Laisvi ir laimingi jaunuoliai

Praėjo bene gražiausias metas kiekvieno tikinčio širdžiai – kūdikėlio laukimas, adventas. Ar atsisakome tam tikrų malonumų šiuo laikotarpiu, ar elgiamės nors truputį gražiau gerbdami patys save bei kitus? Tai aktualu tiek man, tiek mano bendramoksliams bei draugams. Juk mokyklose mes augame, praleidžiame bene didžiausią savo paauglystės dalį. Dažnai girdime – ,,mano laikais…“ Ar labai pasikeitė mokiniai per tuos ,,laikus“? Ar ilgas tas ,,laikas“ skaičiuojant mokinių laidomis? Kuo dabartinis jaunimas skiriasi nuo anksčiau besimokiusiųjų, ir kodėl įvyko toks pokytis? Ko mokytojai palinkės jaunai asmenybei Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga? Būtent šiomis temomis ir pakalbinau keletą Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos pedagogų.

Greta KAMANDULYTĖ

Mokykloje dėsto buvusi mokyklos direktorė, mokytoja Janina Vėželienė, su ja pirmąja ir bendravau.

– Jūs mokykloje dirbate jau daug metų, kaip pasikeitė jaunimas?

– Anksčiau jaunuoliai lygiuodavosi į vyresnius, galima sakyti, jie žinojo savo vietą. O dabar įsivaizduoja, kad jie jau suaugę, kad gali elgtis kaip nori, tiksliau, kaip jiems patiems patogu. Anksčiau mokiniai labiau gerbė ir save, ir draugus, ir mokytojus. Žinoma, galima sakyti, kad taip vyksta ir dėl to, kad pasikeitė tėvų kartos. Dabar aš mokau jau anūkus tėvų, su kuriais bendravau anksčiau. Dar ir dėl to, kad per dvidešimt metų gavome labai daug įvairios informacijos iš visur: televizija, spauda, radijas, internetas, mobilieji telefonai.

– Dabar daug kur nuskamba frazė – ,,teises žino, bet pareigas tai užmiršta“. Ar galite teigti, jog ši frazė atitinka šių dienų jaunimą?

– Taip, dabar visi žino savo teises, o pareigas tikrai dažniausiai užmiršta. O ir pasakyti nelabai ką gali, nes iškarto ką nors atkirs. Dabar jaunuoliai yra labai įžūlūs, grubūs, arogantiški. Anksčiau mokinys žinojo savo vietą, gerbė mokytojus. Ko dabar negalėčiau pasakyti. Paprasčiausiai nebeliko pagarbos vyresniam žmogui, jei jis nori ką pasakyti, tai ir išrėš – čia ir dabar. Tačiau yra ir labai gabių, kūrybingų, žingeidžių, sumanių, mandagių mokinių. Jie žino savo misiją šioje Žemėje, iš savęs reikalauja daug.

– Ko palinkėtumėte nūdienos jaunuoliui?

– Palinkėčiau būti mandagesniems, kultūringesniems, įgyti noro tobulėti bei smalsumo.

Ačiū Jums už pokalbį.

Labai daug kur girdime apie teises ir pareigas… Ech tos pareigos, kai ir be jų gerai… Nejaugi šių dienų jaunimui taip trūksta mandagumo, kultūringumo? Ką apie ir tai mano mokytoja Gražvyda Daugėlienė?

– Mokytoja, kaip manote, kuo šių dienų jaunimas pasikeitė lyginant su anksčiau buvusiu? Kodėl pasikeitė?

