Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje

Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje

Valdovų rūmų muziejuje­ atidaryta paroda „KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epo­choje“. Svarbiausi jos eksponatai – iš Varšuvos archyvų atvežtas vienintelis 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos originalas bei Lietuvos ir Lenkijos Tarpusavio įžado aktas. Kiti eksponatai, daugiausia to amžiaus veikėjų portretai ir archyviniai dokumentai, surinkti iš daugiau nei 40-ies valstybinių ir privačių kultūros institucijų – Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų. Parodoje yra ir ginklų, kuriuos didikai, pagerbdami Tėvynę Europoje išgarsinusį dokumentą, puošė užrašu „Vivat Konstetucia“, ir bajorų įsitrauki­mą į kovą už Konstituciją liudijan­čių dokumentų, valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio laiškų, sąskaitų išrašų, liudijančių išlaidas Konstitucijai pagerbti.

Atidaryme – du prezidentai
Gegužės 3-iosios Konstitucijai ir Abiejų Tautų tarpusavio įžado 230-o­sioms metinėms skirtos tarptautinės parodos ir mokslinės konferencijos atidaryme dalyvavo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos vadovas Andrzejus Duda.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis apžiūri kariuomenę (Juozapas Peška)

„Man didelė garbė drauge­ su Lietuvoje viešinčiu Lenkijos Respublikos prezidentu Andrzejumi Duda būti šių dviejų ryškių kultūros ir mokslo įvykių, parodos ir konferencijos, globėju. Šiandien ­galime dar kartą įsitikinti, kad bendra praeitis telkia Lietuvos ir Lenkijos mokslo ir kultūros paveldo institucijas, mokslininkus ir specialistus, mus visus praturtina ir įkvepia naujoms idėjoms bei ateities darbams“, – atidaryme sakė G. Nausėda.
Apžiūrėjęs parodą Prezidentas sakė neabejojantis, kad ji „praturtins jos lankytojus naujomis žiniomis ir įžvalgomis bei leis geriau suvokti Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Abiejų Tautų tarpusavio įžado aktua­lumą šiandien“. Pasak prezidento, šie dokumentai demonstruoja mūsų pirmtakų gebėjimą geopolitinės grėsmės akivaizdoje susitelkti ir surasti kompromisą, nubrėžti valsty­bės modernizacijos kryptį ir pakloti pilietinės bendrijos pamatus.

Vežta specialiu transportu
Tarptautinė paroda surengta kartu su Adomo Mickevičiaus institutu Lenkijoje ir Varšuvos karališkąja pilimi – muziejumi. Visų Abiejų Tautų Respublikos žemių (Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Latvijos) istorijai svarbus dokumentas saugomas Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje ir tik ypatingomis progomis palieka saugyklas. Valdovų rūmų muziejaus ir parodos partnerių Lenkijoje – Adomo Mickevičiaus instituto ir Varšuvos karališkosios pilies – pastangomis šį dokumentą leista išvežti į Lietuvą. Konstitucija į Vilnių atvežta specialiu, muziejinėms vertybėms skirtu transportu, kuriame palaikomas mikroklimatas ir kt. Vertingą krovinį iki Valdovų rūmų muziejaus durų per Lenkijos teritoriją lydėjo apsaugos tarnybos ekipažai, Lietuvoje – policija. Taip ji keliaus ir atgal.
Pasak parodos kuratorės, Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus­ pavaduotojos prof. dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, tai pirmas kartas, kai Lietuvoje pristatoma spalvinga ir sudėtinga Konstitucijos epocha – Abiejų Tautų Respublikos pakilimo ir jos sunaikinimo istorija. Parodos tikslas – žvelgiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos atskleisti 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimo genezę, jos turinį ir likimą, pristatant Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795) įgyvendintų reformų iniciatorius, įdiegtų pertvarkų mastą, parodant Lietuvos visuomenės laikyseną jungtinės valstybės centralizavimo atžvilgiu bei akcentuojant Liublino unijos idėjos tvarumą, įtvirtintą 1791 m. spalio 20 d. priimtame Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatyme (Tarpusavio įžade).

