Mokytojų Červokų pėdos Semeliškėse

Mokytojų Červokų pėdos Semeliškėse

Dalia Pulauskienė

Jonas Červokas savo tėviškėje apie 1984 m.
Jonas Červokas savo tėviškėje apie 1984 m.

Semeliškių vidurinėje mokykloje daugiau kaip po keturias dešimtis metų mokytojavo Jonas Albinas Červokas ir Janina Gutauskaitė Červokienė. Abu kilę iš netolimo Kaišiadorių r., baigę tą pačią Žaslių vidurinę mokyklą. Abu dirbti į šią mokyklą atvyko vos baigę aukštuosius mokslus. Semeliškių vidurinė mokykla – pirmoji ir vienintelė J. Gutauskaitės-Červokienės ir J. A. Červoko darbovietė. Beje, tais tarybiniais metais toks pastovumas anaiptol nebuvo didelė retenybė, kaip tapo dabar.

11 metų – mokyklos direktorius
Jonas Albinas Červokas (1932-2002) gimė Kaišiadorių r., Naujažerio kaime, esančiame pora kilometrų nuo Žaslių, prie Žaslių ežero. Turėjo 10 metų vyresnę seserį Veroniką, dar po 10 metų gimė jaunesnis brolis Albinas, o dar vienas vaikas mirė mažas.
1939 m. Jonas pradėjo lankyti Žaslių geležinkelio stoties vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Žaslių vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1951 m. (beje, Kaišiadorių gimnazijoje Červokas pora metų mokėsi vienoje klasėje su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku.) Tais pačiais metais įstojo į Pedagoginio instituto Matematikos ir fizikos fakultetą. Jį baigęs 1955 m. įgijo moky­tojo specialybę ir pagal paskyrimą atvyko dirbti į Semeliškių vidurinę mokyklą. Ilgiausiai dėstė matematiką, bet teko dėstyti ir fiziką, dirbti bibliotekoje. Išdirbo 45 metus, iš jų 11 (1974-1985) – mokyklos direktoriumi. Kurį laiką tai buvo rekordinis laiko tarpas šiame poste.
Tai, kad Jonas kaip ir jo vyresnė sesuo Veronika Červokaitė pasirinko mokytojo specialybę, buvo labai dėsningas dalykas. Mokytojo specialybė tuo metu buvo bene populiariausia. Ir mokytojų seminarija buvo Trakuose, palyginti netoli, todėl tai buvo lengviausias ir bene dažniausias kelias kaimo vaikui į mokslus.
Veronika Červokaitė baigė Trakų mokytojų seminarijoje­ pradinių klasių pedagogės specia­lybę ir mokytojavo Dargužiuose, Pajautiškių pradinėje mokykloje, Žaslių vidurinėje mokykloje.
Jonas įstojo į Vilniaus peda­goginį institutą. Kodėl pasirinko matematiką? Šis dalykas sekėsi, pasakojo turėjęs labai gerą ir jautrų matematikos mokytoją. J. A. Červokui matematika labai derėjo su muzika, literatūra – tą pastebėjus jis pateikdavo kunigo,  poeto, kalbinin­ko, Seinų vyskupo Antano Baranaus­ko pavyzdį. 
Besimokydamas Valstybiniame pedagoginiame institute J. A. Červokas dainavo instituto chore, o savaitgaliais grįždavo į Žaslius ir grodavo vargonais bažnyčio­je. J.A. Červokas daug kam yra pasakojęs, kad jam kunigas duodavo truputį pinigų, taip prie stipendijos šiek tiek prisidėdavo, maistui pakakdavo. Tačiau kažkas dėl to J. A. Červoką paskundė, jį norėjo išmesti iš instituto už veiklą, nesuderinamą su tarybinio mokytojo vardu, be to, jis nebuvo komjaunuolis. Bet kuratorius jį drąsiai gynė, parašė teigiamą charakteristiką, tad kaip visuomenininkui, dalyvavusiam chore, leido pasitaisyti. Taip jaunystėje J.A. Červoko kaip vargonininko karjera baigėsi. Tai pasakodamas J. A. Červokas pastebėdavo, kad su Dievo pagalba pavyko baigti studijas – teko pasitaisyti ir atsisakyti vargoninkavimo. Beje, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, J. A. Červokas vargonininkavo Semeliš­kių Šv. Lauryno bažnyčioje.