– Dabartinis  jaunimas nervingas, tarpusavyje grubiai bendraujantis, besityčiojantis iš silpnesniųjų. Kalbu apie 5-10 klasės tarpsnį. Anksčiau su savo mokiniais galėdavau bendrauti draugiškai, su abipuse pagarba. Dabar tokių mokinių nedaug, o jei ir yra, bijomasi bendraamžių pasmerkimo. Tokie moksleivių veiksmai ir mokytojus priverčia nuolatos kelti balsą bei supykti. Anksčiau net ir su „blogiukais“ buvo galima susitarti, dabar tai tapo sudėtinga. Kodėl taip nutiko? Manyčiau, labai daug priklauso nuo šeimos, nuo tėvų požiūrio į mokyklą, nuo tėvų domėjimosi savo atžalomis. Žinoma, daug nerimo kelia ir mūsų gyvenimo neužtikrintumas, nestabilumas ir neramumas dėl ateities. Daug neigiamos įtakos turi informacinės priemonės: visur daug smurto, grubumo, vulgarumo, paviršutiniškumo.

– Kaip suprantu iš Jūsų pasakojimo, mokytojai šiais laikais ne itin gali pasidžiaugti pagarba savo profesijai?

– Mokytojo profesija visuomenėje nėra pakankamai vertinama, nėra madinga, ir jaunimas nebenori dirbti mokykloje. Mokykloms yra skiriama per mažai dėmesio, nors visi žinome, kad švietimas ir jaunoji karta yra visuomenės pagrindas. Mūsų mokyklose besimokančius kitataučius stebina, jog mokiniai turi per daug laisvių – „laukinės demokratijos“ teisių. Jaunuoliai nenori girdėti apie pareigas. Vaikai negerbia savęs ir vieni kitų. Daugelio pakankamai mažas intelekto lygis. Jaunimui trūksta nuoširdumo ir atsakingumo. Vaikai dažniausiai auklėjami materializmo ir vartotojiškumo dvasia.

– Niekada ne per vėlu keistis. Jeigu visgi tos permainos įvyktų, ko palinkėtumėte šių dienų jaunuoliui?

– Palinkėčiau pagarbos ir jautrumo aplinkiniams. Tikėjimo gerumu. Lavinti savo sielą ir protą, nes tik tai duoda kokybiškus vaisius. Tėvams palinkėčiau kuo daugiau skirti dėmesio savo vaikams, palaikyti glaudžius ryšius su mokykla, pasitikėti mokytojais.

– Ačiū Jums, jog sutikote pasidalinti mintimis.

Na štai, tikėjimas gerumu – adventui itin tinka. Bet kartais gal net ir gerumo būna per daug? Labai dažnai į ekskursijas savo ir ne tik savo auklėtinius vežioja mokytoja Vilija Valiukienė. Įdomu, kaipgi jaunuoliai elgiasi išvykų metu, ar supranta mokytojų geranoriškumą?

– Kuo skiriasi dabartinis jaunimas, nuo keliomis laidomis anksčiau buvusio?

– Elektrėnų jaunimą pažįstu labai seniai. Mokykloje dirbu daug metų, galiu pasidžiaugti, kad Elektrėnų miesto vaikai gyvena labai geroje geografinėje padėtyje – tarp Vilniaus ir Kauno. Tokiose vietose galima labai daug ką sužinoti, pamatyti, tenkinti žingeidumą. Tačiau ankstesnės laidos tai mokėjo daryti geriau, t.y. mėgo lankytis teatruose, spektakliuose, balete… Jaunimas labai gerai mokėjo pasinaudoti savo miesto geografine padėtimi. Dabar vaikai nemėgsta nei teatrų, nei muziejų. Nori tik pramogų, įspūdžių, emocijų, tik ne žinių. Tuo ir skiriasi. Dabartinį jaunimą „prarijo“ kompiuteris.

– O ką pastebite dėl pagarbos mokytojams, draugams. Kas pasikeitė šioje srityje?

– Anksčiau mokiniai daug labiau gerbė mokytojus. Mano tėvelis buvo mokytojas, iš jo pamačiau, kad mokinių pagarbą reikia užsitarnauti savo išsilavinimu, padoriu elgesiu, mokėjimu bendrauti su visuomene. Jis buvo ne materialistas, o idealistas. Dabar dauguma mūsų yra materialistai. Žmogus, pasirinkęs profesiją, turi dirbti iš meilės savo darbui, o ne tik, kad gautų algą. Pastebėjau, kad jaunas mokytojas ateina dirbti be didelio noro. Paprasčiausiai iš pareigos šaltai praveda pamoką ir tiek. Mokytoju būti labai sunku, mokinių pagarbą reikia užsitarnauti. Bent jau man ši profesija teikia daug malonumo, pasitenkinimo dirbant su jaunais žmonėmis.

