Laikraščio „Elektrėnų kronika“ redakcija, norėdama suteikti galimybę literatams laikraštyje turėti savo puslapį, kuriame spausdintų savo kūrybą, teiktų informaciją norintiems dalyvauti literatų veikloje, kad apie elektrėniečių kūrybą sužinotų skaitytojai, pateikė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui projektą „Kūryba puošiame šalį“ ir gavo 10 tūkst. 200 Lt finansavimą. Projekto tikslas – spausdinti iš Elektrėnų krašto kilusių poetų ir rašytojų kūrybą, skleisti ją platesniam skaitytojų ratui, taip skatinant laikraščio skaitytojus kurti ir domėtis kitų kūryba. Vykdyti projektą pradedame skaitytojams pristatydami Rimvydą Stankevičių.
Liaudies seniai pasakyta: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Gal ir tiesa. Gyvename, vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, žinome visas šiokiadienių ir savaitgalių miestelio naujienas, dažnai nesidrovime ką nuteisti, ar ką pamokyti. Ir kartais mums visai nė motais, kad vienas kitas iš mūsų tarpo tiesiog, kaip senais gerais laikais, ima ir išeina į žmones. Ne į Angliją ar Airiją… į ŽMONES, kad padovanotų mums kelionę į poetines apeigas. Tarp jų ir poetas Rimvydas Stankevičius. Šis, jau ne pačios jauniausios kartos poetas, palankiai įvertintas literatūrologės profesorės Viktorijos Daujotytės, vieno iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos poetų Aido Marčėno ir kitų kultūros žmonių, yra mūsų kraštietis, mokęsis dar Elektrėnų pirmojoje vidurinėje mokykloje. Mokytojai prisimena Rimvydą. Tiesa, vieni tada nekreipė dėmesio į jauno kūrybingo vaikinuko eilėraščius, kitiems gal jau tada tie eilėraščiai atrodė keisti ar nelabai suprantami. Buvo ir tokių, kuriems patiko:
„Yra mokinių, kuriuos mokytojas prisimena visą gyvenimą. Rimvydas Stankevičius – poetas – yra pats didžiausias mano pedagoginio darbo pasididžiavimas. Kai pamačiau jį pirmąkart, buvo paauglys aštuntokas. Greitai jis mane nustebino savo rašinėliu, kuriame rašė norįs studijuoti lietuvių kalbą!..
Tada supratau, Rimvydas – ne paprastas mokinukas, kitoks, turintis kažką šviesaus savo sieloje. Kartą atnešė man popieriaus lapą apdegintais kraštais… su eilėraščiu apie Lietuvą, jos grožį ir laisvę. O juk tada mes gyvenome sovietinėje valstybėje!
Labiausiai man gaila, kad metų tėkmėje, besikraustant iš vietos į vietą, pamečiau tą brangųjį popieriaus lapelį…“,- prisimena lietuvių kalbos mokytoja Vilija Narvydienė. Ir pats Rimvydas, matyt, tuos laikus atsimindamas, pasirodžius albumui „Valhala“, anotacijoje rašė: „Besimokant septintoje klasėje mano lietuvių literatūros mokytoja paskolino vinilinę garso plokštelę, kurioje aktorius Valentinas Masalskis įskaitęs Vytauto Mačernio eiles. Galingai įskaitęs. Pribloškiančiai. Dabar jau niekas tikrai to nepatikrins, tačiau galbūt tai ir buvo mano pirmas tikras sąlytis su poezija, gal ir buvo infekcija, užkrėtusi mane visam gyvenimui likti poetu… Kai aktorius Sigutis Jačėnas pasiūlė leisti mano poezijos plokštelę (gaila, kad ne vinilinę), kai aktorius ir mano bičiulis Andrius Bialobžeskis sutiko eilėraščius įskaityti, kai poetas, kompozitorius ir vienas artimiausių mano draugų Domantas Razauskas sutiko sukurti ir įgroti šiai plokštelei muziką, pamaniau – neįtikėtina, bet, pasirodo, net ir tokios svajonės išsipildo. Visos iki vienos pildosi. Na, o perklausęs, ką draugai iš mano poezijos sukūrė, apstulbau nė kiek ne mažiau nei anuomet…”. Rimvydas jau seniai nebe mokinys. Baigęs mokyklą jis Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, įgijo lietuvių literatūros magistro laipsnį. Nuo 1997 m. dirba dienraštyje „Respublika“. 2001 m. Lietuvos televizijoje vedė kultūrinę laidą „Kultūros spąstai“. Jo poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų ir kt. kalbas, publikuota užsienyje išleistuose almanachuose. 2000 m. pagal Rimvydo Stankevičiaus inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis “Stop mašina”. Taip pat jis parašė tekstus daugiau nei 20 roko dainų. 2002 m. drauge su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Akis“ išleido 1996 m. Po šešerių metų pasirodė poezijos knyga „Randas“, 2006 m. – trečioji eilėraščių knyga „Tylos matavimo vienetai“. 2008 m. autorius išleidžia didelio susidomėjimo sulaukusią knygą „Laužiu antspaudą“, tampa Poezijos pavasario laureatu. Tais pačiais metais pasirodo ir esė knyga „Diktantai sielai“. Tiesa, po eilėraščių rinkinio „Laužiu anspaudą“, pasiekusio poetinės jėgos ir drąsos viršūnę, skaitytoją pasiekę „Diktantai sielai“ pasirodė kiek paprastesnis, labai nuoširdus ir atviras poeto eseistinis kalbėjimas apie pačias natūraliausias ir kasdieniškiausias žmogaus patirtis, kurios užgrūdina, suteikia stiprybės ateičiai.
