Poetas Rimvydas Stankevičius apie kūrybingumą ir mylimiausią metų laiką – elektrėnietišką žiemą

Elektrėnuose gimęs ir užaugęs­ poetas Rimvydas Stankevičius yra vienas žinomiausių ir labiau­siai įvertintų vidurinės kartos poetų, pelnęs ir Vyriausybės kultūros ir meno premiją 2016 m. Su poe­tu kalbėjomės apie jo gimtąjį miestą, jo formuojančią įtaką, kūrybingumą ir jo svarbą.

Užaugote Elektrėnuose. Viename susitikime esate mi­nėjęs, kad neretai ir sapnuojate šį miestą…
Ir kaipgi galima tokio nuostabaus gimtojo miesto nesapnuoti? Elektrėnai yra apsigyvenę ne tik mano sapnuose, mano širdyje, bet ir sąmonėje įsitvirtinę kaip mano pasaulio centras, sielos sostinė, nuo ­kurios prasideda visi atstumai, visos gyvenimo tolumos ir aukštumos. ­Česlovas Milošas yra pasakęs: „Kokioje pasaulio vietoje bebūčiau, visuomet stovėjau veidu į upę“, turėdamas omeny Nevėžio krantą, ant kurio prabėgo jo vaikystė gimtuosiuose Šeteniuose. O aš kur bebūčiau visuo­met stoviu veidu į Elektrėnų marias.
Tvirtinu, kad man nepaprastai pasisekė gimti ir augti Elektrėnuose – tuo metu visai nedideliame mieste,­ tik trylika metų vyresniame už mane patį. Šiandien prašalaičiui pravažiuojant pro Elektrėnus ir pro automobilio langą pamačius blokinių daugiaaukščių voras, gali pasirodyti, kad tai nejauki, gelžbetonine urbanistika dvelkianti vietovė, tačiau ir Jūs, ir aš savo patirtimi galime patikinti, kad šis įspūdis – klaidingas. Elektrėnai – mažučių stebuklų pilnas, itin jaukus vaikams augti, gamtos ir poezijos kupinas miestas. Ar­gi ne stebuklas augti šalia net ­šal­čiausiomis žiemomis neužšąlan­čio ežero, tuoj už miesto prasidedančių miškų, kuriuose vaikystėje teko sutikti ir zuikių, ir lapių, ir stirnų, netoli Strėvos upės, kurioje meške­riodavom, Šiltojo ir Šaltojo kanalų, kuriuose maudydavomės?..

Dabar Elektrėnai – jau gerokai išsiplėtę, bet man augant jie buvo labiau pėsčiųjų miestas, be jokio miesto transporto, didelių automobilių srautų, visur gali neskubėdamas nueiti, daug žalių erdvių žaisti vaikams. Ko verti vien prie mano vaikystės namų išsikeroję sulaukėję sodai (vaikų vadinti prerijomis) – ir laužus, menu, ten kūrendavom, ir po medžius karstydavomės, tvirtoves iš sniego „mūrydavom“…
Augau neturtingoje, tačiau itin darnioje šeimoje. Mano tėveliams – paprastiems darbininkams (Mama – Birutė, Tėtė – Albinas, dabar jau abu – pensininkai) komfortas ir prabanga buvo ne tik nepasiekiama, bet ir nuoširdžiai nerūpėjo, tačiau savo vaikams – mudviem su trejais metais vyresniu broliu Aušvydu – vien iš meilės ir rūpesčio sugebėjo sukurti rojaus oazę. Visko mums užteko – ir globos, ir knygų, ir patirčių…
Nemaža laiko praleisdavau pas senelius Gilučių kaime, tad „kankindavausi“ padėdamas nuimti derlių, šienauti, dabar tų darbų, prisipažinsiu, ilgiuosi – džiūstančio šieno kvapo, laukuose plieskiančios saulės, svirpiančių žiogų, vieversių virš galvos… Šienauti taip ir neišmokau. Esu mat kairiarankis, o dalgės, deja, gaminamos dešiniarankiams, man užsimoti reikia iš priešingos pusės.
Štai tokia buvo mano vaikystės aplinka. Atrodytų, niekuo ypatinga, tačiau, esu įsitikinęs, kiekviena vaikystė ypatinga vien tuo, kad pasakų dėsniai ir vertybės ten dar nėra užgožti jokių rinkos, politikos, kovos už būvį dėsnių.
Ne veltui sakoma, kad iki galo supranti, ką turėjęs, tik tada, kai to netenki. Tad ir aš visą tą grožį, kurį ten gyvenantiems teikia Elektrėnai, iki galo įvertinau tik išvažiavęs studijuoti, o paskui ir gyventi į Vilnių (visi juk žinom, kaip tai nutinka – darbas, šeima, būstas, bičiulių, rūpesčių ir interesų ratas apraizgo žmogų nematomais saitais, iš kurių ne itin paprasta, o ir ne itin norisi išsivaduoti). Tad ligi šiol man labai trūksta miškų ir laužų (gyvendamas Elektrėnuose buvau įpratęs vaikš­čioti į mišką anapus plento, kur laužą kūrenau vienoje laužavietėje gal šešetą metų), trūksta ežero, kurio pakrantėmis buvau pamėgęs klajoti… Labiausiai trūksta žiemos – baltos, pilnos ramybės, švaros ir sniego spindesio, nes Vilniuje tokių žiemų nebūna – virtinės automobilių, pėsčiųjų minios, visur pribarstyta smėlio ir druskos – nuo ko sniegas tampa pilkšvai rusva pliurze ir poe­zijos žiemoje nelieka. Todėl klausiamas apie mylimiausią metų laiką, sakau, kad labiausiai mėgtu žiemą – turiu omeny elektrėnietišką žiemą…

