Lajaus kaime netoli Semeliškių miestelio šimtamečiame name gyvena Viktoras Narkevičius – muzikantas, kryždirbys bei akmentašys, kurio medinių kryžių ir akmeninių paminklų rasime ne tik Elektrėnų savivaldybėje. Daugiausia, žinoma, kapinėse, nors jų stovi ir prie sodybų. Pastarąsias puošia ir po šį regioną pasklidę V. Narkevičiaus sukurti nykštukai, laumės ir kiti personažai, kaimų pavadinimų, adresų lentelės.
Užaugo Lentvaryje
Viktoras Narkevičius, aplinkinių paprastai vadinamas Vytu, pasakojo gimęs ir užaugęs Lentvaryje. Tėvai kurį laiką ten nuomojosi butą, paskui pasistatė namą. Ten jis ir baigė devynias klases, vėliau mokėsi elektromechaniko specialybės profesinėje mokykloje Vilniuje. Mokėsi ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje groti trombonu.
Baigęs mokslus grįžo į Lentvarį ir dirbo kilimų fabrike dailininku apipavidalintoju, grojo bosine gitara šio fabriko grupėje „Ekslibris“. Viktoras su pasididžiavimu pasakojo, kad grodamas su šia grupe apvažiavo kone visą Sovietų Sąjungą – tai buvo labai įspūdinga, tais laikais galimybės keliauti buvo daug mažesnės negu mūsų šiandien. Viktoras su draugais grojo ir įvairiose vestuvėse, Trakuose, „Galvės“ restorane.
Senoje savo senelio Jono Kazakevičiaus sodyboje Lajaus kaime V. Narkevičius apsigyveno išsiskyręs su žmona jau prieš geras tris dešimtis metų – 1992-aisias.
Išmoko iš dieduko Jono
Kadangi pas V. Narkevičių atvykome kaip pas drožėją ir kryždirbį, kalba nukrypo apie šio pomėgio pradžią. Viktoras pasakojo drožinėti pradėjęs nuo vaikystės… Išmoko iš senelio Jono, savo mamos Zofijos tėvo, tame pačiame Lajaus kaime, kuriame ir gyvena.
Pasak Viktoro, jo senelis J. Kazakevičius buvo visų galų meistras, kone viską galėjo pasidaryti pats. Pats pasidarė visus baldus, vežimus, bobutei audimo stakles padarė – namuose viską pats pasigamindavo. Ir ne tik sau, bet ir kaimynams, žmonėms iš gretimų kaimų.
Tad dar vaikas Viktoras su seneliu drožė įvairias figūrėles, šaukštus. Senelis vis pagirdavo jo darbus. Ir ne tik. Su draugu jau mokinys buvo išdrožęs bene 13 velniukų, išvežė juos į parodą ir laimėjo prizinę vietą.
Kaimo istorijos detalės
Viktoras pasakojo, kad namui, kuriame jis dabar gyvena, jau daugiau kaip 100 metų. Esą tas namas Lajaus kaime buvo pats didžiausias; šalia jo dar buvo tvartas, kiti pastatai, kuriuos buvo pastatęs dieduko brolis. Daug ko metams bėgant nebelikę… Jo diedukas turėjo brolį, kuris pabėgo į Vakarus, kai užėjo rusai. Ir žemės buvo daug, nebuvo kam jos dirbti…
Kai buvo užėję vokiečiai, jie šiame name buvo įkūrę savo „štabą“, kai užėjo rusai – ir tie čia įsikūrė. Ir pats kaimas tada ne Lajaus, o Lojaus kaimu žmonių buvo vadinamas, ir oficialus jo pavadinimas toks buvo – Lojaus kaimas.
Greta – ir Lojaus ežeras. Viktoro senelis Jonas, jo dieduku vadintas, buvo ir žvejys, tą ežerą prižiūrėjo. Pats Viktoras, nardydamas šiame ežere jaunystėje, buvo radęs senovinį „samovarą“, pridėtą šaukštų, matyt, ežere paslėptą prasidėjus karui.
Sudomino muzika ir gitaros
Tačiau kiek paaugus labiau negu įvairių figūrėlių drožyba Viktorą patraukė gitaros. Darydavo elektrines gitaras iš lentų, kuriomis grodavo su draugais. Tad draugai vis prašydavo gitarų padaryti. Instrumento korpusą išdroždavo iš medžio, stygas sudėdavo iš pianino. Beje, gitaras darydavo šešiastyges, nors visi grojo ir parduotuvėse būdavo tik septyniastygės.