Auklėjo sunkesnes klases
Janina Gutauskaitė-Červokienė gimė 1930 m. Gilūšio kaime netoli Kietaviškių Kaišiadorių r., pora kilometrų nuo Žaslių. Šeimoje augo dar du broliai Vincas ir Vytautas, seserys Domicelė ir Antanina bei pus­brolis Romas, motinos sesers sūnus. Ši tarnavo pas ūkininką, vyras jaunas išvažiavo į Ameriką, pažadėjęs vėliau paimti ir šeimą, bet dingo, jo likimo šeima nė nesužinojo.
Janina Kietaviškių pradinėje mokykloje baigė 5 klases, vėliau mokėsi Žaslių septynmetėje mokykloje, metus – Trakų mokytojų seminarijoje, o baigė Žaslių vidurinę mokyklą 1950 m., buvo pirmosios mokyklos laidos absolventė. Iš Žaslių ir Trakų kas savaitgalį, dažniausiai pėsčiomis, pareidavo namo pasiimti maisto, padėti ūkyje. Tada sočiai pavalgyti mokiniams buvo didelė laimė, beje, ne kiekvienam ir pasiekiama. Tais pačiais metais įstojo į Pedagoginį institutą mokytis biologijos ir chemijos mokytojo specialybės. Kaip pastebėjo mokytoja senjorė – tai buvo gan įžūli drąsa: tėvai manė, kad mokytojauti gali ir baigusi vidurinę, kam mokytis aukštojoje, mokytojai to taip pat nesitikėjo. Beje, gal tik keli tebuvo baigę aukštąjį mokslą – vėliau su nemažai jų susitikdavo institute per neakivaizdininkų sesijas.
Tik 2 studentės kurse nebuvo komjaunuolės, todėl sulaukė gąsdinimų, kad jeigu nestos į komjaunimą, nebaigs aukštosios mokyklos. O stoti į komjaunimą labai nenorėjo – dėl įsitikinimų. Be to bijojo: įstojus grasino sušaudyti partizanai. Motina griežtai prisakė, kad nestotų į komjaunimo organizaciją, o motinos žodis tada atrodė šventas. 1954 m. baigusi Pedagoginį institutą įgijo biologijos–chemijos moky­tojo specialybę. Nors mokėsi gerai, sulaukusi skirstymo, sąraše buvo 2 paskutinės iš kurso su kita mergina nekomjaunuole. Paskyrimą gavo, jos akimis į „Lietuvos pakraštį“, Šventažerį (Lazdijų r.), nuvažiavo tik pranešti, kad ten nedirbs.
1955 m. J. Gutauskaitė nuvažiavo pas švietimo ministrą ir paprašė paskyrimo arčiau namų, nes sirgo mama. Pavyko, gavo paskyrimą į Semeliškes, vos 5 km nuo tėviškės. Pirmaisiais metais mokykloje dėstė biologiją. Tada mokytojams į rajono pedagogų susirinkimus Vievyje tekdavo nueiti pėsčiomis – transporto nebuvo. Kai chemijos mokytoja Teresė Prūtytė-Pranskienė (su ja Červokai bičiuliavosi visą amžių) išvyko gyventi į Vilnių, J. Červokienė pradėjo dėstyti chemiją, kurį laiką dėstė ir savo jaunesnei seseriai. Pasižymėjo kaip griežta ir reikli mokytoja, jai duodavo auklėti sunkesnes klases. Ilgaamžė mokytoja pastebėjo, kad sveikinimų baigus mokyklą sulaukdavo būtent iš tų, dėl kurių būdavo daugiausia vargo – tekdavo barti, lankyti tėvus, palikti po pamokų.

