Labas, mano brangiausioji… Aš vėl stoviu prie Jūsų kapo, dedu gėles, degu žvakę ir šnabždu maldą. Keista ta mano malda, vien atsiprašymai ir padėkos.
Padėka už man suteiktą gyvenimą, už pirmą žingsnį, pirmą žodį, už legendas apie didingą Lietuvos praeitį, už… už… už… Bet daugiau nei padėkų mano maldose – atsiprašymų. Už daug ką. Už tai, kad nepakankamai Jus mylėjau, nesupratau Jūsų vargų, neatjaučiau Jūsų skausmų. Tik vis skubėjau gyventi, kad nepajutau kaip peržengiau 80-ąjį laiptelį, kai supratau, jog esu pasenusi, pavargusi. O šiandien jau esu vyresnė už Jus. Atleiskit man ir už tai. O labiausiai atsiprašau mamos už prarastą jos suknelę. Ši mano kaltė manęs niekad nepaleidžia. Tai mano didžiausias išgyvenimas. Iki šiol. Didžiausios kaltės jausmas.
Tą dieną eilinį kartą atsivežėm Tave iš ligoninės, kur Tu būdavai dažniau nei namuose. Tąsyk Tu gydeisi po savo pirmojo insulto. Perrengdama chalatu pamačiau ant Tavo suknelės didelę riebalų dėmę. Susierzinau. Pratrūkau… Pradėjau priekaištauti, nes tai buvo Tavo VIENINTELĖ ir nauja suknutė. Ašarodama teisinaisi, kad neišlaikei lėkštės vienoje rankoje, apsipylei. Kairė Tavo pusė jau buvo paralyžiuota. Nurimau pati, nuraminau mamą ir pažadėjau išskalbti. Tą ir padariau.
Pašildžiusi puodą vandens. Išskalbiau visus Tavo drabužius, atsivežtus iš ligoninės. Kaip visada viską skalbiau šiltoje virtuvėje, bet išskalaut nešdavau į upelį. Visad!
Buvo žiema, upelis pasidengęs storu ledu ir properša buvo tik prie lieptelio, nuo kurio mes nešdavomės vandenį, skalaudavom skalbinius. Tąsyk atsitiko nelaimė. Mano sustirę ir pamėlę pirštai neišlaikė srovės nešamos suknutės. Puoliau gelbėti, bridau į vandenį, rankomis laužiau ledus, bet ji vis tolo nešama sraunios Bražuolės upelio srovės. O ir ledas buvo per storas mano rankoms, ir upelio gylis jau buvo iki pusės manęs. Mačiau kaip po ledu nutolo Mamos suknelė.
Verkdama, šlapia ir sustirusi atbėgau namo, čia jau verkėm abi. Aš dėl Mamos suknelės, ji – dėl manęs. Grįžęs iš malūno tėtis puolė mus raminti. Mane perrengė sausais drabužiais, prieš tai ištrynė tepalu (jei neklystu, barsuko taukais), privertė išgerti beveik pusę stiklinės naminukės ir karštos arbatos. O mamai pasakė: „Bala nematė tos tavo suknutės, turi gi sijoną ir megztinių, priimk į savo lovą vaiką ir šildyk ją“. Užmigau verkdama ir su džiaugsmu, kai Tėtis pasakė, kad „rytoj į mokyklą neisi“.
Atėjus vasarai bridau upeliu pasroviui ieškodama mamos suknelės, nors tėtis sakė, kad ji gal jau seniai Nerimi nuplaukė (Bražuolės upelis išteka iš Trakų ežero ir įteka į Nerį maždaug už 2 km nuo mūsų malūno).
Suknutę radau nelabai ir nutolusią nuo liepto, užkliuvusią už medžio šaknų. Iki dabar akyse matau tą Mamos suknelę: gražiai pasiūtą, ilgom rankovėm, su daug sagučių priekyje, prisirpusių vyšnių spalvos. Vis planavau užaugusi padovanoti mamai tokią pačią. Bet… tik planavau, žadėjau… ir pavėlavau. Kaip visada…
Jau praėjo 53 metai kaip brolis Algis atnešė vainiką su užrašu „MAMYT, TU IŠĖJAI IR UŽGESO NAMŲ ŽIBURĖLIS“. Teisybė, kad užgeso. Nors mūsų tada dar buvo daug, visi gyvi ir sveiki, bet į TAVO, MAMA, namus suvažiavę jautėmės lyg esantys svečiai. Vis labiau tolom vieni nuo kitų, kūrėm savo šeimas. O tepraėjus vos metams, išlydėjom Anapilin ir Tėtį. Tada užgeso paskutinė mus jungusi spingsulė. Linksmųjų muzikantų Kaluževičių šeimos neliko. Gyvenimas likimus koregavo savaip ir šiandien iš 10-ies Jūsų, Tėveliai, vaikų aš likau viena.
Viena, bet ne vieniša. Turiu savo šeimą, daug brolvaikių. Seserų ir brolių vaikai manęs nepamiršta, skambina, aplanko. O kai juos pakviečiau savo gimtadienio kavos puodeliui – susirinko nei daug nei mažai – keturiasdešimt. Atvažiavo net iš Norvegijos, Anglijos, Švedijos. O gyvenantys Ispanijoje ir Amerikoje apgailestavo, kad negalėjo, nes vis dar tęsėsi kovidas. Ir visi buvo Jūsų, Tėveliai, anūkai, o jeigu dar būtų atvažiavę su savais vaikais ir anūkais?
Ilsėkitės ramybėje, TĖVELIAI. Jūs pasėjot gerą sėklą. O aš lieku su savo sąžinės priekaištu. Kaskart pravėrusi savo drabužių spintą, prikimštą reikalingų ir nereikalingų drabužių, krūpteliu nuo prisiminimų apie MAMOS SUKNELĘ.
Mieli skaitytojai. Linkiu visiems ŠVĘSTI GYVENIMĄ!
Su pagarba Karolina Naprienė