Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių laidosenos papročiai

Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių laidosenos papročiai

AUKŠTAIČIAI

V–VI amžiais aukštaičiai laikėsi senųjų laidojimo papročių – jie mirusiuosius laidojo įvairaus dydžio duobėse žemėje. Kapinyno plote kapai išsidėstę netvarkingai, tarp jų nemaži tarpai. Dalis mirusiųjų palaidoti lentiniuose karstuose, o šalia jų dar padėta po 2–3 akmenis iš abiejų pusių. Būta atvejų, kai šalia karsto rastas akmenų grindinėlis, o kitur duobės kraštas buvęs sutvirtintas molio juosta. Mirusieji laidoti aukštielninki, vyrai galvomis į vakarus, moterys – į rytus, bet griežtai šių krypčių nesilaikyta. Pasitaiko, kad viename kape būna palaidota po keletą mirusiųjų.

Mirusiųjų deginimo paprotys aukštaičiuose paplito anksti, apie V amžių. Patys ankstyviausi degintiniai kapai pasirodė arealo pietvakariuose, todėl manoma, kad aukštaičiai šį paprotį perėmė iš prūsų genčių, greičiausiai nadruvių. V–VI amžiais sudeginti mirusieji laidoti tarp  nedegintinių kapų. VI–VII amžiais mirusiųjų deginimo paprotys plito toliau į šiaurę ir rytus. Abu papročiai šalimais gyvavo kelis šimtmečius, o X–XII amžiais mirusiųjų deginimas jau vyravo.

Kol aukštaičiai buvo laidojami nedeginti, jiems į kapus buvo gausiai dedama įkapių. Archeologams gerai žinomi jų tipai ir dėjimo į kapus tvarka. Degintiniuose kapuose įkapių mažiau, jos daugiausiai sudegintos, todėl vėlesnių amžių aukštaičių gyvensena pažįstama menkiau. Sudegintų žmonių kapai labai įvairūs. Vienur jiems kasamos lygiai tokios pačios kapų duobės kaip nedegintiesiems, o švariai iš laužavietės išrinkti kauliukai ir sudegintų įkapių fragmentai supilami į krūvelę duobės dugne karu su nedeginta įkapių dalimi. Sudegintos įkapės – tai tarsi privalomi į aną pasaulį pasiimti daiktai, o ant viršaus dedamos įkapės jau būtų dovanos. Esama tačiau vieno laidosenos bruožo, kurio mirusiųjų deginimas nepakeitė – tai žirgų laidojimas karių kapuose. Kartais raitelis būdavo laidojamas ne su vienu, o su keliais žirgais, iki 8. Ir dar – žirgų balnai ir pakinktai buvo labai įvairūs ir nepaprastai prabangūs, gausiai puošti sidabru.

Aukštaičiai laikėsi tam tikros įkapių dėjimo tvarkos. Vyrų kapuose iš darbo įrankių dažniausiai randamas siauraašmenis kirvis, padėtas prie kojų, rečiau prie juosmens ar peties. Ankstesniuose kapuose kirvis buvo įmovinis, o vėlesniuose – pentinis. Dar įdedamas peilis, prikabintas prie diržo ar juostos iš dešinės. Aukštaičių išskirtinis bruožas būtų tas, kad peiliai randami beveik tik vyrų kapuose. Kartais vyrui prie galvos padedamas pjautuvas, skiltuvas. Labai retai, matyt, dailidei, į kapą įdedama lenkena, įrankis medžiui apdirbti. Neretai prie juosmens randamas galąstuvas, prie kojų – skobtas. Aukštaičiai vyrams į kapus beveik niekada nedėjo iečių. Tai juos skiria iš visų baltų genčių, užtat kovos peilis prie šono guldomas labai dažnai. Pentinai randami retai, jie buvo odiniais dirželiais prisegti prie abiejų batų, bet dažniau įdedami mirusiam raiteliui prie galvos. Žiemgaliai ir žemaičiai turėdavo po vieną pentiną, o aukštaičiai – visada po du. Papuošalų vyrų kapuose negausu – tai antkaklės, segės, kartais smeigtukas ar apyrankė, gintaro karoliukas.