Kas daugiausia įtakos tu­rė­jo Jūsų asmenybės formavi­muisi? O kas daugiausia įtakos jūsų kūrybingumui?
Visa tai, ką pasakojau, iš tiesų ir suformavo mane tokį, koks šiandien esu. Pridėkime dar pedagogus, kurie mane mokė Elektrėnų „Ąžuo­lyno“ (mano laikais 1-oji vidurinė) mokykloje, ir knygas, kurias skaičiau bręsdamas.
Pedagogai, mane ruošę toli­mesnėms studijoms ir gyvenimui, buvo nepaprastai talentingi ir stip­rūs – tikiu, kad ir šiandien Elektrė­nų mokyklos taip gerai paruošia abiturientus. Ir šiandien širdį užlieja šiluma, prisiminus pirmąją savo mokytoją Danutę Grigonienę, tiesiog spindinčia meile vaikams, padėjusia man nuoširdžiai pamilti knygas, mokyklą, įprasminti išsilavinimą. Tikrai nebūčiau pamilęs literatūros ir nebūčiau sugebėjęs atverti sau vartų į poeziją ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip skaitytojas be nuostabių mane mokiusių lituanisčių, kaip ­mokytoja Danutė Verbylienė, Rimutė Mažeikaitė, Vilija Narvydienė, Alma Jurgelevičie­nė, rusų kalbos ir literatūros mo­kytoja Vilija Valiukienė…
Juk kas gi yra žmogaus kūry­biškumas? Tai noras priimti knygose perskaitytą tikrovę ir gebėjimas ja apvilkti savąją. Taip mums, Elek­trėnų vaikams, skaitantiems knygas apie indėnus, apleisti sodai miesto pakraštyje virsdavo prerija, ežeras, skaitant knygas apie kapitono Granto vaikus, piratus ar kapitoną Nemo – visais įmanomais vandenynais, ­„daktariška“ dešra – elnienos kepsniu, o rykštė – muškietininko špaga.
Kūrybiškumas juk žmogui reikalingas ne tik eilėraščiams rašyti – jis praverčia kiekvienoje situacijoje, padeda atrasti reikiamus žodžius, „pametėja“ sprendimą, guodžia, stiprina, linksmina ir daro ne visada spalvotą kasdienybę turtingesnę bei žavesnę. Dabar nejučia prisiminiau moksleivišką mūsų chuliganizmą su Maironio „Trakų pilimi“, kurią ­deklamuodavome taip: „Kerpėsiais ir pele aukštaugus apai, pilių štai ­trakinga garbis“… Vaikiš­ka ir kūrybiška išdaiga.

Kitas prisiminimas, jau iš studijų metų, Elektrėnų mokyklos paruo­šimo lygį apibūdinti ir mokytojus pašlovinti. Studijuojant Vilniaus universitete per Lietuvos istorijos paskaitą pirmame kurse iš auditorijos keletą kartų atsakiau į dėstytojo klausimus, kurie man pasirodė elementarūs, savaime suprantami, o dėstytojas atkreipė į mane dėmesį ir paklausė, kas buvo mano istorijos mokytojas. Susikuklinau: „Aš – ne iš Vilniaus, jūs mano mokytojo nežinosite“. O jis sako: „Klausiu ne iš kur tu, o kas buvo tavo istorijos mokytojas?“. Sakau: „Jurgelevičius“. Dėstytojas pasitikslino: „Audrius Jurgelevičius?“. „Taip, Audrius“. Tada dėstytojas paėmė mano įskaitų knygutę ir į Lietuvos istorijos eg­zamino grafą įrašė „dešimtuką“, tuo apstulbindamas mane ir visus bendrakursius, nes iki sesijos ir egzamino dar buvo likę gerų pora mėne­sių. Štai tada ir supratau, kad ne tokia jau „provincija“ ir „užkampis“ tie mūsų Elektrėnai, jei jų mokyklos absolventai netgi universitete atlei­džiami nuo egzaminų.