Ir paaugliai grojo tomis gitaromis ne tik mokykloje, namuose, ir didžiavosi – juk elektrinių gitarų kainos jiems atrodė neįkandamos. O apie uždarbį grodami negalvojo – svarbiausia buvo groti žmonėms. Buvo susižavėję ansamblio „The Beatles“ muzika ir įvaizdžiu… .
Velniukus pakeitė kryžiai
Be pirmųjų su dieduku Jonu drožtų šaukštų ir skulptūrėlių V. Narkevičius prisipažino gyvenime daugiausia išskobęs velnių. Pastarąjį dešimtmetį stengėsi juos pamiršti – dažniausiai darydavo kryžius, skulptūrėles namams papuošti, kaimų pavadinimų, adresų lentas. Kai kam ir stalų, kėdžių yra padaręs.
„Labai daug velnių esu pridrožęs. Gal jie man gyvenime ne kartą ir pakišo koją“, – svarstė Viktoras.
O vėliau jo pradėjo prašyti padaryti kryžių kapams ar sodybai papuošti, kokią nors skulptūrėlę sodybai panašiu tikslu. Kartais išskobdavo tik patį kryžių, kartais ir nukryžiuotąjį, „mukelę“ padarydavo.
Kryžiaus dydį, išvaizdą dažniau nusakydavo užsakovas ar palikdavo paties meistro valiai? V. Narkevičius sakė, kad tai lėmė ir turimas medis, ir užsakovo noras, tikslas – parkui, aikštei ar sodybai.
Dalyvavo ir dailininkų pleneruose
Klausimas, kokius savo darbus jis laiko svarbiausiais, V. Narkevičių nustebino. Tų darbų buvo daug, šimtais skaičiuoja. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje ant kryžiaus lentelėje raides išdrožė, turbūt visose aplinkinėse kapinėse jo kryžiai stovi, kai kuriose sodybose yra ir nykštukų, boružių ant akmens. Ir Vilniuje jo skulptūra stovi.
Verta paminėti, kad V. Narkevičius kelis kartus dalyvavo ir Semeliškėse vykusiuose dailininkų pleneruose, kuriuose dauguma dalyvių tapydavo įvairiais dažais ar liedavo akvareles, o jis skaptuodavo medį. Šiuose pleneruose sukurta viena Viktoro medžio kompozicija stovi prie Semeliškių klubo pastato, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio, kaip manoma apie 1276-1282 metais čia leidusio apsigyventi nuo kryžiuočių pabėgusiems prūsams ir vakariniams lietuviams, tad vadintino ir Semeliškių miestelio įkūrėju, medžio skulptūra – šių plenerų organizatorių Silvijos ir Antano Bielskių sodybos kieme.
Per šiuos plenerus į Semeliškes suvažiavę dailininkai įsitikino, kad V. Narkevičius groja ir keliais muzikos instrumentais.
Kalė ir akmenis
V. Narkevičius kalė ir akmenis. Kaip ėmėsi šio darbo? Sakė kartą viešėjo pas vieną dailininką Vilniuje, tas didžiuodamasis parodė savo sukurtą bareljefą iš akmens. Viktorą kūrinys labai sudomino, tad nutarė pabandyti kalti akmenį. Taip pradėjo dirbti su akmeniu, juk ne veltui sakoma, kad ne šventieji ir puodus lipdo.
V. Narkevičius sakė, kad jam dirbti su akmeniu irgi labai patinka – nors jį kalti yra daug sunkiau, tačiau akmuo – tai ne medis, ilgiau stovės.
Dažniausiai Viktoras kaldavo raides akmeniniuose paminkluose. Arba vieną kitą paminklą, skulptūrėlę iš akmens – boružę ar dar kažkokį padarėlį sodybai papuošti. Pasak savamokslio meistro, skaptuoti medį ar akmenį yra kone tas pats, technika nelabai skiriasi. Tik akmuo daug kietesnis, daugiau jėgos ir laiko apdirbti pareikalauja. Bet tuo ir įdomesnis. Pamačius akmenį rimtai pagalvoti tenka, kas gi iš jo gali išeiti. Pasak V. Narkevičiaus, tai sugalvoti ir pradėti dirbti yra sunkiausia. O tada, įsidirbus, viskas vyksta greitai. Ir pabaigti sunku. Ta riba, kad darbas jau užbaigtas, nėra labai aiški. Gerai, kai nereikia skubėti, darbas paguli ir po savaitės kitos gali naujai į jį žvilgtelėti.
