Laikrodžiai eina į priekį: Jono Kumeliausko gyvenimas

Laikrodžiai eina į priekį: Jono Kumeliausko gyvenimas

„Mano amatui reikia labai daug kantrybės. Bandė mokytis iš manęs žmogus, bet kantrybės jam trūko, todėl metė“, – ištaria jau penkiasdešimt metų dirbantis laikrodininkas. Išgirdus jo gyvenimo istoriją paaiškėja, kad laikrodininkas yra ne tik  kantrus specialistas, bet ir kantrus žmogus. Gyvenimo sunkumai neužgesino ugnelės jo akyse ir nesunaikino meilės gyvenimui. „Kuo vyresnis žmogus, tuo protingesnis. Kai man bus aštuoniasdešimt, sukursiu laikrodį, kuris suks laiką atgal,“ – šelmiškai šypteli  septyniasdešimt penkerių Jonas Kumeliauskas – vienintelis laikrodininkas tarp Vilniaus ir Kauno.

Ineta BRICAITĖ

Laikrodžių karalystėje

Svečiuose pas laikrodininką jauku. Nors patalpa ir labai ankšta, čia telpa daug tiksinčių laikrodžių. Ant vienos sienos puikuojasi Elektrėnų garbės piliečio Prano Noreikos laikrodis ir laikrodis iš Strėvininkų Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvės, ant kitos – laikrodis iš Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios. Garbingoje vietoje pastatytas šimto metų senumo laikrodis, atvežtas iš Vievio. Jonas Kumeliauskas sako, kad ir antikvarinius laikrodžius jam pataisyti nėra sunku, jeigu tik prie jo niekas nebūna prikišęs nagų. „Bet jei laikrodis senas, per tiek laiko dažniausiai vis tiek atsiranda meistras, kažką laikrodyje pakrapštęs,“ – atsidūsta vyras. O „pakrapštytus“ laikrodžius meistras taiso ilgai. Pavyzdžiui, šimtametį laikrodį taisė dvi savaites.

J. Kumeliauskas pasakoja, kad seniausias laikrodis, kokį reikėjo taisyti – pagamintas XIX amžiuje. „Labai baisu, kad kokią detalę pamesi, nes daugiau tokių niekur nėra, nebent reikėtų užsakinėti iš Šveicarijos, kad specialiai pagamintų“.

Laikrodininkas prisimena pirmuosius darbo metus, kai „rankos neklausydavo“: „Užsieniniuose laikrodžiuose buvo toks mažytis varžtelis, kurį reikėjo su pincetu atsukti, o jei pincetą per smarkiai suspaudi, jis iššauna kažkur į kampą ir ieškok kaip nori. Tokių varžtelių nebuvo iš kur gauti“. Tada vyras pusdienį praleisdavo tame kampe su magnetu ir taip varžtelio ieškodavo. O jei varžtelis bronzinis – pasistatydavo į kampą lempą ir bandydavo užčiuopti.

Anksčiau priklausęs Trakų ar Vilniaus buitiniams kombinatams laikrodininkas labai džiaugiasi, kad dabar yra nepriklausomas nuo nieko. Nors po mobiliųjų telefonų išpopuliarėjimo ir laikrodžių atpigimo juos taisyti žmonės neša vis rečiau, darbo trūkumu J. Kumeliauskas nesiskundžia: „Kaip mano amžiaus žmogui, man darbo tikrai užtenka“.

Kai senyvo amžiaus klientai klausia, ar pataisytas laikrodis eis gerai, laikrodininkas atsako neigiamai, nes laikrodis eis į priekį. Todėl laikrodininko svajonė – sukurti laikrodį, einantį atgal.

Dūminę pirkią priminė uosis

Gimė J. Kumeliauskas dabartinių Elektrėnų senelių namų vietoje stovėjusioje dūminėje pirkelėje. Po žemės reformos dar „Smetonos laikais“  teko persikraustyti už kelių kilometrų – į Gabriliavą. „Pirmuosius namus man priminė uosis, išaugęs iš mūsų namo pamatų, bet vėliau ir jis buvo nupjautas, kai statė vaikų darželį,“ – prisiminė laikrodininkas. Nors dabar gyvena Elektrėnuose, bet tėviškėje liko sodyba, kurią J. Kumeliauskas lanko taip dažnai, kaip tik gali. Jis sako, kad sodyba jam labai brangi ir naudinga, nes ten gali išjudinti darbe sustingusius kaulus.