Dabar mokinys mano, kad yra lygus su mokytoju, kad galima „lipti ant galvos“. Tas pats bendraujant su draugais, bendraklasiais. Juk matau, kaip šaltai ir grubiai vaikai bendrauja tarpusavyje. Mane tiesiog siutina vaikų chamizmas: keiksmažodžiai, nepagarba mergaitėms ir suaugusiems. O glumina mokinių noras kažką sugadinti, sulaužyti, kur nors prispjaudyti.

– Kaip manote, kodėl įvyko visos šios permainos, kokios priežastys tai lėmė?

– Pastebėjau, kad tėvai mažai kalba su vaikais apie kultūringą elgesį, retai važiuoja į vietas, kur renkasi išsilavinę, kultūringi žmonės. Tėvai tiesiog atsiriboja nuo savo atžalų duodami jiems pinigų, kažką nupirkdami. Tėvai galvoja, kad tada vaikas yra laimingas, kažką gavęs. Jie mano, kad kol vaikas mokosi 5-6 klasėje, juo reikia rūpintis, o kai vaikui 15-16 metų, jis jau gali pats savimi pasirūpinti ir apie vaikščiojimus į susirinkimus ir visa kita galima pamiršti. Štai čia tėvai daro didžiulę klaidą.

– Kaip supratau, Jūs dažnai su mokiniais vykstate į įvairiausias keliones. Kaip vaikai elgiasi ten?

-Taip, man daug tenka važinėti su moksleiviais. Jie yra linksmai triukšmingi, informatyvūs, supranta reklamą. Bet labai keista yra tai, kad vaikai, išvažiavę į ekskursiją, kuriai tėvai duoda pinigėlių, pamiršta ką nors parvežti lauktuvių, na, kokį nors suvenyrą iš kelionės. Galiu pridurti, kad jaunimas nemoka padėkoti, atsiprašyti. Retas kuris, išlipdamas iš autobuso, padėkoja vairuotojui. O kelionėse kartais elgiasi tiesiog chamiškai. Tarkime, važiuojame pro kalėdinį Vilnių, aš pasakoju, kur kas yra, ką matome. O jie sėdėdami gale išlupa elektros laidus, sulaužo kėdę. Dabar jaunimas nemoka išklausyti, kas jiems yra sakoma, nesugeba susikaupti, jiems reikia pramogų.

– Ko palinkėtumėte šių laikų jaunam žmogui?

– Visų pirma palinkėčiau daugiau smalsumo, suprasti, ko jis pats nori iš gyvenimo. Taip pat daugiau skaityti, pakeliauti. Jeigu nėra pinigėlių kelionėms – pasitaupyti. Taip pat dar norėčiau palinkėti, kad neskubėtų į niekur. Kai paklausi, tai „kur tu taip skubi?“, atsako – „nežinau“. Tai neskubėti ir palinkėčiau.

-Ačiū Jums už pokalbį.

Pabendrauti teko ir su mokyklos direktore Aldona Skučiene.

– Dabar – adventas – ramybės ir susikaupimo metas. Ar tai supranta mūsų mokyklos mokiniai, ką pastebite?

– Kalėdų laukimas, susikaupimas ir ramybė – tai vidinė mūsų būsena. Kai stebi mokinius, atrodo, kad jiems tai nesvarbu, kad Kalėdos – tai tik šventė, kuriai visai nebūtina pasiruošti. Bet aš žinau, kad taip nėra. Vaikai tik visi kartu atrodo nejautrūs ir abejingi. Gal nenori išsiskirti iš kitų? Bet man tenka dažnai kalbėti su mokiniais individualiai, todėl matau ir jaučiu, kokie vaikai jautrūs, nuoširdūs ir atviri. Visai nedaug yra vaikų,  piktų ir nedraugiškų. Manau, kad Kalėdos kiekvieno vaiko širdyje randa vietos, todėl jeigu ir trūksta mokiniams susikaupimo, tai tik todėl, kad jie dar nemoka kantriai laukti, tyliai pasiruošti Kalėdų stebuklo atėjimui.

