Makarevičių indėlis Lietuvos valstybingumui

Julija Kirkilienė

Elektrėnų savivaldybė – garbinga žemė savo praeitimi, kurio­je gimsta talentingi ir darbštūs žmonės, kuriantys ir garsinantys Lietuvą. Šį kartą skaitytojus supažindinsime su žymiu kraštiečiu Gintaru Makarevičiumi. Makarevičių iš tėvo ir Beganskų iš mamos pusės kartų kartos Šakaldonių ir Žuvyčių kaimuose, Kaune, Elektrėnuose ir sostinėje Vilniuje gyveno, dirbo kūrė tada ir tai daro dabar taip, kad šiandien prasmingai galėtume minėti nepriklausomos valstybės – Lietuvos – šimtmetį.

Pradžia iš mamos
Trijų „Auksinio scenos kryžiaus“­ apdovanojimų nominanto, 2017 metų Nacionalinės premijos laurea­to ir daugybę kitų apdovanojimų pelniusio dailininko,  vieno­ ryš­kiausių Lietuvos scenografų G. Ma­karevičiaus mama Aldona su sese Onute gyvena viename Elektrėnų daugiabučių. Į Elektrėnus iš Ša­kaldonių kaimo Aldona ir Vytautas Makarevičiai atsikėlė dėl vaikų ir darbo. Trims Makarevičių sūnums iš Šakaldonių kaimo į Semeliškių mokyklą kelias buvo per tolimas. Aldona nenorėjo, kad jos vaikai vargtų taip, kaip ji vargo: žiemą plonas kojines užsimovusi bėgte bėgdavo 6 km į Semeliškių mokyklą, kartkartėmis pritūpdama, kad pašildytų šąlančias blauzdas. Mokytis Aldona labai norėjo, visada buvo pirmūnė, bet anksti našlaite likusiai ir pas pamotę augusiai mergaitei vaikystė saldi nebuvo. Mamą Aldona vos prisimena – karo metu slėpėsi miške. Vėliau mama mirė, liko šeši našlaičiai. Žemės šeima turėjo apie 12 ha, bet vis tiek buvo persekiojami ir slapstėsi nuo tremties. Jauniausiajai Aldonai sunkiausia dalia teko. Tik užaugę vyresnėliai įkalbėjo tėvą leisti Aldoną mokytis. 1955 metais baigusi Semeliškių vidurinę mokyklą, gerosios mokytojos, kurios pavardės jau nebeprisimena, paraginta, Aldona liko dirbti mokykloje laborante ir buhaltere.

Tėčio šaknys
Kitaip klostėsi Gintaro tėvo Vytauto likimas. Jis buvo iš ūkininkų šeimos, tėvas Pranas Žuvyčių kaime irgi buvęs neeilinis – dirbo pasienyje, todėl į tremtinių sąrašą buvo įrašytas pirmaisiais trėmimo metais. Prano Arlausko išleistoje knygoje „Semeliškės“ išspausdintame Semeliškių vals­čiaus ir gretimų vietovių 1941–1953 m. tremtinių sąraše surašyta visa Makarevičių šeima: Gintaro senelis Pranas, močiutė Marijona, jų vaikai Ona, Vytas, Pranas. Aldona pasakojo graudžią istoriją, kaip 1941 m. šeima išvežta buvo be tėvo Prano. Šis norėdamas būti kartu su šei­ma savo noru vijosi tremtinius, bet nuo šeimos vis tiek buvo atskirtas ir ištremtas į Archangelską. Ten miręs badu. Motina su šeima buvo ištremta į Altajaus kraštą. Iš tremties grįžusi Makarevičių šeima, kaip ir daugelis tremtinių, neturėjo teisės apsigyventi Lietuvoje. Todėl Vytauto ir Aldonos meilę vis apkartindavo išsiskyrimai, kol Vytautas grįžo į tėviškę, pas gimines, su Aldona sukūrė šeimą, augino vaikus. Abu Makarevičiai buvo labai gabūs, bet mokslo siekti pokario laikotarpiu neturėjo galimybių. Jų talentai atsiskleidė tik jų vaikuose. Viename interviu G. Makarevičius yra paatviravęs meninius, estetinius polinkius su broliu paveldėję iš mamos. Konstrukcinį, inžinerinį mąstymą – iš tėvo.

Įkvėpėjai
Dar viena kūrybos įkvėpėja Gintarui yra teta Onutė. Jos gyvenimo ir meilės istorija verta romano. Karo metu ištekėjusi už Kosto Makūno, pokario laikotarpiu ji liko, kaip tada sakydavo, gyvanašle. Jos Kostas pasitraukė su vokiečiais, o vėliau likimas nubloškė į tolimąją Australiją. Kostas 15 metų rašė laiškus į gimtinę, Tvertinių kaimą, bet laiškai ateidavo tik iki Semeliškių apylinkės kontoros, kur dirbo Aldonos draugė. Tai ji slapta surado tuos laiškus, kartu su Aldona perskaitė, nurašė adresą ir laiškus padėjo atgal. O laiškai buvo pilni ilgesio: kaip gyvena mano tėveliai, kur yra mano žmonelė. Onutė tada pradėjo su Kostu laiškais susirašinėti, ilgesį išsakyti. Prabėgo dar 15 metų, kol sovietinė valdžia vis dėlto išlei­do Onutę pas 30 metų jos laukusį vyrą. Kostas Australijoje buvo baigęs aukštąjį mokslą, kaip ir Gintaras įsigijęs architekto specialybę. Deja, ilgai puoselėta Onutės ir Kosto meilė susitikus tęsėsi vos 20 metų. Kai Lietuva gyveno pirmuosius atkurtos nepriklausomybės metus, Kosto gyvenimas baigėsi, taip ir nebepamačius daugiau savo gimtinės. Aldona Australijoje lankėsi porą kartų ir matė, kaip gausi lietuvių bendruomenė Australijoje ilgisi tėvynės, kaip kiekvieną atvykusį lietuvį priima lyg artimiausią giminę.

Ryšys su Elektrėnais
Į Elektrėnus Gintaras užsuka dažnai – nors trumpam aplanko mamą. Viename interviu laikraščiui „Lietuvos žinios“ menininkas yra sakęs, kad Elektrėnai jam nėra artimi širdžiai, nors jis „Ąžuolyno“ vidurinėje mokykloje baigė 8 klases. Vėliau menininko gyvenimas sukosi Vilniuje, kur skirtingai nei naujai pastatytuose Elektrėnuose, kiekviena senamiesčio plyta byloja apie Lietuvos istoriją. Gintaro gimtinė yra Šakaldonių kaimas, kur jis gimė, kur prabėgo vaikystės vasaros. Dabar jis tėvų namus suremontavo, įsirengė dirbtuves, tik ilgėliau ten pabūti vis pritrūksta laiko. Po studijų 1992–1993 metais keliavo į Vakarus, norėjo tiesiogiai susipažinti su garsiaisiais kūriniais, pamatyti meno pasaulį iš vidaus. Pirma solidi G. Makarevičiaus paroda įvyko Osle 1994 metais. Gintaras yra sakęs, kad polinkį į vizualųjį meną paskatino permainos, susijusios su šeima, netikėtos artimųjų mirtys. Nuo 1999 metų jis pradėjo kurti dokumentinius vaizdo filmus, scenografijas. Dailininkas dalyvavo daugelyje užsienio parodų, festivalių, priklausė galerijai „Schleicher/Lange“, kuri jam atstovavo iš pradžių Paryžiuje, vėliau Berlyne. 2008 metais iš Lugano kino festivalio „Fair Play“ G. Makarevičius grįžo apdovanotas pagrindiniu prizu. G. Makarevičius save laiko pirmuoju, kuriam pavyko projekcijomis išdidinti, praplėsti spektaklio erdvę.

Valstybę kuria žmonės
Tokia graži didelio kūrėjo, kilusio iš Elektrėnų krašto, Gintaro Makarevičiaus giminės šaknų istorija. Gaila tik, kad labai trumpa. Gal kada pasiseks surasti daugiau informacijos apie mūsų krašto šviesuolius, šimtmetį kūrusius Lietuvos valstybę. Mes jos ieškosime. O jei yra žmonių, daugiau žinančių ir galinčių paliudyti apie Beganskų bei Makarevičių giminės kilmę, labai laukiame atsiliepiant. Simono Daukanto mintis, kad tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta išnykti, ypač aktuali šiandien, stovint prie atkurtos valstybės šimtmečio slenksčio, o valstybę juk kūrė ir kuria žmonės.

Nuotraukos iš asmeninio albumo

indėliai