Gal galite prisiminti idiliš­ką savo vaikystės vakarą ar die­ną, savaitgalį?
Kuo labiau žmogus tolsta nuo savo vaikystės, tuo idiliškiau ji atrodo, tuo daugiau nostalgija nutvieks­tų prisiminimų iškyla prieš akis. Man dabar atrodo, kad viskas ten buvo idiliška – ir varlių kurkimas pavasariais pro namų langą iš netoliese ­telkšančios kūdros, ir šeimos susėdimas prie Kūčių stalo prie žaisliukais bei girliandomis spindinčios eglutės, ir maudynės ežere, ir kelias į miesto biblioteką, iš abiejų pusių rėminamas žydinčiais kaštonais, ir karnavalas mokykloje, ir svaigios karuselės „Vaikų pasaulyje“, ir mergaitės, mokyklos kieme žaidžiančios „gumą“, ir skautiškos stovyklos miške, ir lakstymas dviračiu „be rankų“, ir dar jaunų mano tėvų šypsenos, ir net kaimynų būriavimasis, ramūs jų pašnekesiai prie laiptinių, su šiukšlių kibirais belaukiant, kol privažiuos didžiulė pilka šiukšles surenkanti savivartė, prie kiekvieno namo suklykianti šaižiu klaksono signalu…
Tačiau idiliškiausias, nuolat mane lydintis ir tarsi apvalantis prisiminimas yra toks: Kalninių Mijaugonių (maždaug 7 kilometrai nuo Elektrėnų į Kaišiadorių pusę) piliakalnis iki apkvaitimo kvepiantis čiobreliais. Aplink dūzgia bitės, virš galvos čirena vieversiai… Vienoje pusėje – laukai, kitoje – miškas. Kažkur klonyje šieną grėbia tėvai, jaunesni už dabartinį mane, visai dar pyplys vyresnėlis brolis… O aš guliu ant staltiesės pačioje kalno viršūnėje, šalia – tėvo marškiniais apdengtas trilitrinis stiklainis vandens, jais ropoja miniatiūrinis ryškiai raudonas voriukas… Ir įstabiausia – jaučiuosi esąs savo vietoje, jaučiuosi esąs namie. Tiesą sakant, taip stipriai namie nuo tos dienos niekur ir niekada nesu jautęsis.

Kaip manote, kas labiausiai lemia žmogaus kūrybingumą?
Manau, žodis „kūrybingumas“ ir žodis „talentas“ yra sinonimai. Proto guvumas, fantazija, išradingumas, noras ir mėginimai tobulinti realybę tam tikroje srityje – iš dalies yra įgimti. Kad ir kaip liūdna pripažinti, dalis žmonių iš prigimties neturi vaizduotės ir net nesupranta, kas tai yra.
Tačiau ir vaizduotę turinčiam žmogui, to, kas įgimta, jokiu būdu nepakanka. Vaizduotę reikia lavinti ir nuolat, nenuilstamai ja naudotis kasdien, mažučiuose buities dar­buose, savo tikslų įgyvendinime…

O kaip nusakytumėte svarbiausias kūrybingumo sude­damąsias dalis?
Tam, kad žmoguje kūrybiškumas lavėtų – pirmiausiai žmogus turi turėti aistrą, mėgiamą sritį, aplink kurią suktųsi jo mintys ir lūkesčiai. Gabi mezgėja sukuria naujus mezgimo raštus norėdama, kad jos mezginiai pranoktų kitų numegztus drabužius. Žemės ūkio darbuo­tojas įjungia kūrybiškumą, svarstydamas, kaip čia padarius, kad padidėtų jo darbo tempas, našumas, vargo darbuojantis būtų mažiau. Gera šeimininkė kaskart žybteli kūrybiškumu ruošdama pietus, norėdama kuo sočiau, sveikiau ir skaniau pamaitinti savo šeimą. Kūrybiškumo apraiškų yra begalės, kiekvienas jį nukreipia į savo profesinius kontekstus, tačiau visiems kūrybiškiems žmonėms bendra yra tai, kad jie mėgsta savąją veiklą, jaučia jai aistrą, užsiima ja ne todėl, kad yra liepiami, kad užsidirbtų iš jos pinigų – jiems žavi pati veikla, o darbuotis skatina noras praplėsti tos veiklos horizontus.
Kitas bendras visų kūrybiškų žmonių bruožas – jie netingi mokytis, kaupti įgūdžius, perprasti savo­sios veiklos dėsnius ir subtilumus. Juk kūrybiškumas – tai ir drąsa žengti už nusistovėjusių normų bei taisyklių, tačiau jų nelaužant, o improvizuojant, žongliruojant jomis. Nepaisydamas aerodinamikos dėsnių lėktuvo nepatobulinsi – tavasis lėktuvas paprasčiausiai nepakils nuo žemės, todėl tik labai gerai išmanydamas, kas toje veiklos srityje sukurta iki tavęs, tvirtai stovėdamas ant žinių postamento, gali išeiti už tų žinių užbrėžtos ribos, įnešdamas kažką savo, lig šiol nebūto. Mano mėgstamas rašytojas Umbertas Eko yra pasakęs: „Mes esame nykštukai, bet nykštukai, sėdintys milžinams ant pečių. Todėl neretai galintys pažvelgti toliau ir už milžinus“. Tai ir yra, mano nuomone, kūrybiškumo receptas – jei nori būti didesnis fizikas už Albertą Einšteiną – užsiropšk jam ant pečių, jei nori būti didesnis kompozitorius už Volfgangą Amadėjų Mocartą – negailėdamas savo laiko ir pastangų studijuok, perprask jo kūrinius ir kūrybines paslaptis, ir tik tuomet, kai jo pasiekimai taps tavo ginklų arsenalu – planuok savąjį žygį.
Kaip manote, kodėl studijoms pasirinkau VU Filologijos fakultetą? Nes norėjau tapti poetu – geru poetu, ne kartojančiu to, kas jau padaryta, ne iš naujo išradinėjančiu dviratį, o gebančiu į lietuvių literatūros lobyną įnešti kažką savito, autentiško.