Amato J. Kumeliauskas mokėsi pas gerą meistrą – Kaišiadorių laikrodininką. Tačiau pasimokęs iškart nedirbo pagal savo amatą, nes atėjo laikas eiti į kariuomenę. Jai J. Kumeliauskas ruošėsi mokydamasis vairuotojo specialybės. Laikrodininko džiaugsmui, nuo kariuomenės jis išsisuko ir pradėjo dirbti vairuotoju elektrinės statybose.

Gyvenimas smogė ne kartą

Kartą, palikęs automobilį techninei apžiūrai, iš Kauno J. Kumeliauskas važiavo motociklu ir pateko į avariją, kurios metu patyrė labai sunkią kojos traumą. „Mano kojos kaulo dalis liko gulėti ant kelio,“ – rodydamas randais išmargintą koją pasakojo laikrodininkas. Automobilis, su kuriuo vyras susidūrė, nuvažiavo toliau ir paliko jį gulėti ant kelio.

J. Kumeliauskas pasakojo, kaip atsidūrė Raudonojo kryžiaus ligoninėje: „Pakeliu galvą nuo asfalto ir matau, kad dega mano motociklas, bet jaučiuosi labai pavargęs. Galvoju –pagulėsiu, truputėlį pailsėsiu ir eisiu motociklo gesinti. Prabundu – aš jau ligoninėje“. Laikrodininką tąkart išgelbėjo studentai, važiavę iš Kauno.

„Reikia amputuoti,“ – tokius žodžius jaunas vyras išgirdo iš gydytojų. Tačiau jis nepasidavė ir perėjo gydytis į Karinę medicinos akademiją tuometiniame Leningrade. Ten jam įsodino donoro kaulą, ir jis prigijo. Tada vyras ir pradėjo dirbti laikrodininku, nors galėjo dirbti ir fizinį darbą.

Po operacijos J. Kumeliauskui buvo būtina reabilitacija ir jis dar ilgai varstė ligoninių duris. Visą gyvenimą koja vis primindavo apie traumą skausmais ir randais.

Simpatijos Amerikai, meilė Lietuvai, pagyros Rusijai

Vedė J. Kumeliauskas būdamas trisdešimt dvejų metų. Kaip jis pats sako – labai vėlai. „Kai susilaužiau koją, man buvo dvidešimt šešeri metai, dėl traumos dingo visi mano planai ir gražiausi metai,“ – su liūdesio gaidele pasakoja vyras.

Tačiau liūdesys dingsta jam pradėjus pasakoti apie savo šeimą. Ypač vyras didžiuojasi pasakodamas apie savo sūnų mediką Liną, kuris su šeima gyvena ir dirba Kanadoje. Kaip aiškina laikrodininkas, sūnus išvyko ten, kur jį vertina ir gerbia, o štai Lietuvoje jis vadovybės buvo verčiamas dirbti nesąžiningai.

Praėjusią vasarą Jonas buvo nuvykęs pas sūnų į Kanadą. Jo įspūdžiai apie šią šalį – labai geri. Ypač jam patiko malonūs, paslaugūs, nuolat besišypsantys ir su visais besisveikinantys amerikiečiai: „Prisimenu, kai atėjau pasiimti anūko iš mokyklos, šalia prisėdo vyras ir bandė mane užkalbinti. Aš jam rodžiau, kad nesuprantu jo kalbos, bet vyras pradėjo su manim kalbėti gestais ir mes taip pusę valandos bendravom.“ Jis palygino du įvykius, kaip žmonės elgiasi Kanadoje ir kaip Lietuvoje: pirmasis, kai Kanadoje nepažįstama moteris, stovinti už maždaug šimto metrų, ėmė jam mojuoti ir sveikintis, o antrasis – Elektrėnuose, kai klientė, užpykusi, kad laikrodininkas paėmė iš jos pinigus už laikrodžio taisymą, sutikusi jį demonstratyviai nusisuko ir apsimetė jo nematanti.

Tačiau, kad ir kokia graži būtų Kanada, vyras nenorėtų ten gyventi. Jis neįsivaizduoja gyvenimo be savo gimtinės Lietuvos ir ypač be savo tėviškės, kurioje gali vaikščioti iki išnaktų. Savo meilę Lietuvai J. Kumeliauskas iliustruoja pavyzdžiu, kai jis iš Kaliningrado keliavo per Baltarusiją, Latviją ir Estiją: „Latvijoj – vienos pelkės, Estijoj iš viso –  tai kalniukas, tai pelkė, o kaip gera buvo, kai prie Lietuvos sienos pamačiau pušynėlį…“

J. Kumeliauskas teigia, kad nesvarbu, kokios šalies gyventojas tu esi:  visur yra ir blogų, ir gerų žmonių. Jis pasakojo nutikimą, kai nuvažiavo į Rusiją pirkti aparato, skirto laikrodžių taisymui: jam nuėjus pas viršininką gauti parašo, be kuriuo negalima praeiti pro apsaugą, viršininkas susirūpino, kur laikrodininkas nakvos, ir apgyvendino jį gamyklos viešbutyje.

