Marcinkonyse

Pačiame Dzūkijos pakraštyje, apsuptas žaliuojančių pušynų,  vienas iš gražiausių Lietuvos kaimų – Marcinkonys. Sakoma, kad dar XX a. pradžioje, kai aplinkui kaimą plytėjo didesni dirbamos žemės plotai, papūtus vėjui kildavo tikros smėlio audros.   Smėlį sustabdė tik miškai, augantys žolynai.
Apylinkėse buvo gyvenama nuo gilios senovės, čia randama akmens amžiaus gyvenviečių, daug svidrinės kultūros dirbinių liekanų. Kaimui pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė, minima 1637 metais, kai buvo statoma pirmoji bažnyčia. Šalia bažnyčios, kuri laikui bėgant buvo perstatyta, išsidėsčiusi seniausia Marcinkonių kaimo dalis, vietinių vadinama Sodžium. Čia yra išlikusios siauros gatvelės su tradicinės architektūros sodybomis, likę keli šiaudais dengti kluonai, langų ornamentika.
Marcinkonys pradėjo sparčiai vystytis nutiesus carinės Rusijos geležinkelį Sankt Peterburgas – Varšuva. Stoties pastatas išlikęs iki šių dienų. Marcinkonių kaime nemažą dalį gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės, kurie vertėsi medienos ir  miško gėrybių perpardavinėjimu. Kaimą supantys miškai maitino, rengė ir glaudė nuo pavojų šilinius dzūkus. Miškuose dar išlikusios drevės, kuriose bitininkai laikė bites. Kai kur dar ir dabar svečias, užklydęs į kaimus per javapjūtę, gali išvysti rugių gubas, dzūkų gražiai vadinamas ,,mendeliais“. Kaimuose daug senolių, kurie pina krepšius, vyžas, iš jų mokosi ir šį verslą perima nemažas  jaunų žmonių ratas. Moterys dar sėdasi už stovų, audžia įvairiaspalves lovatieses, divonus. Kraštą garsina dainorėliai – etnografiniai ansambliai, kurių turi kiekvienas didesnis kaimas. Kraštas, kuris iškentė lenkų, vėliau sovietmečio okupacijas, yra sustiprėjęs ir labiausiai išsaugojęs lietuvybę. Žinoma šitai puoselėja ir stiprina kaime įsikūrusios Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos, parko etnokultūros ir gamtosaugos švietimo centras, dzūkų nacionalinio parko etnografinė sodyba – muziejus ir Čepkelių valstybinio rezervato gamtos muziejus. Šios įstaigos nuolat vykdo kultūrinį šviečiamąjį darbą, organizuoja masinius renginius, stovyklas, garsina savo kraštą, jo kultūrinį palikimą Lietuvoje ir už jos ribų.
Tarp daugelio renginių viename teko pabuvoti ir elektrėniškėms – Bronelei Vasiliauskienei, Audronei Papaurėlienei, Vilmai Narkauskienei ir Onai Šakienei. Kovo 20 dieną vykusiame gardžiausios grikinės babkos konkurse elektrėniškės turėjo galimybę pasižiūrėti tradicinio dzūkų patiekalo – grikinės babkos kelią nuo grūdo iki stalo, kelią, kurį visiems susirinkusiems mielai demonstravo ir apie jį pasakojo Marcinkonių šeimininkė Rožė Paškauskienė. Renginio metu teko ir girnas pasukti, kas labiausiai patiko Vilmos sūnui Martynui, ir pečių pakurstyti, ir po kluonieną po lašais palakstyti, ir grikinės košės paragauti, bet didžiausią įspūdį paliko grikinės babkos rinkimai. Kad suvežė kiekviena iš savo kaimo babkas devynios gaspadines, kad subrazdėjo ragautojai, visvien išrinkti pačią skaniausią buvo per sunku. Kiekviena babka buvo labai įdomaus prieskonio, viena saldesnė, kita – su lašinukų skoniu, bet kiekviena jų labai skani. Ir balsai pasiskirstė beveik tolygiai, nei viena kepėja neliko nepastebėta, neįvertinta.
Dzūkijos nacionalinio parko direkcija leidžia savo laikraštį, kuriame plačiai nušviečiama kasdienė veikla, darbai, nuolat supažindinama su vietos tautodailininkais, amatininkais, verslo ir kultūros žmonėmis, išsamiai aprašant jų darbus ir pasiekimus. Laikraštyje plačiai aprašoma kūrybinė šviečiamoji, įvairių mokyklėlių, stovyklų veikla ir prasmė, jame daug vietos gamtosaugos, krašto grožio ir meilės temoms. Myli dzūkai savo kraštą, juo didžiuojasi. O jau vaišingumas, o jau dainingumas… Pabūni valandą, kitą ir norisi likti. Todėl kuriasi jaunimas, atvažiuoja, ieško kur nupirkti sodybą, ir, sako,  brangiai moka…
O atvykstantį pasitinka garsusis marcinkoniškių posakis: ,,Gerbk it tausok taurųjį krašto grožį“.
Grįžtu namo. Į savo nuostabų kampelį, kuriame nei grožio, nei dainų nestinga.
Tik vėl ir vėl iš naujo pajuntu tą šaltą sąstingį, tą šiuolaikinio miesto cementinį dvelksmą, bet gamtos budimas čia toks ryškus, jog norisi visiems pasakyti:,,Ir mes nebūsime prastesni, mylime savo Gimtinę, – kursime, eisime, ieškosime“…