Nesam įsigilinę
Parodą sudaro 7 teminės dalys,­ dėstomos chronologiniu-teminiu principu. Valstybės pertvarkymo ir centralizavimo procesai vertinami pasitelkus to meto LDK politikų, publicistų, švietėjų ir pamokslininkų tekstus, o įgyvendintos reformos iliustruojamos artefaktais, at­spindinčiais Lietuvos vaivadijų ir pavietų kasdienį gyvenimą. Kiekvienoje teminėje dalyje išryškinamos svarbiausios Konstitucijos epochos asmenybės ir jų veikla.
Pasak prof. dr. R. Šmigelskytės-Stukienės, gana ilgą laiką buvo tvirtinama, kad 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija ištrynė Lietuvos vardą ir sunaikino šalies valstybingumą. Tokį vertinimą lėmė tai, kad nebuvo pakankamai įsigilinta į epochą ir Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimtų įstatymų visumą, be to, jis buvo palankus siekiant pateisinti netrukus po Konstitucijos priėmimo įvykdytą Rusijos intervenciją. Šiandien neabejojama, kad 1791 m. Sei­mo paskelbta Konstitucija buvo ir yra esminis to laiko pokyčių simbolis. Tai buvo įstatymas, atvėręs kelius demokratinei valstybei formuotis: įtvirtinamas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių atskyrimas, sukuriama nepriklausoma teismų sistema, užtikrinama valstybės globa valstiečiams, propaguojama luomų lygybės idėja, skelbiama, kad tauta – tai visi valstybės gyventojai, kurių pareiga – ginti valstybės sienų integralumą. Šis teisės aktas, nerungtyniaujant, pirma, antra ar trečia pasaulyje Konstitucija, mums yra svarbus kaip modernią valstybę atveriantis dokumentas.

Pagrindinė figūra – monarchas
Paroda pradedama XVIII a. antros pusės Abiejų Tautų Respublikos žemėlapiu ir Stanislovo Augusto Poniatovskio bareljefu, jo fone matome Rusijos imperatorės Jekaterinos II portretą – bene svarbiausią šios epochos figūrą.

Valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio bareljefas, kurio fone matome Rusijos imperatorės Jekaterinos II portretą – bene svarbiausią šios epochos figūrą

Pirmojoje dalyje „Valdovas ir tauta“ pristatomi pirmieji naujojo Abiejų Tautų Respublikos monarcho, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, valdymo metai, parodoma, kad Stanislovo Augusto Poniatovskio išrinkimas valdovu 1764 m. atvėrė naują jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorijos puslapį: siekdamas išsivaduoti iš Rusijos imperijos „globos“ valdovas inicijavo nuoseklią valstybės valdymo ir ekonomikos stiprinimo programą, paremtą Apšvietos epochos idėjomis. Parodoje supažindinama su to meto Respublikos politinių grupuočių lyderiais, eksponuojami Elekcinio ir Karūnacinio seimų dokumentai, parodoma, kaip vyko kariuomenės ir finansų valdymo reformavimas, telktos politinio elito­ pajėgos valstybei stiprinti, ieškota būdų jos ekonominiam savarankiškumui didinti.
Permainos valstybėje sukėlė konservatyviosios bajorijos ir užsienio šalių reakciją. Atviras Rusijos ir Prūsijos kišimasis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus lėmė aktyvų bajorijos įsitraukimą į kovą už laisvę ir tikėjimą – Baro konfederaciją. To meto pokyčius atskleidžia dar 1760 m. pasakyti pijoro, švietimo sistemos reformatoriaus Stanislovo Konarskio žodžiai: „Visos Respublikos nelaimės kyla iš ydingos susitarimų formos“.

Apšvietos epochos žmogus
Pagrindinė parodos figūra – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795).
„Monarcho rinkimai 1764 m., kaip ir ankstesniais metais, sudarė visas sąlygas kištis užsienio jėgoms, siekiančioms pastatyti sau parankų kandidatą. Rusijos imperija skyrė finansų, rūpinosi agitacija, kad laimėtų Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lietuvos ­Didžio­sios Kunigaikštystės pareigūnas, Čartoriskių, Poniatovskių giminės statytinis. Rusijos imperatorei Jekaterinai II atrodė, kad jis bus lengvai palenkiamas valdovas. Ne paslaptis, kad tarp Jekaterinos II, dar ne imperatorės, ir Stanislovo Augusto Poniatovskio, jauno Austrijos diplomatinio korpuso tarnautojo Sankt Peterburge, būta ryšio. Todėl atrodė natūralu, kad Rusijos imperatorė remia jaunystės laikų mylimąjį, tikėdamasi, kad jis bus palankus jos šaliai, lojalus valdovas. Viskas gal taip ir būtų buvę, bet nau­jasis Lietuvos didysis kunigaikš­tis ir Lenkijos karalius, studijavęs ­Anglijoje, laisvai kalbantis angliškai, prancūziškai, vokiškai, išmanantis to meto politinę mintį, literatūrą, meną, atėjo su savo valstybės vizija. Stanislovas Augustas Poniatovskis – Apšvietos epochos žmogus plačiąja žodžio prasme. Jis bandė stiprinti valstybę, kad ši pajėgtų konkuruoti regione, galėtų apginti sienų vientisumą. Tam reikėjo reformų“, – sakė dr. R. Šmigelskytė-Stukienė.