Išskirtinė aukštaičių kapinynų savybė – žirgų kapai. Kartais jie buvo laidojami vienoje duobėje su raiteliais, o kartais atskirose duobėse. Pasitaiko degintinių karių kapų, šalia kurių palaidotas nedegintas žirgas. Žirgai laidoti su kamanomis, žąslais tarp dantų. Ant žirgų galvų retkarčiais randama odinių maišų liekanų. Archeologų nuomone, žirgo aukojimas buvo viena iš laidojimo ritualo dalių. Žirgas būdavo užmušamas prieš pat jį užkasant.

Moterų kapuose labai maža darbo įrankių, tik verpstukai, pjautuvai ir ylos. Įrankiai kape daugiausiai dedami galvūgalyje, tačiau nuolatinės vietos neturi. Verpstukai dažniausiai pagaminti iš smiltainio, rečiau nulipdyti iš molio. Unikalus verpstukas rastas Plinkaigalyje, prie Panevėžio – tai bronzinio apeiginio  Saulės vežimo ratelis su stipinais, pritaikytas kaip verpstės smagratis. Jis buvo rastas su medinio kotelio liekanomis. Ratelis neabejotinai įvežtas iš tolimų Europos kraštų. Aukštaičių pjautuvai daugiausiai buvo su užlenktais į viršų smaigaliais. Ylomis kai kada susegdavo be karsto laidojamo mirusiojo laidotuvių drobulę. Kartais aukštaitės moters kape randamas ir geležinis kaplys, o prie kairiojo kelio – molinis puodelis.

JOTVINGIAI

Jotvingių pilkapynai nedideli, juos sudaro po keliolika ar keliasdešimt pilkapių. Jie apskriti, apie 5–12 m skersmens, iki 1,5 metro aukščio, bet pasitaiko ir pailgų sampilų. Jotvingių pilkapių sampilai buvo pilami iš žemių, o centrinėje dalyje sukraunami akmenys. Sampilą juosė stambių akmenų vainikas. Nesudeginti mirusieji IV–V amžiuje laidoti daugiausiai po vieną viename pilkapyje. Kapui po sampilu kasdavo duobę. Retai kada vienoje duobėje laidodavo po keletą mirusiųjų. Duobių šonai ir galai būdavo apkraunami akmenimis, jie kape mirusįjį supo iš visų pusių. Kartais mirusysis būna akmenimis apkrautas ir iš viršaus, o žemės paviršiuje dar sudedamas akmenų grindinėlis ar akmenų krūva. Tarp griaučių randama degėsių – tai laidojimo ritualo su ugnimi liudininkai. Mirusieji laidoti galva į šiaurę ar šiaurės vakarus. Prie jų šono būna paguldyta ietis antgaliu prie galvos, ant kojų padėtas skydas. Retai į kapą dedamas kirvis ir peilis. Jotvingių kapų ištirta mažai, nemaža jų apiplėšti, todėl papuošalų rasta nedaug, dažniausiai pasitaiko diržų sagčių, segių.

IV amžiuje jotvingiai perėmė mirusiųjų deginimo paprotį, tačiau ir toliau laidojo pilkapiuose. Sudegintiems palaikams buvo kasama stačiakampė duobė šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi po pilkapio sampilu, galuose prikraunama akmenų, duobės dugnas nubarstomas laužo pelenais ir degėsiais, o viduryje supilama stambesnių kaulų krūvelė. Prie kaulų dedamos įkapės – šaukštinės antkaklės, rankogalinės apyrankės, pasaginės emaliuotos segės Vėliau sudegintiems palaikams kasama iki pusės metro skersmens negili duobelė, iškasta pilkapio pagrinde, arba jie supilami tiesiog ant pagrindo į krūvelę. Kartais sudegintiems palaikams supilti išgrįsdavo nedidelį akmenų grindinį. Jotvingių degintinių kapų įkapės negausios, dažnai jų visai nėra. Randama storagalių apyrankių, geležinių ir žalvarinių lankinių segių, sagčių, peilių, įmovinių ietigalių, įvijinių žiedų. Šiaurinių ir pietinių jotvingių laidosena kiek skirtinga. Suvalkų apylinkėse vyravo paprotys sudegintus mirusiųjų palaikus laidoti molinėse urnose, o šiaurėje urnų nerandama. Be to, pietiniai jotvingiai viename pilkapyje laidojo po keliolika mirusiųjų, o šiauriniai – tik po vieną ar du. Pietiniai jotvingiai į kapus visai nedėjo ginklų.

