Link pabaigos suka Archyvų metais pavadintas laikas. Vykdydami projektą „Savasties beieškant“ archyvams skyrėme dar ne visas mūsų
kraštiečių sukauptas žinias. Surandame vis naujų žmonių, vis naujos informacijos. Šį kartą skaitytojams perteikiame iš Vievio kilusio istoriko-muziejininko, vaikščiojančios enciklopedijos Virgilijaus Poviliūno pasidalintas žinias apie istoriją, archyvus muziejuose ir muziejininkų misijas.
Julija Kirkilienė
Iš Vievio kilęs istorikas Virgilijus Poviliūnas dvidešimt šešerius metus (1993–2019) sėkmingai vadovavo Trakų istorijos muziejui. Jo iniciatyva ir pastangomis buvo sutvarkytos ir praplėstos muziejaus patalpos, įrengtos naujos ekspozicijos, atstatyta Medininkų pilis, pritaikyta turizmo poreikiams Trakų pusiasalio pilis, dvigubai pasipildė eksponatais muziejaus rinkiniai ir dar atlikta daugybė muziejininko žinomų ir pamirštų misijų. V. Poviliūnas yra kelių dešimčių leidinių sudarytojas ir bendraautoris, parašęs nemažai straipsnių apie Trakų istorijos muziejų ir jo rinkinius, skaitęs įvairiuose renginiuose paskaitas ir pranešimus apie muziejininkystę, apdovanotas riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“ ir turintis dar daugybę įvairių apdovanojimų. Iš šešiasdešimties gyvenimo metų V. Poviliūnas 30 metų atidavė darbui Trakų muziejuje. Asmeninio jubiliejaus išvakarėse su istoriku kalbėjomės apie darbą muziejuje, muziejininkų misiją, istoriją, nedegančius archyvus ir gerus darbus, liksiančius krašto istorijoje.
J. K. Save laikote vieviškiu, nors gimėte Eišiškėse. Pasidalinkite su skaitytojais savo vaikystės įspūdžiais.
V. P. Pirmieji įspūdžiai gal išlikę, o gal atmintyje užstrigę iš šeimos pokalbių. Namuose visada būdavo daug knygų, o senelių namuose daug įdomių daiktų. Matyt, nuo vaikystės ir užsikrėčiau tuo jausmu džiaugtis, suradus seną įdomų daiktą. Senelis Mykolas Poviliūnas (1892–1985) prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo išvykęs į Ameriką uždarbiauti, grįžęs nusipirko žemės, dėl kurios sovietmečiu buvo ištremtas į Sibirą.
J.K. Į Vievį gyventi atvykote, kai Jums buvo vos dveji. Kaip Jūsų profesijos pasirinkimą formavo Vievis?
V. P. Vievis buvo ir yra miestas, visada pilnas atradimų. Čia juk slepiasi ištisi istorijos klodai nuo Oginskių laikų iki surinktų eksponatų į Kelių muziejų. O mano susidomėjimą istorija pirmieji formavo Vievio mokytojai istorikai Kęstutis Paulavičius ir Juozas Gruzdys. Vidurinę Vievio senojoje mokykloje baigiau 1979 metais. Mūsų laida buvo paskutinė šiame istoriniame mokyklos pastate, kur dabar yra Vievio Jurgio Milančiaus pradinė mokykla. Mano keliai iš Vievio suko į Vilnių, vėliau į sovietinę armiją, po to – į Trakus. Mama dar dabar gyvena Vievyje, todėl ir aš šiame mieste dažnas svečias.
J.K. Kokie keliai Jus vedė į Vilnių?
V. P. Baigęs vidurinę neabejojau, kad studijuosiu istoriją. Įstojau į tuometinį Viniaus pedagoginį institutą (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), Istorijos ir teisės fakultetą. Institute geri ir įdomūs dėstytojai paskatino domėtis Lietuvos istorija, davė studentams tokių žinių, apie kurias ir dabar ne kiekvienas drįsta kalbėti. Institute gavau pagrindus, kuriuos gilindamas sužinojau, kodėl mūsų kaimynas Rytuose į Lietuvą visada žiūrėjo iš aukšto, bet su baime. Rusijos mieste Viazmoje (Smolensko sritis) dar stovi paminklas, skirtas Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejui, o jame įrašas rusų kalba „300 ЛЕТ ОСВОБОЖДЕНИЯ ОТ ИГА“ (liet. 300 metų išsilaisvinimui nuo lietuviškųjų pančių). Arba tarnaudamas sovietinėje armijoje Opočkoje (Pskovo sritis) 1986 m. suradau užrašą stende: „Lietuvos okupantai, vadovaujami Vytauto Didžiojo, išvežė 10 000 belaisvių“. Praėjus šimtmečiams, Rusijos vadovai atsilygino šimteriopai, ištremdami į Sibirą, nuteisdami ir išžudydami Lietuvos inteligentiją. Studijuodamas jau įsitikinau, kad istorija visada teisi, kas ir kaip benorėtų ją perrašyti. Kad archyvai vėliau ar anksčiau, kad ir kaip slepiami, sugrįžta. Ne be reikalo sakoma, kad archyvai nedega. Studijuodamas išmokau skaitydamas atrinkti, kas tikra ir ką reikia patikrinti.
J.K. Specialybė – istorikas, o kaip tapote muziejininku?
V. P. Baigęs institutą ir atitarnavęs armijoje žinojau, kad Trakų istorijos muziejuje yra laisva vieta ir aš ten eisiu dirbti. Darbas muziejuje gal buvo mano siekiamybė nuo pat vaikystės, kai supratau senų daiktų suradimo džiaugsmo prasmę. Muziejuje pradėjau dirbti prieš pat Sąjūdžio susikūrimą, o Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, buvau paskirtas direktoriumi.
J.K. Trumpai supažindinkite skaitytojus su darbu muziejuose.
V. P. Muziejus turi savo darbo specifiką. Darbuotojų pareiga yra kaupti eksponatus, restauruoti, moksliškai apdoroti ir pateikti lankytojams. Muziejų eksponatai yra valstybės turtas. Visose valstybėse užsienio svečiai su tautos istorija supažindinami muziejuose. Beveik visi valstybiniai vizitai neaplenkia ir Trakų. Čia lankėsi Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas su karaliene Silvija (1992), Danijos karalienė Margaret II (1992), Belgijos karalius Albertas II su karaliene Paola (2006), Nyderlandų karalienė Beatričė (2008), Airijos, Albanijos, Bulgarijos, Estijos, Graikijos, Islandijos, Kazachstano, Kinijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Makedonijos, Maltos, Moldovos, Portugalijos, Rumunijos, Slovėnijos, Turkijos, Ukrainos, Uzbekijos prezidentai, daugelio valstybių premjerai, ministrai bei ambasadoriai. Pilies Didžiojoje menėje pasirašytos kelios tarpvalstybinės sutartys.
Visos pasaulio valstybės negandų metais prarasdavo saugojamas vertybes, bet po kurio laiko, muziejininkų pastangomis, jos dažnai vėl surandamos ir grąžinamos. Muziejininkai yra tam tikri šalies ambasadoriai, o muziejai neveiktų, jei neturėtų lankytojų. Trakų istorijos muziejui priklauso Trakų salos ir pusiasalio bei Medininkų pilys, buv. Domininkonų vienuolynas, S. Šapšalo karaimų tautos muziejus.
J.K. Trumpai papasakokite apie 30 metų darbą Trakų muziejuje ir ten atliktus darbus.
