Sekminės
Sekminės – tai viena didžiausių krikščioniškų švenčių, kurios metu paminimas Šventosios Dvasios atsiuntimas. Kaip mums yra reikalinga ir kaip veikia Šventoji Dvasia, labai gerai iliustruoja Apaštalų darbų knygoje aprašomas Sekminių stebuklas. Apaštalai, nors yra matę Kristaus stebuklus, gyvai girdėję Jo mokymą, netgi išgyvenę susitikimus su Prisikėlusiuoju, vis tiek yra kažkokie pasimetę, pilni nežinios ir baimės. Jie dar vis gyvena pasaulyje viešpatausiančios Izraelio karalystės įkūrimo iliuzija. Po Šventosios Dvasios gavimo mes jų tiesiog neatpažįstame: kupini drąsos, persunkti begalinio troškimo pasidalinti tikėjimo patirtimi su visu pasauliu, sugebantys įtikinamai kalbėti, gavę galią gydyti ligonius bei daryti kitus stebuklus ir, kas svarbiausia, gavę susikalbėjimo ir supratimo malonę, išreikštą kalbų dovanos pavidalu. „Mes partai, medai, elemiečiai, Mezapotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirene gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2,9-11).
Mes taip pat jaučiame Šventosios Dvasios trūkumą, kai nepavyksta paveikiai perduoti savo tikėjimo patirties artimiesiems, kuri mums atrodo tokia brangi ir įtikinama, kai pritrūkstame drąsos ir valios gyventi ir elgtis pagal tikėjimą, kai esame tokie priklausomi nuo aplinkinių nuomonės? Ar ne Šv. Dvasios stoka sąlygoja, kad žmonės nemato Dievo pėdsako pasaulio tvarkoje ir daiktų tikslingume, Dievo kreipiančios rankos savo ir kitų gyvenimuose, kad Šv. Rašte neatpažįstame Dievo žodžio visų laikų žmonėms ir kiekvienam iš mūsų atskirai?
Lietuvos (kaip ir kitų krikščioniškų kraštų) bažnyčiose ši diena buvo ir yra pažymima iškilmingomis pamaldomis. Sekminių data kilnojama pagal šv. Velykų datą. Jos pradedamos švęsti septintąjį sekmadienį po šv. Velykų ir švenčiamos kelias dienas. Pvz. Vokietijoje pirmoji ir antroji Sekminių dienos yra oficialios šventės ir nedarbo dienos. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu daug kur vykdavo Sekminių atlaidai, kuriuos lydėdavo Sekminių mugės (kermošiai). Lenkijos okupuotame Vilniuje (dalis tuomet okupuotos Vilnijos dabar priklauso Elektrėnų savivaldybei) Sekminės buvo viena populiariausių švenčių: Sekminių išvakarėse būriai maldininkų rinkdavosi Vilniuje, o ryte didžiulė procesija eidavo nuo Aušros vartų į Vilniaus Kalvarijas pasimelsti prie Kryžiaus kelio stočių. Šiais laikais bandoma šią tradiciją atgaivinti, tačiau pasiekti tokio populiarumo po ilgo sovietmečio ir dėl dabartyje įsigalėjusio taip vadinamo „buitinio“ ateizmo bei antikrikščioniškos propagandos nepavyksta. Vilniuje XX amžiaus pradžioje Sekminių proga įvairios draugijos rengdavo specialius vakarus: jų metu buvo vaidinamos dramos, dainuodavo chorai, vykdavo koncertai.
Kaimuose, rečiau miestuose, per Sekmines žmonės berželiais puošė namus, kiemus, kaišė laukus, iškaišydavo pirkios palubes, pastatydavo prie durų iš abiejų jų pusių, kad namuose vyrautų susiklausymo dvasia. Buvo tikima, kad per Sekmines surištos berželių vantos išvaro iš žmogaus visas ligas. Berželiams buvo priskiriama stipri vegetacinė jėga, tikint, kad jų gyvybingumas gali persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms. Šiomis dienomis berželiais dažniausiai kaišomas tik namo vidus arba jų pamerkiama į vazą. Kiekvieną kartą būnu maloniai nustebintas, kad dar ir šiandien pagal seną paprotį Kazokiškėse po Sekminių atlaidų nemažai žmonių laukia, kada prie bažnyčioje stovinčių berželių ateis prižiūrėtoja ir padalins šakeles.
Sekminės Kazokiškėse
Ant kalnelio stovinti balta Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia matoma ne tik iš Kazokiškių, bet ir iš kitų kaimų, yra vienas iš nedaugelio Elektrėnų savivaldybėje regioninės reikšmės kultūros paminklų. Jeigu KVAD registre bažnyčia yra įtraukta kaip regioninės reikšmės kultūros paminklas, tai religine prasme Kazokiškių bažnyčia su stebuklingu Švč. M. Marijos Nugalėtojos paveikslu tikrai buvo ir yra reikšminga visai Lietuvai. Kai ji buvo pastatyta, Kazokiškės jau egzistavo, bet kaimo net kaimu pavadinti nebuvo galima – jį sudarė tik kelios trobos. Tačiau tarp laukų stovinčioje bažnyčioje dvasinis gyvenimas virė. Šventovės nuošalumas sudarė galimybę aplenkti negandas ir išlikti dominikonišku perlu iki šių laikų.
1830 m. Kazokiškių filijos gyvenviečių statistikoje rašoma, kad tais metais daugiausiai žmonių gyveno Kaugonyse: 20 kiemų, kuriuose gyveno 90 vyrų ir 92 moterys. 19 kiemų buvo Aleksandriškėse, čia gyveno 80 vyrų ir 82 moterys. Toliau gausiausi kaimai buvo Mitkiškės, Karageliškės, Grabijolai. O Kazokiškėse suskaičiuojami vos du kiemai, kuriuose gyvena po 6 vyrus ir moteris. „Tie dvylika žmonių savo kaime jau pusę šimto metų turėjo bažnyčią“ – prieš keliolika metų taikliai pastebėjo „Elektrėnų kronika“.
Kodėl bažnyčia pastatyta tokioje mažoje gyvenvietėje? Jei ne malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, bažnyčios čia nebūtų, nebūtų ir Kazokiškių. Stanislovas Beinartas, XVII a. pr. nusipirkęs Zabarijos ir Kazokiškių dvarelį, fundavo Paparčių dominikonų vienuolyną. Fundacijos akte parašyta, kad jei jis mirs anksčiau, nei bus pastatytas vienuolynas, laikinai nori būti palaidotas specialiai tam pastatytoje Kazokiškių koplyčioje. Tačiau laikina kapaviete tapti turėjusi šventovė gyvuoja gerokai ilgiau nei pats Paparčių vienuolynas. Ant fundatoriaus parinkto kalnelio pastatytoje koplyčioje atsirado Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslas, kuris ilgainiui pagarsėjo savo malonėmis.
Nuo 1669 m. stebuklai, kuriuos patirdavo prie paveikslo besimeldę žmonės, buvo registruojami specialioje knygoje. Kunigas pagal parapijiečio pasakojimą stebuklą aprašydavo, o jį patyręs žmogus pasirašydavo. Malonėms nesiliaujant, vietoj koplyčios apie 1783 m. pradėta statyti nauja bažnyčia. Stebuklai knygoje registruoti iki 1784 m. Būtent paveikslas buvo pagrindinis veiksnys, kodėl bažnyčia statyta gyvenvietėje, kur tebuvo keletas trobų.
Tačiau iš istorinių šaltinių žinoma, kad nors bažnyčia stovėjo laukuose, žmonių į ją prigužėdavo tiek, kad nė atsisėsti nebūdavo kur – jie ateidavo ne tik iš gretimų kaimų. Kaip iš toli atvykdavo piligrimai, gerai galime suprasti iš Malonių knygoje pasirašiusiųjų. Kai kurie jų net iš dabartinės Baltarusijos teritorijos. Tai nestebina, nes teritorija šiuolaikinėje Baltarusijoje iki pat Nemuno ir dar toliau priklauso etnografinei Lietuvai. Anot liudijimų, per Sekminių atlaidus čia suplūsdavo ir daugiau kaip dvidešimt tūkstančių žmonių.