LIETUVIAI

Lietuvių laidojimo paminklų žinoma tik nuo V amžiaus, ir nuo to laiko iki XII amžiaus savo mirusiesiems jie pylė pilkapius. Juose laidoti nedeginti mirusieji, vėliau ir deginti. Mirusiųjų deginimo paprotys plito iš pietvakarių šiaurės link, todėl šiaurėje ilgiau išsilaikė paprotys nedegintus palaikus laidoti pilkapiuose. Lietuvių pilkapiai laikui bėgant kito. V–VII amžiuje jie įrengiami su akmenų vainikais, kaip visame šiauriniame baltų žemių pakraštyje, o vėliau vainikai nebededami. Pilkapis apkasamas grioviu ar jo pakraščiuose iškasamos kelios pailgos duobės. Ankstyvųjų ir vėlyvųjų sampilai pilami iš žemių, smėlio, o akmenys į sampilą pakliūna su žemėmis, bet nebesudaro jokių struktūrų. Pilkapiuose laidojama po keletą žmonių. Vieta, kurioje bus pilkapis, pirmiausiai buvo pabarstoma laužo pelenais ir nuodėguliais, o po to kasamos viena ar kelios iki 1,5 m gylio duobės mirusiesiems. Į jas paguldžius mirusiuosius pilamas sampilas, o jo pakraščiais kraunamas akmenų vainikas. Duobėse buvo laidojami suaugusieji, o vaikų palaikai – ant pilkapio pagrindo arba sampile. Lietuvių pilkapiuose paprastai būdavo nuo 1 iki 8 kapų. Vyrai daugiausiai laidoti galvomis į vakarus, o moterys – į rytus. Dažniausiai mirusieji paguldyti ant nugaros, jų kojos ištiestos, rankos sudėtos ant krūtinės ar juosmens, bet randama mirusiųjų, paguldytų ir ant šono. Karstų pėdsakų pasitaiko retai, kur kas dažniau mirusieji susupami ar užklojami stora drobe. Pavyko rasti išskirtinai įrengtų kapų. Vieno kapo duobės dugnas buvo išklotas beržo tošimi ir papuoštas nedidelėmis kvadratinėmis žalvarinėmis plokštelėmis, jų būta apie 300. Jame turėjo būti palaidotas tikrai neeilinis žmogus. Lietuviai į kapus dėjo nedaug brangių metalinių įkapių, ypač bronzinių, vyrauja geležiniai daiktai, net papuošalai. Matyt, lietuvių krašte brangieji metalai buvo didelė retenybė ir brangenybė. Dažniausia vyro įkapė – siauraašmenis pentinis kirvis, nors buvo rasta ir įmovinių. Dar dėtas peilis. Nei kirvis, nei peilis kape nustatytos vietos neturėjo, jie buvo dedami prie kojų, peties, šono. Labai retai vyrams į kapus dėjo ietį, tik turtinguose kapuose jų buvo dvi, visada padėtos antgaliais prie kojų. Turtingi lietuviai palaidoti su keletu ginklų – kovos kirviu, kovos peiliu, ant kojų padėtu skydu, ir tik ypač turtingi karo vadai palaidoti su dviašmeniais kalavijais ir žirgais. Iš visų išsiskiria vadinamasis Taurapilio kunigaikščio kapas, kuriame palaidotas didikas turėjo kalaviją su sidabriniais paauksuotais makščių apkalais, kovos peilį, kovos kirvį, skydą, šalia jo palaidotas žirgas su kuklia apranga. Nemažai vyrų laidojami visai be ginklų.

Moterų įkapės būdavo taip pat labai kuklios. Iš darbo įrankių dažniausiai aptinkama geležinė yla, retkarčiais pjautuvėlis, labai retai molinis ar akmeninis verpstukas. Pilkapiuose randami vyrų ir moterų papuošalai lengvi, kuklūs, dalis segių ir smeigtukų geležiniai. Labai retai pasitaiko sidabrinių papuošalų. Lietuviai geležį lydyti išmoko dar prieš Kristų, jų žemėse gausu geležies rūdos, todėl pigiau buvo nusikaldinti geležinius papuošalus, užuot pirkus brangią bronzą ar dar brangesnį sidabrą.