V. P. Trakų istorijos muziejus yra visuomenei tarnaujanti ir jos raidą atspindinti vieša, nuolatinė kultūros įstaiga. Atkūrus Nepriklausomybę, muziejuose reikėjo atkurti šalies istoriją atspindinčias ekspozicijas. Visiems objektams reikėjo remonto, viską reikėjo atnaujinti, o darbams reikėjo lėšų. Vienu svarbiausių savo darbų laikau Medininkų pilies atgaivinimą. Tai buvo labiausiai apleista seniausia Lietuvos pilis. Medininkų pilies atstatymui dalį lėšų paaukojo Amerikos lietuviai, dalį lėšų gavome iš Europos Sąjungos, šiek tiek iš valstybės biudžeto ir privačių rėmėjų. Taip per dešimtmetį Medininkų pilis buvo atstatyta, surinkti ir ekspozicijoms paruošti eksponatai, įdarbinta 20 žmonių ir kt. Vadovaujant muziejui nuveikta ir kitų svarbių darbų: pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su Brodnicos, Malborko pilies ir Olštyno Varmijos ir Mozūrų muziejais Lenkijoje, Rakverės muziejumi Estijoje. Trakų istorijos muziejus dalyvauja Baltijos jūros regiono pilių ir muziejų asociacijos veikloje. Kasmet muziejuje buvo atidaromos naujos parodos iš muziejaus rinkinių, bendradarbiaujama su kitais muziejais ir kolekcininkais.
J.K. O kokį įdomiausią eksponatą pasisekė surasti?
V. P. Pažymėti galėčiau sidabro dirbinių kolekcijos įsigijimą iš privataus asmens (E. A.), kurio surinktoje kolekcijoje sidabriniai dirbiniai datuojami X–XX a. Religiniai, buitiniai sidabriniai daiktai, gaminti Lietuvoje, su lietuviška heraldika. Didžiausias tos kolekcijos eksponatas – du kilogramus sverianti sidabrinė antkaklė. Kolekcijos svarbą gerai suprato tuometinis Premjeras Algirdas Brazauskas, savo įsakymu pavedęs skirti lėšų svarbiam Lietuvos paveldo įsigijimui. Dalis kolekcijos buvo eksponuota Medininkų pilyje. Dabar ta kolekcijos vertė išaugusi dešimt–penkiolika kartų. Valstybės įdėtos lėšos užauginamos.
Įdomi įsigyta iš kolekcininko Stasio Žukausko kolekcija – sidabriniai lydiniai bei svareliai tauriesiems metalams sverti. Privačios kolekcijos irgi yra Lietuvos paveldo dalis, todėl gerai, kai atsiranda galimybė jas atverti ir plačiajai visuomenei. Dalis sidabro lydinių ir Vytauto Didžiojo (1392–1430) pinigėlių buvo eksponuojami tarptautinėje parodoje „Žalgirio mūšio laikmečio monetos“, kurią Lietuvoje ir Lenkijoje organizavo Trakų istorijos bei Olštyno Varmijos ir Mozūrų muziejai.
Trakų istorijos muziejuje sukauptas didelis – maždaug 60 tūkst. eksponatų – numizmatikos rinkinys, kurį sudaro 45 monetų lobiai, monetos, apdovanojimai, medaliai, žetonai ir ženkleliai. Į šį rinkinį iš S. Žukausko kolekcijos pateko XIV a. 31 lydinys iš Ešerinės lobio, totoriški somai, Šiaurės Rusios lydiniai ir itin unikalūs XIII–XIV a. aukso lydiniai.
J.K. O kokie įdomiausi eks-ponatai muziejuje saugomi iš Elektrėnų krašto?
V. P. Gal įdomesni eksponatai būtų monetų lobiai, surasti Vievio apylinkėse. Vien tik Vievyje jų rasti keturi. Muziejuje saugomos kelios prezidento Antano Smetonos nuotraukos, darytos Vievyje 1930 metais jo vizito metu. Informacijos yra ir daugiau, būtų galima ne vieną knygą parašyti.
J.K. Esate parašęs daug straipsnių ir knygų istorijos temomis. Gal galite sukonkretinti?
V.P. Paskaičiavau: per 150 straipsnių, 50 knygų bei katalogų.
J.K. Esate Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijos Garbės narys. Gal trumpai galite papasakoti apie asociacijos veiklą ir naudą Lietuvai?
V.P. Asociacija šiemet švenčia 30 metų veiklą. Asociacija vienija daugiau nei 40 muziejų, įsikūrusių Švedijos, Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Danijos pilyse. Asociacijos tikslas yra padidinti atitinkamų institucijų bendradarbiavimą šalyse, esančiose prie Baltijos jūros. Kasmetiniuose bendruose susitikimuose, vykstančiuose Malborke, Asociacijos nariai aptaria bendras problemas, diskutuoja. Komiteto nariai paeiliui organizuoja metinius susitikimus, tuo suteikdami galimybę aplankyti naujas įdomias vietas, geriau susipažinti su Baltijos erdve.