Baigęs  vidurinę moky­klą­­ Vilniaus universi­te­te  ­įgijo­te lie­tu­vių literatūros magistro laipsnį. Galite palyginti didžiųjų miestų ir atokesnių šalies vietovių jaunuolių pa­siruošimą studijoms?
Na, iš dalies į šį klausimą jau ­atsakiau, papasakojęs, kaip buvau ­atleistas nuo Lietuvos istorijos egzamino universitete. Galiu tik pridurti, kad studijuodamas labai greitai atsikračiau nepagrįsto „jaunuolio iš provincijos“ komplekso, niekuo nesijaučiau prastesnis ar menkiau išlavintas nei vilniečiai, kauniečiai, prestižinių mokyklų absolventai. Mūsų „Ąžuolyno“ mokykla – labai aukšto lygio, o mokytojai (bent mano laikų) nepaprastai talentingi.
Žinoma, ne viskas nuo mokytojų priklauso – jų kompetencija ir ta­len­tai byloja tik tai, ką moksleivis ­ga­li gauti, o ką iš tiesų gauna – priklauso tik nuo jo paties. Aš, pavyzdžiui, domėjausi vien humanitarinėmis disciplinomis, todėl į VU Filologijos fakultetą įstojau lengvai, bet jei sto­jamuosius egzaminus būtų reikėję laikyti iš matematikos, fizikos ar chemijos – nebūčiau išlaikęs. Ir mo­kytojai čia niekuo dėti. Paprasčiausiai, tiksliesiems mokslams nebuvau gabus, o ir potraukio neturėjau. Mano matematikos mokytojas Pet­ras Adžgauskas mane iki pat abitūros vadino „šalaputu“ ir, liūdnai atsidusęs, modavo į mane ranka, sakydamas, kad „žmogaus iš manęs nebus“. Šypsodamas tai prisimenu ir visiškai su mokytoju sutinku – matematikoje rungtis nerizikuočiau net su šeštokais. Prisimenu, mokytojui atsakydavau: „Centus parduotuvėje susiskaičiuoti pajėgsiu, o laimingą gyvenimą įstengsiu susikurti ir be algoritmų bei kvadratinių šaknų“. Manau, tai ir pavyko.
Tad apie Elektrėnų „Ąžuolyno“ mokyklą esu kuo geriausios­ nuomonės, ko, deja, negalėčiau teig­ti apie visas atokesnių šalies vietovių mokyklas. Kaip poetui yra tekę aplankyti nemažai Lietuvos mokyklų ir, galiu pasakyti, kad esama mokyklų-dykumų ir mokyklų-oazių. Neretai grįždamas iš ko­kios slogų įspūdį palikusios mokyklos su dėkingumu prisimenu savuosius mokytojus, dar ir dar kartą supratęs, kad su gimtuoju kraštu man labai pasisekė.

Pirmąjį savo eilėraščių rin­kinį išleidote 1996 m., lai­­­mė­­jęs Rašytojų są­jun­gos „Pirmosios knygos“ kon­kur­­są. Kokie buvo kiti žings­niai į didžiąją literatūrą?
Ir kiti manęs dažnai klausia, ir pats savęs vis klausinėju: „Kas lėmė, kad tapau poetu? Iš kur tas pašaukimas?“. Atsakymo dar neradau, bet to klausdamas visuomet prisimenu baisiai skausmingus ausų uždegimus iš savo vaikystės. Kadangi jokie skausmą malšinantys vaistai nepadėdavo ir aš vis klykdavau nak­timis iš skausmo, mama paimdavo mane ant rankų, vaikščiodavo po kambarius garsiai deklamuodama visus eilėraščius, kuriuos tik atsiminė iš savo vaikystės. Daugelį jų ligi šiolei moku atmintinai – ir netgi su mamos intonacijomis… Tik Dievas išmano metafizines jungtis, bet skausmo ir poezijos ritmikos junginys, matyt, galingas, nes ne tik apmalšindavo skausmą ir padėdavo užmigti, bet ir suskambo mano paties viduje.