IV–V amžių sandūroje pradėjus plisti mirusiųjų deginimo papročiui, sudeginti palaikai laidoti į tuos pačius pilkapius.. Pilkapiai dideli, nuo 4 iki 14 m skersmens ir 1,5 metro aukščio, tačiau pilkapynuose pasitaiko ir labai didelių pilkapių – iki 22 m skersmens ir 2 m aukščio. Pilkapynai užimdavo po kelis ar keliolikos hektarų plotą. Kapuose buvo užkasami iš laužavietės išrinkti kauliukai. Degintinių kapų randama ant pilkapio pagrindo ir įvairiose sampilo vietose. Kartu su sudegusiais kauliukais šalia ar ant viršaus buvo dedamos įkapės, tvarkingiau V–VI amžių kapuose, o vėliau maišomos su kauliukais. Labai retai, gal magijos sumetimais, ginklus susmeigdavo šalia kauliukų krūvelės. Degintiniuose kapuose randama ir sudegintų, susilydžiusių ir nedegintų įkapių, bet dažniausiai jos būna sulaužytos.

Degintinių kapų įkapės tokios pačios, kaip ir griautinių – tai siauraašmeniai pentiniai kirviai, įmoviniai ietigaliai (bet ne ietys su kotais), peiliai, diržų sagtys, kartais geležinis antskydis. Randama ir sudegintų žirgų, palaidotų kartu su raiteliais viename pilkapyje. Dažniau žirgai buvo laidojami nedeginti ir atskiruose nuo žmonių kapuose. Moterų kapuose randamos tokios pat įkapės kaip anksčiau – ylos, verpstukai, pjautuvai, kartais adatos. Iš papuošalų daugiausiai dedamos sulaužytos juostinės ir storagalės apyrankės, antkaklės, sagtelės.

SĖLIAI

Sėliai laidosenos požiūriu buvo pati konservatyviausia baltų gentis. Ilgiausią laiką mirusiuosius jie laidojo nedegintus ir pylė jiems pilkapius. (Tokius papročius sėliai išlaikė ir V amžiuje, kai paplito paprotys laidoti plokštiniuose kapinynuose, ir po keleto šimtmečių, kai kitos gentys perėjo prie mirusiųjų deginimo. Tiesa, dalis sėlių perėjo prie plokštinių kapinynų, netgi laidota tose pačiose laidojimo vietose, tačiau senųjų ritualų visiškai niekada neatsisakyta. Kartais senuose pilkapiuose buvo laidojama dar ir krikščionybės laikais. Sėliai ilgai laidojo iš  ankstesnio laikotarpio likusiuose pilkapynuose, pylė juose naujus pilkapius, o šalia naujųjų gyvenviečių įsiruošdavo naujus.

Sėlių pilkapiai 4–11 m skersmens, su akmenų vainikais, be duobių ir be griovių, o sampilai supilti iš žemių. Tai kolektyviniai kapai, kuriuose laidoti nedeginti mirusieji. Mažesniuose pilkapiuose būdavo laidojama nuo 1 iki 10, o didesniuose – iki 20 mirusiųjų. Vieni jų palaidoti įkasti į pilkapio pagrindą, o kiti – į sampilą. Sėlių pirklio kape rastos svarstyklės sidabrui sverti.Gali būti, kad kiekvienas pilkapis priklausė vienai šeimai ar giminei, o vėlesni kapai kasami jau supiltame pilkapyje. Daugiausiai kapų buvo akmenų vainiko viduje,  tačiau būta atvejų, kad aplink kai kuriuos pilkapius grupuojami kapai ir už vainiko. Atrodytų, tarsi nenorėta trauktis nuo senojo giminės pilkapio.

Nuo VI amžiaus Sėloje imta laidoti kapinynuose. Prie plokštinių kapų pirmiausiai pereita arealo šiaurėje, greičiausiai dėl kaimynų latgalių įtakos, o pietuose pasilikta prie pilkapių. Nuo VII–VIII amžiaus Sėloje jau pasitaiko pavienių degintinių kapų, kiek plačiau mirusiųjų deginimas paplinta vėlyvajame geležies amžiuje, tačiau šis paprotys niekada neišstumia senesniojo.