Išskirtinė pagarba įrankiams ir gitaroms
V. Narkevičius atnešė parodyti ir savo medžio drožybai ar akmens tašymui paruoštus darbo įrankius nemažame lagaminuke. Jame tvarkingai sudėti gulėjo keliolika kaltų, dauguma, kaip pabrėžė meistras – jo paties padaryti, keli – ir atiduoti.
O kai Viktoras pakvietė į savo namelio vidų, į akis krito sukabintos keliolika gitarų. Pamatęs nustebusius žvilgsnius Viktoras ištarė, kad jaunystėje daug gitarų buvo padaręs. Tos, kurios dabar kabo jo kambaryje, priklausė jam arba jo bičiuliams muzikantams. Ir tarstelėjo, kad daugumos bičiulių jau nebėra gyvų.
Kai mūsų akys užkliuvo ir už akordeono, armonikos, trombono, pastebėjo, kad pats groja ne tik gitara, bet ir šiais instrumentais.
Bėdų metas
Palyginti ramų V. Narkevičiaus gyvenimą Lajaus kaime sujaukė 2022-ųjų lapkričio 17 d. kilęs gaisras. Po šio nelaimingo įvykio V. Narkevičiui teko glaustis Pakalniškėse – Elektrėnų socialinės globos namų Pakalniškių padalinyje. Tačiau Viktorą labai traukė šimtamečiai namai gamtos apsuptyje.
Grįžo ankstyvą pavasarį į vietoj namo pastatytą gyvenamą vagonėlį, kuriame pragyveno porą mėnesių. Tada užklupo sunki liga ir vėl teko įprastą gyvenamąją aplinką palikti. Dabar V. Narkevičiui tenka gydytis. Šiuo metu apie šį įdomų ir nagingą žmogų, Elektrėnų krašto kryždirbį jo padirbinti kryžiai ir skulptūrėlės, medžio kompozicijos gali daugiau ką papasakoti negu jis pats.
Mokėjo kone kiekvienas vyras
Šio rašinio autorei pas šį Elektrėnų krašto kryždirbį teko lankytis su Liaudies kultūros centro tautodailės poskyrio vyr. specialiste dailėtyrininke Ale Počiulpaite, besidomėjusia kryždirbystės tradicija buvusiame Semeliškių valsčiuje 2011-ųjų vasarą per „Versmės“ leidyklos organizuotą ekspediciją. Pasak A. Počiulpaitės, V. Narkevičiaus dirbdinti kryžiai yra stambių konstrukcijų, nepasižymi meistriškumu.
Galima pastebėti, kad paprastą be dekoro ar minimaliai dekoruotą kryžių praėjusio amžiaus pradžioje gebėjo padaryti beveik kiekvienas kaimo vyras. Tam tereikėjo staliaus įrankių ir medžio apdirbimo įgūdžių. Jei žmogus norėjo įmantresnio kryžiaus ar koplytstulpio, kviesdavosi žinomą kryždirbį. Reikiamas šventųjų statulėles kryžiams išdroždavo arba pats kryždirbys, arba jas nupirkdavo užsakovas iš kitų meistrų. Kryždirbys, kaip autorius, įprastai dirbinyje neįsiamžindavo, buvo laikomas tokiu pat amatininku kaip kalvis, račius ir pan.
Kryždirbystės tradicijos
Lietuvos kryždirbystė 2001 m. UNESCO pripažinta pasaulio nematerialaus kultūros paveldo vertybe – ji šimtmečius išliko gyva, o ne atgaivinta. Menotyrininkai teigia iš kitų liaudies meno tradicijų būtent kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir visos lietuvių tautos gyvenime. Patyrusi ir carinės valdžios nemalonę, sovietmečio naikinimą, kryždirbystė išliko gyva, vertinama. Dar ir šiandien šalia namų bei pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis tautos atminties ir tikėjimo ženklas.
Beje, kryžiais Lietuvoje, bent jau kaime, įprasta vadinti visus krikščioniškojo sakralinio turinio statinius: kryžmiškus ir stoginius kryžius arba stogastulpius, koplytstulpius, išskyrus koplytėles.
O kryždirbystė kaip reiškinys apima ne vien kryžmišką kryžių, o visus šių sakralinių statinių elementus: stogelius, kolonėles ir kt., dekorą, skulptūras, net tapytus paveikslus, geležinius kryžius, kartais vadinamus saulutėmis.
Tapo tautinio identiteto išraiška
Kryždirbystės klestėjimo laikas, pasak menotyrininkų, buvo XIX a.–XX a. pradžia. Tuo laikotarpiu, ypač kylant tautiniam atgimimui, net buvo pabrėžiama, kad kryžius yra ne tik religinio, bet ir tautinio identiteto išraiška. Kryžiai ir koplytėlės, pilnos meniškų liaudies meistrų sukurtų šventųjų skulptūrų, atitiko lietuvio pasaulėjautą, estetinę sampratą.
Kryžių, koplytėlių būta daug: sodybose, pakelėse, laukuose, miškuose, nekalbant jau apie kapines.
Tarpukariu tradiciniai sakraliniai paminklai neretai būdavo dedikuojami ir įvairioms tautos sukaktims paminėti. Juos dažniausiai statė įvairios organizacijos – pavasarininkai, šauliai, moterų draugijos ir pan. Sovietiniais draudimų metais kryžiai statyti beveik vien bažnyčių šventoriuose, Atgimimo ir atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais ypač daug kryžių atsirado tremtinių, partizanų atminimui.
Būtina pašventinti
Pagal tradicijas žmonės ne tik pastatydavo kryžių, bet jį pašventindavo, puošdavo gėlėmis.
Galima sakyti, kad tikrasis kryžiaus gyvenimas prasidėdavo būtent nuo pašventinimo, nes nešventintas kryžius buvo suprantamas kaip paprastas daiktas, tarkim žemėn įkastas kuolas.
Todėl naujai pastatytas kryžius būdavo pažymimas dažniausiai žolių ar šiaudų kuokštu, kad koks atsitiktinis praeivis jo nepagarbintų, nes nepašventinto pagarbinimas buvo laikomas didele nuodėme ir šventvagyste. Šiandien, atrodo, tokių ženklų nededama, tik prieš šventinant kryžius neretai apjuosiamas ąžuolo vainiku.
Atspindėjo ir socialinę padėtį
A. Počiulpaitė pažymėjo, kad kryžius sodybose, ypač XIX–XX a. pirmoje pusėje, atspindėjo ir tam tikrą socialinę žmonių padėtį. Taikliai tai yra apibūdinęs menotyrininkas ir rašytojas Jonas Grinius: „Iš toli atvykusiam keleiviui, ieškančiam kaime reikalingo žmogaus, nurodymai būdavo kartais duodami pagal kryžių ypatybes. Ir ūkininko sūnus, važiuodamas svetimo sodžiaus gatve ir pagalvodamas apie būsimą žmoną, pasižvalgydavo ne tik gražesnio rūtų darželio, bet ir dailesnio kryžiaus, nes žinojo, kad tie du ūkininko požymiai (rūtų) darželis ir kryžius) reiškia šeimos teigiamas savybes. Tad jeigu šalia sodybos stovėdavo gražus kryžius, tai reiškė, jog šiuose namuose gyvena tvarkingi, dori žmonės.
Apie puošybą ir svarbą
Kodėl lietuviški kryžiai dažnai buvo labai puošnūs, dekoruoti? A. Počiulpaitė pastebėjo, kad visų pirma kryžius yra šventas, todėl natūraliai buvo siekta (ir siekiama), kad jis būtų gražus. Puošybos atžvilgiu kryžmiški kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ar koplytėlės labai nevienodi – gali būti visai paprasti, be dekoro ar minimaliai dekoruoti, gali būti labai puošnūs. Tai priklauso nuo statinio konstrukcinių ypatybių, regiono tradicijų ir kt.
„Kad ir kur būtų pastatytas, kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos ir pagarbos išraiška, savotiškas votas, labai susijęs su dvasiniu bei kasdieniu konkretaus žmogaus ar bendruomenės gyvenimu“, – pabrėžė dailėtyrininkė.
Pasak jos, kryžius buvo svarbus sodybos atributas, saugantis ją ir jos šeimininkus nuo nelaimių, kaip ir šventi paveikslai troboje.
„Pro šalį ein visokios piktybės“
Koks svarbus kryžius mums liudija ir pastaraisiais dešimtmečiais atsiradęs paprotys pastatyti kryžius išnykusiems kaimams atminti – juos paprastai stato tų kaimų išeiviai ar palikuonys.
Tarsi pokalbio apibendrinimui A. Počiulpaitė priminė kantičkinės giesmės žodžius: „Kožnas namuose sveikatą randa, kuris kryžių stato, ir sau apturi szlovę. Nės tiems padaryt‘ negali nieko pikto, bet pro šalį ein‘ visokios piktybės“
Daiva Červokienė
Autorės nuotraukos