Pagaliau supratau, kad poezijos paslaptis kaži kokiu būdu man atsiveria lengviau ir mieliau negu daugeliui kitų dešimtoje klasėje, kai knygyne nusipirkau jauno mirusio ir tik vieną vienintelę poezijos knygą parašiusio poeto Rolando Mosėno eilėraščių rinkinį „Šviesoje“. Vienas jo eilėraščių vadinosi „Rasa“ ir skambėjo taip: „Vakaras, nusiplovęs rankas, nerado rankšluosčio, tad nukrėtė drėgmę ant medžių – paskui ant žolės sidabriniais perliukais, ­kuriuos aš renku ir veriu ant smilgos: karoliai – dovanosiu kam nors, bet tik tam, kas mokės užsidėt juos ant kaklo“. Aiškiai tada pajutau poezijos esmę, atradau kelią, visada į poezi­jos pasaulį leidžiantį patekti, ir supra­tau, jog esu vienas tų, kurie moka rasos karolius nešioti ant kaklo, nenu­barstydami jų lašelių.
Pirmuosius eilėraščius parašiau besimokydamas pirmoje klasėje. Jie buvo apie mamytę, žiemą, žvaigždžių piemenėlį – visi tvarkingai surimuoti. Mama turi išsaugojusi jų visą ­pluoštą, o aš atsimenu tik tiek: „Sniego pūgos – baltos tetos/ blaškosi ir kaukia/tai ateina Nauji metai/ apsnigtom palaukėm“…
Dar moksleivis buvau skaitęs (ačiū lietuvių kalbos ir literatūros mokytojoms!) Viktorijos Daujotytės literatūrologinių veikalų, poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių, tad sužinojęs, kad abu jie dėsto VU Filologijos fakultete, nedvejodamas nusprendžiau studijuoti būtent ten. Manau, tai buvo vienas protingiau­sių sprendimų mano gyvenime.
Rašiau eilėraščius. Keli jų buvo išspausdinti 1993 metų „Poezijos pavasario“ almanache, pasirodė poezijos publikacijos „Nemune“, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“… Į mano kūrybinius bandymus dėmesį atkreipė ir patarimų nešykštėjo tokie šiandien jau neabejotinais klasikais laikomi poetai, kaip Donaldas Ka­jokas, Aidas Marčėnas, gerą žodį tarė net ir Sigitas Geda…
Kur yra riba tarp eilėraščius rašančio jaunuolio ir tikro poeto, taip ir likau nesužinojęs, bet dar studentas surizikavau dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos lig šiolei kasmet skelbiamame „Pirmosios knygos“ konkurse ir – didžiausiai savo ­nuostabai bei džiaugsmui – jį laimėjau. O prizas buvo tai, kad Rašytojų sąjungos leidykla išleido pirmąją mano eilėraščių knygelę „Akis“. Taip prasidėjo mano poetinis kelias, taip ir tęsiasi, o ta „didžioji literatūra“ vis dar, atrodo, tvyro kažkur aukštai, nepasiekiamai aukštai.

Jaučiate priedermę pagloboti jaunus literatus? Galima sakyti, padėjote „išeiti į kūrybos kelią“ elektrėniškiui poetui Aivarui Veikniui? Gal dar kam nors?
Jeigu matau, kad jaunas ta­len­tingas žmogus ieško mano bi­čiulystės, aš jo neatstumiu, padedu, kiek galiu, „profesiniais“ patarimais, bičiuliška kritika, paakinu, ką derėtų perskaityti, į ką dėmesį at­kreipti, ­tačiau poezija yra tokia sritis, kurioje „prasimušti“ ne kaži kuo kitam tegali padėti – už kitą eilėraščių juk neparašysi, talento šaukštu neįkrėsi, prioritetų kito žmogaus gyvenime taip pat nesudėliosi, o poetų, atsirandančių „per pažintis“ ar atvedamų į literatūrą lengvesniu keliu „per tarnybinį įėjimą“ – tiesiog nebūna – skaitytojų, literatūros vertintojų juk neapgausi, o ką jau kalbėti apie rašytojų luomą…

Talentingam ir vis labiau gar­sėjančiam Aivarui Veikniui „išeiti į kūrybos kelią“ nepadėjau, juo jis išėjo ir tebeina pats, savomis kojomis. Tiesiog kartą, kai Aivaras buvo dar „žalias“, mokyklą neseniai baigęs jaunuolis, susitikome Elektrėnuose vykusio „Poezijos pavasario“ metu – susipažinom, įsišnekėjom… Nuo to laiko tapome bičiuliais, o ilgainiui – ir draugais. Pakviečiau jį dirbti žurnalistu į „Respublikos“ dienraštį, kur tuo metu darbavausi, bet ką tai turi bendra su poezija?
Aivarą sutikau jau rašantį ir iš­leidusį vieną poezijos knygą, tad jo apsisprendimui būti poetu jo­kios įtakos neturėjau. Tik kol Aivarui dar turėjau ką patarti, buvau jam vyresniuoju draugu, o dabar, jau daugel metų, esame lygiaverčiai – domimės vienas kito kūryba, pasakom vienas kitam savo nuomonę.
Be abejo, mūsų susibičiuliavimui turėjo įtakos ir tai, kad esam elektrėniečiai – daug kuo panašūs, ėję per panašias patirtis, tų pačių peizažų supami išaugę. Sunkiai galėčiau paaiškinti, kuo konkrečiai tai pasireiškia, bet ir mūsų pasaulėjauta, požiūrio kampas, humoro jausmas, bendravimo maniera, kultūriniai skoniai – taip pat elektrėnietiški, todėl labai leng­vai randame bendrą kalbą, net ir su­si­bardami sugebame nesusipykti.
Ar buvo daugiau jaunų poetų, kuriems bičiuliškai ištiesiau ranką? Be abejo, buvo. Yra šiandien tarp jų ir jau išgarsėjusių, įsitvirtinusių literatūros pasaulyje. Tačiau būtų nei šis, nei tas, jei imčiau juos vardinti. Apie tai, kiek kuriam pagelbėjau, tegali pasakyti jie – juk ne visi tą bi­čiulišką pagalbą pastebi, ne visi ją vertina, ne visi atsimena.

Yra toks rusiškas posakis – talentingam reikia padėti, neturintis talento prasimuš pats. Šiame paradoksaliame posakyje yra daug tiesos?
Na, kas dėl šio posakio, norėčiau jį pakeisti kitu. Menu, kartą priėjau prie profesorės Viktorijos Daujotytės, kurios studentu kitados buvau, o vis dar tebesijaučiu esąs, ir mėginau parodyti dėkingumą: „Ačiū, Jums, Profesore. Ačiū, kad auginate“, o ji man ir sako: „Lengva auginti, ­kai auga, Rimvydai“.

Ilgai buvote labai matomas ir žinomas iš savo veiklos žiniasklaidoje: vedėte televizijoje kultūrinę laidą, dirbote „Respublikoje“. Kas Jums buvo žurnalistinis darbas?
Taip, žurnalistikoje plušėjau gerą ketvirtį amžiaus, nors žurnalistinių studijų nesu baigęs, žurnalistinių ambicijų taip pat neturėjau, niekada netroškau formuoti visuomenės požiūrio vienu ar kitu politiniu ar socialiniu klausimu, svetima man buvo net svajonė tapti laikraščio ar skyriaus redaktoriumi, gauti Pulicerio premiją – vadinasi, ko gero, tikru žurnalistu nebuvau. Tačiau kažkur esu girdėjęs, kad geras žurnalistas pašnekovo visada klausia tik to, kas jam pačiam asmeniškai yra įdomu. Tai man tinka, vadinasi šiokią tokią žurnalistinę gyslelę visgi turėjau.
Man atrodo, tvirčiausias saitas, mane laikęs žurnalistikoje šitiek metų – žingeidumas, noras pažinti žmogų, akis į akį pabendrauti su iškiliausiomis visų sričių Lietuvos asmenybėmis. Šiuo aspektu žurnalistika man buvo tikras lobis – net ir dabar pats sau pavydžiu, prisimindamas, kad kaip lygus su lygiais ben­dravau su tokiais dabar jau anapusybėn iškeliavusiais žmonėmis, kaip Arvydas Šliogeris, Eimuntas Nekrošius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Juozas Aputis, Bronius Kutavičius, Romualdas Granauskas, Gediminas Girdvainis, Vytautas Bložė… Pasikalbėjimai su tokio kalibro asmenybėmis augina, jų idėjos, ištarti išmintingi žodžiai nejučia nu­sėda sąmonėje ir, kad ir kaip pom­pastiškai tai beskambėtų, kuria gyvenimo prasmę bei brėžia jo kryptį.
Be to, dvi dešimtis metų kas savaitę rašiau pusiau beletristines ­eseistikos skiltis „Respublikos“ savaitgaliniame priede „Julius“ – taip nejučia pasirašė mano eseistikos knygos „Diktantai sielai“ ir „Betliejaus avytė“. Antraip vargu ar būčiau jas parašęs – profesinis įsipareigojimas sukūrė tam tikrą vidinę discipliną, kurios, gyvendamas laisvą menininko gyvenimą, būčiau pritrūkęs…

Jūsų kūryba labai įvairialypė: esate išleidęs devynias poezijos knygas, porą esė knygų, eiliuotą pasaką vaikams, sukūręs daug dainų tekstų, žodžius roko operai „Jūratė ir Kąstytis“, parašęs inscenizacijas keliems spektakliams Nacionaliniame dramos teatre… Magėjo išbandyti skirtingus žanrus?
Šiaip esu grynakraujis poetas ir išmėginti jėgas kituose žanruose didelės pagundos niekada nejaučiau. Kaip bepasuksi, manoji eiliuota pasaka „Pūgos durys“ – taip pat poetinis kūrinys, o libretai, dainų tekstai – juk yra tie patys eilėraščiai, tik skirti ne skaityti, deklamuoti, o dainuoti. Neretai juk dainos atsiranda ir iš tų eilėraščių, kurie buvo rašyti ne muzikos scenai. Pavyzdžiui, poetas Marcelijus Martinaitis, iš kurio eilėraščių gimė daugybė puikių Vytauto Kernagio dainų, juk specialiai dainavimui nerašė – V. Kernagis susirado tuos eilėraščius poezijos rinkiniuose ir sukūrė jiems melodijas. Grynoji mano poezija dažnu atveju nėra rimuota, dainavimui nėra tinkama, todėl prašomas, neretai parašau tekstų specialiai dainoms, retsykiais netgi jau pagal esamas melodijas. Didžioji dalis mane dainuojančių žmonių, kaip antai Kostas Smoriginas, Rokas Radzevičius, Aistė Smilgevičiūtė, Olegas Ditkovskis, Neda Malūnavičiūtė, Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis – yra mano bičiuliai, o ir jų dainos man labai patinka, tad atsisakyti jiems pagelbėti būtų tiesiog nedraugiška.

Na, esė knygos atsirado tarsi netyčia, už jas esu dėkingas savo darbui žurnalistikoje, o inscenizacijos spektakliams atsirado ne tiek dėl mano dramaturginio polėkio, kiek dėl draugystės su šviesaus atminimo puikiu aktoriumi, režisieriumi ir dainų autoriumi Sauliumi Mykolaičiu. Buvome artimi draugai, tad ir darbuotis drauge prie jo kuriamų spektaklių „Stop mašina“, „Mažasis princas“ man buvo ne tiek darbas, kūrybinis iššūkis, o bičiulystės aktas ir džiaugsmas leisti laiką kartu. Sauliui iškeliavus anapusybėn, nutrūko ir mano bendradarbiavimas su teatru. Tiesa, kitas bendras mūsų abiejų draugas – aktorius Andrius Bialobžeskis „Jaunimo teatre“ neseniai pastatė spektaklį „Valhala“ pagal mano poeziją ir dedikavo jį Sauliaus Mykolaičio atminimui. Bet aš specialiai šiam spektakliui nieko nekūriau, jį Andrius sudėliojo iš manųjų eilėraščių.

Rašyti vaikams ir suaugusiems – didelis skirtumas?
Išties – didelis. Ir labai klysta tie, kurie mano, kad vaikams rašyti lengviau. Vaikams rašyti daug sunkiau, nes prieš vaikus privalai jausti kur kas didesnę atsakomybę. Paliksi kokią kirčiavimo, logikos ar kalbos kultūros klaidą, suaugę skaitytojai tą klaidą pastebės ir mintyse pataisys, o vaikams rizikuoji tą klaidą įskiepysi kaip normą. Negerbiu ir netgi pykstu ant tų rašytojų, kurie mano, kad vaikams galima paduoti bet ką. Maždaug: „Ai, suaugusiems gal per silpni eilėraščiai, tebūnie – vaikams“. Manau, toks požiūris – nusikalstamas. Vaikus reikia ugdyti, o ne kišti jiems literatūrinę pliurzę. Čia – kaip ir su maistu. Visiems aišku, kad maitindami vaikus neaiškios kokybės pusfabrikačiais, darome nepataisomą žalą jų sveikatai. O literatūra – taip pat maistas, tik maistas ne kūnui, o sielai. Todėl dėl neatsakingumo padaroma žala vaikui, manau, dar didesnė.
Būtent todėl rašydamas eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ labai atsakingai rinkausi siužetą, sąmoningai rėmiausi lietuvių liaudies tautosaka, idant vaikai gautų ne tik įdomų kūrinį, bet ir maitintųsi iš nacionalinių šaknų, turtėtų giliausia – kultūrine prasme. O norėdamas užtikrinti, kad tekste neliktų rimavimo, kirčiavimo, moralės ar kalbos kultūros klaidų, rašydamas pasaką vis važiuodavau konsultuotis pas vieną iškiliausių ir talentingiausių vaikų literatūros kūrėjų, vaikų ir suaugusiųjų mylimą poetę Ramutę Skučaitę. Skaitydavau jai savąjį rankraštį, o sulaukęs jos pastabų, kruopščiai ir atsakingai taisydavau.
Esu labai patenkintas šia savo knyga, tiek tekstu, tiek dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis. Nors, tiesa, sulaukiau ir kritinių kai kurių mamyčių žodžių, esą pasaka pernelyg baugi. Ką gi, jos turi teisę išsakyti savo nuomonę. Vienok sunku man jas suprasti – kai vaikai žiūri animacinius filmukus, kuriuose robotai-trasformeriai talžo viens kitą, trupindami į gabalus, joms neatrodo baisu, o štai lietuvių liaudies sakmės – pernelyg baugios.

Kaip manote, yra tikimybė, kad literatūros mėgėjai perskaitys ir R. Stankevičiaus apsakymų, pjesių?
Na, miuziklų bei roko operų libretai tam tikra prasme ir yra pjesės, tik parašytos rimuotu tekstu, o vietoje dialogų – arijos. Tikrų pjesių spektakliams neketinu rašyti, o miuziklų mano libretais dar tikrai sulauksim. Apsakymų taip pat esu parašęs – buvo jų publikuotų ir kultūrinėje periodikoje, tačiau jei klausiate apie apsakymų knygą – nemanau, kad tokią kada nors išleisiu.
Žinoma, niekada nesakyk „niekada“, tačiau kol rašosi eilėraščiai, man jų pilnai pakanka, idant jausčiausi išsipildęs. Gal ir esama pasaulyje smuikininkų, mėginančių groti pučiamaisiais, bet daugumai jų išgroti visą sieloje skambančią muziką pilnai pakanka smuiko.

Esate pelnęs daug pre­mi­jų, apdovanojimų, net Vy­riausybės kultūros ir meno premiją. Ką jie Jums reiškia?
Na, būti įvertintam premija visada yra smagu, juolab kad premija – tai pinigai, kurių menininko gyvenime tikrai nėra pertekliaus, tačiau svarbiausia – ne premijos ir titulai. Svarbiausia – skaitytojai, kurių rašytojas užsigyvena arba ne.
Štai neseniai einu per pėsčiųjų perėją prie Katedros aikštės, o į ­priešingą pusę ja einantis nepažįstamas jaunuolis man fami­liariai kepšteli delnu per petį ir šūkteli toldamas: „Gerai rašai, seni“. Man toks komplimentas – vertesnis už visas įmanomas premijas.

Kas Jums dabar yra gimtasis miestas?
Dabar ir visada Elektrėnai yra mano sielos sostinė, kurios Vilnius taip ir neįstengė užgožti, nors paskaičiavus – Vilniuje gyvenu jau nepalyginti ilgiau, nei esu gyvenęs Elektrėnuose. Kaip Mama yra viena, taip ir gimtinė yra viena, su kuria nei rūmai, nei rojus neturi galimybių konkuruoti.
Neseniai, pasikvietęs drauge Aivarą Veiknį vietoje gido išmaišiau gimtuosius Elektrėnus skersai išilgai, pradėdamas nuo brangių širdžiai, šiltais prisiminimais pulsuojančių vietų ir užbaigdamas naujovėmis bei pasikeitimas, apie kuriuos išklausiau gausybę Aivaro komentarų.
Miestas išaugęs ir nepaprastai išgražėjęs, bet man vis tiek buvo graudu matyti vieną elektrinės kaminą vietoj mano prisiminimuose stūksančių trijų, gaila „Vaikų pasaulio“, kuriame leisdavau savo laimingos vaikystės savaitgalius, nors ir negaliu nepripažinti, kad dabar ten sukurta poilsio erdvė – graži ir įspūdinga. Gaila aukštų topolių, žaliavusių palei stadioną šalia mano mokyklos, gaila pačios mokyklos, iš vidurinės virtusios tik progimnazija, gaila fontanėlio, čiurlenusio miesto centre prie buvusio pašto, gaila tiltų ir dešimties metrų aukščio šuolių į vandenį bokšto, nuo kurio kitados šokinėjau į ežero bangas, gaila kūdros meldynų už mano gimtųjų namų langų, gaila tų „prerijomis“ mums tarnavusių sulaukėjusių sodų, dabar virtusių iščiustytu „civilizuotu“ parku… Žodžiu, dabartiniai Elektrėnai jau smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos nešiojuosi atmintyje ir širdyje – tai kelia graudulį, nors ir suprantu, kad laikas nestovi vietoje, viskas keičiasi ir daug kas – į gerąją pusę. Bet svarbiausia – ten dar yra žmonių, medžių ir pastatų, kurie mane prisimena, išlikusi ta pati miesto dvasia, tie patys, vis dar ten pat vedantys keliai ir autentiška, grynai elektrėnietiška kasdienio gyvenimo tonacija – ir už visa tai nieko mielesnio mano širdžiai nėra ir negali būti.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Daiva Červokienė