Vyrams į kapą dėjo ginklų ir darbo įrankių. Ietis, kalavijus, kovos peilius guldė prie šono, kirvį – prie kojų. Sėloje rasta ypač turtingų pirklių kapų, smarkiai išsiskiriančių įkapių gausa ir prašmatnumu. Vienas toks pirklys buvo palaidotas skobtiniame karste su dviem ietimis iš abiejų pusių, antgaliais prie kojų ir kirviu prie dešiniosios kojos. Prie jo diržo buvo prikabintas kovos peilis ir žalvarinė dėžutė, į kurią buvo įdėtos svarstyklės sidabrui sverti, svareliai ir monetos. Jo kapo kojūgalyje dar įdėta dovana – moteriškų papuošalų komplektas. Tai ant antkaklės suvertos 4 apyrankės ir pasaginė segė. Mirusiojo drabužiai nepaprastai prabangūs, juos puošė 17 papuošalų. Sėloje vyrai vartojo įmovinius, o ypač mėgo įtveriamuosius ietigalius. Jie turėjo siauraašmenių pentinių darbo ir kovos kirvių, o vėliau paplito ir pentiniai plačiaašmeniai kirviai. Vėlyvuosiuose sėlių kapuose randama ir dviašmenių kalavijų, įvežtų iš Skandinavijos. Moterų kapuose darbo įrankių mažai. Kartais joms buvo įdedamas kirvis, pjautuvas ar abu kartu, kartais peilis, yla.

SKALVIAI

Kol mirusieji buvo laidojami nedeginti, kapams buvo kasamos pailgos keturkampės duobės. Skalviai ir vyrus, ir moteris laidojo paguldytus galvomis įvairiomis kryptimis, neatsižvelgdami į lytį. Kai kurie jų buvo laidojami karstuose, o daugumoje kapų karstų liekanų nepastebėta. Skalvių kapuose gausu įkapių. Vyrų kapuose randama visų pagrindinių to meto ginklų ir darbo įrankių – iečių, kovos peilių, vienašmenių kalavijų, dalgių, peilių. Ir vyrams, ir moterims į kapus įdėdavo molinių puodelių, geriamųjų ragų. Vyrai dažniausiai laidoti su viena, vėlesniais amžiais su 2–3 ietimis prie šono, antgaliais prie galvos, ilgu smailiu kovos peiliu, labai retai prie kojų būdavo padedamas kirvis, o prie galvos – dalgis, pentinai. Moterims į kapus taip pat įdėdavo darbo įrankių. Dažniausiai tai buvo peilis, kur kas rečiau kirvis ar akmeninis verpstukas. Visus mirusiuosius į geresnį pasaulį skalviai lydėjo su išeiginiais drabužiais ir papuošalais – antkaklėmis, segėmis, karoliais, apyrankėmis, žiedais. Moterys dar turėdavo ir puošnias kepuraites su pakabučiais.

Plintantis mirusiųjų deginimo paprotys iš pradžių apsiribojo tik palaikų sudeginimu, o tolesnė laidojimo tvarka liko senoji: iškasdavo įprasto dydžio duobę, suberdavo į ją sudegintus kauliukus, o įkapes sudėdavo tarsi prie kūno, senąja tvarka. Laidota tuose pačiuose kapinynuose, šalia nedegintinių kapų. Tik apie X amžių, kai deginimo ritualas užgožė senąjį paprotį, naujų degintinių kapų duobės kartais išardydavo senus, jau pamirštus, griautinius kapus. Vėlesniais amžiais buvo kasamos nedidelės ovalios duobutės, kuriose ant sudegintų palaikų buvo sudedamos įkapės. Buvo užkasami iš laužavietės surinkti kaulai be degėsių ir apdegusios įkapės, susukti į drobulę, supilti į maišelį ir įdėti į nedidelį karstelį – dėžutę. Archeologai pastebėjo, kad nuo X amžiaus vyrų kapuose žymiai padaugėja ginklų. Žuvęs karys, dažniausiai raitelis, laidojamas su keletu iečių, dviašmeniu kalaviju su rankenos skersiniu, dažnai žąslais, kartais balno kilpomis. Papuošalų vyrų kapuose taip pat gausiau – jie papuošti antkaklėmis, segėmis, apyrankėmis. Prabangūs papuošalai ir ginkluotė rodo buvusią aukštą socialinę mirusiųjų padėtį, tačiau ginklų gausa kalba ir apie neramius laikus, dažnus karinius susidūrimus, suaktyvėjusius nuo X amžiaus.