– Kaip pasikeitė jaunimas?

– Mūsų mokykloje besimokantys mokiniai – tai dar ne jaunimas. 10-14 metų berniukai ir mergaitės tik pradeda virsti vyrais ir moterimis, kinta jų kūnai ir hormonai, todėl pats sunkiausias dalykas jums – suvokti, kas jūs esate, o tai kelia sumaištį. Jeigu nepavyksta jos įveikti, paauglystė gali užtrukti, ir tai sukelia dar daugiau problemų, o  įveikus tai, atsiranda pasitikėjimas savimi, saugios ateities jausmas.

Kai mokykloje kartu mokėsi įvairių amžiaus tarpsnių mokiniai, tokios jausmų „audros“ ir sumaišties buvo mažiau, nes šalia esantys vyresnieji mokiniai savo pavyzdžiu nejučia padėdavo mažesniesiems susidoroti su brendimo  problemomis. O dabar, kai visi tokie įsiaudrinę, ir patys sau labai svarbūs, susidoroti su emocijų kaita daug sunkiau. Todėl nemanau, kad dabartiniai mokiniai kitokie, nei buvo anksčiau. Tiesiog jūs laisvesni, atviresni, o suaugusiems atrodo, kad problemiškesni, bet taip nėra. Jūs tokie, kaip mes buvome jūsų amžiaus.

– Mokytojas nuo senų laikų yra garbinga ir gerbiama profesija. Ar ši profesija yra taip pat gerbiama ir vertinama dabar, kaip ir anksčiau?

– Labai gaila, bet galvoju, kad šiandien mokytojas yra daug mažiau gerbiamas ir vertinamas. Dėl to nekaltinu tik mokinių. Nė vienas vaikas negimsta mokėdamas elgtis taip, kaip išmoksta vėliau. Vaikai mokosi iš aplinkos, kurioje jie auga, mokosi iš klaidų, greitai išmoksta reaguoti tam tikru būdu. Labai svarbi tėvų įtaka formuojantis vaikų elgesiui. Jeigu šeimoje nepagarbiai kalbama apie mokytoją, vaikams girdint kritikuojamas mokytojas, neigiamai vertinamas, tai iš kur vaikas išmoks pagarbos mokytojui? Mokytojas taip pat turi būti vaikams autoritetas. O jeigu tokiu nėra, tai kieno pavyzdžiu sekti? Į ką lygiuotis?

– Dažnai yra sakoma, kad jaunuoliai labai gerai žino savo teises, o pareigas pamiršta. Ar ir Jūs manote taip pat?

– Manau, kad jaunuoliai mažiausiai galvoja ir apie pareigas, ir apie teises. Jie tiesiog gyvena – laisvi ir laimingi. Jiems nereikia rūpintis buitimi, jiems daug kas leidžiama, nes suaugusieji labai užsiėmę, toks mūsų gyvenimo tempas,  o kam gi tada varžyti save pareigomis? Tokia jau mūsų visuomenė  – žino, kokias turi teises, bet ne visada vykdo savo pareigas. Vaikas taip pat visuomenės dalis ir gyvena pagal tuos pačius dėsnius ir vyresniųjų pavyzdį.

Ačiū už pokalbį.

Štai kokios mintys sukasi mus mokančių mokytojų galvose. Kalėdos – stebuklų metas, Naujieji metai – naujos viltys. Gal tas stebuklas, kurio linki mokytojos, įvyks? Mokinių neapleis ir Kalėdų Senelis atnešdamas dovanų: didelį maišą gerumo, tikėjimo, smalsumo, mandagumo, kultūringumo ir tikėjimo stebuklu. To Jums ir linkiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų