Vilija Dobrovolskienė
Tas vakaras (1991 m. sausio 12 d.) buvo kažkoks sunkus: vyras komandiruotėje, abi dukrytės peršalo ir susirgo plaučių uždegimu, tai jos buvo irzlios, nieko nevalgė, vos pavyko sugirdyti arbatos, tada pakaitinau druskos tirpale kojytes, pastačiau abiem taures, suleidau vaistus… Pagaliau abi užmigo. Viską susitvarkiusi ir aš atsiguliau, įsijungiau televizorių. Žinias skaitė Eglė Bučelytė… Prabudau nuo keistų garsų, sklindančių iš automobilio, važiuojančio Pergalės gatve palei „Versmę“. Per garsiakalbį kvietė žmones eiti prie kultūros centro… Televizorius mirguliavo, Bučelytė buvo pradingusi, nors programa dar neturėjo būti pasibaigusi. Pradėjau sukioti radijo tašką. Kažkokia informacija buvo skelbiama įvairiomis kalbomis. Nieko nesupratau. Kai išgirdau informaciją vokiečių kalba, galvojau, kad sapnuoju. Kai diktorės balsas prabilo rusiškai, paskui lietuviškai, apėmė ne baimė, o siaubas… Tos kelios dienos buvo sunkios – nuo televizoriaus nesitraukėme nuo ryto iki vakaro. Skaudu buvo girdėti apie žuvusius žmones – juk pralietas mūsų
žmonių kraujas, mūsų tautos istorija po ilgo laiko tarpo vėl aplaistyta laisvės gynėjų krauju, o kartu didžiavomės mūsų dainuojančia revoliucija, mūsų vienybe, gebėjimu ginti savo laisvę. Iš tiesų, tai buvo nelengva į viską reaguoti, nes užėmę televiziją „burokevičiai“ skleidė tokią negatyvią informaciją, tokį melą, kad buvo bjauru klausyti. Vis susiburdavom su kaimynais Markevičiais ir gerdami arbatą aptardavome visas naujienas, o kai mergaitės pasijuto geriau (plaučių uždegimas po truputį traukėsi), susiruošėme į Vilnių. Diena buvo žiemiškai graži, saulėta, tad pabuvojome ir Konarskio gatvėje, ir prie Televizijos bokšto, ir prie Seimo. Laužavietės, tvoros su pritvirtintais kariniais bilietais, vaikų piešiniais, smėlio maišų užtvaros – viskas tarsi filmo dekoracijos, o širdyje – skausmas dėl žuvusiųjų ir džiaugsmas dėl iškovotos laisvės.
Uždegėme žvakutes prie Seimo, prie bokšto tvoros. Mergaitės padeklamavo savo močiutės Elenos Telišauskienės sukurto eilėraščio ištraukėlę:
Sužibo žvakutės prie bokšto tvoros,
Čia gėlės padėtos nevys niekados.
Važiuodami namo ilgai kalbėjomės apie laisvę, tautą, lietuvių ryžtą ir gebėjimą susitelkti.
Praėjo daug metų. Dukros užaugo. Nustebino draugė, atsiuntusi tų dienų dukrytės nuotrauką, rastą internete. Prisiminimai gyvi.