ŽEMAIČIAI

Per visą žemaičių genties istoriją laidojimo papročiai keitėsi keletą kartų. Laikotarpio pradžioje, V–VI amžiais, žemaičiai apleido senuosius pilkapius ir mirusiuosius ėmė laidoti plokštiniuose kapinynuose, duobėse.Kai nustojo pilti pilkapius, žemaičiai mirusiuosius kurį laiką laidojo tose pačiose vietose, senųjų pilkapynų pakraščiuose ar naujus kapus netgi įkasė į jų sampilus, kiekviena giminė prie savų. Kapų duobės kasamos pavieniui nesudarė tvarkingų eilių, tarp kapų buvo paliekami didoki tarpai – gal tai pilkapių ritualo reliktas? Kapų duobes kasė ilgas (iki 2,2–2,6 m ilgio), gilias (iki 1,4 m gylio) ir jų dugne ant nugaros guldė mirusiuosius. Duobėse kartais būdavo padedama akmenų, kai kuriose tarsi sudarančių vainiką. Laidota skobtiniuose karstuose, o kitais kartais mirusieji tik susukami į laidotuvių drobulę, susegtą geležiniu smeigtuku. Žemaičiai buvo linkę vyrus ir moteris į kapus guldyti priešingomis kryptimis, nors to papročio laikytasi ne visada. Mirusiuosius laidojo po vieną, tačiau rasta ir moteris skobtiniame karste su sudegintais kūdikėlio palaikais ant dešiniosios alkūnės, susuktais į drobulę ir perrištais juosta. VIII–IX amžiais kapų duobės kasamos kompaktiškiau, tvarkingomis eilėmis. Nuo XI amžiaus įsigalėjus mirusiųjų deginimo papročiui, sudegintus palaikus berdavo į žmogaus ūgiui tinkamą karstą. Tik po kurio laiko jau ėmė kasti nedidelę ovalią duobelę, į kurią dėdavo į audeklą susuktus ir sege, prie kurios dar pririštas gintaro karoliukas, susegtus sudegintus palaikus.

Žemaičių įkapės nesiskyrė nuo tų, kurios anksčiau buvo dedamos prie mirusiojo kūno. Pažymėtina, kad įkapių į kapus dėta skirtingai. Nemažai mirusiųjų laidoti tik su geležiniu smeigtuku, peiliu, yla, kartais gintaro karoliuku. Tai bendruomenės vargingesnių giminių, gal nelaisvų žmonių kapai. Tačiau daugelis kapų turtingesni įkapių, o kai kurie ypač išsiskiria įkapių gausa ir prabanga.

Žemaičių kariai, kaip ir kitų baltų genčių, laidojami su ginklais. Prie galvos, ant peties ar šono dedami įmoviniai kirviai, tačiau šis paprotys vėliau išnyko. Iš kairio (gal kairiarankiui) ar dešinio šono dedamos kelios ietys. Rečiau kapuose pasitaiko kovos peilių ir prie šono padėtų vienašmenių kalavijų, pentinų, žąslų. Tik pietvakarinėje arealo dalyje į kapus dėtos žirgo aukos – galva ir kojos. VII–IX amžiais kapuose žymiai padaugėja ginklų – beveik visi vyrai palaidoti bent su ietimis. Turtingesni jų palydėti su 2–3 ietimis, vienašmeniu kalaviju, kovos peiliu, su geležiniu pentinu ant kairiosios kojos. Kai kuriems galvūgalyje padėta jauno (iki 5 metų amžiaus) žirgo galva.