2010 m. knygynus pasiekė penktoji autoriaus eilėraščių knyga „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, už kurią jam įteikta Julijono Lindės-Dobilo literatūrine premija. Knyga įvertina ir Jurgos Ivanauskaitės premija, kuri skiriama „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Visgi negalima apie poetą kalbėti be poezijos. Tad reikia grįžti į poetines apeigas ir … kalbėti Rimvydo „pačiais paprasčiausiais burtažodžiais“, kad tos apeigos būtų gyvos ir tikros… „Ar ne juokinga suvokti, kas tvyro / Virš antspaudų ir trimitų, / Virš nuodėmių ir dorybių, Virš apokalipsės septynetų?“ Tekstai, kuriuose daug klausimų – sau ir mums, į kuriuos nėra vieno atsakymo, yra tik galvojimas apie būtį ir amžinybę – daug dedikuotų eilėraščių, daug atminties ir daug šviesios padėkos.
Ačiū už mažos mergaitės maldą ( kurios tam laike dar nepažįstu)
Už jos plaukų kvapą (kurio tam laike dar nepažįstu)
Už juokingai lengvus jos prašymus (kuriuos pats išpildyčiau
jei nebūtumei spėjus)…
Ačiū už plyšį ir landą į aną saulėtą laiką
Už galimybę kaži kokiu neįmanomu būdu kelias akimirkas
Stovėti (šalventi ar dvelkti?) šalia—
Ačiū už rožę iš tavo vainiko —
Niekada jos tau negrąžinsiu.
(Eil. Statulos. Šv. Mergelė Marija (Šilutės bažnyčios frontonas))
Rimvydo Stankevičiaus tekstuose dažnai galima aptikti ir gimtųjų vietų motyvų ir gražaus dėmesio šiame krašte gyvenantiems. Kaip antai eilėraštis „STATULOS. Šv. Pranciškus (Elektrėnų kapinės)“
Man patinka.
Tavo Dievas tikrai moka juoktis.
Tavo Dievas tikrai moka žaisti –
Anuolaik Asyžiuje
Aš ant tavo dalies –
Dabar gi tu ant manosios-
Anuolaik vynuogių
Traiškomi vaisiai ir bado
Rausvi paplotėliai –
Dabar gi vėjas žvarbesnis
Ir žymiai graudesnės pilnatys…
Publika ta pati kaip anuolaik –
Kryžiai ir varnos,
Tu – visur, visais
Laikais toks pats
Neteiktinas, kvapas tavo
Ir balsas, ir aš
Jo paunksmėje –
Nepavargstantis sekėjas,
Vien uosle pasikliaujantis,
Nesuklystantis liuoksėtojas
Pėdsakais tavo šlapiuojančiais…
Nes man patinka
Kaip pradedi:
Broli vilke…
Gal dabar reikėtų ieškoti prasmių, kontekstų, simbolinių teksto ženklų ar kokių pavadinimų, kad paaiškėtų, kas poetui svarbiausia, kokią žinią poetas neša savo eilėraštyje. Tik ar kiekvienas galime sau leisti brautis į kitą sielą? Gal užtektų kada bevaikštant kapinių „miesto“ gatvelėm ir lankant senus pažįstamus ir artimuosius sustoti prie šv. Pranciškaus skulptūrėlės… Gal tuomet kitaip atsivertų žodis… Pažintį su gerai mums žinomu ir mažai pažįstamu mūsų mieste užaugusiu poetu Rimvydu Stankevičiumi norisi baigti „Kalbele, padedančia įkurti ugnį“.
Eikš ant rankų –
Juk žinai, turi susikaupti, išmokti matyti
Kelis ėjimus į priekį,
Suvokt visa tai, ką tau duodu –
— Nelakstyk akimis nuo žodžio prie
Žodžio –
Matyk iškart visą puslapį, sugerk visą,
Paversk savimi.
— Taip, kaip aš
Bandau paverst savimi šį pasaulį-
Šiuos spyglius, šitas skiedras, tave—
— Nebijok, eik ant
Rankų.
Tebūnie ir Rimvydo knygelės nors retais poetinių apeigų vakarais ant kažkieno ant mūsų rankų. Su poeto išgyventu, metaforų ir metonimijų apsiaustu kiek pridengtu pasauliu, besitęsiančiu nuo vienos anapusybės iki kitos… Ir didžiuokimės, kad mūsų krašto vaikai jau senokai išėjo į ŽMONES…
Tarpinės stotys. Koma.
Patogi gelmė. Kvapai byloja, kad esama čia palatos.