Piligrimystė
Piligrimystė (taip yra vadinamas keliavimas į šventas vietas) visą laiką krikščionių, kaip ir visų man žinomų didžiųjų religijų, buvo labai vertinama ir skatinama, nes tai pasitikėjimo Dievu, bendrakeleiviais ir sutiktais žmonėmis kelionė. Tai tikėjimo kelionė pačia giliausia savo prasme. Piligrimo tikslas yra garsios Dievo malonėmis vietos, bet didžioji piligrimystės prasmė yra pats kelias į jas. Bendrakeleiviai, kelyje sutikti žmonės, jų kasdieniai gyvenimai, malda, giesmės bei kitos tikėjimo praktikos ir pokalbiai apie jas, buvimas gamtoje, kai šiais laikais taip retai, paleidę iš rankų kompiuterį, išeiname iš namų, architektūra, menas, tradicijos formuoja platesnį žvilgsnį į gyvenimą ir tikėjimą. Bet, turbūt, svarbiausia yra tai, kad piligrimystė, arba kitaip šventa kelionė, veda mus į unikalų susitikimą su Dievu ir pačiu savimi. Krikščionybėje piligrimystė dar yra vertinama ir kaip savanoriškas pasišventimo aktas. O simbolinė piligrimystės prasmė yra ta, kad ši kelionė yra ne tik į išoriškai apčiuopiamą vietą, bet taip pat kelionė į save, savo vidaus pasaulį. Piligriminė kelionė tai – išsilaisvinimo ir apsivalymo kelias, kurį perėjęs maldininkas būna pakylėtas iš žemiško pasaulio į šventybės karalystę. Todėl piligrimystę būtų galima apibrėžti kaip vidinę tikinčio ar ieškančio asmens kelionę link Dievo, lygiagrečia keliui į vietą, kuri laikoma šventa.
Jau keletą metų, kad ir kuklesniu masteliu, bandome atgaivinti piligrimystės į Kazokiškes tradiciją.
Viaduko pašventinimas
Šiemet ši kelionė bus ypatinga ir tuo, kad keliausime per tik ką atidarytą naująjį viaduką. Vieviečiams, kazokiškiečiams ir kitiems aplinkinių vietovių gyventojams tai buvo daugiau nei pusantrų metų trunkantis galvos skausmas dėl nepatogumų, sugaišto laiko bei materialinių išlaidų, keliaujant aplinkui. Tėvams tai buvo papildomas rūpestis, kaip nuvežti savo vaikus į mokyklas, darželius ar užklasinės veiklos grupes. Ką jau kalbėti apie ligonius, kuriems reikėjo pasiekti ligonines ar poliklinikas.
Visi suprato – statyti naują viaduką buvo būtina, bet tas statymo būdas, kaip kadaise Vinco Kudirkos satyroje „Lietuvos tilto atsiminimai“, atskleidė visas dabar jau tautinės valdininkijos bei verslo ydas. Ir ko mes tik nematėme?! Nesuderinti statybų laikai: kartu ėmėsi statyti geležinkelio pralaidą prie Balceriškių kaimo ir viaduką. Prieš žiemą, kai nevyksta statybos darbai, nuverstas senasis viadukas pailgino gyventojų vargus dar visam pusmečiui. Net tiltų inžinieriams, su kuriais man teko kalbėti, nesuprantami taip ištempti tokių objektų statybos terminai. Sunkiai suvokdami ką tai reiškia, stebėjome, kaip gražiausiomis dienomis, kurių taip trūksta mūsų klimato sąlygomis kelininkams ir statybininkams, buvo stabdoma statyba, nes kažkas kažkam nenorėjo sumokėti kažkokių pinigų, o paskui išmetė kaip į balą berods du šimtus tūkstančių eurų laikino kelio prie restorano „Green Town“ statybai, kuris dar turbūt pusę tiek kainuos, kai reikės demontuoti. Kai gyventojų atstovai paprašė, kad tokiu atveju būtų įrengtas apsisukimas automagistralėje ties Vieviu, Kelių direkcijoje rimtu veidu buvo aiškinama, kad toks dalykas magistralėje visiškai neįmanomas, kai panašus apsisukimas tuo metu sėkmingai veikė prie Kauno. Matyt, mes Laisvės partijos vadovaujamai Susisiekimo ministerijai tesame toliau savo „kaimo“ neišvažiuojantys atsilikėliai ir tokių daug „vertingesnių“ gyventojų gyvenamų miestų kaip Kaunas net nesame matę.
Toks išgyventas valdininkijos (paradoksaliai skamba, bet dabar jie vadinasi „valstybės tarnautojais“) abejingumas ir nejautrumas verčia mus net pagalvoti, ar nereikėtų šį viaduką ne tik pašventinti, bet ir atskaityti egzortus (piktosios dvasios išvarymo ritualas).
Taigi, kviečiame visus Sekminių sekmadienį į šių metų Vievio parapijos bandruomenės organizuojamą piligriminį žygį Vievis–Kazokiškės, kuris prasidės 9:30 val. nuo Vievio šv. Onos bažnyčios.
Alf. Kelmelis
Vievio ir Kazokiškių parapijų klebonas