Laikrodininkas apie rusus sakė, nors jie ir okupavo, ir vežė, ir trėmė, bet tai esą darė ne eilinis rusas – tokia buvo sistema, mes nuo tos sistemos kentėjome anksčiau ir vis dar kenčiame dabar. Taip pat vyras pasakojo, kad paplitusi nuomonė, kad norint kažką gauti Rusijoje, būtina duoti kyšius – ne visada teisinga: „Kartą vos nenusvilau – buvau pasiruošęs duoti kyšį daktarui, bet jo kolega laiku mane perspėjo ir aš tiesiog labai prašydamas sugebėjau pas jį patekti. Jei būčiau bandęs duoti kyšį, jis niekad manęs nebūtų priėmęs.“

Gyvenimą nugyventi sudėtinga

J. Kumeliauskui buvo penkeri metai, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. „Bijojau vokiečių lėktuvų, nes jie labai burgzdavo – baisus garsas. Prisimenu, kai Vilnių bombardavo – šviesa iš čia matėsi. Pirmiausia atskrenda lėktuvai su lempomis, po to – visa eskadrilė, ir bombarduoja, kai šviesu. Tada eidavom į bunkerį slėptis,“ – vyras pasakojo vienus baisiausių gyvenimo įspūdžių. J. Kumeliauskas sako, kad tik užaugęs suprato, kaip bijoti turėjo jo tėvai: „Vaikams tai kas – skrenda lėktuvas – baisu, o nėra lėktuvo – ir baimė praeina, o tėvai juk nuolat bijojo“.

„Dar prisimenu 1948 metus, kai pas mus atėjo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) pareigūnai. Galvojome – veš į Sibirą, o jie klausinėja, kas kur gyvena. Mes atsakinėjam ir svarstom, ar veš mus, ar ne. Taip pat daug baimės sukėlė pokario metais ateidavę partizanai: ateidavo ne tik naktį, bet ir dieną. O pas tėvą sekmadieniais lankydavosi svečių, tai jis išeina į lauką, juos pasitinka ir pakalba – į namus nesiveda,“ – pasakojo laikrodininkas. Kartą Jono Kumeliausko šeima vos nebuvo sugauta stribų, kai naktį į namus priėmė partizaną Trakimą: „Prašvitus matom, kad stribai pas kaimynus kratą daro, o pas mus partizanas ant suolo miega ir prižadint niekaip negalim. Šiaip ne taip prižadinom, ir jis spėjo pabėgti“. Laikrodininkas svarstė, kad sunkiausia buvo turbūt tada, kai Lietuvą užėmė vokiečiai, o jiems priešinosi rusų partizanai: „Dieną vieni ateina, naktį – kiti. Ir visiems turi padėti: liepia kinkyt arklį ir važiuot – ir turi važiuoti.“

Net kalbant apie gyvenimo vargus, vyras vis tiek šypsosi. Jis teigia, kad gyvena gerai – mato saulę, yra sveikas, gyvas, gali kalbėti ir susikalbėti. „Per karą buvo sunkiau, o žmonės išgyveno. Aš negaliu sakyti, kad kada nors gyvenau blogai – saulę visada mačiau,“ – sako vyras. Tačiau kalbėdamas taip optimistiškai, savęs optimistu nelaiko. Jo nuomone, gyvenimą nugyventi yra baisiai sudėtinga, nes nežinai, kas bus rytoj.

Laikrodis vis eina į priekį

Laikrodžiai mažose dirbtuvėlėse muša trečią valandą, J. Kumeliauskas priima paskutinius klientus ir ruošiasi namo. Jis laimingas, kad šiandien mintimis sugrįžo į praeitį, o elektrėniškiai laimingi, kad norint susitaisyti laikrodį, į praeitį grįžti nereikia – laikrodininkas visada dabartyje ir šalia. Nykstančio amato profesionalas kaip prieš penkiasdešimt metų, taip ir dabar pasiryžęs pataisyti visus tiksėti nustojusius laikrodžius. Yra tik vienas dalykas, kurio amatininkas negali ir, matyt, negalės pataisyti –  laikrodis vis eina į priekį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69