Lietuvos totorių tautos istorija ir jos žymės Elektrėnų krašte

Lietuvos totorių tautos istorija ir jos žymės Elektrėnų krašte

Karolina Navakauskaitė

Ona Rasutė Šakienė – visiems Elektrėnų krašto gyventojams puikiai pažįstama poetė, kraštotyrininkė, etnologė. Pasitelkusi savo etnologės įgūdžius, Ona pasinėrė į Lietuvos totorių istorijos nagrinėjimą. Be to, 2014 metais ji išleido etnografinę-istorinę knygą „Buvom“, apie Elektrėnų miesto ir apylinkių istoriją. Bū­tent šios kraštotyrininkės dėka visi Elektrėnų krašto gyventojai gali sužinoti apie mūsų savivaldybės praeitį, kurioje galima rasti ir totorių pėdsakų.

2018 m. išleistas pašto ženklas. Nuotrauka iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos

Kaip totorių tauta atsirado Lietuvoje?
Lietuvos totoriai – tai etninė gru­pė, laikoma viena seniausių Lietuvos tautinių mažumų, gyvenanti Lietuvos Respublikoje. Anksčiausiai į Lietuvą atvykę yra mongolų genčių palikuonys. Jų protėviai buvo išeiviai iš Aukso Ordos. XIV amžiuje LDK apėmė didelę teritoriją, todėl jos žemės rytuose ribojosi su totorių valdomomis žemėmis. Totorių chanų pasiuntiniai lankydavosi tuometinėje kunigaikščio Gedimino valdomoje Lietuvoje. Pirmieji totoriai kaip sąjungininkai kovose su kryžiuočiais į LDK ir atvyko dar 1319–1320 m., valdant kunigaikščiui Gediminui.
Karingos mongolų gentys, vadovaujamos karo vado Čingishano, XIII amžiuje užkariavo beveik visą Aziją ir nemažą dalį Europos. Iš stepių atjodavę klajokliai buvo puikūs raiteliai ir taiklūs lankininkai. Jų būriai netikėtai pasirodydavo prie kokio miesto sienų ir nusiaubę jį vėl išnykdavo bekraštėse stepėse. Viename pergalingame žygyje mongolai užkariavo ir tiurkų gentis. Netrukus ir tiurkų kariai ėmė dalyvauti chano, mongolų karo vado, žygiuose. Jam netikėtai mirus prasidėjo kova dėl valdžios ir imperija subyrėjo į daugybę atskirų valstybių. Viena jų, sudaryta iš tiurkų ir mongolų, įsikūrė prie Volgos upės ir pasivadino Aukso Orda, o jos gyventojai imti vadinti totoriais. Didysis kunigaikštis Vytautas prieš 600 metų ir pakvietė kelis šimtus kilmingų tiurkų totorių šeimų, gyvenusių Krymo teritorijose, apsigyventi Lietuvoje ir įkurdino juos įvairiose Lietuvos vietovėse – Trakuose, Vilniuje, netoli Alytaus ir Švenčionyse, kad jų gyvenami kaimai puslankiu saugotų Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių.
Kuo totorių tauta pasi­žymėjo Lietuvos istorijoje?
Lietuvos totoriai garsūs tuo, kad turėjo savo karines formuo­tes, iš pradžių vėliavas, vėliau – Priešakinės sargybos pulkus, kurie laikomi pirmąja Lietuvos pasienio kariuomene. Lietuvos totoriai karo istorijai davė ulonų kavaleriją. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba, diplomatinė tarnyba. Lietuvos totoriai sudarė asmeninę Vytauto sargybą, kartu su juo 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo Žalgirio mūšyje. Totorių raitininkams minėtame mūšyje vadovavo Aukso Ordos chano Tochtamyšo vyriausiasis sūnus caraitis Dželal-ad-Dinas. Dėl ypatingo santykio su valdovu jie buvo atleisti nuo mokesčių. Už gerą tarnybą būdavo apdovanojami žeme ir dvarais. Trakų pilyje apie 1397 m. gimė Krymo chanato įkūrėjas Chadži Girėjus.
Kurie Lietuvos vietovardžiai yra kilę iš totorių tautos?
Kaišiadorių, Trakų, Vilniaus apylinkėse yra daug totoriškos kil­mės gyvenamųjų vietų vardų. Pavyzdžiui, iš totorių asmenvardžių kilusiu laikomas kaimo vardas Ardosai. Taip pat Melekonys – nuo totoriaus Melecho. Be to, neabejotinai totoriškos kilmės laikytini apeliatyvinės kilmės oikonimai Kazaklioriai, Keturiasdešimt Totorių, Tatarka, Totorinė, Totoriškės.
Kaip totoriai musulmonai pažymi žmogaus gyvenimo svarbiausius įvykius: gimimą, vedybas, mirtį?
Pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai – gimimas, vedybos, mirtis – visada buvo pažymimi tam tikromis apeigomis. Vaiko gimimas – džiaugsmingas įvykis, bet totoriams buvo svarbesnės vardo suteikimo apeigos, vadinamos Azanu, kurias atlieka dvasininkas kūdikio tėvų namuose, dalyvaujant liudininkams ir svečiams. Naujagimis guldomas ant stalo, ant kurio padėtas Koranas, stovi dvi uždegtos žvakės, duona, druska ir vanduo. Imamas kalba maldą ir tris kartus taria vaikui jo vardą, kad atsimintų iki gyvenimo pabaigos. Tada prasideda vaišės.
Vestuvės irgi lydimos savitų tradicijų ir papročių. Žvelgiant iš islamiškosios teisės perspektyvos, pagrindinis santuokos tikslas – įteisinti seksualinių poreikių patenkinimą ir su tuo tiesiogiai susijusį giminės pratęsimą. Už svetimavimą islame numatytos griežtos bausmės, bet celibatas smerkiamas kaip žalingas sveikatai.
Tik XX amžiaus 8–9 dešimtmečiais totorius imta laidoti karstuo­se. Anksčiau pagal senovės papročius kapo duobė buvo išklojama lentomis, mirusiajam buvo pastatomas namelis, kuriame jis buvo pasodinamas. Prieš 15–20 metų dar buvo pavyzdžių, kai mirusysis būdavo susukamas į baltą drobę ir pasodinamas. Dabar šio papročio atsisakoma. Stanislovas Kričinskis savo knygoje „Lietuvos totoriai“ mini mirusiųjų kulto apraiškas – kasmetinius susitikimus kapinėse pavasarį ar vasaros pradžioje per mėnulio jaunatį, ketvirtadienį ar penktadienį. Būdavo tvarkomi kapai, meldžiamasi. Dabar ir šios tradicijos neišsilaikė, totoriai, kaip ir krikščionys, kapines lanko, jas tvarko ir meldžiasi per Vėlines.
Apie mirtį pasakojo Matriona Rybakovaitė Trimailova (iš Mūro Strėvininkų kaimo): „Žinau, kad mirusį jie įsukdavo į 40 metrų ilgio audeklą, pasodindavo tarp 6 lentų, bet ilgai nelaikė, greitai išveždavo į kapines, jų kapinės buvo Butrimonyse“.
Kokios yra jų tradicinės šventės?