To meto aktualijos
Pasak istorikės, pirmiausia reikėjo atsikratyti Rusijos globos, kuri į Abiejų Tautų Respubliką buvo įkėlusi koją nuo XVIII a. pradžios. Prūsijos karalystė taip pat spaudė, kad Abiejų Tautų Respublika nekeistų valstybės valdymo formos. Stiprėjančioms kaimyninėms šalims buvo svarbu, kad Lietuva ir Lenkija nekeltų grėsmės, o prireikus galėtų skersai ar išilgai per mūsų ­žemes vesti savo kariuomenę. 1764 m. į Abiejų Tautų Respublikos sostą išrinktas naujasis monarchas iškart pradeda reformas. Seime apribota liberum veto  (pavieniai bajorai ga­lėjo vienu balsu uždrausti bet kurį sprendimą), užkirstas kelias neribotą valdžią turėjusių didikų savivalei. Jau pirmaisiais Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo metais ­Seimas priima sprendimą steigti atskiras Lietuvai ir Lenkijai karo bei iždo komisijas. Įvedama kontrolė, kuriamas administracinis valdžios aparatas. Komisijų veiklą turėjo tikrinti Seimas. „Šiandien turime praktiškai tą patį modelį“, – pastebėjo parodos kuratorė.
Nepatenkintųjų, nušalintų nuo vadovavimo didikų buvo nemažai, brendo opozicija. Tuo metu monarchas sparčiai kūrė centralizuotą valstybę, siekė didesnės Lietuvos ir Lenkijos integracijos, kad šalis pajėgtų apsiginti nuo išorės priešų. Valstybei reikėjo pinigų, kariuomenės. Buvo įvesti generaliniai muitai, kas sukėlė didelį kaimyninių valstybių pasipiktinimą – iki 1764–1766 m. per Abiejų Tautų Respublikos teritoriją gabentos Rusijos ir Prūsijos prekės buvo neapmokestintos.
Rusija ir Prūsija pradeda spaudimą dėl jų ekonomikai daromos žalos pažįstamu metodu – sukiršinant visuo­menę iš vidaus. Bajoras, kaip laisvas valstybės pilietis, turėjo teisę nesutikti su valdovo sprendimu, jungtis į nepatenkintų ar prieštaraujančių bajorų sąjungą (konfederaciją), kuri pasiskelbia teisėta valdžia ir reikalauja įtvirtinti konfederacijos reikalavimus arba grąžinti seną tvarką.
1767 m. susikuria Rusijos remiama Radomo konfederacija, pradeda kaisti valstybės pamatai. Sušauktas Seimas paskelbia, kad disidentai (kitatikiai) turi teisę veikti Lenkijoje ir Lietuvoje, negalima pažeisti jų teisių. Visus piktina brutalus Rusijos kišimasis į Abiejų Tautų Respublikos valdymą. Kyla didelė patriotizmo banga prieš Rusiją, prieš kišimąsi į vidaus reikalus, nepatenkinta bajorijos dalis sukuria Baro konfederaciją, ją konsultuoja Prancūzijos generolai… Atomazga – Rusija, Austrija ir Prūsija 1772 m. priima sprendimą, kad neramumai Lietuvoje ir Lenkijoje gresia stabilumui Europoje, ir siekiant to išvengti nieko kito nelieka, kaip tik prisijungti dalį valstybės teritorijų, kas prieštarauja bet kokiai tarptautinei teisei (dar XVII a. pasirašytoje Vestfalijos taikos sutartyje skelbta, kad valstybių sienos yra suverenios), bet padaroma.

