Ugniagesys – tai drąsus, atsakingas ir pasiaukojantis žmogus, kurio svarbiausia užduotis – gelbėti žmonių gyvybę ir turtą, užtikrinti civilinę saugą. Elektrėnuose ugniagesių komanda įsikūrė statant elektrinę: tuomet jiems svarbiausia buvo užtikrinti šio energetikos objekto saugumą. Ir dabar, pasak Elektrėnų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko Giedriaus Sakalinsko, šios tarnybos padėtis yra unikali Lietuvoje, nes Elektrėnų ugniagesiai saugo ne tik Elektrėnų savivaldybę, bet ir elektrinę.
Gražina RADZVILAVIČIŪTĖ
Užsidėjo antpečius
Nuo pat elektrinės statybos pradžios buvo sukurta ir pradėjo veikti profesionali priešgaisrinė dalis Lietuvos elektrinės apsaugai. Nors profesionalūs ugniagesiai dėvėjo uniformą, tai buvo civilinė struktūra. Iki 1987 m. dalies viršininkas buvo a.a. Vladas Lenartavičius – žmogus, praktiškai įkūręs Elektrėnų gaisrinę. Jo pastangomis pelkingoje vietoje, netoli elektrinės, išdygo gaisrinė.
Dešimtmetį iki dalies sukarinimo kiekvienais metais profesionalių Elektrėnų ugniagesių rinktinė su sporto meistru Tadu Radzvilavičiumi dalyvaudavo priešgaisrinio taikomojo sporto varžybose ir visada užimdavo prizines vietas.
1987 m. dalis buvo sukarinta ir pervadinta į 28 sukarintą priešgaisrinę dalį Lietuvos elektrinės apsaugai, o viršininko pareigas pradėjo eiti vyresnysis leitenantas Jonas Steiblys. Tuomet į ugniagesių kolektyvą įsiliejo jauni žmonės, kurie tarnyboje vilkėjo uniformas su antpečiais, o priimami į tarnybą iškilmingai davė priesaiką. Kai kurie dirba iki šiol.
2000 m. įstaiga dar kartą keitė pavadinimą į Priešgaisrinę gelbėtojų tarnybą Elektrėnų ir Lietuvos elektrinės apsaugai, o 2010 m. tapo Elektrėnų priešgaisrine gelbėjimo tarnyba. Nuo 2007 m. Elektrėnų ugniagesiams gelbėtojams vadovauja vidaus tarnybos majoras Giedrius Sakalinskas.
Kuo gi skiriasi statutinė (sukarinta) tarnyba nuo profesionaliosios? Statutiniai ugniagesiai gelbėtojai yra pasirengę dirbti aukštyje, uždūmintose patalpose cheminių, radiacinių, incidentų vietose, vandens operacijose, likviduoti autoavarijų, pramonių avarijų pasekmes, jie turi gelbėjimo įrangą, kvėpavimo aparatus, specialius kostiumus, valtį ir kitą techniką bei įrangą, leidžiančią dirbti įvairiomis sąlygomis.
Profesionalūs ugniagesiai, pavaldūs savivaldybėms, visoje Lietuvoje yra išlikę iki šiol. Pavyzdžiui, Elektrėnų savivaldybėje jie dislokuoti Semeliškėse, Beižionyse, Alesninkuose. Kilus gaisrui ar kitam incidentui savivaldybės ugniagesių komanda turi galimybę greičiau atvykti į vietą ir atlikti pirminius gesinimo darbus, kol atvyks pagrindinės statutinės pajėgos, kurios atsako už tinkamą gesinimą.
Tėvas ir sūnus
1962–1987 m. profesionalioje priešgaisrinėje dalyje vairuotoju dirbo iš Pūstakiemio kilęs Jonas Stirna. Anksčiau jis dirbo vairuotoju Vievio rajono vykdomajame komitete, vežiojo pirmininką, o gavęs pasiūlymą dirbti arčiau – besikuriančiuose Elektrėnuose – pasinaudojo juo ilgai negalvodamas.
Ugniagesiai ilgus metus dirbo neturėdami planų ar žemėlapių, kuriuose būtų sužymėti visi kaimiškų vietovių keliai, o ypač vandens telkiniai, iš kurių galimą būtų papildyti gaisrinės mašinos cisterną. Todėl tai, jog vairuotoju, kurio pareiga – užtikrinti sklandų vandens teikimą, dirbo vietinis, iš šio krašto kilęs ir puikiai jį pažinojęs, J. Stirna, labai palengvino darbą. Tai svarbu dar ir todėl, kad tuo metu kaip ryšio priemonės buvo naudojami nešiojami radijo imtuvai su išskleidžiama antena, kuriais ne visada pavykdavo susikalbėti.
Dabar ugniagesiu gelbėtoju dirba J. Stirnos sūnus Raimundas. Nuo mažens sukiojęsis tėčio darbo aplinkoje jis sakė, jog neketino sekti tėčio pėdomis, tačiau taip jau išėjo, jog grįžęs iš armijos jis tapo ugniagesiu gelbėtoju.
Tėvas ir sūnus pasakoja, jog nors metai bėgo, smarkiai ištobulėjo technika, kai kas Elektrėnų ugniagesių darbe išliko nepakitę: ugniagesių komandų sudėtis, budėjimas mazuto ūkyje ir ta pati gaisrinė, remontą paskutinį kartą mačiusi prieš 20 metų. Ateityje planuojama satyti visiškai naują ir modernų gaisrinės pastatą.
Atpildas – pasitikėjimas
Ugniagesiai linksmai prisimena istorijas, kai tenka gelbėti gyvūnus: raiste įklimpusį arklį, iš medžio negalintį išlipti katiną… Pasak R. Stirnos, pasitaiko ir pranešimų apie prie ežero ledo prišalusias gulbes, kurios ugniagesiams atvykus tiesiog nuskrenda.
Tačiau ugniagesių gelbėtojų darbas dažniausiai būna visai nelinksmas. Jie kviečiami ten, kur įvyksta nelaimės: kyla gaisras, skęsta į ledą įlūžę žvejai, įvyksta avarijos… Stresą patiriantiems žmonėms laikas bėga lėčiau, jie vadovaujasi emocijomis, o ugniagesiai visada privalo reaguoti greitai ir išlikti ramūs.
Kita vertus, kaip minėjo Elektrėnų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas G. Sakalinskas, žmonės praranda savisaugos instinktą, todėl kartais atsitinka taip, jog išgelbėjus įlūžusį žveją gelbėtojas sulaukia ne padėkos, o tylaus priekaišto, nes „buvo pats kibimas“…
O priekaištas, jog ugniagesiai gaisro gesinti atvažiuoja be vandens, jiems jau tapo įprastas. Viršininko pavaduotojas Gintaras Jezukevičius sako, jog taip gali pasirodyti: juk su šiuolaikine technika per 5 minutes išpurškiamos 3 tonos vandens. Atvykus ugniagesiams gaisras sustabdomas, degti toliau neleidžiama. Net sunku įvertinti, kiek žmonių turto ir gyvybių išsaugojo laiku atvykstantys ir efektyviai dirbantys ugniagesiai. Tarkime, sodyboje vyko gaisras, viralinė sudegė, tačiau gesinant neleista ugniai persimesti į kitus pastatus, o šeimininkas skaičiuoja tik nuostolius, išgelbėto turto neįvertina. Tačiau galima sakyti, jog dėkingumą ugniagesiams gelbėtojams Lietuvos gyventojai reiškia pasitikėjimu – ugniagesiais iš visų institucijų pasitikima labiausiai.
Skaudžiausi gaisrai ugniagesiams yra tie, kuriuose žūsta žmonės, o tokių pastaraisiais metais, deja, Elektrėnų savivaldybėje vis pasitaikydavo, ir nusinešdavo jie ne po vieną gyvybę. O išgelbėjus gyvybę, pasak G. Jezukevičiaus, turbūt labiausiai džiaugiasi patys ugniagesiai gelbėtojai.
Pokyčiai – tik į gerą
Nuo pat priešgaisrinės dalies įkūrimo, gaisrinė buvo remontuota tik kartą, o medinį bokštą, į kurį laipioti kablinėmis kopėčiomis treniravosi ugniagesiai, sugriovė uraganas Anatolijus. Ugniagesiai vis pasvajoja apie naują, modernią gaisrinę. Viršininkas G. Sakalinskas tikisi, kad kitais metais prasidės naujos gaisrinės projektavimo darbai netoli „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos, o 2015 m. ugniagesiai jau galėtų joje įsikurti.
Nuo šių metų birželio Elektrėnų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje nebeliks dispečerių, o pranešimai apie įvykius Elektrėnų ugniagesius pasieks centralizuotai. Tad nuo birželio 1 d. ugniagesių pagalbos elektrėniečiai jau galės šauktis paskambinę į Bendrąjį pagalbos centrą numeriu 112.
Dar apie vieną pokytį šv. Florijono – sergėtojo nuo gaisrų – dienos minėjime kalbėjo Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkas Julius Kazakevičius: pastaraisiais metais dėl prevencinio ir šviečiamojo darbo gaisrų sumažėjo.