Netoli nuo kelio, vedančio iš Vievio į Aukštadvarį, stiebiasi jau daug amžių skaičiuojantis Pipiriškių piliakalnis. Dabar ši aukštumėlė yra apaugusi krūmais bei dideliais medžiais. Vėjo siūbuojamose šakose čiulba paukščiai, šnara lapai, vėjo gūsiai tarsi atodūsiai tyliai kalba apie savo praeitį. Kai šios vietos dar nebuvo palikę žmonės, tai lankose skambėjo dainos, skardus merginų juokas. Dabar tyliai ošia tik medžiai, kartais ramybę sudrumsčia pravažiuojančios mašinos.
Prieš daug amžių čia stovėjo pilis. Ji buvo viena iš daugelio to meto pilių, gynusių kraštą ir įspėdavusių kitus, kad priešai jau slenka per Lietuvą, plėšdami bei žudydami, palikdami griuvėsius ir pelenus, sėdami mirtį ir sielvartą, jau keletą kartų kardu bei ugnimi norėdami primesti savo gyvenimo būdą – atsisakyti laisvės. Daugelis sutiko geriau žūti, negu prarasti garbę, patekti priešams į nelaisvę.
Pipiriškių piliakalnio pilies gyventojai ne kartą užkirto priešams kelią skverbtis dar giliau į kraštą. Iš tikrųjų ne vienas priešas čia sutiko savo mirtį nuo narsių gynėjų rankų, o suniokota pilis buvo atstatoma iš pelenų… Bet laikas bėgo, tobulėjo ginklai, kovos būdai, pilis neteko strateginės reikšmės.
Bėgant amžiams išliko tik buvusių apsauginių griovių likučiai. Statūs piliakalnio šlaitai kažkada buvo didelė kliūtis priešui. Ilgą laiką piliakalnį aplenkdavo žmonės, laikė bloga vieta. Jie pasakodavo, kad ten vaidenasi. O žmonės, kurie ten lankosi, tai, vadinasi, bendrauja su raganomis ir velniais. Kartais užklysdavo nebent plėšikų būrelis pasislėpti nuo svetimų akių. Aišku, metams bėgant žmonių požiūris pasikeitė. Jie pradėjo domėtis praeitimi ir dažniau aplankydavo piliakalnį.
Gaila, kad paskutinė netolies buvusi sodyba, kurios langai žiūrėjo į piliakalnį, taip pat išnyko, palikdama keletą senų ąžuolų ir nuartų kai kuriose vietose piliakalnio šlaitų. Dabar piliakalnis vėl vienas. Žmonių nėra, čia nuolat ūbauja pelėdos, klykia iš snaudulio pabudę paukščiai, tarsi vaiduokliai prisiminę liūdną dalią. Tuoj vėl išauš rytas, pakils saulė, prasidės nauja diena.
Liucija Rakauskaitė,
Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė