Devintą kartą Vievyje į liaudiškos muzikos festivalį „Stovi malūnas prie kelio“ rinkosi savivaldybės liaudiškos muzikos ansambliai. Devintą kartą tai į Vievio pradinės mokyklos, tai į gimnazijos salę, nes kultūros centre netelpa, skubėjo vieviečiai, mėgstantys liaudiškos muzikos pasiklausyti ir patys padainuoti bei pašokti. Kiekvienais metais, pasak administracijos direktoriaus pavaduotojo Vaido Bernoto, Vievis tampa liaudiškos muzikos ambasada. Festivalis „Stovi malūnas prie kelio“ tradicija tapo Vievio kultūros centro direktorės Audronės Stepankevičiūtės sumanymu, materialiai paremiant Vievio malūnui ir gausiam būriui kitų rėmėjų.
Julija Kirkilienė
Kaip savoj troboj
Šventės vedėjai, Margarita ir Rimantas Vaičekoniai, sveikindami visus susirinkusius į liaudiškos muzikos šventę, ragino jaustis kaip savo troboj. Į šventę, kaip eidami į savo trobą, pasijuto visi, prie įėjimo gavę „Malsenos“ duonos paragauti. Į vedėjų raginimą – elgtis kaip namuose – atsiliepti nepasididžiavo tiek dalyviai, tiek žiūrovai. Pirmieji dainavo, antrieji – pritarė, o šoko visi kartu ir atskirai.
Su šluota ansamblių vadovai išsibūrė eiliškumą pasirodymams. Eiliškumo reikėjo tik tam, kad visi dalyviai į sceną kartu nesispaustų. O klausytojai nelabai ir suprasti galėjo, kur garsiau dainuoja – scenoje ar salėje.
Pirmoji pasirodė Pastrėvio „Varnalėša“ (vadovė Aldona Kazakevičienė). Ansamblis paruošęs naujų dainų su nuotaikingomis improvizacijomis apie vaikų atsiradimą ir jų auginimą. Elektrėnų ansamblis „Vaivorykštė“, kurio vadovas Vytas Jarmalavičius, smagiai skėlė savo kūrybos (žodžiai K. Rėklio, muzika V. Jarmalavičiaus) dainą „Ei, ei, ei, Elektrėnai“, o debiutavęs naujasis Vievio kultūros centro jaunimo ansamblis (vadovė Rūta Vaičekonytė), kuris dar ir pavadinimo nesugalvojo, žiūrovus nustebino jaunimo susidomėjimu liaudiška muzika. Gausiausias dalyvių skaičiumi ansamblis Kietaviškių „Volungė“ (vadovas Adolfas Blažonis) salę įaudrino iki šėlimo. Kietaviškiečiai sakė „užpavydėję“ vieviečiams tokios šventės ir patys svajoja rengti festivalį, kurio pavadinimas galėtų būti: „Plaukioja karpiai upely…“. Koncertuojant „Kazokynei“ (vadovas Ričardas Ramanauskas) prakaitą šluostė ne tik pasiutpolkių šokėjai, bet ir patys muzikantai, o ansamblis „Runga“ (vadovas Juozas Stabingis) pasirodymą baigė muzikantų himnu.
Chorų karai su riestainiais
Vievio kultūros centro darbuotojos ir renginio organizatorės, padedant renginio vedėjams, prigalvojo įvairiausių malonių smulkmenų, žaidimų, kad šventė paliestų kiekvieną. Pavyzdžiui, už labiausiai patikusią kapelą balsuoti reikėjo riestainiais, o kol riestainiai buvo skaičiuojami, vyko tikrų tikriausi chorų karai. Šventės svečiai ir rėmėjai – seniūnas Zenonas Pukėnas, Seimo narys Jonas Liesys, muzikos mokytoja Regina Vaidogienė, Kelių muziejaus direktorius Juozas Stepankevičius – buvo tapę tikrais karų generolais. Padėjėjais jie išsirinko ansamblių vadovus ir su sale dainavo liaudiškas dainas. Karai vyko be pralaimėjimų, nes visi generolai buvo apdovanoti „Malsenos“ įsteigtomis dovanomis, kurias teko perdovanoti geriausiems salės dainininkams. Apdovanoti buvo ne tik skardžiabalsiai dainininkai, bet ir aktyviausi šokėjai. Vieni šoko, kaip mokėjo, kitus liaudiškų šokių mokino ansamblio „Runga“ šokių grupė. Šokių pamokos užbaigtos buvo Vievio krašto šokiu „Šuldi ruldi“.
Apdovanotas buvo ir jauniausias, ir vyriausias ansamblių atlikėjas. Vyriausias ansamblietis yra „Volungės“ smuikininkas, aštuoniasdešimtmetis Stanislovas Prekeris, smuiką virkdantis jau 60 metų. Jauniausia atlikėja – taip pat smuikininkė – Vėtra Bliūdžiūtė. Kol salė šoko ir dainavo, komisija suskaičiavo riestainius ir kiekvienam ansamblio vadovui jiems skirtų riestainių virtines ant kaklo užmovė. Ilgiausios virtinės buvo „Volungės“ ir „Kazokynės“.
Karas baigėsi taika
Visi karai baigiasi taika. Taip atsitiko ir Vievyje lapkričio 13 d. vykusiame liaudiškos muzikos festivalyje „Stovi malūnas prie kelio“. Prisišėlę iki uždusimo, žiūrovai dar kartą turėjo progą pamatyti visus ansamblių atlikėjus, kurie klusniai išsirikiavo scenoje. Už liaudiškų tradicijų puoselėjimą savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus padėkos raštais buvo apdovanoti visi ansamblių vadovai, visi ansambliai buvo apdovanoti rėmėjų įsteigtais prizais, o žiūrovų pripažintam geriausiam iš geriausių – Vievio kultūros centro ansambliui „Kazokynė“ atiteko ir floristės Giedrės Tartėnienės kompozicija su šakočiu.
Apdovanojimus muzikantai trumpai padėjo į šalį ir skardžiai traukė festivalio himną „Snaudžia malūnas prie kelio“, kurio muziką 1949 m. sukūrė nežinomas juodaodis JAV muzikantas, o lietuviškus žodžius parašė Nijolė Tallat-Kelpšaitė.