Laipiojimas – kitoks gyvenimas

Centras taip pat sudaro galimybes čia atvykusiems ir eiliniams žmonėms ne tik pailsėti, bet ir įgyti tam tikrų įgūdžių, kurių prireiktų savarankiškoms kalnų kelionėms. Čia yra viešbutis, laipiojimo bokštelis ir salės, baseinas, slidinėjimo trasa, miškas, ežeras, upelis bei kalnai.
Nacionalinio kalnų centro reklaminiuose lankstinukuose pilna nuotraukų, kaip patyrę instruktoriai moko saugiai elgtis įvairiose su kalnais susijusiose aktyvaus poilsio veiklose: plaukti baidarėmis, kajakais, kopti uolomis, slidinėti, orientuotis, suteikti pirmąją pagalbą… Profesionalai ir mėgėjai, vaikai ir pagyvenę, netgi turintys fizinę negalią – visi vienodai sulaukia atsakingų instruktorių dėmesio. Čia sakoma, kad beveik visi gali išmokti įveikti lengvesnį ar sunkesnį kalnų maršrutą, ar pagal savo fizinius sugebėjimus atlikti tam tikro sudėtingumo kopimą. Svarbiausia atsargumas, savo galimybių suvokimas, taisyklinga sauga.
Nedidelė kalnų slidinėjimo mokymo trasa veikia ištisus metus. Sniegą čia atstoja tam tikra dirbtinė danga, kuri apipurkšta vandeniu įgauna slidinėjimui tinkamas savybes. Laipiojimo (boulderingo) salėje, kurioje sienos apkabinėtos įvairiausiais kybiais, gali laipioti eilinio fizinio pajėgumo žmonės. Kiekvienas gali pasirinkti ir įveikti trasą nuo pačios paprasčiausios iki sudėtingiausios. Laipiojimas čia nėra laikomas vien tik profesionalų sportu. Tai ir aktyvus poilsis, ir  pramoga. Salėje neretai pamatysime ir pagyvenusius žmones, šeimas su mažais vaikais, vyrus ir moteris, turinčius antsvorį. Čia viskas pritaikyta visiems. Ir visur užtikrinamas maksimalus saugumas. Plas y Brenin kalnų centre netgi vyksta moksleivių stovyklos.
Vakarais nemažai centro klientų susirenka bare prie alaus bokalo. Kavos ir arbatos čia galima įsipilti nemokamai. Trankios muzikos nėra, niekas netriukšmauja ir neprisigeria. Paprastai visi susirenka pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti. Šalia yra salė, kurioje beveik kas vakarą vyksta kelionių paskaitos su skaidrėm, filmais. Norinčių paklausyti visada yra. Net ir po paskaitų čia galima pasilikti ir su draugais pasižiūrėti savo atsivežtą filmą ar filmą iš centro filmotekos.
Kalnų žygiams ir laipiojimui reikalingą įrangą, virves, aprangą, batus kalnų centro klientai gali nusipirkti miestelio parduotuvėse su 10% nuolaida. Pačiame centre taip pat yra parduotuvė, kurioje visas reikalingas priemones galima pasiskolinti nemokamai.
Vykdant Lietuvos Laipiojimo sporto asociacijos projektą „Žmonių mokymai ir kvalifikacijos kėlimas laipiojimo ir kalnų sporto veikloje“ centre mokosi dešimties žmonių grupė iš Lietuvos. Pagrindinis šio kurso tikslas – įgytas žinias bei patirtį skleisti Lietuvoje. Viskas tam, kad mes po šių kursų ieškotume galimybių, kad saugus laipiojimas ir kalnų sportas būtų labiau žinomas ir prieinamas Lietuvos žmonėms.
Mūsų šalyje nemažai skeptikų pasakytų, kad tai, ko mes mokomės yra pavojinga ir nereikalinga, Lietuvoje nėra kalnų ir neverta tam skirti daug dėmesio. Tačiau ir jie turėtų sutikti su faktu, jog kasmet vis daugiau lietuvių atostogauti mieliau renkasi kalnuose nei Lietuvos pajūryje. Pagrindinės priežastys: aktyvus poilsis kalnuose suteikia daugiau teigiamų įspūdžių, o daugelyje užsienio šalių siekiama, kad toks poilsis būtų vis labiau prieinamas eiliniams žmonėms. Jau ne vienas lietuvis įsitikino, kad poilsiui Palangoje išleidžiama daugiau pinigų nei kalnuose, o slidinėti labiau apsimoka Italijoje nei Lietuvoje. Ir ne taip jau retai galima išgirsti: „kalnai mane padarė kitokiu žmogumi“.
Vienoje Tibeto legendoje sakoma, kai Dievas pamatė kad žmonės užsiėmę tik turtų, materialinės gerovės kūrimu, prekyba, bet užmiršo dvasinius poreikius, tada Jis sukūrė kalnus. Tam, kad žmogus, kopdamas į juos, galėtų išsilaisvinti nuo savo ydų ir pajusti dvasinę prigimtį.
Kartą Slovakijos kalnuose sutikau keturiasdešimtmetę lietuvę moterį. Galima būtų sakyti, kad buvo laimingai ištekėjusi, vaikai jau bebaigiantys užaugti. Turėjo gerą darbą ir nuosavą verslą. Daugelį metų kartu su vyru daug dirbo be išeiginių, be atostogų dienom ir net naktim. Viskas dėl svarbių užsakymų, klientų, pinigų. Galiausiai, kai rodės viskas materialiam gyvenime tapo prieinama – gyvenimas neteko prasmės. Tuo metu ji jau antri metai sirgo sunkios formos depresija ir nuolat gėrė stiprius vaistus. Liga progresavo ir moteris daugiau kaip pusmetį negalėjo dirbti. Tada gydytojas pasakė, kad ji turi pakeisti savo gyvenimą – galbūt tai padėtų išvažiavus į kalnus. Tai buvo jos pirmasis gyvenime savaitės žygis kalnuose.
Po kelių metų kalnuose vėl sutikau tą pačią moterį. Tik ji buvo kitokia. Moteris pasakė, kad pirmasis žygis buvo toks lemtingas, kad ji susiradusi naujų bendraminčių pradėjo reguliariai keliauti ir visai atsisakė vaistų. Sugrįžo į darbą, įgijo daug naujų draugų, su kuriais kopė į kalnus, slidinėjo ir net sklandė su parasparniais. Viso to išmoko pradėjusi naująjį kitokį gyvenimą. Materialinė gerovė jau nebebuvo svarbiausias gyvenimo tikslas. Į pirmąją vietą iškilo dvasinės vertybės ir pagalba kitiems. Ji daug bendravo su jaunimu ir įkvepiančiais pasakojimais uždegdavo kiekvieną abejojantį nepasiduoti gyvenimo sunkumams, keliauti ir gyventi dėl aukštesnių idėjų.
Norisi tikėti, kad taip, kaip ši moteris, daugelis žmonių Lietuvoje gali pakeisti savo gyvenimą – padaryti jį geresnį sau ir savo artimiesiems. Belieka jiems tik suteikti daugiau galimybių.