Visi mokiniai laukia vasaros: atostogų, maudynių, karštų saulės spindulių. Tačiau Kietaviškių pagrindinės mokyklos mokiniai mokslo metų pabaigos laukia ne tik todėl. Mes jos laukiame, nes žinome, kad kiekvienais metais, mokslo metų pabaigoje, mokykla organizuoja didžiulę edukacinę ekskursiją, į kurią gali vykti visi norintys 5 – 10 klasių mokiniai.
Rūta CIBULSKAITĖ, 8 kl. mokinė
Šiais metais visos klasės vienbalsiai nusprendė vykti į Aukštaitiją.
Mes nekantravome, kada gi išauš ekskursijos rytas. Juk taip smagu praleisti įspūdingą dieną dideliame būryje. Mums labai pasisekė, nes dalį kelionės išlaidų iš MK lėšų apmokėjo mokykla.
Ekskursijos dieną autobuse skambėjo ne tik smagūs pašnekesiai ir juokas. Visi suklusdavo, kai prabildavo gidė. Ji mus supažindino su vietomis, kuriose apsilankydavome, papasakojo daug įdomių dalykų apie tų vietų papročius, išgirdome legendų, netgi paskaitė eilėraštį aukštaičių tarme.
Pirmiausia vykome į Ignalinos rajoną, Strigailiškio kaimą. Ten, „Romensos“ restorane – kepykloje, vyko edukacinė pamoka „Šakočių kepimas“. Programos vadovė papasakojo, kaip kepami lietuviški, lenkiški, vengriški, vokiški, japoniški šakočiai. Supažindino su šakočių rūšimis, papasakojo, kokia turi būti jų tešla ir kokioje temperatūroje kepami šakočiai. Turėjome progą nusifotografuoti prie didžiausio kepykloje iškepto šakočio. Bet svarbiausia – turėjome galimybę patys lieti tešlą ant besiformuojančio šakočio.
Iškepę ir paragavę šakočių, toliau keliavome po Ignalinos rajoną. Užsukome į Aukštaitijos nacionalinio parko Stripeikių kaimą. Važiavome gūdžia giria, kol galiausiai privažiavome bitininkystės muziejų, įsikūrusį girios slėnyje, pro kurį teka Tauragno upė. Muziejus slėnyje priminė tarsi mažą kaimelį su medinėmis senovinėmis gryčiomis, kuriose buvo įkurtos ekspozicijos su bičių, dievų ir deivių medinėmis skulptūromis ir visur aplinkui dūzgiančiomis bitelėmis. Sužinojome, kaip mūsų protėviai augino bites, jas garbino, kaip išmintingai panaudodavo bičių teikiamus produktus. Taip ir norėjosi ilgiau pasilikti tame pagonybe ir senolių išmintimi dvelkiančiame muziejuje. Tačiau smalsumo pagauti keliavome toliau.
Aplankėme aukštą Ginučių piliakalnį. Nuo jo atsivėrė nuostabus vaizdas: Linkmeno ir Ūkojo ežerai, platūs miškai, įsilieję į giedros dienos dangų. Daugumai mokinių kilo mintis: „Kaip šaunu būtų čia gyventi…“ Bet ji labai greitai pranyko, suskaičiavus, kad ant piliakalnio užkopti teko 110 laiptelių.
Aplankėme ir šalia Ginučių piliakalnio esantį Ledakalnį. Čia gamtos vaizdas buvo dar įspūdingesnis – kalną supo 6 tyvuliuojantys ežerai: Linkmenas, Asėkas, Alksnas, Alksnaitis, Ūkojas, Paskasas. Ant kalno mus sudomino medis, apkrautas akmenimis. Gidė mums papasakojo, kad toje vietoje reikia sugalvoti norą ir mesti akmenuką į krūvą prie medžio. Mes tarsi patrakę ieškojome akmenukų, kuriems patikėjome savo norus.
Galiausiai aplankėme unikalią medinę Palūšės Šv. Juozapo bažnyčią, kuri kartu su šalia stovinčia aštuoniakampe varpine yra architektūros paminklas. Bažnyčia įkurta Juozo Basiliausko padovanotoje žemėje, todėl ji ir pavadinta jo vardu. Deja, į vidų negalėjome patekti, užtat bažnyčios kiemelyje gidė mums papasakojo, kad netoliese yra buvusi garbaus Lietuvos dainininko Kipro Petrausko gimtinė. O XIX a. Kipro ir Miko tėvas, Jonas Petrauskas, vargonininkavo Šv. Juozapo bažnyčioje. Dar daug sužinoję ir pasivaikščioję po kaimelį, grįžome į autobusą.
Eidami į autobusą liūdnai klausinėjome mokytojų: „Jau važiuosime namo?..“. Dar taip norėjosi pakeliauti ilgiau. Norėjosi dar pabūti su draugais ir mokytojais. Tokiose ekskursijose ne tik geriau pažįsti Lietuvos kraštą, bet ir savo draugus bei mokytojus. Supranti, kaip viskas yra brangu…