Kūrybiškumas – vertybės, menas, darbas ir pajamos

Julija Kirkilienė

Ieškodami kultūros vertybių gijų kasdienybėje, stabtelėjome prie Elektrėnų profesinio mokymo centro absolventų, po studijų gyvenančių iš savo profesijos, reikalaujančios kūrybiš­kumo. Kalbėjomės su Migle Tru­silevičiūte ir Giedre Gliaudeliene, masažavimo menu padedančiomis žmonėms tapti lai­mingesniems bei gražesniems, ir Regina Vaiteliene, kuriai kūrybiškumas reikalingas dirbant socialinės darbuo­tojos padėjėja. Visos absolventės gy­rė Profesinio mokymo cent­rą už tautodailininkės Onos Patronaitienės estetikos pamokas – kūrybos pradžiamokslį, perduotą kiekvienos specialybės moksleiviui.

Žiupsnelis masažų istorijos
Miglė ir Giedrė Elektrėnų profesinio mokymo centre įgijo masažuotojo profesiją. Moterys sako, kad nuo pat pirmų profesijos pamokų, kuriose jos išklausė masažavimo istorijos kursą, supratusios, kad masažas yra dar menkai įvertintas menas.
Istorikai sako, kad yra duomenų, jog pirmykščių žmonių gentys, gyvenusios Ramiojo vandenyno salose, naudojo masažą. Masažų terapijos vyravę ir tarp Indonezijos genčių. Jau tais laikais į masažo sudėtį buvo įtrauktas maigymas, spaudimas, trynimas ir glostymas. Vadovaujantis literatūriniais šaltiniais, senovės Kinijoje masažas buvo žinomas jau 2500 metų prieš mūsų erą. Tuo metu ten veikė gydomosios gimnastikos mokyklos, kuriose buvo ruošiami gydytojai, užsiimantys akupunktūra, masažu ir gydomąja gimnastika. VI a. pr. m. e. Kinijoje pirmą kartą pasaulyje buvo įsteigtas valstybinis institutas, kur studentams buvo dėstomas masažas ir disciplina buvo privaloma. Senovės Kinijoje daugelyje provincijų veikė gydymo-gimnastikos mokyklos, kur buvo ruošiami specialūs gydytojai taosse, praktikuojantys akupunktūras, masažą ir gydomąją gimnastiką. XVI a. Kinijoje buvo išleista 64 tomų enciklopedija, kurioje buvo smulkiai aprašyti visi masažavimo būdai, kurie yra taikomi iki šiol. Masažas buvo žinomas ir Korėjoje, Japonijoje. Japonijoje jis buvo taikomas kaip savimasažas galvos ir kaklo srityje, ypač esant galvos skausmams.
Egipte masažas buvo žinomas dar prieš mūsų erą. Apie tai liudija užrašai ir paveikslai ant piramidžių ir iki dabartinių laikų išlikusiuose papirusuose, kur meniškai vaizduo­jami masažu užsiimantys žmonės.
Pirmuoju masažo žinovu buvo Herodotas, kuris pats nuolat masažuodavosi ir buvo puikaus fizinio sudėjimo. Jis vienas pirmųjų bandė išaiškinti masažo įtaką įvairių ligų gydymui. Ypač didelis indėlis masažo formavimesi priklauso medicinos tėvui Hipokratui. Jis yra masažo, kaip gydymo metodo, pradininkas Europoje. Senovės graikai didelį dėmesį kreipė į higieninį ir kosmetinį masažą, turėjo net jiems skirtus specialius salonus. Labai populiarios buvo pirtys, kuriose masažas buvo būtina procedūra, po jo kūną ištrindavo įvairiais kvepiančiais aliejais.
Masažavimo būdus susistemino švedų fizkultūrininkas P. Lingas. Jo masažo metodika žinoma kaip „švediškasis masažas“. 1921 m. vasario 21 d. pradėjo veikti pirmieji masažo kursai. Jų vadovas buvo V. Kuzma.
1937 m. buvo įsteigti specialūs kursai, kuriuose ruošė masažo ir gydomosios gimnastikos specialistus. Ikikarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje buvo privačių masažo kabinetų. Masažas buvo taikomas gydymui valstybinėse ir privačiose gydymo įstaigose, taip pat sportininkų privačiam tobulinimui.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo vėl įkurti masažo kursai medicinos seserims. Pirmiesiems kursams Druskininkuose vadovavo K. Dineika. Vėliau pradėjo veikti kursai Vilniuje, Palangoje ir Kaune.

Veido masažai – meno terapija kūnui ir sielai
Dažnas žmogus gyvenime susiranda jam tinkančią veiklą, ja domisi, gilinasi į subtilybes, semiasi žinių, tobulėja pats ir tobulina įgūdžius. Geri savo srities specialistai stebi su jų veikla susijusius procesus, kuriuos gali pritaikyti savo veikloje. Veido masažo specialistė Giedrė Gliaudelienė sako, kad menininkai domisi įvai­riais meno kūriniais, o jai pats didžiausias meno kūrinys yra žmogaus veidas. Tą tobulą Aukš­čiausiojo sukurtą kūrinį ji gali patobulinti savo darbu – veido masažu. „Kiekvieno masažo metu aš tobulėju pati. Tobulėju, nes turiu galimybę stebėti pasikeitimus žmogaus veide. Dirbdama visada pirmiausia galvoju, jog liečiu asmenį, kuris yra pavargęs, kuriam reikia ne tik fizinio, bet ir dvasinio poilsio. Man įdomus santykis tarp dvasinės ir fizinės savijautos. Dirbdama stengiuosi atkreipti dėmesį ne vien į problemines veido vietas, bet ir į aplinką kurioje dirbu: muziką, šviesą, kvapą, aliejaus, kosmetikos parinkimą. Mano tikslas – padėti žmogui, dažniausiai moteriai, pasiekti norimos savijautos: pakelti raumenų tonusą ir atpalaiduoti. Elektrėnų profesinio mokymo centre masažuotojo specialybės paskaitos pradedamos nuo masažo istorijos. Aš įsidėmėjau, kad karališkosios šeimos moterys siekė puoselėti amžiną jaunystę ir neblėstantį grožį, o kariai troško palaikyti fizinę ir psichinę pusiausvyrą. Neabejotina, kad specialios procedūros padėdavo jiems puikiai pasirodyti kovose. Aš siekiu, kad mano klientai po procedūrų puikiai jaustųsi kasdieniniame gyvenime – darbe ir šeimoje“, – taip su meile savo dar­bui kalbėjo Giedrė, Alesnin­­­kuose įkūrusi kabinetą, pamėgtą ne tik elektrėniškių, bet ir aplinkinių rajonų moterų. Pasak Giedrės, kiekvienas masažas yra individualus – atsižvelgiama į žmogaus veido tipą, fiziologiją, būklę.

Veido masažai – šimtmečių menas
Giedrė sako, kad jai apsispręsti, ko nori gyvenime, reikėjo net dešimtmečio. Meniškos sielos mergina norėjo savo darbą derinti su pomėgiu. Grožis Giedrei visada buvo vienas iš pagrindinių gyvenimo tikslų, todėl ji domėjosi moters grožio procedūromis, nuo vaikystės masažuodavo savo veidą ir daug skaitė, studijavo Japonijos, Kinijos, Egipto masažų technikas. Giedrė sako, kad praėjus daugiau nei penkiems šimtams metų, japoniškas Asahi technikos masažas ir dabar taikomas veido odos puoselėjimui ir yra išlikęs autentiškas, nes labai panašus į tą, kurį sukūrė jo pradininkai. Visa tai aprašoma istorinėse knygose. „Japoniškas terapinis veido masažas – unikali metodika, pasižyminti nepaprastu rafinuotumu ir elegantiškumu, primenanti įspūdingą rankų šokį. Tai terapija, žvelgianti į žmogų kaip į visumą, apimanti visus aspektus: fizinį, emocinį ir dvasinį. Ji pagrįsta holistiniu žmogaus suvokimu“, – kalba Giedrė ir priduria, kad ne ji tai sugalvojo. Šitaip Asahi veido masažas aprašomas įvairiose metodinėse medžiagose, o šiuolaikinėms masažuotojoms belieka tą techniką išlaikyti. Giedrė sako tikinti pati ir įtikinanti savo klientes, kad žmogus turi būti gražus išore ir vidumi, todėl svarbu save stiprinti ir iš vidaus, kurti grožį išore. O tam reikalinga fizinė, emocinė ir dvasinė harmonija. Pasak Giedrės, Profesinio mokymo centre įgytas diplomas – tai ne tik suteikta kvalifikacija, ne tik įgytas medicinos bei grožio meno mokslas, bet ir verslumo pagrindai, kad už mėgstamą darbą būtų galima gauti pajamų.

Svajonių išsipildymas
Miglė pokalbio pradžioje pri­siminė posakį, kad reikia įsigyti mėgstamą profesiją ir nereikės dirbti. Jaunai moteriai masažuo­tojos specialybė – antra. Pirmoji specialybė – socialinė pedagogika, pirmasis hobis – profesionalus sportas – plaukimas. Socialinė pedagogika kūrybingai moteriai, atrodė, nearti dirvonai, bet buvo ne tai, apie ką svajojo nuo jaunystės. Svajojo ji teikti gėrį kitam žmogui. Socialinė pedagogika iš dalies ir buvo pagalba žmogui, bet… Miglei reikėjo kažko kito. Ilgokai ji ieškojo savo pašaukimo, kol suprato, kad nori būti šeimininkė sau ir teikti pagalbą kitam. O sportuodama ji matė, kad menkiausi sveikatos sutrikimai gydomi medikamentais ir domėjosi, kuo būtų galima medikamentus pakeisti. Moteris pradėjo domėtis presoterapija ir visa galva pasinėrė į naują veiklą, ieškodama žinių. Presoterapija arba limfodrenažinis masažas – atpalaiduojanti procedūra, atliekama naudojant specialius kojas arba rankas apgaubiančius, vibruojančias slėgio bangas sudarančius aplikatorius. Limfinė sistema ne tik maitina ir apsaugo mūsų organizmą, bet ir išvalo jį. Presoterapija iš organizmo pašalina skysčio perteklių ir kenksmingąsias medžiagas, atstato vandens balansą, gerina kraujo apytaką organizme, aktyvuoja medžiagų apykaitos procesus odoje ir riebalinėse ląstelėse. Procedūros metu spartinamas odos ląstelių atsinaujinimas. Moteris įsigijo reikiamą įrangą, bet norint būti licencijuota masažuotoja, reikėjo žinių. Žinių Miglė įgijo Elektrėnų profesinio mokymo cent­re, įgydama masažuotojos specialybę. Miglė su dėkingumu prisimena savo pacientus Kaišiadorių ligoninėje, kur ji atliko praktiką. Pacientai jai parodė, kad masažas yra tikras menas, ir pastabą, kad jos rankos geležinės, priėmė kaip komplimentą.

Sielos meno terapija
Miglė sako, kad menas jai niekada nebuvo svetimas. Buvo laikas, kai mėgo piešti. Ji sako žinanti, kad ateis diena, kai tapybai atras daugiau laiko. Miglė gyvena Žebertonių kaime, kitoje autostrados nuo Elektrėnų pusėje, bet kilusi iš Kaišiadorių. Kaišiadoryse ji atidarė ir savo masažo studiją. Studijos sienas puošia dailininkės Gabrielės Kuktaitės darbai, vaško gaminiai iš mamos Zitos bityno. Bet didžiausias menas jos studijoje yra masažo procesas. „Negaliu pasakyti, kad tik masažas yra kaip menas. Visas procesas iki jo ir po jo yra viena terapinė-meninė visuma. Sutinkame žmones, kurie serga ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Pasitikėjimas, pokalbis, arbatos gėrimo ritualai – visa tai yra tikras menas, vykstantis už masažo studijos durų. Šiais laikais žodis menas labai plačiai vartojamas, tai ne tik muzika ar dailė. Knygų pavadinimuose skamba žodis menas (verslo menas, kalbėjimo menas, savęs pažinimo menas). Dabartinėje vi­suomenėje labai plačiai vartojame šį žodį, nes jis suteikia laisvę atsiskleisti ir parodyti, kad bet kokiame darbe ar veikloje yra meno“, – emocingai apie savo darbą kalba masažuotoja. „Masažo studija yra vieta, kurioje paskutiniu metu praleidžiu labai daug savo laiko. Šios ramybės oazės negaliu vadinti darbu, nes man tai daugiau malonumas, sa­vęs ieškojimas, tobulėjimas visomis prasmėmis. Per kiek daugiau nei metus sutikau daug nuostabių žmonių, išgirdau jų istorijas, dalinausi savosiomis. Esu ganėtinai uždaras žmogus, bet jeigu pajaučiu pasitikėjimą, galiu tapti labai atvira ir artima. Ir tikrai nesuklysiu sakydama, kad čia vyksta mini terapijos“, – savo socialiniuose tinkluose ir su laikraščio skaitytojais emocijomis dalinasi Miglė.

Kūryba socialiniame darbe
Elektrėnų socialinės globos savarankiško gyvenimo namų slaugytojos padėjėja Regina Vaitelienė, skirtingai nei Miglė, save atrado socialiniame darbe. Buhalterės išsilavinimą turinti moteris gyvenimo pusamžyje nutarė keisti profesiją. Elektrėnų profesinio mokymo centre įsigijusi socialinio darbuo­tojo padėjėjo specialybę sakė nė nesitikėjusi, kad socialiniame darbe reikės tiek daug kūrybos. Savarankiško gyvenimo namuose socialinės pagalbos reikia 27 gyventojams. Bet, kaip sakoma, žmogus nėra vien duo­na sotus. Gyventojams pagalbos reikia ne tik dėl sveikatos, ne tik dėl gyvenimo kasdienybės. Žmonėms reika gerų emocijų. O gerų emocijų ne tik darbuotojai suteikia gyventojams, bet ir gyventojai darbuotojams. Namuose apsigyveno žmonės, dirbę įvairius darbus, kurie savo patirtimi dalijasi su darbuotojais. Štai Petras gerai žinomas kaip mandalų spalvintojas. Mandalų spalvinimas ramina protą, padeda atsipalaiduo­ti, lavina kūrybiškumą. Mandalos padeda sukoncentruoti dėmesį. Socialiniai darbuotojai Petrui padeda suorganizuoti parodas, patys įgaudami ir spalvinimo, ir parodų organizavimo patirties. Savarankiško gyvenimo namuose dienas lei­džia mezgėja Marytė. Pati mezga ir kitus pamokyti gali. Tiesa, dabar Marytė mezga tik kojines, bet anksčiau įvairiausių mezginių prisigalvodavo. Kitame pastato name – Socialinės globos namuose gyvena jos sūnus Arūnas. Arūnas Palio­nis yra žinomas poetas, nors rašyti gali tik prie kaktos pritvirtintu strypeliu, kuriuo bado kompiuterio klaviatūrą. Socialinėms darbuo­tojoms kūrybiškumo reikia organizuojant įvairias edukacines programas, o jų namuose prigalvojama įvairiausių: ir verbų rišimas, ir kiaušinių dažymas, ir maisto gaminimas. Ir kiekvienoje edukacijoje neapsieinama be paskaitų apie tradicijas. Namuose vyksta sporto varžybos, o iki pandemijos vykęs projektas – gyventojai ir darbuotojai dainuoja kartu – sulaukė dėmesio ne tik namuose. Sukurtas bendras ansamblis koncertuodavo ir kaimyniniuose globos namuose. Globos namuose kiekvieną dieną vyksta pamaldėlės, o vieną kartą per savaitę – šv. Mišios su kunigu. Socialinėms darbuotojoms tenka ir giesmių žodžius surašyti, ir kartu su gyventojais giedoti.

Regina sako, kad kūrybiškumui pagrindus įgijo Profesinio mokymo centre, kur saviraiškai vietos visada būdavo apstu. Čia ir vienintelė Kaziuko mugė Elektrėnuose, kur mokiniai savo darbus pristato, ir juostų audimo būreliai, ir dro­žinėjimas, ir, žinoma, pati aplinka, įkvepianti ne tik mokslui, bet ir kūrybai. Todėl nesuklysime sakydami, kad iš Profesinio mokymo centro Elektrėnuose moksleiviai išsineša ne tik žinių, bet ir kultūrines vertybes, kurias gali pritaikyti, atrodo, visai su menais nesusijusiame darbe.

Nuotraukos iš asmeninių archyvų