Julija Kirkilienė
Saulėtą rugsėjo šeštadienio popietę Trakuose vienoje salėje rinkosi pusamžiai vyrai. Vieni uniformuoti, kiti – civiliai apsirengę. Bendravo, kaip seniai besimatę giminės, vieni kitus broliais vadino. Tie vyrai – tai pirmieji atsikuriančios Nepriklausomos Lietuvos 1988-1993 metų savanoriai, rugsėjo 17 dieną susirinkę į Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Trakų skyriaus visuotinį susirinkimą. Tarp jų – ir keletas Elektrėnų savivaldybės savanorių.
(Ne) ignoruojami
Vyrai, pasidžiaugę naująja vėliava, aptarė jos pašventinimo datą, trumpai pasidalino prisiminimais, persimetė žodžiais apie dabartinį gyvenimą ir ėmėsi darbo. Pagrindinis susirinkimo tikslas buvo paruošti ir visuomenei pristatyti rezoliuciją, siūlančią įteisinti Nepriklausomybės gynėjo statusą. Ilgai vyrai svarstė ir diskutavo, kokie turėtų būti esminiai punktai, apibrėžiantys gynėjo statusą.
Buvęs Trakų bataliono vadas Romas Chodosevičius savo pranešime kalbėjo apie savanorių likimus. Pirmieji savanoriai, pasak R.Chodosevičiaus, buvo vyrai idealistai, dažniausiai iš giminės karių kastos, pasiruošę bet kurią akimirką paaukoti gyvybę dėl kitų, gyvensiančių laisvėje. Kai nepriklausomos valstybės kūrimo pradžioje vieni rūpinosi privatizavimu, liaudyje prichvatizavimu, vadinamu, savanoriai idealistai rūpinosi uniformomis ir rusų karinių dalinių judėjimu. Sugrąžinus savanorius į civilinį gyvenimą, tie, kurie turėjo profesijas, dirbo, o dalis savanorių socialiai negalėjo prisitaikyti savo išlaisvintoje šalyje. Toje pertvarkų sumaištyje, nerasdami sau gyvenime vietos, vieni savanoriai, kaip vieviškis Antanas Aleksandravičius, mirė staigiomis mirtimis, kiti – kaip tremtinys Edmundas Dapkevičius – pakėlė ranką prieš save. Buvo ir pamėgusių stikliuką ar dabar dienas leidžiančių prie šiukšlių konteinerių. Todėl dabar, kalbėjo buvęs savanorių vadas, svarbu suskaičiuoti, kiek mūsų likę ir pasiekti, kad būtume apsaugoti įstatymu, o, reikalui esant, vėl galėtume susiburti Tėvynės gynybai. Vadas pasidžiaugė, kad valstybės vadovai neignoruoja sąjungos, kad savanorių pasiūlymu viena galerija Seime pavadinta Lietuvos laisvės gynėjų vardu.
Savanorių norai
Susirinkimui pirmininkavęs savanoris Virginijus Baranauskas prie apskritojo stalo suburtiems aktyviausiems savanoriams svarstymui pateikė projektą punktų, kuriuos savanoriai aptarė ir sieks įteisinti valstybės įstatymuose. Savanoriai mano, kad Nepriklausomybės gynėjo statusas turėtų būti pripažintas asmeniui, dalyvavusiam ir pripažintam dalyvavusiu struktūriniuose vienetuose ir rizikavusiems savo laisve, sveikata, gerove, gyvybe nuo Persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo 1987-1988 metais iki SSRS kariuomenės išvedimo 1993 metais. Pavieniai asmenys gali siekti minėto statuso įrodę savo veiklą nepriklausomybės gynime iki ir po 1988 metų, siekiant Lietuvai Nepriklausomybės.
Savanoriai nori Nepriklausomybės gynėjo statuse įteisinti, kad atkuriant nepriklausomybę savanoriams, dirbusiems organizacinį darbą nepriklausomybės siekusiose struktūrose, nors ir visuomeniniais pagrindais, minimas laikotarpis būtų įskaičiuotas į darbo stažą. Statuso redakcijoje savanoriai taip pat norėtų įteisinti rentas, kurios būtų mokamos sutrikus sveikatai ar kai šeimos pajamos nesiekia minimalaus nustatyto LR pragyvenimo lygio. Viso savanoriai surašė 7 punktus ir įgaliojo pirmininką Virginijų Baranauską bei posėdžiui sekretoriavusį Romą Chodosevičų sutvarkyti reikiamus dokumentus ir kreiptis į Lietuvos nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininką ir valdybą dėl sutikimo leisti visuomenines organizacijas apsvarstyti projektą ir atsiliepti, ar yra poreikis tokį statusą įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatyminėje bazėje.