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimas (Gustavas Taubertas)

Kad teritorijų užgrobimas taptų legalus, reikėjo, jog pati Abiejų Tau­tų Respublika pripažintų jo teisėtumą, ir Rusijos kariuomenės apsuptyje sušaukiamas Varšuvos Seimas. Stanislovas Augustas Poniatovskis ir bajorija privalo patys Seime priimti­ sprendimą dėl teritorijų atidavimo Rusijai, Prūsijai ir Austrijai. Apsuptam svetimos kariuomenės, 1773 m. Varšuvoje posėdžiavusiam Seimui nieko kito nelieka, kaip pripažinti padalijimą. Siekiama išlaikyti bent dalį teritorijos: Lietuva netenka didžiosios dalies Mstislavlio, Vitebsko, Polocko vaivadijų, Lenkija praranda teritorijas Ukrainoje – jos atitenka Rusijai ir Austrijai, o Prūsija prisijungia dalį pamario žemių. Šis padalijimas giliai supurto Lenkijos ir Lietuvos bajorų savimonę, valstybė pradeda busti.

Tėvynės labui
Antrojoje parodos dalyje „Tė­vynės labui“ daugiausia dėmesio skiriama 1772–1773 m. valstybės pa­dalijimą išgyvenusios bajorijos su­krėtimui ir kilusiam susirūpinimui valstybės likimu atskleisti. Parodomas to meto visuomenės pasirengimas įgyvendinti esminius švietimo sistemos, valstybės administravimo, ūkio pertvarkymus: įsteigiama Edukacinė komisija, vadovaujama Vilniaus vyskupo kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio, suformuo­jamas valstybinių mokyklų tinklas, Lietuvos rūmų iždininkas grafas Antanas Tyzenhauzas pradeda vys­tyti manufaktūrinę gamybą, Lietuvos referendorius grafas Povilas Ksaveras Bžostovskis įkuria Paulavos respubliką, Lietuvos didysis etmonas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis inicijuoja ir įgyvendina upių kanalo kasimo projektą, Livonijos seniūnas grafas Kazimieras Konstantinas Pliateris puoselėja nacionalinio banko steigimo idėją ir t. t. Visuomenėje brendo valstybės santvarkos reformos mintis. Gausi to meto publicistika parodo kintantį Tautos ir Tėvynės sąvokų turinį, suvokimą, kad be reformų negalima išsaugoti valstybės suverenumo, o norint pokyčių privalu šviesti ir pilietiškai ugdyti visuomenę.
Parodoje eksponuojamas Paulavos respublikos laikus menantis Turgelių bažnyčios varpas su P. K. Bžostovskio herbiniu atvaizdu – kaip Apšvietos epochos idėjų įgyvendinimo Lietuvoje simbolis. Visuomenės pabudimą ir pasirengimą tarnauti Tėvynei atspindi citata iš Prienų klebono Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamokslo, sakyto 1786 m. gegužės 8 d.: „Negali gyvuoti Respublika be piliečių meilės Tėvynei“.

Reformų seimas
1788 m. darbą pradėjo ir ketverius metus Varšuvoje posėdžiavo Abiejų Tautų Respublikos seimas, į istoriją įėjęs Reformų arba Didžiojo, Ketverių metų seimo vardu (1788–1792). Jis atkūrė valstybės suverenumą, priėmė nutarimą dėl kariuomenės didinimo iki 100 tūkst. karių, inicijavo esminių, visuomenę ir valstybę modernizuojančių įsta­ty­mų projektų rengimą bei priėmimą. Reformų priešakyje buvo valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis ir patriotų reformatorių grupuotė, kurioje aktyviai veikė ir Lietuvos senatoriai ir pasiuntiniai, vadovaujami Lietuvos parlamentinės konfederacijos maršalkos kunigaikščio Kazimiero Nestoro Sapiegos.
Seimo darbų mastą liudija svarstytų įstatymų gausa, aktyvi politinė publicistika, straipsniai to meto periodikoje, politiniai debatai Seime ir už jo salės ribų. Seimas ir valdovas siekė užsitikrinti užsienio valstybių paramą priimamoms reformoms aktyvindamas diplomatinių atstovybių veiklą, steigdamas naujas atstovybes užsienyje ir vykdydamas aktyvų priimtų įstatymų viešinimą užsienio spaudoje.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ekonominiam šalies vystymui, miestų plėtrai ir miestiečių savivaldai. Šiuos procesus atspindi valdovo privilegija, kuria Josvainiams, vienam iš 74 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, 1791–1792 m. buvo suteiktos savivaldos teisės. Seimo darbų visuma buvo suvokiama kaip naujo valstybės raidos etapo pradžia, kurią Žemaitijos bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis 1792 m. pasakytoje kalboje įvardijo „Tėvynės laisvės aušra“.

Bajorai, miestiečiai ir valstiečiai – lygiaverčiai
1791 m. gegužės 3 d. Seimui priėmus naująjį Valdymo įstatymą – Konstituciją, Lenkijoje ir Lietuvoje buvo įvesta konstitucinė monarchija. Konstitucija išplėtė tautos sampratą, pateikdama lygiavertį bajorų, miestiečių ir valstiečių traktavimą, įtvirtino įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atskyrimo principus. Konstituciją sudarė 11 straipsnių, kurie pristatomi pasitelkus 4 temines dalis: tauta („Bajorai žemvaldžiai. Miestai ir miestiečiai. Valstiečiai valsčionys“ 2–4 str.), valdžia („Valdymas. Seimas. Karalius“, 5–7, 9–10 str.), teisingumas („Teisminė valdžia“ 8 str.), karyba („Tautos karinė jėga“ 11 str.). Konstitucijos preambulė skelbė, kad „Labiau už gyvybę, už asmeninę laisvę brangindami politinę egzistenciją, tautos istorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę priimame šią Konstituciją ir skelbiame ją šventa ir neliečiama“, joje buvo akcentuota, kad „Tauta privalo pati save ginti nuo užpuolimo ir saugoti savo vientisumą“.
Kaip pastebėjo dr. R. Šmi­gelskytė-Stukienė, konstitucinės monarchijos metai pasižymėjo ne tik visuotiniu patriotiniu pakilimu, bet ir realiu priimtų reformų įgyvendinimu: buvo intensyviai didinama kariuomenė, steigiami nau­ji administraciniai centrai, stiprinama vietos savivalda, reformuojama teismo sistema, vykdomas visuotinis gyventojų surašymas, atliekami kiti viešojo gyvenimo pertvarkymai.

Konstitucija ir Lietuva
Valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio puoselėjama reformuotos valstybės vizija rėmėsi centralizuotos konstitucinės monarchijos – Lenkijos sukūrimu. Su tuo negalėjo sutikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai, siekdami užtikrinti Liublino unijoje įtvirtintą dualistinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Penktoje parodos dalyje atskleidžiama Lietuvos artilerijos generolo kunigaikš­čio Kazimiero Nestoro Sapiegos vadovaujamos Lietuvos Didžiosios Ku­nigaikštystės parlamentinės konfederacijos veikla siekiant išsaugoti Lietuvos valstybingumą centralizacijos akivaizdoje. Lietuvos senatoriai ir pasiuntiniai Seime, siekdami užtikrinti valstybės egzistenciją, sutiko su tam tikrų Lietuvos teisių delegavimu bendroms valstybinėms institucijoms, tačiau dėl esminio – Lietuvos ir Lenkijos unijos išsaugojimo – klausimo nesileido į kompromisus. Nuoseklią Lietuvos atstovų veiklą Seime vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas (Tarpusavio įžadas), įtvirtinęs valstybinio ­dualizmo tradiciją ir atvėręs naują Lenkijos bei Lietuvos santykių bendroje valstybėje perspektyvą.
Pasak prof. dr. R. Šmigelskytės-Stukienės, Abipusių garantijų įstatymas, priimtas 1791 m. spalio 20 dieną, papildė, patikslino ir tam tikra prasme koregavo gegužės 3 d. Konstitucijos nuostatas: „Lietuva, sutikdama daugiau prerogatyvų deleguoti bendroms institucijoms, gavo paritetinio atstovavimo galimybę ir iš esmės tapo lygiaverčiu partneriu Lenkijai Abiejų Tautų Respublikoje. Jei gegužės 3 d. Konstitucijos patvirtinimas buvo Lietuvos nuolaida ­Lenkijai, siekiant bendrų tikslų ir tėvynės gerovės, tai Abipusių garantijų įstatymas jau buvo Lenkijos nuolaida ir geros valios ženklas Lietuvai. Jis net buvo svarbesnis už pačią Konstituciją, buvo pripažintas nekintamu, o Konstituciją po 25 metų buvo numatyta galimybė keisti“.
1792 m. vasarį visoje Lietuvoje susirinkusiuose seimeliuose bajorija išreiškė pritarimą Konstitucijai, tą liudija parodoje eksponuojami seimelių dokumentai ir bajorų korespondencija.

