Ineta BRICAITĖ
Kazokiškės – lenkų, liaudyje vadinamų „tuteišais”, kraštas. Vyresni žmonės lenkiškai čia kalbasi ir dabar, tarpukariu visai netoli buvo siena su Lenkija, o iki tol aplinkinių kaimų gyventojus smarkiai lenkino dvasininkai. Ši kalba krašte labai giliai įsišaknijusi buvo, ir tik Nepriklausomybės metu bažnyčioje lietuviškas žodis skambėti pradėjo.
Didžiausias lenkintojas – garbingiausioje vietoje
Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios rūsyje palaidotas vienas kunigas – Jonas Bobkevičius. Kaip sakė dabartinis parapijos klebonas Alfonsas Kelmelis, kun. J. Bobkevičius yra nevertas būti čia palaidotas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, rūsys, kuriame palaidotas kunigas, yra po presbiterija. Tokioje garbingoje vietoje gali būti laidojami tik šventieji arba bažnyčių fundatoriai. Antra, kunigas buvo uolus krašto lenkintojas. Jis pats buvo iš Lenkijos ir lietuviškai nemokėjo ir mokytis nesivargino.
Nors bažnyčia kun. J. Bobkevičius labai rūpinosi. Prieš jį klebonavęs kun. Juozapas Gaulė 1900 m. prašė kurijos pasirūpinti leidimu vietoj plytų bažnyčios grindis išlieti cementu, pataisyti visai suirusius vargonus, perlieti 3 įskilusius varpus. Tai jis planavo atlikti iš aukų, kurių reikėtų apie 1700 rublių. Kai gubernatorius po metų pranešė, kad prašymą tenkina, kun. J. Gaulė jau buvo iškeldintas iš Kazokiškių ir jo vietą buvo užėmęs kun. J. Bobkevičius.
Jis suprato, kad bažnyčiai reikia didesnio remonto ir 1902 m. kurijai pranešė, kad reikia atlikti tokius darbus: vietoj malksnų, uždengti skardinį stogą (malksnomis jis dengtas buvo vos prieš 7 metus), vidaus ir išorės sienose užglaistyti išbyrėjusį tinką ir sienas nudažyti, restauruoti visus 5 altorius, sudėti naujus langų rėmus, pakeisti grindų plytas cementinėmis, perstatyti apgriuvusią zakristiją, pastatyti bažnyčiai prieangį. Pagal sudarytą sąmatą, tai turėjo kainuoti 3692 rublius. Nors gubernatorius tokių darbų bažnyčioje atlikti neleido ir galiojo senasis leidimas, valdžiai bažnyčių remontai vis mažiau rūpėjo, todėl kai kurie darbai vis tiek atlikti. Klebonas pasirūpino, kad stogas būtų perdengtas skarda, kuri pakeista jau tik kun. A. Kelmelio. Grindys anuomet išklotos plytelėmis, kurios čia yra ir dabar, nupirkti ypatingai kokybiški vargonai iš V. Masalskio dirbtuvių Panevėžyje, kurie po neseniai vykusios restauracijos, džiugina žmonių klausą ir šiandien. Kunigas Jonas Bobkevičius anksčiau buvo tarnavęs caro kariuomenėje, turėjo pulkininko laipsnį.
Lenkams – auksas, lietuviams – anglis
1857 m. Nerimi su ekspedicija plaukęs grafas Konstantinas Tiškevičius rašė, kad visi kaimai palei Nerį kalba lietuviškai, tačiau 1830 m. Paparčių vizitacijoje rašoma, kad bažnyčioje meldžiamasi lenkiškai ir maldų vaikus moko lenkų kalba. Kadangi Kazokiškės buvo Paparčių filija, čia turėjo būti taip pat.
Kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas yra užfiksavęs parapijiečių liudijimus, kad kun. J. Bobkevičius, ruošdamas vaikus Pirmajai komunijai ir negalėdamas jų priversti mokytis lenkiškai (Bažnyčios nurodymas buvo vaikus ruošti gimtąja kalba), ėmėsi kitų gudrybių. Jis vedė tris knygas: paauksuotais, pasidabruotais ir juodais viršeliais. Į knygą auksiniais viršeliais buvo rašomi lenkų vaikai, kurie maldų mokėsi lenkų kalba. Į pasidabruotą knygą jis rašė lietuvių vaikus, kurie Pirmajai komunijai ruošėsi lenkiškai. O juodoje knygoje, žinoma, surašytos buvo lietuvių, Sakramentui besiruošiančių lietuviškai, pavardės. Tik patys stipriausi vaikai atsilaikydavo prieš tokį kunigo spaudimą mokytis lenkiškai.
Svetimai kalbai nesipriešino
Kunigas lenkiškai mokydavo ne tik besiruošiančiuosius Pirmajai komunijai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojus. Daugelis jų buvo neraštingi, o panorę rašto išmokti, neturėjo pasirinkimo, kokia kalba mokytis. 1905 m. klebonas parapijiečių vardu pareiškė, kad Kazokiškėse visais laikais buvo meldžiamasi lenkiškai ir nenorima jokių permainų. Kunigas parapijiečiams aiškino, kad pasisveikinti „Garbė Jėzui Kristui“ reiškia didelę nuodėmę ir platino lietuvių kalbą šmeižiančius spaudinius „Litwa Poganska“.
Į Kazokiškes dažnai buvo skiriami visai lietuviškai nemokantys kunigai. Toks buvo ir kun. J. Bobkevičiaus įpėdinis – Jarislavas Vojdakas. Jis iškeldintas iš parapijos 1911 m., tad aišku, kad iki tada bažnyčioje neabejotinai melstasi tik lenkiškai. 1911 m. spaudoje rašoma, kad Kazokiškėse vis dar lenkiškai skaitoma netgi evangelija. O lietuvių kalbą išgirsti galima buvo Diržonių, Kaugonių, Grabijolų ir dar keliuose kaimuose. Lietuviai savo vaikus išpažinties eiti mokydavo pagal šabloną, tarsi sakyti poterius, kad šie nesusipainiotų ir nepradėtų išpažinties metu lietuviškai kalbėti.
Kun. Jarislavas Vojdakas tęsė lenkinimą ir Vilniaus vyskupijai paklausus apie lietuvių kalbą, vis sakydavo, kad ji čia visai nereikalinga, nes net lietuviškai kalbantys žmonės nei melstis, nei giedoti lietuviškai nemoka.
Po kun. Jarislavo Vojdako klebonu tapo Liudvikas Kardelis. Nors jis buvo lietuvis, jokių veiksmų nesiėmė, nes, jo manymu, lietuvių čia buvo per mažai. 1912 m. Trakų dekanui jis rašė, kad Kazokiškių filijos gyvenvietėse yra tik 660 lietuviškai kalbančių žmonių, todėl lenkų kalbos atsisakyti neverta, o ir patys parapijiečiai dėl tokios tvarkos nepriekaištauja.
Kraštą gydė kun. J. Čaplikas
Nurimus Nepriklausomybės kovoms ir Lietuvai galutinai iškovojus laisvę, klebonu paskirtas Stanislovas Smolinskis. Lietuviškai jis mokėjo, tačiau dar keletą metų nesiryžo keisti senosios tvarkos. Tik 1925 m. Kazokiškėse šis kunigas pirmą kartą pasakė lietuvišką pamokslą.
Po nedrąsių kun. Stanislovo Smolinskio lietuvinimo žingsnių, į parapiją atėjo tikras tautinės sąmonės žadintojas – kunigas tautosakos rinkėjas ir skelbėjas, knygnešys Juozapas Čaplikas (slapyvardis – Šimtakojis). Dvidešimt metų Kazokiškėse jis budino giliai įmigusią lietuvybę. Po Antrojo pasaulinio karo jis buvo sekamas provokatorių, kol 1949 m. Kazokiškėse suimtas ir nubaustas 10 metų pataisos darbų lageryje. Iš ten paleistas 1955 m. Tada Vievyje buvo altaristas, čia jam suteiktas Garbės kanauninko titulas.
Kazokiškių klebonas Juozapas Čaplikas laiške Lietuvių enciklopedijos redakcijai apie save rašo:
„1929 m. Spaliu mėn. buvau perkeltas į Kazokiškes, kur Vyskupo įsakymu buvo įvesta lietuvių kalba po šimtmečių. Čia reik kartais kariauti su lenkuojančiais lietuviais (lenkais), kurie yra kurstomi vadais iš Vilniaus. <…> Mano darbas ir jo reikšmė dėl Lietuvos. Mano darbo ir gyvenimo pažymys labai reikšmingas – man tenka būt daugelio darbų, dalykų – pradžia. Aš kokią idėją ar kokį darbą pradedu ir vykstu toliau. Mano pradėtas darbas vystos, [neįsk. žodis] yra varomas jau kitų. Besirengdamas įstot į seminariją gaudavau iš Seinų seminarijos klerikų lietuviškus laikraščius. Pats susipratau lietuvis esąs ir tą tiesą skiepijau kitiems“.