudamas su Vilniuje gimusiais bei augusiais žmonėmis, savąjį kitoniškumą, elektrėnietiškumą, labai aiškiai jaučiu. Česlovas Milošas yra pasakęs: „Kokioje pasaulio vietoje bebūčiau, visuomet stovėjau veidu į upę“, turėdamas omeny Nevėžio krantą, ant kurio prabėgo jo vaikystė gimtuosiuose Šeteniuose. O aš, jam antrindamas, galėčiau pasakyti, kad kur bebūčiau – visuomet stoviu veidu į Elektrėnų marias.
Ar Elektrėnai yra mano įkvėpimo šaltinis ir kiek jie turi įtakos mano darbams – labai sunku pasakyti. Tiesą sakant, nors apie mūzas, įkvėpimą ir jo šaltinius poetai yra klausiami visų ir visada, aš taip ir likau nesužinojęs, kas tai yra. Mano kūryba ateina iš mano vidaus – ne iš išorės. Mano siekis – fiksuoti subtilias būsenas, žmogaus išgyvenimus, o ne apdainuoti konkrečius daigus, žmones ar vietas. Tie įkvėpimo šaltiniai galbūt buvo aktualūs riterinių laikų poetams, kai buvo įprasta visas savo pastangas skirti apdainuoti konkrečios širdies damos grožį arba kokiems himniško polėkio poetams, kurie siekia apdainuoti valstybę, narsų karžygį ar miestą, bet aš – akimis regimo ir konkretų pavadinimą turinčio įkvėpimo šaltinio niekada neturėjau, neturiu ir, tiesą sakant, net nelabai ir ieškau. Įkvėpimas, mano nuomone, yra ne kas kita, kaip palankių kūrybai aplinkybių visuma. Jeigu turi nuošalią vietelę, kur ramiai, neblaškomas galėtum pabūti pats su savimi, lapu popieriaus ir šratinuku rankoje, jei sąmonės, sąžinės ir pečių neslegia kokios neatidėliotinos pareigos, rūpesčiai, skausmai ar bėdos – sėsk ir rašyk – kokio dar įkvėpimo tau reikia? Na, o jei žmogus dūsauja ir kamuojasi, klausdamas savęs: „Apie ką čia parašius?“, tai jis – ne poetas, o tik poetą vaidinantis grafomanas. Poetas yra tas, kuris rašo, nes negali nerašyti – poezija teka jo gyslomis, ir jeigu jis nerašys – žodžiai per ausis jam ims veržtis kaip traukinio garas.
Taigi, „šviečia naktį, šviečia dieną“, ar panašių, sąmoningai Elektrėnus siekiančių apdainuoti eilių, aš nesu sukūręs. Bet neabejoju – elektrėniečiai, skaitydami mano eiles, tikrai atpažįsta ir vietas, ir peizažus, o taip pat – ir autentiškas patirtis, tonacijas, elektrėnietišką žiūros į pasaulį kampą, kuris, manau, yra išskirtinis, su niekuo nesupainiojamas.
Užsiminėte apie tai, jog tikram poetui įkvėpimo nereikia, ar pats niekada „nepametėte“ savo kūrybos? Galbūt kažkada esate susidūręs su sunkiais momentais, kuomet rašyti nebenorėjote, jei taip, ką darėte tuo metu, kur ieškojote įkvėpimo?
Na, pauzių būna ir tai yra natūralu. Po kiekvienos knygos sąmoningai darau pauzę – nerašau kokį pusmetį, idant nutolčiau nuo to, kas parašyta, atriekčiau nuo savęs knygą kaip riekę nuo duonos kepalo.
Jei to nedarai – atsiranda pavojus vėl ir vėl sugroti tuo pačiu klavišu, parašyti dar vieną jau sukurto eilėraščio versiją, dar vieną jau parašytos knygos skyrių, neatsiplėšiantį nuo jau išsakyto konteksto nei ritmika, nei semantika. Labai svarbu, kad kūrybos nebūtų daugiau nei gyvenimo – juk tam, kad kažką naujo parašytum – kažką naujo išgyventi reikia. O parašyta knyga veikia panašiai, kaip gilios slidžių paliktos šliūžės sniege – važiuoti tomis šliūžėmis yra patogu ir lengva, bet jomis važiuodamas, nenuvažiuosi niekur kitur – tik ten, kur iki tavęs jau būta. Todėl sveika yra kurį laiką pabūti „ne poetu“, palaukti kol tavyje nutils jau įvaldyti ritmai, komforto zona virtę eilėraščių modeliai, metaforos, formulės…
Kiekvieno mūsų gyvenimą sudaro rutina ir aukštosios akimirkos. Tad išsirašius reikia tiesiog atsiverti pasauliui, „pastatyti ausis“, laikyti parengtyje visus subtiliuosius gyvenimo skonį fiksuojančius receptorius, ir savo patirties aruoduose kaupti naujas aukštąsias akimirkas, kurios ilgainiui savaime virsta malkomis naujiems poezijos laužams.