Moterų kapuose darbo įrankių rasta nedaug: pagrindinis moterų įrankis peilis, be kurio retai laidota, pakabintas prie diržo ar padėtas prie juosmens arba galvos, yla, akmeninis ar molinis verpstukas, labai retai gintarinis. Prie žiemgalių pakraščio moterų kapuose kartais randama peilių-pjautuvėlių. Išskirtinis žemaičių moterų laidosenos bruožas yra smeigtukų, ant kurių adatų užvyniotos grandinėlės, pora, padėta mirusiajai ant krūtinės ar juosmens. Tai būtų tarsi dovana, nes kituose kapuose šiuo papuošalu susegama mirusiosios skara.

KURŠIAI

Ne visi kuršiai mirusiuosius laidojo vienodai. Arčiau pajūrio iš senesnių laikų išliko paprotys mirusiuosius laidoti kapuose, apjuostuose akmenų vainikais, tačiau tokie kapai sparčiai nyko. Kuršių žemės vidurio srityse laidota labai panašiai, kaip mūsų dienomis – mirusieji užkasami duobėse, o žemės paviršius paliekamas lygus. VIII amžiaus pabaigoje kuršiai pamažu perėmė mirusiųjų deginimo paprotį, atėjusį iš prūsų žemės ir slinkusį šiaurės link. Nuo XI a. antrosios pusės šis paprotys jau vyravo. Tik šiaurėje ir rytuose, kur kuršių žemės ribojosi su lybiais ir žiemgaliais, mirusiųjų niekada nedeginusiais, senieji papročiai išsilaikė ilgiau. Visgi mirusiųjų deginimo paprotys tarp kuršių buvo labai įsitvirtinęs – žinoma mirusiųjų deginimo atvejų ir XV amžiuje.

Kaipgi atrodė patys archajiškiausi kuršių kapai su akmenų vainikais? Mirusieji buvo laidojami negiliose 15–80 cm gylio pailgose duobėse, o kapas apjuosiamas kiek didesniu už kapo duobę ovaliu ar keturkampiu vainiku iš 2–3 aukštais sudėtų apvalių akmenų. Dažniausiai naujo kapo vainikas buvo jungiamas prie senesnių, ir susidarydavo ištisas akmenų vainikų tinklas. Mirusieji daugiausiai buvo guldomi ant nugaros, galvomis šiaurės kryptimi, ant krūtinės ar juosmens sudėtomis rankomis. Prieš laidojant visuomet buvo atliekamos ugnies apeigos, po kurių likdavo degėsių sluoksnelių kapų duobių dugne ir aplinkoje. Kai kada laidota skobtiniuose karstuose, o kartais ant medinio klojinio. Mirusiuosius į kitą pasaulį palydėdavo ne tik aprengtus puošniais išeiginiais drabužiais, gausiai papuoštus bronziniais ir sidabriniais papuošalais, aprūpintus darbo įrankiais ir ginklais, bet dažnai su gausiomis dovanomis – papuošalais, sudėtais į tošinę dėžutę ir padėtais prie galvos. Tai labai būdingas kuršių laidosenos bruožas. Į kapą dažnai buvo įdedama mažų molinių puodelių.

Visi – vyrai, moterys ir vaikai – buvo laidojami labai panašiai, tik kartais skirdavosi vyrų ir moterų laidojimo kryptis ir įkapių dėjimo tvarka. Vyrams prie kairiojo šono beveik visada dedamos dvi ietys ir masyvus vienašmenis kalavijas, o nuo VIII amžiaus – ir kovos peilis puošniose bronza apkaltose makštyse, prie galvos – žąslai, pentinai, dalgis, rečiau įmovinis kirvis. Moterims virš galvos buvo guldomi peilis, yla, verpstukas. Tiek vyramas, tiek moterims prie galvos dedamas ir molinis puodelis, o kartais vienas ar du geriamieji ragai.

Pradėjus plisti mirusiųjų deginimo papročiui, degintiniai kapai įterpiami į nesudegintųjų eiles. Kitais kartais degintiniai kapai grupuojami kapinyno pakraštyje. Archeologai pastebėjo, kad tuo laiku grįžtama į jau keletą šimtmečių apleistus kapinynus ir čia laidojama pagal naująjį paprotį. X–XII amžiais, pačiu kuršių klestėjimo laikotarpiu, kai sparčiai auga gyventojų skaičius, daugiausiai šiaurinėje arealo dalyje kuriasi naujos gyvenvietės, prie kurių įrengiami ir nauji kapinynai.

Mirusieji buvo deginami specialiose laužavietėse, kurių vietose išlikę gausių degėsių, perdegusių ir išsilydžiusių dirbinių fragmentų. Labai retai mirusysis degintas kapo duobėje. Kai laidotuvių laužas jau būdavo užgesęs ir atvėsęs, iš jo išrinkti kauliukai, dirbinių gabaliukai kartu su anglimis buvo pernešami į kapo duobę ir palaidojami. Sudegę kauliukai dažnai supilami į įprasto dydžio karstą, o nedegintos įkapės sudedamos įprasta tvarka, kaip buvo daroma anksčiau. Laidota ir mažame karstelyje – dėžutėje, degintus palaikus su įkapėmis įvyniojus į audinį, o šalia dar padėjus ir dovanų – papuošalų. Kitur palaikai supilti į krūvelę kapo duobės viduryje, o įkapės padėtos šalia. Dažnai dalis įkapių būna sulaužytos ar sukapotos. Dalis kapų buvo rasti mažose ovaliose duobelėse kartu su sudegusiomis ir sulaužytomis įkapėmis. Vis labiau įsigalint palaikų deginimo papročiui, kapų duobės mažėjo, įkapių dedama mažiau ar ne visi dirbiniai, o tik jų dalys. Tuo laiku paplinta miniatiūrinių įkapių paprotys, kai į kapą dedami ne tikri mirusiojo vartoti įrankiai ir ginklai, o specialiai laidotuvėms pagamintos jų miniatiūros. Kapuose ginklai, sveiki ar sulankstyti, guldomi kapo duobės dugne, o labai retai – susmeigiami į žemę. Į raiteliams kapą dedami žąslai, balnų kilpos, kamanos, pentinai, vyrams – peilis, kirvis, skustuvas, raginės ar kaulinės šukos, skiltuvas, pirkliams – svarstyklės su svareliais. Beveik kiekviename vyro kape randami geriamieji ragai. Jų niekada nedegino, o kape padėdavo atokiau nuo kitų įkapių ir, matyt, netuščius. Moterų kapuose vyravo papuošalai, tačiau archeologai randa ir kitų daiktų. Tai daugiausiai darbo įrankių miniatiūros – kirveliai, kapliukai, dalgeliai, skiltuvėliai, plonos geležies juostelės, pentinai, rečiau žąslai.Labai dažnai moterims į kapus dėjo miniatiūrinių juostų vijimo įrankių komplektą – 4 plokšteles, šepetėlį-šukutes, verpstelę, šeivelę ir adatą. Įdomu, kad šis komplektas kartais randamas ir vyrų kapuose. Vyrų ir moterų kapuose randama molinių puodelių ir puodų, jie dažnai sudaužyti. Tai greičiausiai susiję su laidotuvių apeigomis, mirusiajam atneštu maistu ir gėrimu.

PRŪSAI

Prūsų laidojimo paminklai, žymintys šios genties gyventą teritoriją, liudija, jog laidojimo papročiai ne kartą kito. Daugmaž VII amžiuje prieš Kristų prūsų žemėse išplito paprotys sudegintus mirusiųjų palaikus laidoti molinėse urnose, kurios buvo pastatomos į savotiškus „mirusiųjų namelius“ – iš akmenų sukrautus nedidelius statinius, kurie būdavo užpilami žemėmis, ir taip suformuojamas pilkapis. Vėliau nei „namelių“, nei pilkapių neliko. VI–VIII amžiais palaikai buvo dažniausiai supilami į duobutes ir apdedami akmenimis. Urnos vartotos vis rečiau. Sudeginti karių palaikai dažnai laidoti kartu su nedegintais žirgais. Prūsų kapai pasižymi turtingomis įkapėmis.

Mirusiųjų palaikai buvo deginami; sudegusius palaikus galindai supildavo į keramines urnas (jos būdavo įvairių formų, kartais su langeliais), o šias užkasdavo duobėse.Prie urnos dažnai būdavo padedamos kelios puodynėlės ar nedideli puodeliai. Į vyro kapą paprastai dėti ietis ir skydas; greta galindų kario palaikų kartais būdavo užkasamas nesudegintas žirgas su puošniu apdaru.

Pagal 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos projektą „Baltų kultūros parkas“

Paruošė etnologė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69