Tarp išdavystės ir lojalumo
Parodoje teigiama, kad Rusijos inspiruotos reformoms priešiškos konfederacijos sukūrimas bei 1792 m. įvykdyta atvira agresija prieš suverenią Lenkijos ir Lietuvos valstybę parodė visuomenės politinę brandą, iškėlė politinio pasirinkimo klausimą išorės grėsmės akivaizdoje. Nuo artėjančios Rusijos kariuomenės besitraukianti Lietuvos bajorija 1792 m. birželio 29 d. Gardine paskelbė deklaraciją dėl Konstitucijos išsaugojimo, o kita bajorijos dalis rusų karių užimtame Vilniuje birželio 25 d. pasirašė 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją naikinančios konfederacijos aktą.
„Švelniosios revoliucijos“ epochą užbaigė 1792 m. liepos 23 d. įstatymų sargybos posėdyje valdovo bei Sargybos narių priimtas sprendimas toliau nesipriešinti, sutikti su Rusijos imperatorės ultimatumo reikalavimais ir prisidėti prie Targovicos konfederacijos. Formaliai atsižadėjus gegužės 3 d. Konstitucijos tikėtasi išsaugoti valstybės teritorijos vientisumą, išlaikyti Ketverių metų seimo pertvarkymus.
Parodoje matome Ketverių metų seimo reformų išsižadėjusių ir tai padaryti atsisakiusių Lietuvos senatorių bei ministrų sąrašą, situaciją atsklei­džia Lenkijos lauko etmono Severino Ževuskio žodžiai: „Dalijasi tauta susiskaldžiusi, stos vienas prieš kitą vienos motinos sūnūs“.

Laisvės siekis – gyvas
Paroda baigiama pasakojimu apie Konstitucijos idėjų tvarumą, pasipriešinimą antrajam padalijimui, didelio palaikymo sulaukusį generolų Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vadovautą 1794 m. sukilimą. Pagrindinis to meto herojus neabejotinai buvo Tadas Kosciuška (1746–1817) – karo vadas ir politikas, Amerikos ir Abiejų Tautų Respublikos kariuomenių generolas, revoliucinės Prancūzijos garbės pilietis, 1794 m. ėjęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės vadovo – Aukščiausiojo Viršininko – pareigas. Jo vardas XVIII–XIX a. sandūroje buvo tapęs kovų už laisvę simboliu.
Parodoje pristatomi sukilėlių dokumentai liudija visuomenėje įsitvirtinusią naują tautos sampratą, kurią iliustruoja Lietuvos Vyriausiosios Tautos Tarybos atsišaukimo žodžiai: „Žmones esmi visi lygi, bo [nes] visi ant tos pačios žemės gyvenam“. Net jėga nuslopinus sukilimą ir sunaikinus Lenkijos bei Lietuvos valstybę, valstybingumo atkūrimo ir tautos laisvės idėja liko gyva. Tai liudija paskutiniojo Lietuvos didžio­jo iždininko kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio bei kitų didikų rengti Lietuvos atkūrimo projektai ir gyva Gegužės 3-iosios konstitucijos atmintis – apdainuota Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, įrašyta bajorų namų knygose, užfiksuota atsiminimuose ir perduodama iš kartos į kartą.
Septintojoje parodos dalyje eksponuojamas XVIII a. pabaigoje ar pirmaisiais XIX a. metais į lietuvių kalbą išverstas 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos tekstas. Jis ir įgarsintas, jo galima pasiklausyti tyliai skambant kunigaikščio, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio „Atsisveikinimui su tėvyne“, polonezui, sukurtam gedint užgrobtos tėvynės. Beje, šeimai skirtoje atsiminimų knygoje po daug metų M. K. Oginskis ranka įrašė į prancūzų kalbą išverstą 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos tekstą, kaip sunaikintos valstybės pasiekimų liudijimą. Ši ­knyga – taip pat parodoje.

Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69