J.K. Esate sukaupęs neįkainojamą žinių bagažą, kur jį panaudojate dabar, palikęs muziejininko darbą.
V. P. Sukauptas ir vis naujai įgytas žinias dedu į knygas. Kitą mėnesį Elektrėnų bibliotekoje bus pristatyta nauja knyga „Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklai“, skirta medaliams ir ženkliukams. Nieko nedarydamas negalėčiau gyventi. Su bendraminčiais esame sudarę darbų planą – renginius, knygų leidybą ir kt.
J. K. Gal planuojate atiduoti duoklę ir Vieviui?
V. P. Vievis kitais metais švęs 500 metų jubiliejų ir dar Vievis išrinktas mažąja kultūros sostine, tad būtų nepateisinama prie tų įvykių neprisidėti. Planų yra išskirtinių, nes ir Vievio istorija tikrai išskirtinė. Reikėtų paminėti, kad Vievio bažnyčios 90 metų paminėjimui esame išleidę ženkliuką. Mąstau apie galimybę išleisti leidinį apie bažnyčių atminimo ženklus, į kurią įtrauktas būtų ir Vievio bažnyčioje saugomas sakralinis paveldas. Reikėtų įamžinti Oginskių darbus Vievyje, dar kartą prisimenant spaustuvę ir išleistą pirmąją slavų gramatiką. Dėmesio reikia ir Vievio geležinkelio stoties istorijai, kuri kitais metais švęs 160 metų jubiliejų. Tikiuosi leidiniams surasti rėmėjų, kad geri darbai liktų istorijai. O man Vievis svarbus ir tuo, kad čia gyvena mano mama Aldona Poviliūnienė, ilgametė Vievio vykdomojo komiteto darbuotoja, todėl nuo Vievio nutolęs nebuvau niekad. Pagal galimybes norisi prisidėti prie Vievio klestėjimo, padėti tiems, kas dirba.
J.K. Jūsų darbai neliko nepastebėti. Turite daug garbingų apdovanojimų, bet gal ne visus žinome?
V. P. Esu gavęs Nyderlandų karališkąjį apdovanojimą – ordino Oranje-Nassau Riterio kryžių. Gavau už karalienės priėmimą Trakų salos pilyje ir konferenciją. Neseniai buvo suteiktas Lietuvos muziejų asociacijos Garbės nario vardas ir apdovanotas LMA Garbės ženklu. Tokiu ženklu apdovanoti yra tik penki Lietuvos muziejininkai.
J.K. Šiais metais švenčiate savo 60 metų jubiliejų. Ar manote, kad jau pusę Jums Gyvenimo skirtų darbų atlikote?
V.P. Niekada negalėjau nieko nedaryti. Mintyse darbų skaičiai sukasi dideli. Nuo istorijos niekur nedingsiu. Planų skaičiuoju daug, kad tik pasisektų įgyvendinti. Muziejuose surinkta daugybė medžiagos, nesusistemintos, nepateiktos lankytojams. Medžiagos ieškant, reikia žinoti, ko ieškoti. Iš vienos ir tos pačios bylos skirtingų poreikių tyrinėtojas suranda sau reikalingos informacijos. Žinių turiu daug ir esu atviras jomis pasidalinti.
J.K. Man belieka skaitytojų vardu padėkoti už pasidalinimą informacija, tikime, kad daugelis skaitytojų susidomės knygos „Elektrėnų savivaldybės atminimo ženklai“ pristatymu bibliotekoje. O kol kas jubiliejaus proga norime pasakyti, kad vieviškiai gali didžiuotis dar vienu iškiliu savo kraštiečiu, istoriku ir muziejininku Virgilijumi Poviliūnu. Linkime Jums, kad kiekviena būsimo Gyvenimo akimirka būtų sėkminga ir prasminga.
Nuotr. iš asmeninio albumo