Apie šventes pasakojo Danielius Makulavičius: „Svarbiausia šventė – Ramazan bairam. Prieš ją 30 dienų pasninkas – ramazanas. Negalima valgyti, gerti, rūkyti nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Reikia 5 kartus per dieną melstis: ryte prieš saulės patekėjimą, dieną 2 kartus, saulei tik ką nusileidus ir už pusantros valandos saulei nusilei­dus. Švenčiama tris dienas. Pirmą dieną anksti ryte vyksta pamaldos mečetėje. Po pamaldų, grįžę valgo pusryčius, kai kurie eina į kapines melstis už mirusiuosius, kapinėse dalija sagodą – vaisius, saldainius, bandeles. Antrąją dieną einama į svečius, rengiami šokiai, žaidimai. Dabar ramazano mėnesį ne daug kas sausai pasninkauja, dažniausia po kelias dienas mėnesio pradžioje ir pabaigoje. Kita šventė Kurban bairam. Ji švenčiama 4 dienas. Pasninkas – 9 dienos. Tai aukų šventė. Reikia papjauti aviną ar jautį ir jo mėsą išdalinti neturtingiesiems. Kas lieka, suvalgo patys. Trečio­ji šventė – Ašuro diena. Anksčiau pasninkas buvo 10 dienų, dabar – 9 dienos. Šiai šventei reikia paruošti patiekalą iš 9 produktų. Daugiausia tai būna kompotas iš 9 rūšių vaisių ir uogų, ryžių“.
Taip pat pasakojo ir Stepas Jakubauskas iš Raižių: „Prieš metines šventes – Bairamus – būna pasninkas. Bairamai – kilnojamos šventės. Jos būna ir pavasarį, ir rudenį. Penktadieniais totoriai nedirbo, švęsdavo. Bairamai vietoj nestovi, kasmet per dvi savaites pasislenka pirmyn. Per jas nedirbame. Pirmą dieną einame į mečetę melstis. Susirenka daug žmonių ne tik iš Raižių, bet iš kitur atvažiuoja. Kitomis dienomis (šventė būna 3–4 dienas) einame į svečius arba pas mus kas nors ateina, vaišinamės“.

Kurban Bairam – Aukojimo šventė Alytaus rajone įsikūrusioje Raižių totorių bendruomenėje. alytusplius.lt nuotr.

Ar manote, jog Lietuvos totorių tautos tradicijoms, pa­pročiams gresia išnykimas?
Visos Lietuvoje esančios tautos gyvena nepriklausomoje tolerantiškoje valstybėje. Lietuva yra Europos Sąjungos narė ir plintant visuotiniam unifikavimui, klestint emigracijai, asimiliacijos grėsmė Lietuvos totorių bendruomenei vis didėja. Tačiau reikia pastebėti, kad vis daugiau atsiranda jaunimo, kuris nori pažinti savąsias šaknis ir stengiasi grįžti prie savo totoriškų unikalių tradicijų, prie savojo tikėjimo.
Labai gražus senųjų papročių atgaivinimo pavyzdys yra seserų Liusės Gaidukevičienės ir Zosės Kosiaginos veikla. Lietuvos toto­rių buities muziejų Subartonyse įkūrė vietos gyventoja Liusia Gaidukevičienė. Liusės įkurtas muziejus yra jos gyvenamame na­me. Vienintelis privatus Lietuvos totorių buities bei kultūros muziejus Varėnos rajone, Subartonyse, duris atvėrė dar 2007-ųjų metų vasarą. Abi seserys liko ištikimos prigimtinei totorių kultūrai ir savo veikla garsina  totorių  papročius visoje Lietuvoje. Jos išgarsinusios ne tik muziejinę veiklą, bet ir senąją kulinariją. Zosė pasakoja, kad šimtalapis senovėje protėvių totorių tradiciškai buvo kepamas tik per didžiąsias šventes, jo kepimo paslaptys yra perduodamos iš kartos į kartą. Šiandieninėje Lietuvoje šimtalapis tapo totorių materialinės kultūros simboliu. Totorių šeimininkė dar gamina ypatingą saldžią ryžių košę su razinomis – tai yra privalomas apeiginis laidotuvių patiekalas. Gamina ir „štukamerį“ – tai saldus jautienos padažas su pupelėmis. Mėgsta  gaminti ir „arbūzniką“ – taip vadinamą mėsos pyragą iš moliūgų su aviena.