Nuspėti galiu daugiau, bet kalbu apie tai, kas matos –
Lopinėlis lubų, prie lempos dėmė – tarytum kavos papilta
Jei žiūrėtum į ją ilgai,
vaizduotė nupieštų žirgus ir tiltą –
Iliustraciją vaikiškos knygos, kur baigias laimingai…
Jei žvelgi pro sunertas blakstienas, atrodo, kad sninga –
Iš tiesų, tai tik šviesą įjungė, vadinasi – vakaras –
Reiškia purtys pagalvę, mažytę, subliuškusią sielos metaforą,
Kažką sunkiai kilos – gal mano kūną, pavirtusį sopančiu akmeniu.
Kas aš buvau? Ar esu? Savo vardo, nei veido, nei Dievo neatmenu.
Kiek manęs likę dar gyvo? Neturiu galimybės patikrint – galbūt tiktai akys –
Todėl labai svarbu nemiegot – klausytis palatos kaimynai ką šnekasi,
Net neturėti erdvės blaškytis, lyg šuo ant trumpos grandinės, teleidžiančios metrą gyvenimo
Kai šviesą išjungia – sušvinta ant lubų kvadratas, nors langas tik menamas…
Šis pasaulis gerokai skurdesnis už tą, į kurį greitaeigis injekcijos liftas nuleidžia –
Ten esama judesio, kūno lytėjimo, esama kvapo žolės ir paukščių, nors jie truputėlį per šaižūs.
Norėčiau čia likti, norėčiau čia kautis ir žūti, norėčiau laimėti, rašyti ar tapti karalium,
Bet sapnas dozuojamas, patalas keičiamas, luboms ir dėmei ir lempai atrodo, kad mirti negalima.
Ir vien tik dėl to esu žiodomas, žindomas, kišama sielon blogai sukramyta gyvybė.
Maniau, kad esu tik pasaulio dalis, kad jis gali gyvent be manęs – net juokinga, kaip klydau,
Nes viskas aplinkui sutverta kaip fonas gulėti man, net balsai šios palatos kaimynų –
Jie kenčia, kad man šiek tiek būtų linksmiau, ant manęs jie nepyksta, nes šito nežino,
O gal ir nutuokia tik trumpina laiką ir laukia akimirkos, kai jau galės išsiskirstyt,
Jų pokalbiuos žmonos, vaikai, pinigai, vėl vaikai ir vėl žmonos – paviršiai…
Norėčiau paklaust, kaip ten aš? Bet žvilgsnis garsų neskleidžia tik dėmę lubose išsvilina…
Ir dar – pagrindinė palatos taisyklė: apie mane čia tylima.
Pigiausiu tarifu
Dėl to ir skambinu – labai
sapnavau –
Žemė pavasrį patvino kapais –
Po pat pirkios langu pietys atpūtė
Kelis neprižiūrimus kapelius
Priaugusius sulaukėjusių pirštų –
Barška į lango stiklą
Lyg lietutis, feng šui
skambalėliai…
Pilni laukai plūduriuoja lyg
valčių –
Iš aptvaro išsiveržusių kapų –
Ne taip seniai mirusius dar
galima atpažinti –
Tūno lyg debesėliai virš kauburio–
Kai kurie visai iškorėję –
Kiti – stipresni dar stumiasi
kryžiais it irklais —
Reiškia – įgūdžiai lieka (čia visur buvę žvejų kaimeliai) –
Lieka randai ir patirtys
Netgi skausmai kai kurie (tie, kur sakydavom – nerviniu pagrindu)
Lieka pagalvė šlapia nuo
prakaito – – –
– – – – Nuo prakaito, sakau,
ne nuo ašarų –
Lieka tik atsisveikint, tik atsidust –
Atleisk, kad taip vėlai skambinu – reikėjo anksčiau,
Suprantu – reikėjo anksčiau –
Bet kol buvai gyvas – visai neturėjau laiko –
Žinau, nelabai galima tau šnekėt –
Ten jūsų klausosi –
Tu tik šniokšk į ragelį – aš
išsiversiu – – –
– – – – Išsiversiu, sakau,
neišsiverksiu –
Išsivartysiu po skiemenį,
akmenį,
Ištikrinsiu pagal natas,
sapnininkus…
Ne, manojo sapno niekas
neaiškino,
Išsigalvojau –
Sako, jeigu turi kam papasakot
Savo sapnus – dar nesi
vienišas…
Todėl ir skambinu, nepaisydamas trukdžių
Nepaisydamas įkyraus tų kapelių birbimo:
„Sujungimas negalimas,
prašome
Patikrinti numerį“…
Neturėjau daugiau kam, tai ir paskambinau,
Neturėjau daugiau ką veikt, tai ir paskambinau,
Neturėjau daugiau kur dėtis, tai ir paskambinau,
Nejučia užkliudžiau tamsoje varpo virvę –
— Tai ir paskambinau,
skambinu – – –
– – – –
Žinojau, kad pakelsi –
Žinau, kad tokiems kaip mes
net ir po to,
Net ir ten –
Kartais pasitaiko nemigų.