Nuo tų gerų ir dar vaikyste kvepiančių dienų praėjo daug laiko, viskas negrįžtamai pasikeitė, nors tu ir nenorėtum, kad taip būtų, bet štai ir gyvenimo karma – tau jau dvylika, tu vis dar retkarčiais prisėdi prie savo lėlių namelio palaikyti ten tvarką, o gal dar koks nuostabus šeimyninės dramos scenarijus užsimezga. Ir štai jau mama besijuokdama, kad jos dvylikametė vis dar žaidžia su lėlių nameliu, jau siunčia tave miegoti. O ryte į mokyklą. Na, ir vėl tas sunkusis pirmadienis – anglų, matematika, muzika ir amžinoji pokalbio tema „kaip tavo savaitgalis?“. O ką tu pasakysi, kai visą naktį aktyvioje mesendžerio grupėje pamatei, kad kas nors muziejuje Vilniuje lankėsi, o kas šiaip savaitgaliniu makdonaldu mėgavosi. O tu su tėvais ir savo gyvūnija savaitgalį praleidai namie žaisdama su lėlių nameliu. Na, ir tenka meluoti, kol galiausiai tiesa su didžiuliu kaupu ir sąžinės graužimu tau atlapoja akis ir tu supranti, kad ir tu nuveikei ką nors ypatingo ir linksmo, nesvarbu, kad ir vaikiško, bet linksmo ir išskirtinio. Juk niekas namie nežaidė su lėlių nameliu ir pas nieką jokių šeimyninių dramų nebuvo ir, kaip tėtis yra sakęs, niekas tokio namelio tikrai neturi. Ir kai jau suskubi pasigirti savo neseniai suvokta tiesa, būni atstumta ir pavėlavusi į populiariąją pokalbių temą. Negana to, dar kartais net melage išvadinta. Bet jau po pirmos pertraukos viskas būna susitvarkę. Vėl visi tolerantiški ir mandagūs, bet mano išdidumas to dar neatleido. Pyktis pamažu atslūgsta. Dar viena anglų kalba. Kol kas aš dar visiems patinku ir esu labai šmaikšti bei drąsi, bet šis nuolatinis visų žavėjimasis yra sunkus darbas. Tuoj pavargsiu arba tiesiog atsibos stengtis. Nuobodulys jau net gerklę graužia, o dar mokytis reikia, nu visai tas pozityvas džiaugtis gyvenimu dingo. Laimei, draugė jautėsi taip pat. Nauja diskusijų tema. Pyp, pyp tą anglų kalbą, aš jos gyvenime neišmoksiu per tą pyp, pyp mokytoją. Ką darysi, šią aborigenų kalbą ir aš moku, ir net labai gerai. Pasikalbėjom ir toliau jau viskas normaliai, tik va vienas šeštokas prabėga, atsitrenkia į mus su savo petimi, nu ir vėl vienu metu. Tu gal aklas?? Pyp, pyp. Atsirado čia dar vienas! Šį kartą šis linksmas pasikalbėjimas tęsėsi iki koridoriaus galo, tik prie mokytojų kabineto patylėdavom ir vėl trukt už vadžių, vėl nuo pradžių. Oi, kaip smagu, kokios mes kietos ir subrendusios, tokių riebių keiksmų mokam. „Nepraustaburnės“ – pagal mūsų lietuvių kalbos mokytoją. Taigi, kita stotelė – muzikos kabinetas. Pas mūsų klasės auklėtoją. Auksinė tiesa, ko tu nemoki, to mėgti negali. O apie muziką nusimanau mažai. Pradedant nuo smuiko rakto rašymo ir baigiant smuiko rakto rašymu. Mokytoja gera, su ja ir padiskutuosi, ir tikrai subrendusiai pasikalbėsi. Tas pasididžiavimas savimi, kai pamatai mokytojos akyse tą menkai įžiūrimą žvilgsnį, kuris reiškia, jai tik dvylika, o ji taip šneka. Pasisuki į draugus, jie ir suprato. Svarbiausia tik nepersistengti, nes iš šmaikščios ir drąsios labai greitai gali tapti per daug savimi pasitikinčia, visų nemėgstama pamaiva.
Kūno kultūra. Vėl iš mergaičių rūbinės krizenimas, keiksmai ir klyksmai. Nors ten yra dviejų klasių mokinės, bet girdimos tik mes… O ką, turim originalų pasiaiškinimą – MUMS PAAUGLYSTĖ!! Spėliojam ką žaisim šiandien? Dažniausiai kvadratą, bet gal mokytoja sugalvos ką nors kito. Po šiek tiek energijos pasiglemžusios pamokos niekas nėra patenkintas, o dar draugė būdama tikra bjaurybė priminė, kad po šios pertraukos bus matematika. Ačiū, kad priminei! Jau niekas nesikalba – visi pavargę, subedę savo akis į telefonus laukė to, tipo, raminančio skambučio. Aha, kur gi ne, lyg kokiam LIDLE būtum. Po skambučio tik ir trūksta „šeštos kasos pardavėją kviečiame į šeštą kasą“. Aš su ausinėmis trumpam nukeliauju į savo nuosavą pasaulį, kuriame karaliauja „Nirvana“, „Scorpions“, Bryan Adams ir Joan Jett. Tokia truputį priekurtė, tik kad skambučio į pamoką nepraleisčiau stebiu visus. Mes su drauge sėdim ant žemės, nes vietų ant suoliukų nėra, nors suoliukų ir šiaip nėra per daugiausiai. Staiga jaučiu, kaip man už rankovės vis greitėjančiais judesiais tampo draugė. Niekur neskubėdama nusitraukiu ausines ir klausiu:
– Kas yra?
O ji jau rodo ten visokius susirašinėjimus su kažkokiu septintoku ir klausia manęs:
– Ką man atrašyti?
– Parašykim, kad eina jis tegul…
Tik nespėju užbaigti sakinio ir nuskamba skambutis. Visą koridorių užpildo gilūs atodūsiai. Visi gailiai ir tingiai stojasi ir susiraukę laukia, kol mokytoja ateis ir atidarys kabineto duris. Po vienos minutės suskamba antras skambutis, šis jau skirtas mokytojai. O ji vis neateina. Kiekvieno klasioko veide nušvito tikėjimu, o gal nebus matematikos? Prisipažįstu, mano širdyje irgi ruseno maža viltis, juk tikrai būtų taip smagu, jei išties nebūtų pamokos. Staiga jaučiu, kaip draugės ranka lėtai slenka link manosios, paėmusi mano ranką ji tyliai sako:
– Jei nebus matematikos, ar eisi kartu su manimi į MAXIMĄ?
O aš jai su begaliniu lūkesčiu širdyje atsakau.
– Jei tik man ką nors nupirksi…
Bet visų svajones neiti į pamoką sugniuždė klasiokas, kurio garsus riksmas aidėjo jau nuo antro aukšto. Ateina!!!! Nu pyp, pyp. Ateina matematikos mokytoja!!!! Ateina!!!!
Vėl visi pikti, be nuotaikos, susibūriavę prie matematikos mokytojos kabineto laukia, kol ši, net pasididžiuodama, kad sugadino visiems nuotaiką, neskubėdama ėjo link klasės. Draugė tik caktelėjus ir truputį iš pykčio suspaudus mano ranką, ją paleido. Po mažiau nei minutės jau sėdėjau savo suole ir pasiruošusi pamokai laukiau, kol mokytoja atsigers vandens ir susitvarkys kaukę. Kol galiausiai man iš nuobodulio į galvą grįžo viena mintis, kuri man nedavė ramybės visą praeitos dienos vakarą ir didžiąją dalį nakties. O ta mintis, galiu lažintis, kad jums pasirodys tokia beviltiška, kad tikriausiai net privers nusijuokti. Bent jau tikiuosi. Ir vis dėlto, kad ir kaip gaila būtų, ta mintis ne apie berniuką, o apie mano skaitomą knygą. Jei jūs galvojate, kad tai kažkoks berniukas mane apžavėjo, iš dalies esate teisūs, aš įsimylėjau savo skaitomą knygos herojų. Tik klausimas, ar tai gerai, nes visos knygos nuotykius išgyvenu nuo ašarų iki drugelių pilve. Patikėkite tikrai stengiausi susikaupti, bet man neišėjo, tik ir galvojau kaip grįžus namo aš atsigulsiu po šiltu pledu ir pasiėmusi savo išsvajotąją knygą įniksiu ją skaityti. Dar niekad nejaučiau tokio didelio noro skaityti. Po matematikos pamokos jau norėjau pasiimti kuprinę ir tiesiu taikiniu rauti namo, tik supratau, kad dar liko viena matematika, klasės valandėlė ir tik tada namo. Oi, ne, ne, ne, tyliai sumurmėjau aš. Nors pamoka praėjo greitai, nes mokytoja nusprendė, kad matematika palauks ir pasipasakojimas apie esamus kasdieninius rūpesčius daug svarbesnis. Na, o mes pritardami vis linkčiojom ir po kiekvieno jos žodžio nepastebimai dirstelėdavome į laiką bei puse burnos šyptelėdavome. Kaip tik mokytoja ištarė, kad reikia grįžti prie matematikos, nuskambėjo išsvajotasis skambutis. Na, o po to dar viena gera naujiena, kad nebus klasės valandėlės. Taigi visi namo ėjom laimingi net keturiasdešimt minučių anksčiau.
Namuose atsivertus knygą „Beširdė“ juokdarys Džestas vėl bando užkariauti Katerinos širdį…
Kai gerai pagalvoji.
Ne toks ir blogas tas pirmadienis.
Ugnė Šilkūnaitė
Daugiau: Pledai internetu