Neseniai paminėjome Mokytojų dieną, vėl daugiau kalbame apie pedagogų svarbą vaiko ir visuomenės gyvenime ir nepakankamą atlygį už šį sunkų darbą, vieni palaikome, kiti piktinamės pedagogų streiku, o pernai Seimas buvo patvirtinęs ir Mokyklų bendruomenės metus. Tačiau šįkart žvilgtelkime gilyn į istoriją – kaip buvo ruošiami mokytojai Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu? Trakų, Elektrėnų, Kaišiadorių, Vilniaus rajonų jaunuolių, norėjusių tapti mokytojais, kelias dažniausiai vedė į Trakų mokytojų seminarija. Nors ši mokymo įstaiga senokai nustojo gyvuoti, su šiuo pasauliu atsisveikino ir nemažai jos auklėtinių, jos pastatai tebestovi Trakuose.
Lenkiškasis laikotarpis (1924–1937 m.)
Lenkiškoje seminarijoje Vilniaus krašte vietos lietuvių kalbai neatsirado – ji net nebuvo įtraukta į dėstomų dalykų sąrašą šalia lenkų, baltarusių ir vokiečių kalbų. Seminarijoje buvo plačiai organizuojama užklasinė veikla, veikė daug būrelių, visi moksleiviai privalėjo mokėti groti nors vienu instrumentu. Moksleiviai nešiojo uniformas, buvo aprūpinami pažymėjimais nemokamai naudotis visuomeniniu transportu, gerai besimokantys gaudavo stipendijas. Buvo palaikomi glaudūs ryšiai su Varšuvos universitetu, Trakuose dislokuotu pasienio apsaugos kariuomenės korpusu. Seminarija turėjo savo vėliavą, kitus atributikos ženklus. Moksleiviai buvo auklėjami lenkiško patriotizmo dvasia. Seminarija turėjo savo bendrabutį, kuris buvo įsikūręs Karaimų gatvėje 10-uoju numeriu pažymėtame name.
1924 m. tuometinė Lenkijos valdžia įsteigė Valstybinę Trakų moterų mokytojų seminariją, kurioje mokėsi tik mergaitės. 1927 m. įstaiga pavadinta Valstybine Trakų mokytojų seminarija (Panstwowe seminarium nauczycielskie w Trokach), joje galėjo mokytis ir berniukai.
1937 m. Lenkijos švietimo ministerija uždarė seminariją ir jos vietoje įkūrė keturklasę gimnaziją bei vyrų mokytojų licėjų. Pastarosios mokymo įstaigos tegyvavo porą metų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Lietuviškasis laikotarpis (1940–1947 m.)
1939 m. spalio mėnesį į Vilniją įžengus Lietuvos kariuomenei, nutarta lenkiškose mokyklose mokyti lietuvių kalbos, plėsti lietuviškas mokyklas ilgai lenkintame Vilniaus krašte. 1940 m. rugsėjo 16 d. lenkiškos seminarijos vietoje Lietuvos švietimo ministerija įsteigė lietuvišką Trakų mokytojų seminariją. Pirmuoju jos vadovu paskirtas Marijampolės mokytojų seminarijos direktorius, veikalo „Pedagogika ir didaktika“ (1927) autorius Juozas Mičiulis, po poros metų išvykęs iš Trakų kurti Alytaus mokytojų seminarijos.
Į Trakų mokytojų seminariją buvo priimami mokytis jaunuoliai, sulaukę 14 metų amžiaus. Pirmaisiais mokslo metais į du paruošiamuosius kursus priimta 70 mokinių (mokslo trukmė – 3 metai). Pagrindiniuose kursuose buvo mokamasi 4 metus. Norinčiųjų mokytis Trakų mokytojų seminarijoje pakako: į vieną vietą pretendavo 3 moksleiviai. Šioje mokymo įstaigoje mokslas ir bendrabutis buvo nemokami, buvo skiriamos ir stipendijos. Vietos lenkai taip pat galėjo mokytis šioje seminarijoje išlaikę lietuvių kalbos mokėjimo egzaminą. 1942-aisiais buvo išleista pirmoji lietuviškų pradžios mokyklų mokytojų laida.
Mokytojų seminarija Trakuose buvo lietuvybės ir tautinės kultūros centras: joje veikė įvairūs būreliai, meno saviveiklos kolektyvai. Karo metais seminarija kuriam laikui buvo uždaryta, joje šeimininkavo vokiečių okupantai, buvo suimti direktoriai.
Sovietinės permainos
Užėjus sovietams, Trakų mokytojų seminarijoje prasidėjo permainos: atsirado komjaunimo organizacija, partorgas, mokymo programose nebeliko tikybos. Didelis dėmesys buvo skiriamas pasiruošti valstybinėms šventėms ir jas pravesti, komjaunimo eilių augimui prasidėjus kolektyvizacijai – kolūkių šefavimui ir net žemės ūkio artelės įstatų nagrinėjimui. Buvo pašalintų iš seminarijos už antitarybiškumą. Reikalauta dėstant pabrėžti politinį momentą, moksleivių ištikimybę tarybų valdžiai.
1947 m. šalia lietuviškų grupių įsteigta lenkų grupė. 1949 m. seminarija pervadinta Trakų pedagogine mokykla, o 1952 m. joje pradėta dėstyti ir rusų kalba.
1957 m. Trakų pedagoginė mokykla iškelta į Naująją Vilnią, kur vėliau reorganizuota į Vilniaus aukštesniąją pedagogikos mokyklą. Dalis jos patalpų buvo skirta naujai įsikūrusiai Trakų mokyklai-internatui.
Apie moksleivius ir mokyklos vadovus
1941–1942 m. Trakų mokytojų seminarijoje buvo 5 grupės su 112 mokinių (49 berniukai ir 63 mergaitės), kuriems dėstė 10 mokytojų, o 1942–1943 m. – 6 grupės su 144 mokiniais. Paskutiniaisiais karo metais mokinių skaičius buvo sumažėjęs, o vėliau palaipsniui ėmė augti. 1951 m. Trakų pedagoginė mokykla išleido 92 absolventus.
1940–1957 m. buvo išleista 15 laidų – 776 pradinių klasių mokytojai. 1941 m. ir 1943 m. laidų nebuvo. 1947–1948 m. dirbo 12 dėstytojų. Daugiausia į seminariją (pedagoginę mokyklą) stodavo mokytis jaunuolių iš Trakų apskrities, o po respublikos rajonizacijos (1950 m.) stojančiųjų geografija išsiplėtė.
Šiai pedagogų kalvei vadovavo: Juozas Mičiulis (1940–1941), Vincas Makutėnas (1942–1943), Bronius Kulys (1944), Bronius Poniškaitis (1945–1946), Stasys Markonis (1946–1948), Mečislovas Skerla (1948–1951), Kazys Dambrauskas (1951–1952), Edvardas Lazauskas (1952–1956), Bronislavas Karbovskis (1956–1957).
Laikinai ėję direktoriaus pareigas: Petras Šernas (1944–1945), Vitalija Laurinavičiūtė (1951).
Ir pedagogų atmintyje
Seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje – Semeliškėse – pasiteiravome miestelio vidurinės mokyklos auklėtinės ir ilgametės pedagogės Vlados Matonienės (Bartusevičiūtės), ar daug mokyklos pedagogų buvo baigę Trakų mokytojų seminariją. Pasak vienos vyriausiųjų pedagogių miestelyje, jos mokymosi metais tokių buvo nemažai, ilgainiui jų sparčiai mažėjo.
Ilgametė buvusios Daugirdiškių mokyklos direktorė, poetė Vladislava Kursevičienė pati įstojo mokytis 1956 m. į Trakų pedagoginę mokyklą, ši 1957 m. buvo iškelta į Naująją Vilnią, tad Vladislava baigė jau Vilniaus aukštesniąją pedagogikos mokyklą. O kai atvyko pagal paskyrimą dirbti į Daugirdiškes, joje Trakų mokytojų seminariją arba pedagoginę mokyklą buvo baigę šviesaus atminimo direktorius Bolius Nenortavičius, Ona Ščerbavičiūtė bei Aldona Malakauskaitė, tapusi Dringeliene, kuri dabar tebegyvena Vievyje.
1944–1945 m. Trakų mokytojų seminarijai vadovavęs matematikas Petras Šernas gyveno Daugirdiškėse. Kai buvo parceliuojamas Daugirdiškių dvaras, jo žemės atiteko mažažemiams, o Daugirdiškių ežero salą su trobesiais apie 1928 m. nusipirko pedagogas P. Šernas. Jis buvo kilęs nuo Panevėžio, apie jo likimą V. Kursevičienei žmonės pasakojo nevienodai. Knygelėje „Trakų mokytojų seminarija“ rašoma, kad jis buvo suimtas 1945-ųjų sausio mėnesį ir įkalintas Trakų NKVD rūsiuose, ten nukankintas. Jo kūnas rastas vasario mėnesį prie Trakų rusų kapinių tvoros, duobėje. Kažkam pranešus, giminės slapta kūną paėmė ir palaidojo prie Daugirdiškių.
Apie šį kultūros ir švietimo židinį pasakojame pagal šviesaus atminimo pedagogės Onos Bražiūnienės knygą „Trakų mokytojų seminarija“ (ji buvo ir šios seminarijos auklėtinė), kurioje pateikiama daug dalykinės informacijos su nuotraukomis, išvardinti visi mokymo įstaigos vadovai, publikuotos daugelio laidų nuotraukos, paminėti ir atskirų jos auklėtinių pasiekimai gyvenime. Knygą išleido kita Trakų mokytojų seminarijos auklėtinė, ilgametė lituanistė, Valdorfo pedagogikos „krikštamotė“ Lietuvoje ir Lietuvos Valdorfo pedagogikos leidybos grupės vadovė Danutė Ona Žilienė (Ališauskaitė).
Jeigu būtų susidomėjusių šia knyga, prašome kreiptis į Daivą Červokienę el.paštu dcervokiene@gmail.com
Parengė Daiva Červokienė
pagal Onos Bražiūnienės knygą „Trakų mokytojų seminarija“