Jaunų mokytojų šeima
Sukūrę šeimą Jonas ir Janina Červokai porą metų nuomojosi butą, šeimininkė Česonienė kartais prižiūrėdavo ir jų sūnų Saulių, bet greitai pasiryžo statytis nuosavą namą. Norintiems tai daryti moky­tojams skirdavo sklypus namo statyboms – Červokai galėjo rinktis net iš trijų vietų. Pasirinko arčiausiai mo­kyklos, prie Strėvos upės, pieninės ir ilgamečio Semeliškių kolūkio pirmininko Bukino. Nusipirko namą nukėlimui netolimame kaime iš buvusio eigulio, atsivežė rąstus. J. Červokienės brolis buvo stalius, jis padarė langus, duris, padėjo ir sesers vyras. O daugiausia prie namo statybos triūsė patys Jonas ir Janina. Dirbdavo abu po darbo vakarais, per atostogas. Po poros metų, įsirengę kambarį ir virtuvę, įsikėlė gyventi, o gyvendami įsirenginėjo kitus kambarius. Per porą metų statybas baigė. Beje, dabartinėje Strėvos gatvėje, tada vadintoje Žąsų gatve, tai buvo priešpaskutinis pastatytas namas.

Porą mokslų metų pas Červokus gyveno ir vidurinėje mokykloje mokėsi Janinos seserų dukros ir sūnus. Tuomet nemažai mokinių iš toliau esančių kaimų gyveno bendrabučiuose, kai kas nuomodavosi kambarius pas semeliškiečius, o giminaičiai mielai atverdavo savo namų duris artimiesiems.
Ar tėvai nenorėjo, kad sūnus būtų mokytoju? S. Červokas sakė tokių tėvų raginimo nejautęs – paliko galimybę rinktis jam pačiam. Galvojo apie įvairias profesijas, lankėsi atvirų durų dienose Kauno politechnikos institute, inžinieriaus statybininko profesiją pasirinko tik bebaigdamas vidurinę, ir sėkmingai dirba jau 36-ius metus.

To meto gyvenimas miestelyje
Semeliškėse, viename iš medinių mokyklos pastatų, 1964-1967 m. veikė ir vaikų darželis; vienoj pastato pusėj – chemijos, fizikos kabinetai, o kitoje – darželis. Pedagogai ir buvo iniciatoriai, kad tokia įstaiga veiktų miestelyje, ne kartą rašė raštus rajono valdžiai, kad jo neuždarytų, J. A. Červokui su šia misija ne kartą teko vykti į rajoną. Beje, kai Červokų sūnus Saulius baigė darželį, šis ir buvo uždarytas.
J. A. Červokas turėjo gerą balsą, labai mėgo muziką, mokėjo groti akordeonu, vargonais, smuiku ir mokykloje dažnai grodavo šiais instrumentais, dalyvavo ir meno saviveikloje.
Tada miestelyje buvo nemažai meno kolektyvų mokykloje ir kultūros namuose: choras, kapela, šokių būrelis, kurį laiką – ir dramos būrelis. Bene dvidešimt metų mišrus Semeliškių choras dalyvavo ir respublikinėje dainų šventėje. J. A. Červokas kaip choristas dalyvavo 5 dainų šventėse, paskutinėje – 1985 m. 
Tais metais pedagogai neretai lankydavo mokinius ir jų namuose atokiuose kaimuose. Ne vienam silpniau matematikos besimokiusiam mokiniui teko lankytis ir mokytojų namuose, kur pakviesdavo pamokyti papildomai, pasiruošti egzaminui. Jei­gu kuriam mokiniui pavykdavo įstoti į aukštąją mokyklą, buvo laikoma dideliu jo mokytojų darbo įvertinimu.
Beje, tada dauguma mokytojų gyveno kiek kitaip negu pastaraisiais dešimtmečiais – augindavo vištų ir porą paršų, kai kas laikė net karvę.

Apie ateistinį auklėjimą ir tikėjimą
Nors buvo reikalaujama vesti ateistinio auklėjimo pamokas ir stebėti, ar mokiniai sekmadieniais neina į bažnyčią, J. ir J. Červokai stengėsi šiuos reikalavimus ignoruoti ar bent vykdyti minimaliai – kalbėti prieš Dievą abiem atrodė nepriimtina. Abiejų tėvai buvo tikintys, ypač Jono Červoko, kurio tėvo Motiejaus brolis Zigmas buvo kunigas, 1942-1946 m. jis dirbo Semeliškių bažnyčios vikaru, klebonavo Čiobiškyje, Stakliškėse, Želvoje, o ilgiausiai kunigavo Gegužinės bažnyčioje.
Motiejus Červokas kiekvieną sekmadienį eidavo pasimelsti į bažnyčią, o žmona dažniau poteriaudavo namuose. Červokai giminiavosi ir su gretimame Gegužinės kaime gyvenusiais būsimojo kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėvais.
Jono Červoko sesuo Veronika­ Červokaitė Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę tapo tikybos mokytoja ir keletą metų dėstė šį dalyką Žaslių pagrindinėje mokykloje. V. Červokaitė šiuo metu yra vyriausia Žaslių miestelio gyventoja, kaip vieniša senolė globojama socialinių darbuotojų Ingos Mikalauskienės ir Irenos Pupa­laigienės, beje, vieną kurių ir mokė pradinėse klasėse. Tad socialinės darbuotojos į dešimtą dešimtį įpusėjusią senutę kreipiasi tik „mokytoja“. Ištikimą Žaslių bažnyčios lankytoją per didžiąsias šventes socialinės darbuotojos stengiasi nuvežti į bažnyčią, ši labai džiaugiasi, kai ją aplanko klebonas ir išklauso išpažinties, duoda pasistiprinti Dievo kūnu.
Prieš keletą metų teko V. Červokaitės teirautis, kas lemia ilgą amžių ir gerą sveikatą. Buvusi moky­toja atsakė, kad jai vaikystėje kunigas buvo sakęs: „Kasdien melskis ir klausyk tėvų – ilgai gyvensi. Taip ir dariau, matyt, padėjo“.

Direktoriaus humanizmas
Tapęs mokyklos direktoriumi J. A. Červokas išsakė pluoštelį savo minčių apie pedagogo profesiją ir darbą laikraštyje „Tarybinis mokytojas“. Ypač charakteringas jo straipsnis „Neparašytas dvejetas“, kuriame pasakojo, kad kartą matematikos mokytojas, pakvietęs jį atsakinėti ir pamatęs, kad nemoka pamokos, užuot parašęs dvejetą tepasakė, kad nors jis nemoka ir vertas tik dvejetui, šį dalyką gali suprasti ir išmokti, tad to tikėdamasis blogo pažymio nerašys. Tai Jonui buvo ne tik paskata gerai pasimokyti tą dalyką, bet ir vėliau rinktis pedagogo specialybę, nubrėžė gyvenimo kryptį, suformavo mokytojo idealą.
Koks mokytojas yra geras? Tas, kuris gerai išmano savo dalyką ir moka perteikti žinias ar siekia daugiau – sudominti savo dalyku, pažadinti didesnį jauno žmogaus siekį lavintis? Šį visiems mokytojams ir mokyklų bendruomenei aktualų klausimą at­sakymą šviesaus atminimo J. A. Červokas palietė minėtame straipsnyje.
Daug semeliškiečių tebeprisimena papildomas J. A. Červoko pamokas, pagalbą ruošiantis egzaminams, jautrumą ir subtilumą sprendžiant konfliktus, gebėjimą išvengti tam tikrų sovietmečio ideologijos kazusų. Bene svarbiausios ilgamečio Semeliškių vidurinės mokyklos direktoriaus J. A. Červoko vertybės buvo jautrumas ir tikėjimas žmogumi, labai reikalingos ir šiandieninei mokyklai.
J. Červokienė šiuo metu yra viena vyriausių Semeliškių gyventojų. Kokie gyvenimo metai buvo sunkiausi? To pasiteirauta J. Červokienė neabejojo, kad pokario, kai trūko maisto, traktorius laukuose buvo neįsivaizduojama naujovė. O geriausi? Į šį klausimą ilgaamžei pedagogei buvo sunkiau at­sakyti. Pasak jos, gerus metus keičia blogesni, tačiau sunkumai ir badas nėra tik blogybė – išmoko žmogų taupiai gyventi, išradingiau suktis.

 

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas