Kryžius – tikėjimo, valstybingumo, nepriklausomybės simbolis

I Dalis
Šventės ir paminklai turėjo „pakelti mūsų tautinę bei pilietinę sąmonę“, o ypač atgaivinti tą savo tautos, savo tėvynės meilę, kurią tu­rė­jo mūsų protėviai“. Siekiant Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio sukaktį paversti pilietinio susitelkimo akcija 1928 m. sausio 19 d. Kaune įkurtas „Vyriausiasis komitetas Lietuvos Nepriklausomybės atgijimo 10-ies metų sukaktuvių iškilmėmis ruošti“, kuriam pirmininkavo Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius. Galima teigti, kad šio Komiteto numatyta programa paskatino 1928 m. visoje Lietuvoje iškilmingai paminėti valstybės nepriklausomybės 10-me­tį, daugelį miestų ir miestelių įkvėpė grandiozinėmis švenčių rengimo ir paminklinių ženklų statymo iniciatyvomis. 1928 m. vasario mėnesį V. Nagevičius Ministrų kabinetui pristatė Juozo Zikaro parengtą Nepriklausomybės medalio projektą su Laisvės angelo skulptūros atvaizdu ir tekstu „Per amžius budėję laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą 1918–1928“. Medalius suspėta pagaminti Šveicarijoje ir pargabenti į Lietuvą iki gegužės 15-osios, kai vyko nepriklausomybės šventimo „antroji dalis“. Medaliu apdovanoti nusipelnę asmenys, o jo tekstas virto savotišku frazeologizmu, ne tik atkartotu Lietuvos 10-mečio paminkluose (pvz., Žiežmariuose), bet ir organizacijų ar įvairių renginių šūkiuose. Kaune prie Karo muziejaus 1928 m. pastatytas Juozo Zikaro sukurtas Laisvės paminklas tapo meniškumo ir profesionalumo pa­vyzdžiu paminklų statytojams provincijoje. Provincijoje taip pat nuvilnijo „paminklinizacijos“ vajus. Tik nesutarta, kas geriausiai ­materializuoja nepriklausomybės idė­ją? Vieniems tai buvo monumentas, kitiems – naujai pastatytas vi­suomeninis pastatas, įvestas privalo­masis pradžios mokslas, sutvarkyta aplinka ir namai ar net pasižadėji­mas nebegerti ir t.t. 1928 m. vasario mėnesį publikuotame Komiteto atsišaukime pateikta medinio kryžiaus, kaip paminklo Lietuvos Nepriklausomybei, idėja. Vietos komitetams siūloma Nepriklausomybės kryžius statyti būtent gegužės 15 d., taip pat raginama žiūrėti, kad kry­žiai būtų statomi tradiciniai, t. y. tokie, kokie toje apylinkėje buvo paplitę iki Pirmojo pasaulinio karo. Kryžius buvo ne tik tikėjimo, bet ir valsty­bingumo žymuo konkrečioje vietovėje, tautinės tapatybės simbolis.
Įdomu, kad 1938 m. minint Lietuvos nepriklausomybės 20-metį atgimė ir 10-metį švenčiant skatinta idėja – statyti kryžių kaip nepriklausomybės paminklą.

Informacijos šaltinis:
Trakų penktoji rinktinė: Kaišiadorių regiono šaulių istorija 1919–1940 m. Autorius Olijardas Lukoševičius

II Dalis
Bendruomenę vienijo kryžių re­liginiams ar kitiems svarbiems įvykiams atminti statymas. Su atskiros tautos dalių ar visos tautos gy­venimo tarpsniais susiję kryžiai statyti istoriniams lūžiams, pergyvenimams prisiminti, reikšmingoms sukaktims pažymėti. Pavyz­džiui 1928 m.,1938 m. miestelių aikštėse buvo statomi Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio ir dvidešimtmečio kryžiai, 1930 m. kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms paminėti skirti kryžiai. Tarpukariu juos dažniausiai statė įvairios organizacijos – pavasarininkai, šauliai ir pan.
Kaišiadorių regione, kaip ir visoje Lietuvoje, vyravo lotyniško kryžiaus pavidalo kryžiai. Kartais kry­žių suręsdavo iš netašytų rąstų. Pa­vyzdžiui, 1939 m. prie Beižionių Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčios buvo pastatytas kryžius, padarytas iš ąžuolo, augusio netoli Beižionių ­piliakalnio. Kryžius buvo pastatytas kun. Stepono Rudžionio ir vietos šaulių būrio vado ats. j. ltn. Antano Kolytos iniciatyva. Nupjautą ąžuolą iš laukų traukė 10 arklių. Kryžių iš nugenėto medžio kamieno dirbo ne vietinis meistras Munžinskas. Kamieno viduje buvo planuota įrengti koplytėlę, tačiau užklupus karui nespėta to padaryti.

Informacijos šaltinis: Kaišiadorių muziejus

Beižionių bendruomenės pirmininkas Vilmandas Palčiauskas