Gal galite plačiau papasakoti apie totorių virtuvę?
Šventinius tradicinius valgius totoriai gamina penktadieniais ir per Bairamo šventes. Tai ypatingi totoriški koldūnai „bieliuš“ – maži pyragėliai, sluoksniuotas pyragas su įvairiais įdarais. Šie patiekalai gaminami tik šventėms ir patiekiami tam tikra tvarka. Totoriai labai mėgo avieną, žąsieną. Iš stepių buvo atsineštas originalus mėsos paruošimo būdas – siauromis juostelėmis supjaustyta, sūdyta ir džiovinta atvirame lauke. Totorių tradicinis gėrimas yra „syta“ – vanduo su medumi. Jis geriamas per šventes ir apeigas. Alkoholio totorių šventėse nenaudojama. Iš gėrimų įdomus yra musulmonų šventėms verdamas ypatingas kompotas iš daugelio vaisių, įvairių uogų.
Garsus kulinarinis pyragas – šimtalapis. Šimtalapis – tradicinis totoriškas kepinys, dažnai ruo­šiamas įvairioms tradicinėms šventėms. Šimtalapiui paruošti naudojama sluoksniuota mielinė tešla. Ji ruošiama įvairiais būdais, tačiau paprastai tešlai pagaminti naudojami miltai mielės, sviestas, cukrus, pienas, kiaušiniai, aguonos, razinos.
Kokia totorių istorija Elek­trėnų savivaldybėje?
Ant Anykštų ežero kranto 1590 metais stovėjo ponios Rajeckajos totorių dvaras. Gyveno ir gyvena Šumskai, Jakubauskai, Milkamanavičiai. Oi, galima rasti, tik reikia ieškoti…
Plati Šumskų giminė Elektrėnų apylinkėse, pasak Tado Šumsko, atsirado nuo Vytauto laikų, kai Trakų „pavietuose“ buvo apgyvendinti totoriai.
1968 metais prie Paparčių Pa­nerių kaime buvo rastas granito akmuo su iškaltomis arabiškomis raidėmis. Tai buvo totoriaus antkapis. Trakų pavieto totorių vė­liavininkas Dovydas Murza testamentu užrašė didelę pinigų sumą, skirtą mečetei statyti Panerių kaime, kurio pašonėje buvo senosios totorių kapinės, o teritorijos buvo tankiai apgyvendintos totorių.
1590 metais Žikaronių dvaras priklausė totoriams Tanskiams. Montigailiškių dvaro inventoriuje 1819 metais Žikaronių būdos užusienis pažymėtas kaip brolių Juozapo ir Vincento Tanskių pri­klausomybė. Karveliškių užusienis 1795 metais irgi priklausė Tanskių dvarams.
Gal galite papasakoti apie Geibonyse stovėjusį dvarą ir jo savininką totorių Geiboną?
Apie šį dvarą ir jo savininką Geiboną pasakojo Geibonių gyventojai.
Vytautas Langevičius: „Seniau Geibonyse buva dvaras. Dvarinykas valdytojas buva Geibonas. Žmonės aja baudžiavu, tai tris dienas dirba dvare, tris – sau. Dvaras kap sunyka, tai lika tik vardas. Dvaras buva toj vietoj, kur dabar už Sabonienės ir Lankučia namų ty ariant dar randasi plytų. Seniau aja kelias ne visai čia, kur dabar. Buva prūdas. Saki, ty paskendi jaučiai su visais pakinktais. Kitoj Lankučia sodybos pusėj stovėja balos, plovai, dar ilgai ty niekas neauga“.
Vytautas Vankevičius: „Kap bu­vau vaikas, tai šimtametis senukas pasakoja, kad dvara savinykas buva pavarde Geibonas. Paskui ir kaimas lika tokiu vardu. Jis dar minėja tų dvaru. Dabar tik vieta vadinama Dvaraviete. Saka, dvarinykas buva totorius. Žydų tik parduotuvės ir smukłė paskui buva. Buvau radis surūdijusi kardu“.