Na, o „pametęs“ poezijos, išskyrus tą, jau minėtą, kartą vaikystėje, niekada nebuvau. Taip nuolat ir gyvenu – tarp baimės, kad šitai atsitiks ir džiaugsmo, kad dar neatsitiko.
Jūs ilgą laiką buvote ryškiai matomas ir plačiai žinomas dėl savo veiklos žiniasklaidoje: vedėte kultūrinę laidą televizijoje ir dirbote laikraštyje „Respublika“. Kodėl nuėjote tokiu keliu, nors žurnalistinių studijų baigęs nesate?
Pasitaikė proga darbuotis „Respublikoje“, mane pasikvietė anksčiau ten dirbti pradėjęs mano kurso draugas, dabar – garsus rašytojas Marius Ivaškevičius. Po kelerių metų jis išėjo, o aš ir pasilikau daugiau nei dvidešimčiai metų.
Žurnalistika man buvo darbas, o ne pašaukimas. Juk reikia kažką dirbti, kad turėtumei už ką nusipirkti maisto, drabužių, knygų? Jau minėjau, kad profesija man niekada nerūpėjo – mėgstu sakyti, kad net ir duobkasiu dirbdamas išties juk būčiau ne duobkasiu, o poetu.
Beje, kai ėmiau darbuotis žurnalistikoje, sulaukiau didžio Lietuvos poeto Marcelijaus Martinaičio telefono skambučio. Jis bandė atkalbėti mane nuo tokio pasirinkimo, sakė: „žurnalistika tave išsunks kaip citriną ir išspjaus, suės tave kaip poetą ir talentas tavo nueis perniek“. Pamenu, arogantiškai atsikirtau: „Tai gal Jūs, poete, man valgyti duosite?“. Ir, gal vienintelį kartą gyvenime, jo patarimo tąsyk nepaklausiau.
Paskutiniais savo gyvenimo metais, po daugiau nei dviejų dešimtmečių, M. Martinaitis vėl man paskambino: „Pameni, sakiau, kad žurnalistika tave suės? Tai dabar skambinu pasakyti, kad – nesuėdė. Bet tai nereiškia, kad iš principo buvau neteisus. Išimtis – tik patvirtina taisyklę“.
Nežinau, gal iš dalies jis ir buvo teisus, gal žurnalisto profesijoje išties slypi pavojus palaidoti save kaip poetą, bet privalumų joje tikrai esama. Ligi šiolei pats sau pavydžiu, prisimindamas, kad kaip lygus su lygiais turėjau galimybę pabendrauti su tokiais, dabar jau anapusybėn iškeliavusiais žmonėmis, kaip Arvydas Šliogeris, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Juozas Aputis, Bronius Kutavičius, Romualdas Granauskas, Gediminas Girdvainis, Vytautas Bložė. Pasikalbėjimai su tokio kalibro asmenybėmis augina, jų idėjos, ištartos išmintingos sentencijos nejučia nusėda sąmonėje ir, kad ir kaip pompastiškai tai beskambėtų, kuria gyvenimo prasmę bei brėžia gyvenimo kryptį.
Be to, dvi dešimtis metų kas savaitę rašiau pusiau beletristines eseistikos skiltis „Respublikos“ savaitgaliniame priede „Julius“ – taip nejučia pasirašė dvi mano eseistikos knygos „Diktantai sielai“ ir „Betliejaus avytė“. Priešingu atveju, vargu ar būčiau jas parašęs – profesinis įsipareigojimas sukūrė tam tikrą vidinę discipliną, kurios, gyvendamas visiškai laisvą menininko gyvenimą, tikrai būčiau pritrūkęs.
Kad šiandien, jau bus kokie aštuoneri metai, žurnalistikoje nebedirbu – taip pat nesigailiu. Tai – itin greito tempo profesija, todėl gyveni – bėgte, kitą sykį nespėdamas pastebėti nė metų laikų pasikeitimo.
Poetui, vis dėlto, reikia lėto laiko – galimybės neskubriu žingsniu, neskubriu žvilgsniu matuoti pasaulį. Skubantis žvilgsnis slysta paviršiumi, o poezijai – būtina gelmė. Gal poetas M. Martinaitis tai ir turėjo omeny, mane įspėdamas?
Ar šiandien, vilniečiu būdamas, ilgitės provincijos gyvenimo ir gimtųjų vietų? Kaip Jūsų akyse pasikeitė Elektrėnai po artimųjų mirčių? Ar dar aplankote gimtąjį kraštą? Ar šios netektys pakeitė Jūsų požiūrį į gimtąjį miestą ir jo reikšmę Jūsų kūryboje?
Yra labai geras pasakymas, kad nostalgija, tai noras sugrįžti į vietas, kurios neegzistuoja.
Elektrėnų – savo mylimo gimtojo miesto iš tiesų labai ilgiuosi, bet nuvažiavęs į Elektrėnus, to, ko ilgiuosi – neberandu.
Didžioji dalis dabartinių Elektrėnų gyventojų – visai kiti žmonės nei elektrėniečiai, gyvenantys mano prisiminimuose. Būna, kad kelias valandas vaikščioju Elektrėnų gatvėmis ir nesutinku nė vieno žmogaus, su kuriuo pasisveikintume.
Muzikos mokykla – kitur nei buvo manuosiuose Elektrėnuose, paštas – kitur, policija – kitur, tiltai ežere – kiti, elektrinė – su vienu kaminu, gimtoji mokykla, iš vidurinės virtusi devynmete, nebėra vaikų darželio, kurį lankiau, „Vaikų pasaulio“, aukštų medžių palei mokyklos stadioną, obelų, už gimtojo mano namo langų, po kuriomis žaisdavau, knygyno, kur pirkau pirmąsias savo gyvenime poezijos knygas, restorano pastato, kuriame niekada nebuvau, bet be jo silueto paežerė man atrodo neatpažįstamai kitaip, nebėra abiejų minėtųjų fontanų, daržovių parduotuvės, autobusų stotelių palei plentą, kuriose išlipdavau, grįžęs savaitgaliui po studijų savaitės, praktiškai visų kavinių, kuriose mėgdavau lankytis.
Koks nors dabartinis elektrėnietis pasakytų: „Tai juk ir gerai – Elektrėnai dabar daug didesni, daug gražesni, nei anuomet buvo“. Galbūt. Bet nykstant tiems pastatams, takeliams ir medžiams, kurie mane atmena, kurie buvo mano vaikystės draugai ir liudininkai – keičiasi ir emocinis santykis su gimtuoju miestu, tarsi vietoje „miesto – mamos“, mane pasitiktų „miestas – teta“.
Kol gyvi buvo mano brangiausieji: mama, tėtis, brolis – tie pasikeitimai neatrodė tokie jau labai ryškūs – Elektrėnuose buvo mano gimtieji namai, šeima, kurioje augau – mane mylintys ir manęs pasiilgstantys žmonės, kurie – kaip bematuosi – man ir buvo svarbiausioji gimtojo miesto sudėtinė dalis bei pasaulio centras. Taip nutiko, kad per pusantrų metų netekau jų visų. Nežinau, gal praeis – sako, kad laikas viską gydo – bet dabar, po artimųjų mirčių, kiekvienas pabuvimas Elektrėnuose man – skaudi patirtis. Tarsi matyčiau miestą per kokį neperšaunamą stiklą, kuris – skaidrus, netrukdantis stebėti, bet į vidų – nebeįleidžia, nebepalieka galimybės jaustis neatsiejama miesto dalimi.
Pačioje šių metų pabaigoje arba ateinančiųjų pradžioje turėtų pasirodyti nauja mano poezijos knyga, kuri vadinsis „Kartais sninga juodai“. Štai į ją ir sudėjau visus atsakymus į šį Jūsų klausimą. Tai knyga – atsisveikinimas, kuria mėginu apkabinti visa tai, ko kitaip nei poezija apkabinti jau nebeįmanoma – ir savąją šeimą, ir savąjį gimtąjį miestą, ir savąsias vaikystės patirtis. Nepažadu, kad tai bus šviesi, lengvai skaitoma knyga, bet tikrai galiu pažadėti, kad Elektrėnų joje bus kaip niekada daug.
Tad, jei Elektrėnai nebėra tokie artimi širdžiai, ar yra kokių nors kitų miestų ar vietų, kurios Jums yra tokios pat svarbios kaip Elektrėnai? Galbūt tai yra vietos, kuriose gyvenote ar kurias dažnai lankote, ir kurios taip pat įkvėpė Jūsų kūrybą?
Jau dešimtus metus dviese su žmona Žaneta važinėjame po Lietuvą, lankydami bažnyčias. Ketiname aplankyti jas visas, o tai užmojis – turbūt visam gyvenimui, nes katalikų bažnyčių Lietuvoje yra beveik aštuoni šimtai. Šiandien jau esame aplankę truputėlį daugiau nei keturis šimtus bažnyčių. Aš rašau sau tokį bažnyčių lankymo dienoraštį, Žaneta – pafotografuoja, pafilmuoja. Skubu patikinti, kad neketiname rašyti knygos, ar kaip kitaip savųjų kelionių patirčių publikuoti – dienoraštis ir nuotraukos mums reikalingi tiesiog kaip atminties kodas, juk kai apsilankai keliuose šimtuose bažnyčių, atmintyje jos ima pintis, lietis tarpusavyje. Altoriuose Jėzus, švenčiausioji Mergelė Marija, tie patys šventieji: Šv. Antanas, Šv. Pranciškus, Šv. Teresėlė, apaštalai. Kur visa tai mačiau? Kur visa tai patyriau? Sukasi viskas tarsi kokia karuselė ir ima svirti rankos: „Kam gi tau, Rimvydai, keliauti, jei vis tiek paskui tu nieko neatsimeni?“. Tačiau užtenka pamatyti kokį mažmožį nuotraukoje: boružę, ropojančią maldaknygės puslapiu, šluotą, atremtą į bažnyčios duris ar saulės šviesą, plūstančią kamuoliais tamsion bažnyčion pro vitražuotus langus – ir ūmai atgimsta atminty visos autentiškos patirtys, autentiškas kiekvienos bažnyčios pojūtis, kurio jau su jokiu kitu nesupainiosi, grįžta kvapai, garsai, spalvos, nuotaikos…
O juk esama ne vien religinio turinio patirčių – ne mažiau svarbus čia yra ir Lietuvos pažinimo, pabuvimo su ja veidas į veidą, pasirokavimo, patylėjimo drauge aspektas. Juk didesnioji dalis Lietuvos bažnyčių – kaimeliuose, kapinių laukymėse, miškuose ir miškeliuose, į kuriuos ne tik niekada ligtol nebuvau užklydęs, bet netgi neįtariau egzistuojant: Apytalaukis, Miroslavas, Vytautava, Rozalimas, Maskauka, Norviliškės, Balingradas, Šlienava, Karkažiškė, Viršužilis…
Kaip kitaip galėčiau visa tai pamatyti? Kada ir kokiu reikalu dar būčiau čia atvažiavęs? Ko gero, būtų ir likę be manęs čia žydėti sodai, malkų dūmų ir šlapios žolės kvapų prisodrintame ore mano neišgirsti čia klegėtų paukščiai, mokyklų kiemuose ant linksmai nutviekstų plytelių mergaitės žaistų „klases“, kažkur pro atvirą pirkios langą kvepėtų kepamais svogūnais, kažkur: „davė laumužės gyvenimą…“, – plyšautų radijas, tvartuose purtytų galvas ir prunkštų arkliai, o aš taip ir būčiau likęs stovėti už ribos, viso to nepamatęs, nesupratęs, nepamilęs…
Nepaprastai malonu šitaip traukti Lietuvą iš nežinojimo miglos, it kokią taupyklę pildyti šį žodį turiniu, justi kaip tolydžio jis tampa vis mažiau ir mažiau abstraktus.
Ir pabaigai, jei galėtumėte pasirinkti vieną eilėraštį, kuris geriausiai atspindi Jūsų gyvenimo filosofiją ir kūrybinį kelią, kuris tai būtų ir kodėl?
Tokio vieno eilėraščio, kuris tobulai aprėptų ir mano filosofiją, ir kūrybinį kelią – nėra. Ir, sakyčiau, ačiū Dievui, kad nėra. Juk jei būčiau parašęs tobulą eilėraštį – kokia būtų prasmė rašyti kitus? Kadangi kalbėjomės apie Elektrėnus, apie manąjį santykį su gimtine, galbūt užbaigai labiausiai tiktų šis, kurio pavadinimas – mano gimtųjų namų adresas Šviesos g. 11-5.