Ar tiesa, jog Balno kalne (Geibonyse) yra palaidotas turtingo totoriaus auksinis balnas?
Pasakojo Aldona Skorupskienė: „Geibonyse yra Balno kalnas. Sako, tenai palaidotas turtingo žmogaus labai gražus, auksu kaustytas balnas. Tas žmogus buvo totorius. Jis turėjo dvarą Geibonyse. Dar žymės yra. Sako, čia Vytauto laikais buvo totorių dvaras – Totorščizna. Po Pirmojo karo, seniau, atvažiavo vokiečiai ir atsivežę planus kažką kasinėjo Balno kalne, visą šoną nukasė. Žmonės sakė, kad ieškojo to balno. Klony buvo bala, nedidelė, bet labai gili. Važiavo panelė to­toraitė nuo kalno su karieta, tai arkliai pasibaidė ir lėkė ton balon tiesiai, nesustojo. Taip ir nuskendo su visa karieta toj bedugnėj. Ją vadina Akim“.
Pasakojo ir Domicelė Sus­la­vičiūtė-Pliskauskienė: „Prancūzai kap ėja mūs kraštu, tai pameti auksini balnu. Užkasi kalne, tai dabar tas kalnas vadinas Balna kalnu. Ty pušyne, an Sabonia ainant’, an tokia trikampia yra kapčius, tai tame kapčiuj žmonės auksa ieškoja“.
Gal galite papasakoti, kuo Beižionys yra susiję su totoriais?
Užrašiau vietinių žmonių pasakojimus.
Pasakojo Stasys Moška: „Šalia Beižionių kapinių kažkada buvo totorių kapinės. Po kariuomenės aš dirbau prie Beižionių mokyklos statybos, tai nuvažiavom žvyro kast. Kasam, žiūrim – žmonių kaulai. Pranešėm, atvažiavo kas tai ir uždraudė tenai kast, sako, tenai totorių kapinės. Kada jie čia gyvenę, niekas jau nemena“.
Pasakojo Bronius Aleksiūnas: „Čia palei mūs namus, menu pasakojo, kad gyveno totoriai, čia jų kapinės. Yra kaukolių, kaulų visokių. Sako, čia kur tai augus didelė pušis, dar ariant išversdavau kokias tai šaknis, supuvusias, tai sako, kad po tai pušim prancūzai buvo pakasę auksą. Važinėjo paskui, ieškojo su žemėlapiais tos pušies vis, ale nieko čia nerado“.
Pasakojo Stanislovas Ramanauskas: „Aleksiūno kalne yra toto­rių kapinės. Kai labai sumušė totorius, čia sulaidojo. Sovietmečiu, kai ėmėm ty žvyriu, tai iškasam – tokios gražios galvos, su dantim. Tai paskui uždraudė ty kast. Buvo didelė pušis. Tarybiniais laikais buvo atvažiavis koks tai žmogus iš Kauno, lyg iš Amerikos, tai ieškojo tos pušies. Skaito, man reikia, lyg Napaleono laikais kas užkasta, po tai puše. Kokius tai žemėlapius rado. Paskui kitas buvo atvažiavęs, vis to aukso ieškojo po tai puše, an totorių kapinių“.
Pasakojo Ona Jančiauskaitė-Ka­luževičienė: „Kur Aleksiūnas gyvena an to kalniuka buva totorių kapai. Anksčiau čia jų gyvena ir vienur, ir kitur. Nuog senų laikų. Važiuojant iš mumį po kairei, tenai ąžuoliukas auga, tai nuog jo in apačią. Kadaise, diedukas pasakoja, ty augus didelė pušis, labai stora, tai po jai ir buvęs pakastas jų auksas. Nu kas žina kieno, ar totorių. Ir po tai puše, vienas žmogus tik žinoja, iš kur tai atvažiavis buva. Diedukas pasakoja, kad jis visą tą pušį apkasė, jis žinojo ir in ką sudėtas, ale nieka nerada. Gal tas auksas jau buvo išimtas. Tai čia ir buvį totorių kapai. Paskui jau pradėja žemi dirbt’, sunaikina tuos kapus. Anksčiau buvo tvoriukės tokios ir an jos vis uždėta arklia galvukė. Nu išlieta, geležinė, jau jų toks tikėjimas buvis“.
Ar pati turite totoriškų šaknų?
Kiek ieškojau savo šaknų – ne, totoriško kraujo ten nesimato.
Kodėl pradėjote domėtis šia etnine grupe?
Kažkada ankstyvoje jaunystėje teko gyventi pas Milkamanavičienę Semeliškių gatvėje Vievyje. Pas ją gyveno labai sena motina. Jau tada sudomino tai, kad jie kitaip meldžiasi ir maitinasi, tačiau jauna nesidomėjau plačiau. Šeimininkė pasižymėjo labai geru charakteriu ir kažkokia šiluma. Gyvenau tik metus. Paskui renkant medžiagą knygai, žinios pasipildė, praplatėjo ir sudomino.
Kokios emocijos ir įspūdžiai Jums kilo domintis ir gilinantis į Lietuvos totorių tautos istoriją?
Visokios. Žinau vieną tiesą – jeigu norime turėti savo tautą, pirmiausiai reikia ją pažinti. Visą. Ir gerbti. Su visais gyventojais ir įvykiais. Linkiu Lietuvos totoriams, nuostabiai tiurkų genties šakelei, papuošusiai Lietuvos istoriją, pelniusiai vietinių žmonių pagarbą ir pasitikėjimą, gavusiai teisę Lietuvą vadinti Tėvyne, daug sveikatos, džiaugsmo. Linkiu jiems ir toliau nešti svarų indėlį į Lietuvos istoriją, kultūrą bei dvasinį gyvenimą.

 

***

Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas 1397 metais pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi LDK. Vytautas Didysis juos apgyvendino Vilniuje, Trakuose, Švenčionyse ir netoli Alytaus. Totoriai imigravo į LDK iš Aukso Ordos, Krymo chanato ir Pavolgio Ordos. Imigruoti totoriams į LDK buvo verta, kadangi šalyje įsikūrusiems totoriams buvo užtikrinta religijos, papročių laisvė ir didelė valdovo globa.
Lietuvos totoriai yra tiurkų ir mongolų genčių palikuonys. Jie buvo garsūs savo narsa, stiprumu, puikiais kariais. Dėl to LDK kunigaikščiui Vytautui totorių tauta buvo reikalinga šalies gynybai. Taigi, pagrindinė totorių veikla buvo karyba ir Vytauto Didžiojo sargyba. Taip pat totorių pulkai kartu su Vytautu dalyvavo ir Žalgirio mūšyje. Už karinę tarnybą kunigaikštis totoriams atsidėkodavo turtais, žeme, dvarais. O ir patys totoriai Vytautą Didįjį labai gerbė, laikė jį savo autoritetu.
Lietuvos totorių istorija siejasi ne tik su Vytauto Didžiojo laikais. Ji taip pat neatsiejama nuo kovų už Lietuvos nepriklausomybę. Totoriai dalyvavo 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės karuose 1918-1920 m. Na, o 1991 m. sausio 13-ąją viena iš žuvusiųjų bokšto gynėjų Loreta Asanavičiūtė – Lietuvos totoriaus dukra.
Šiuo metu iš viso Lietuvoje gyvena apie 2500 totorių. Kai kurie jų vis dar laikosi savo papročių, islamo religijos.
Siekiant pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700 metų jubiliejų, Seimas yra paskelbęs 2021 metus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69